P LU N G Ė S

P ala zzo Vecchio:

NU O GRAFŲ Z U B O V Ų P I LA I T Ė S I K I B I B LI O T E K O S (1846–2012)

PLUNGĖS

P ala zzo Vecchio:

NU O G R A F Ų Z UBOVŲ PILAITĖS IKI BIBLIOTEKOS (1846–2012)

Plungės rajono savivaldybės viešoji biblioteka Klaipėda, 2012

UDK  728(474.5)                Pl-111 

© Plungės rajono savivaldybės viešoji biblioteka, 2012 ISBN 978-609-954-350-5

© Spaustuvė „Druka“, 2012

P RARASTI PASAKOJIMAI I R LAIKE DINGĘ ŽMONĖS

19 šimtmetis – tamsos amžius. Lietuvos gubernija – didžiosios ir atšiauriosios Rusijos imperijos pakraštys. Kraštovaizdis nepakito. Lietuvos peizažas – medžių paunksnėje sutūpę seni dvarai ir dvareliai. Keisti gyvenimai, svetimų kalbų almėjimas. Čia kalbama lenkiškai, vokiškai, rusiškai, prancūziškai... Valstiečiams paliekama mirštanti prasčiokų kalba. Plungė – mažas ir pilkas miestas prie galingosios Prūsijos sienos. Mediniai namukai ir bažnyčia, dulkėtas grindinys. Paprasta ir vargana egzistencija, pasaldinta kontrabandos galimybe per skylėtą Rusijos bei Prūsijos sieną. Šiame pasienio miestelyje gyveno neturtingi miestiečiai, daugiausiai žydai. Istorinėje užmarštyje pradingo ano gyvenimo vaizdai, žmonės ir jų likimai. Nedokumentuotoje kasdienybėje buvo prarasti pasakojimai ir atsiminimai. Suplyšusi atmintis paliko tik legendų draiskanas. Nieko realaus ir nieko įtikinamo.

Prarastoji, dingusioji didybė  – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Amžinoje nostalgijoje dunksanti nereali žemė. Neįtikėtina istorijos baigtis, pasmerkusi didybę žūčiai. 1772 m. rugpjūčio 5 d. prasidėjo Abiejų Tautų Respublikos žlugimas – I valstybės padalijimas. 1795 m. kovo 22 d. iš Targovicos konfederacijos šalininkų sudaryta Rusijos okupuotos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės delegacija Peterburge prisiekė ištikimybę Rusijos imperatorei Jekaterinai II ir paskelbė, kad Lietuvos unija su Lenkija nutraukiama. Tų pačių metų spalio 24 d. Rusija, Prūsija bei Austrija Peterburge pasirašė susitarimą dėl galutinio Lenkijos ir Lietuvos valstybės pasidalijimo. Taip iš pasaulio žemėlapio ir atminties dingo didžiausia Europos valstybė, gyvavusi daugiau kaip 5 šimtmečius. Atminties topografijoje liko įspausta žymė – gėdingas nuopuolis, savosios valstybės praradimas, senojo pasaulio žūtis. Liko tik legenda...



Kas anuomet buvo savi ir svetimi? Sėslūs valstiečiai, negausūs miestiečiai, įtakingi ir turtingi aristokratai? Grafas Platonas Zubovas, kuriam imperijos šeimininkė, galingoji Rusijos imperatorė Jekaterina II, buvo itin dosni, – dovanojo didžiulę Šiaulių ekonomiją su beveik 14 tūkstančių revizinių „sielų“.1 Grafas nupirko ir praskolintą Plungės dvarą. Taip Lietuvos gubernijoje įsitvirtino Rusijos aristokratų Zubovų giminė. Nors Plungėje jie gyveno neilgai, – jų buvimas šiame mieste netruko net šimtmečio, – tačiau paliko ryškų pėdsaką. Dvaras į mažą, laike ir erdvėje pasiklydusį miestą atnešė aukštąją kultūrą. Rūmai, parkai, kilmingųjų gyventojų bendravimas, manieros, apranga... Viskas kitaip: neįprasta ir galbūt nepriimtina mažo, pilko miesto gyventojams.

kėjusių parkų alėjos veda į nebūtį. Įtakingų ir turtingų žmonių gyvenimai virto sapnu, miražu, pasaka, kuri baigėsi liūdnai. Iš tvyrančios užmaršties iškyla tik keli ženklai, išsaugoję suskilusios praeities atspindžius: raudonų plytų pilaitė, senas laikrodis bokšte ir jausmingos legendos nuotrupa apie kažkurio iš grafų Zubovų meilę kilmingai panelei. Tik tiek vaizdų ir vaizdinių liko miesto landšafte. Bet niekas – nei viena detalė ar įvykis iš šviesiausiųjų grafų Zubovų gyvenimo – neįsiterpia į dabarties žmonių biografijas ir likimus. Gluminanti istorijos praraja skiria praeitį nuo dabarties. Vaizduotės periferijoje liko tik aristokratų pavardės, liudijančios prarastosios tapatybės dramą. Amžinai dingęs pasaulis, apgaubtas melancholišku ilgesiu.

Užmaršties dykroje dingo didikų paveikslas. Sunyko jų puoselėtų dvarų didybė. Turtus išžarstė kiti. Dramatiškai pasikeitė kraštovaizdis, kuriame nejaukiai dūla dvarų skeletai, o apleistų, sulau-

Zita Paulauskaitė

1 Aleksandravičius E., Kulakauskas A. Carų valdžioje: XIX amžiaus Lietuva. Vilnius: Baltos lankos, 1996, p. 62.



P LU NGĖS PALAZZO VECCHIO : N U O G R A F Ų Z UBOVŲ PILAITĖS IKI BIBLIOTEKOS (1846–2012)

Zubovai

didiko M. I. Saltykovo dvarų valdytojas. Aleksandro sūnų, šaunų gvardijos poručiką Platoną Zubovą (1767–1822), 1789 m. pastebėjo Rusijos imperatorė Jekaterina II. Imperatorei jis labai patiko. Taigi netrukus P. Zubovas buvo paaukštintas tarnyboje – tapo generolu anšefu, o jo tėvas iškilo į senato generalprokurorus. 1793 m. ir kiti Zubovų šeimos vyrai gavo grafo titulus bei buvo paaukštinti. Imperatorės favoritas P. Zubovas iškilo į valdžios aukštumas. Jis tapo Jekaterinoslavo, Voznesensko ir Tauridės generalgubernatoriumi, karo kolegijos nariu, Juodosios jūros laivyno viršininku bei turėjo dar daug kitų aukštų pareigų. Paskutiniaisiais Jekaterinos II viešpatavimo metais faktiškai tvarkė imperijos vidaus ir užsienio politikos reikalus, aktyviai dalyvavo Abiejų Tautų Respublikos II ir III padalijimuose. 1795 m. po III padalijimo Jekaterina II savo

Zubovai – Rusijos imperijos grafų ir Šventosios Romos imperijos kunigaikščių giminė, kilusi iš Vladimiro kunigaikštystės baskako, totorių chano vietininko Amragato. Manoma, kad jis buvo Volgos bulgarų kunigaikštis, Gatos emyras, kuris 1237 m. buvo pakrikštytas Zacharijaus vardu. Jau XVII a. daugelis Zubovų giminės atstovų buvo skiriami stalininkais ir vaivadomis. O ypač aukštai iškilo Rusijos imperatorės Jekaterinos II valdymo laikais. Nikolajus Zubovas (1699–1786) buvo ekonomijos kolegijos narys, o jo ir pirmosios žmonos Tatjanos Aleksejevnos vienintelis sūnus Aleksandras (1727–1795) užėmė vicegubernatoriaus postą vienoje iš Rusijos provincijų bei buvo 

Половцова А. А. Русский биографический словарь. Электронная репринтная версия. http://www.rulex.ru/01080334.htm [žiūrėta 2012 09 25]; Словари и энциклопедии на Академике. http://dic.academic.ru/dic. nsf/lastnames/16249 [žiūrėta 2012 09 25].





Veteikis V. Zubovai. Varpai, 1992, p. 145.

Grafas Platonas Zubovas (1767–1822) Fotografija iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, Mt-1529

10

favoritui P. Zubovui, be kitų dvarų, padovanojo ir didžiulę Šiaulių ekonomiją, taip „atvesdama“ Zubovų giminę į Lietuvą. XIX a. pradžioje P. Zubovas dar stipriau įleidžia šaknis Lietuvoje. Lenkų žinyne „Słownik geograficzny“ rašoma, kad 1806 m. kovo 8 d. grafas P. Zubovas nusipirko Ginkūnų, Tauragės, Kretingos, Grūšlaukės ir Plungės dvarus su aplinkiniais palivarkais. Plungės dvarą nusipirko iš vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio dukterėčios vyro Vikentijaus Potockio. Po šio įvykio Plungės valdos dokumentuose vadintos Plungės grafyste. Taip prasidėjo 67 metus trukęs (1806– 1873) Zubovų valdymo laikotarpis Plungėje. Apie tai liudija negausūs dokumentai, užfiksuoti prisiminimai.

Plungė carinės Rusijos okupacijos metais

Platonovo pavardę. Zubovų genealoginiame medyje (žr. knygos gale) matome pažymėtą vieną jo nesantuokinį sūnų Aleksandrą Platonovičių Platonovą. Jekaterinos II favoritas nebuvo linkęs vesti nei vienos iš savo mylimųjų. Jis vedė tik paskutiniais savo gyvenimo metais (1821) jauną lietuvių kilmės moterį, Vilniaus gražuolę Teklę Valentinavičiūtę. Manoma, jog šių vedybų pareikalavo Teklės motina. Plungę grafas P. Zubovas valdė iki mirties. Mirė Rundalės pilyje, Latvijoje, 1822 m. balandžio 7 d., laidoti išvežtas į Petrapilį. Zubovų gubernijos buhalteris Antanas Povylius (1871– 1961) vėliau užrašė amžininkų prisiminimus

Zubovai Plungėje Platonas Zubovas per savo gyvenimą turėjo daug nesantuokinių ryšių, taip pat ir nesantuokinių vaikų, kuriems jis suteikdavo Nevedomskio arba  Lietuvių enciklopedija. 37 tomai. T. 35. Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1966, p. 125. 

Słownik geograficzny królestwa Polskiego i innnych krajów slowiańskich. 15 tomų. T. 8. Warszawa: nakł. Filipa Sulimierskiego i Władysława Walewskiego, 1887, p. 328. 

Kaunas D. Motiejus Valančius Žemaičiuose: Plungės bažnyčios vizitacija 1850 metais. Vilnius: Valstybės žinios, 2002, p. 33.

11



Veteikis V. Zubovai. Varpai, 1992, p. 145.



Ten pat, p. 145.

apie P. Zubovo palaikų išlydėjimą: Baudžiavos metu Rindulos dvare (Kurše) miręs šviesiausias kunigaikštis Zubovas. Karstą vežimu vežę į patį

broliams ir brolių vaikams. Dabar labai sunku išsiaiškinti, kuris iš Zubovų ir kuriuo metu turėjo Plungės valdas po grafo mirties. Mums žinomi šaltiniai labai prieštaringi. Greičiausiai dar keletą metų vyko turto dalybos. Neaišku, ar paveldėtos Plungės valdos atiteko vienam asmeniui, ar jomis buvo dalijamasi. Knygoje pateiktame Zubovų giminės genealoginio medžio piešinyje išskirtos dvi galimos Plungės valdų šeimininkų linijos po Platono Zubovo (1767–1822) mirties, t. y. 1822–1873 m., kol jo sūnėno Aleksandro (1797–1875) sūnus Platonas Aleksandrovičius Zubovas (1835–1890) pardavė Plungės dvarą kunigaikščiui Mykolui Oginskiui.11 Viena linija (pažymėta žalia spalva) priklauso P. Zubovo broliui Nikolajui (1763– 1805), kuris 1822 m. jau buvo miręs, taigi pavel-

Petrapilį. Žmonės – baudžiauninkai nuo savo iki tam tikros vietos buvę įpareigoti lydėti raiti, kartu buvo nešama iškelta ližė, vaizduojanti kunigaikščio herbą. Matyt, iškeltas ant koto skydas su jame pavaizduotu herbu buvo panašus į ližę. Zubovo herbas – skydas, padalintas į 9 kvadratus, kuriuose matyti įvairūs heraldikos ženklai: dvigalvis erelis, Lietuvos Vytis, mėnulis su žvaigždėmis. Netrukus po P. Zubovo mirties (1822) žmona pagimdė vienintelę teisėtą jo dukterį kunigaikštytę Aleksandrą (1822–1824). Ši turėjo tapti didžiulių tėvo turtų paveldėtoja, tačiau P. Zubovo giminės nesutiko, kad visi grafo turtai atitektų jo

dėti Plungės žemes galėjo jo sūnus (Platono sūnėnas) Aleksandras (1797–1875), o vėliau jo sūnus Platonas (1835–1890). Pagal kitą (pažymėtą mėlyna spalva) liniją Plungės valdos galėjo atitekti Platono Zubovo broliui Dmitrijui (1764–1836), o vėliau Dmitrijaus sūnui Nikolajui (1801–1871). „Lietuvių enciklopedijoje“ rašoma, kad Dmitrijus Zubovas (1764–1836) buvo caro rūmų

našlei su mažamete dukra ir palikimą ėmė tvarkyti savo nuožiūra. Platono našlei Teklei ir kunigaikštytei Aleksandrai buvo pažadėta kas mėnesį mokėti po 3 000 rublių. Po poros metų vienintelė grafo įpėdinė mirė. P. Zubovo našlė prisiteisė Rundalės dvarą Latvijoje ir ištekėjo už grafo Šuvalovo.10 Visas kitas turtas buvo dalijamas 

Povylius A. Išgyvento laiko atsiminimų nuotrupos (užrašė J. Petrulis). Šiauliai: Šiaulių „Aušros muziejus“, 1996, p. 2.



Veteikis V. Zubovai. Varpai, 1992, p. 145.

10

11 Povylius A. Išgyvento laiko atsiminimų nuotrupos (užrašė J. Petrulis). Šiauliai: Šiaulių „Aušros muziejus“, 1996, p. 2.

Ten pat, p. 145−146.

12

Zubovų giminės herbas ant Plungės varpinės

13

gvardijos rotmistras, vėliau rūmų gvardijos generolas majoras, o 1793 m. gavo grafo titulą. Jis gyveno ilgiau nei visi kiti jo broliai ir paveldėjo didžiulius Platono Zubovo dvarus Lietuvoje, tarp jų Šiaulių ekonomiją.12 Apie tai liudija ir leidinys

įrašas – sutartis su dėde generolu majoru grafu Dmitrijumi Zubovu. Iš šio dokumento matome, kad Plungės valdas turėjo Platono Zubovo brolis Dmitrijus. Iškyla tik valdymo laikotarpio klausimas. Šiaulių ekonomijos iždininko Mauricijaus Griškevičiaus (1801–1864) raštuose teigiama, kad Dmitrijus Zubovas mirė Šiauliuose 1836 m. vasario 14 d., o balandžio 22 d. išvežtas palaidoti netoli Petrapilio į „Sergejevskij“ vienuolyną. Po tėvo mirties valdomis ir valstiečiais ėmė rūpintis sūnus Nikolajus. 1839 m. birželio 28 d. Šiauliuose mirė Nikolajaus žmona grafienė Aleksandra de Raimond de Mormoiron de Modene. Liepos 19 d. ji pašarvota Šiaulių parapijos bažnyčioje, o spalio 3 d. palaidoti išvežta į Zubovų šeimos kapavietę Peterburge.15 Plungė čia neminima. Surasta istorinių šaltinių ir apie Platono Zu-

„Русский биографический слoвaрь“, kuriame nurodoma, jog visos P. Zubovo valdos Lietuvoje atiteko jo brolio Dmitrijaus palikuonims.13 Rusijos senųjų aktų archyve yra dokumentas pavadinimu „1840 m. teismų bylos dėl valdų Vilniaus gubernijoje“, kuriame konstatuojama, kad Zubovas (neįvardijama, kuris) išdavė įgaliojimą Vilniaus gubernijos dvarininkui S. J. Sidorovičiui, paskirdamas jį įgaliotiniu visuose teisminiuose reikaluose, susijusiuose su Plungės ir Telšių valdomis. Jame rašoma: Pagal aktą tarp, mūsų, brolių 1833 metų rugpj. 14 sustatytą, o 18 to paties mėnesio dieną įtei-

bovo brolio Nikolajaus (1763–1805) giminės šaką, kuri galimai perėmė Plungės valdas po jo mirties. Nikolajus jau buvo miręs, taigi Platono turėtos valdos atiteko Nikolajaus sūnui Aleksandrui (1797–1875). Architektūros istorikė Morta Baužienė knygoje „Lietuvos dvarai“16

sintą Plungės valdos, esančios Vilniaus gubernijos sudėtyje atitenka amžinam valdymui ir paveldėjimui nuosavybėn.14 Dokumentuose minimas atskiras paveldėtojo 1827 m. spalio 6 d.

12

Lietuvių enciklopedija. 37 tomai. T. 35. Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1966, p. 125.

15

типография

Griškevičius M. Šiaulių ekonomijos istoriškas aprašymas nuo jos pradžios ligi pusės XIX a., p. 97 (rankraščio kopija). Šiaulių „Aušros“ muziejaus Istorijos skyriaus archyvas.

Рoccийcкий гocyдapcтвeнный apxив дpeвниx aктoв, f. 1468, ap. 2, b. 1904.

16 Abaravičius G., Baužienė M., Kačinskaitė I. ir kt. Lietuvos dvarai. Kaunas: Šviesa, 2007, p. 70.

13

Русский биографический В. Демакова, 1916, p. 545.

слoвaрь.

Петербург:

14

14

rašo, jog po Platono Zubovo mirties keletą metų dvarus Lietuvoje valdė sūnėnas Aleksandras, jo brolio Nikolajaus sūnus. 1827 m. šias valdas perėmė Platono brolis Rusijos generolas majoras Dmitrijus (1764–1836), Lietuvos Zubovų šakos pradininkas. 1836 m. po jo mirties Plungės dvaras vėl atiteko tam pačiam Aleksandrui. Istorikė teigia, jog iš jo M. Oginskis 1873 m. nupirko Plungės dvarą. Tačiau kiti šaltiniai rodo, kad šį dvarą M. Oginskiui pardavė Aleksandro sūnus Platonas (1835–1890).17 Knygoje „153 įdomiausi Lietuvos dvarai“18 šią informaciją pakartoja kitas autorius. Žemaitijos istorijos tyrinėtojas Mykolas Brenšteinas teigia, kad po Platono Zubovo mirties įpėdinių susitarimu Plungę perėmė Platono sūnėnas Aleksandras Zubovas (1797–1875).19 Vienas iš paskutiniųjų Zubovų giminės pali-

Grafo Aleksandro Zubovo lėšomis pastatydinta Plungės bažnyčios varpinė šalia senosios bažnyčios. Tarpukario metų fotografija

Plungėje nedidelius rūmus su bokštu, imituojančius italų renesansą. Ši informacija leidžia daryti prielaidą, kad jeigu Nikolajus Plungėje statė pilaitę, tai turbūt turėjo čia savo valdas, o gal net gyveno. Plungę V. Zubovas šiuose prisiminimuose tik tiek ir tepamini, daugiau kalba apie Šiaulius. Todėl vėlgi neaišku, ar Dmitrijaus šakos Zubovai Plungėje kiek nors gyveno ar tik pastatydino pilaitę. Tačiau faktas, kad čia statydinosi pastatus, leidžia manyti, jog tuo metu Plungės valdos priklausė jiems. Beje, V. Zubovas prisiminimuose rašo, kad tas pats Nikolajus Dmitrijevičius pastatydino Plungėje ir mūrinę varpinę, nors vyskupo Motiejaus Valančiaus Plungės bažnyčios vizitacijos akte teigiama, jog tai padarė kitas

kuonių architektas ir architektūros istorikas Vladimiras Zubovas (1909–2007) užrašė savo giminės prisiminimus, perduotus iš kartos į kartą.20 Juose rašoma, jog Dmitrijaus ir Praskovjos Viazemskajos sūnus Nikolajus (1801–1871) pastatydino 17

LVIA, f. 1177, ap. 1, b. 2201, l. 3.

18

Kandrotienė D., Kandrotas V. 153 įdomiausi Lietuvos dvarai. Kaunas: Terra Publica, 2011, p. 272. 19 Brenšteinas M. Plungė Telšių apskrityje. Žemaičių saulutė, 2002 m. balandžio 26 d., Nr. 17 (341), p. 6. 20 Zubovas V. Zubovai ir Zubovienės Lietuvoje. Santara, 1992, Nr. 10 (vasaris), p. 87.

15

MIDRAŠ, kuriuos jo dėdė padėjo žydams pastatyti.24 Remiantis šiuo šaltiniu, galima manyti, kad čia minimas Platono dėdė galėjo būti ir Nikolajus Dmitrijevičius (1801–1871), nes Aleksandras Nikolajevičius Zubovas (1797–1875) buvo jam ne dėdė, o tėvas. Grafų Zubovų valdymo laikotarpis XIX a. Lietuvai buvo labai reikšmingas. Norėdami plačiau patyrinėti ir geriau atskleisti grafų Zubovų palikimą, Šiaulių „Aušros“ muziejus bei Šiaulių universiteto istorikai 2007 m. suorganizavo tarptautinę mokslinę konferenciją „Grafai Zubovai. Paveldas ir veikla Lietuvoje ir Latvijoje“. Žemaičių dailės muziejaus istorikė Jolanta Skurdauskienė parengė pranešimą pavadinimu „Zubovai Plungėje: valdytojai ir paveldas (problemos ir hipotezės)“. Šiame pranešime istorikė teigia, jog yra pakankamai šaltinių, iš kurių nustatyta, kad po P. Zubovo (1767–1822) mirties Plungę bent jau nuo XIX a. vidurio valdė jo brolio Nikolajaus (1763–1805) sūnus Aleksandras (1797–1875), o dar vėliau pastarojo sūnus Platonas (1835–1890), kuris 1873 m. M. Oginskiui pardavė Plungės dvarą ir valdas.25

Zubovas. Čia rašoma, kad 1849 m. mūrinė Plungės varpinė pastatydinta Aleksandro Nikolajevičiaus Zubovo (1797–1875) lėšomis ir jo dvaro patarėjo ir kavalieriaus Leono Studzinskio pastangomis.21 Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomas dokumentas, liudijantis, kad 1835 m. liepos 27 d. Plungės dvaro papildomoje revizinėje „skazkoje“ (gyventojų surašymas) kaip išvardintų žemių (keli kaimai) savininkas nurodytas grafas Aleksandras Nikolajevičius Zubovas.22 Iki šiol nėra aišku, kuriais metais Plungė atiteko Aleksandro Zubovo (1797–1875) sūnui Platonui Zubovui (1835–1890). Žinoma tik tiek, kad jis buvo paskutinis Zubovas, turėjęs Plungės valdas. Platonas Aleksandrovičius šias valdas ir Plungės dvarą 1873 m. pardavė kunigaikščiui M. Oginskiui.23 Apie paskutinio Zubovo ryšius su Plunge žinių taip pat negausu. Žemaičių dailės muziejuje yra saugomas Plungės žydų bendruomenės sudarytas rinkinėlis, kuriame pateikiama Plungės žydų istorijos apžvalga (autorius Berelis Kanas). Jame rašoma, kad 1861 m. grafas Platonas Aleksandrovičius Zubovas (1835–1890) su savo gausia svita aplankė žydų maldos namus BET 21

Kaunas D. Motiejus Valančius Žemaičiuose: Plungės bažnyčios vizitacija 1850 metais. Vilnius: Valstybės žinios, 2002, p. 37.

22

LVIA, f. 515, ap. 15, b. 1154.

23

LVIA, f. 1177, ap. 1, b. 2201, l. 3.

24 Žemaičių dailės muziejaus archyvas (toliau – ŽDM). Kanas B. Žydų miestai ir miesteliai Lietuvoje [versta iš jidiš kalbos], p. 1 (mašinraščio kopija). 25 Skurdauskienė J. Zubovai Plungėje. Plungė, 2008 m. gegužės 9 d., Nr. 34, p. 7

16

Istorikė M. Baužienė knygoje „Lietuvos dvarai“ rašo, jog manoma, kad valdydami daugybę dvarų Zubovai daugiau dėmesio skyrė ūkio, mokslo pažangai, rūmus Plungėje laikydami antraeiliais.26 Panašiai rašo ir Jolanta Skurdauskienė.27 Tad gali būti ir taip, kad Zubovai nerezidavo Plungėje, o tik apsilankydavo su įvairiais reikalais, savo valdose pastatydindami vieną ar kitą statinį. Visgi labai tikėtina, kad jie bent jau ruošėsi apsigyventi ar būti palaidoti Plungėje, nes 1858 m. Plungės senosiose kapinėse pastatydino Visų šventųjų koplyčią. Šis statinys irgi priskiriamas Aleksandrui Zubovui, nors tai patvirtinančių dokumentų nerasta.28 Leidinyje „Plungės dekanato sakralinė architektūra ir dailė“ rašoma, kad, pasak senųjų Plungės gyventojų, prie koplyčios statybos savo lėšomis prisidėjo ir Plungės parapijiečiai.29 Šioje koplyčioje turėjo būti laidojami Zubovų šeimos nariai ir giminės, tačiau nėra žinių, ar bent vienas iš jų ten palaidotas. Koplyčios viduje rasti užrašai ant paminklinių plokščių su L. Studzinskio ir Juzefos Moikovskytės-Studzinskos, bajorų Vait-

Tolumoje matosi Zubovų pastatydinta Visų šventųjų koplyčia Plungės senosiose kapinėse. 1911 m. atvirukas

kevičių, Leškevičių, Moikovskių bei kitų pavardėmis,30 tačiau Zubovų pavardžių nerasta. Tiesa, daugelio ten palaidotų asmenų pavardės taip ir liko nenustatytos, nes koplyčia sovietmečiu buvo išniekinta, išdraskyta, galbūt kai kurios paminklinės plokštės pavogtos. Stasys Stropus knygoje „Senosios Plungės pėdsakais“ rašo, jog Zubovų valdymo metu Plungės miestelėnų gyvenimas buvo gana neblogas. Labai griežto ir žiauraus Zubovų prievaizdo Pranciškaus Negrodzkio paliepimu baudžiauninkai vežė akmenis, kuriais buvo išgrįsta centrinė Bažnyčios gatvė, o vėliau ir kitos. Tuomet Plungės

26 Abaravičius G., Baužienė M., Kačinskaitė I. ir kt. Lietuvos dvarai. Kaunas: Šviesa, 2007, p. 70. 27 Skurdauskienė J. Zubovai Plungėje. Plungė, 2008 m. gegužės 16 d., Nr. 36, p. 5. 28

Ten pat, p. 5.

29

Butrimas A.  Plungės dekanato sakralinė architektūra ir dailė. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2005, p. 110.

30

17

Ten pat, p. 110.

miestas gerokai skyrėsi nuo gretimų valsčių centrų. Gatvės buvo grįstos akmenimis, prie namų augo miestiečių pasodinti medeliai ir vaismedžių sodai, kiemuose – gėlių darželiai, viskas tvarkingai aptverta tvoromis.31 Apie tai, kad Plungės krašto žmonės ir parapija XIX a. viduryje buvo pakankamai turtingi, rašė vizitacijos metu čia lankęsis vyskupas M. Valančius.32

vyskupo nužudymo per Tado Kosciuškos sukilimą visas jam priklausiusias valdas kartu su didelėmis skolomis paveldėjo jo giminaitė Elena Apolonija Masalskytė de Ligne, kuri buvo ištekėjusi už austrų kariuomenės generolo. Šiam mirus Apolonija ištekėjo už grafo Vincento (Vikentijaus) Potockio ir perdavė jam tvarkyti savo valdas. Pastarajam prižiūrėti ūkį sekėsi gana prastai, atsirado dar daugiau skolų, todėl dalis paveldėtų žemių buvo parduotos skoloms padengti. 1801 m. buvę vyskupo I. J. Masalskio dvarai inventorizuoti ir po kelerių metų parduoti.34 1806 m. Plungės dvaras su visomis jam priklausančiomis valdomis parduotas Platonui Zubovui (1767– 1822).35 1873 m. Plungės dvarą iš Zubovų nupirko kunigaikštis M. Oginskis.36 Bėgant metams keitėsi ne tik Plungės dvaro

Plungės dvaras ir parkas 1806–1873 m. grafų Zubovų Plungėje valdyto dvaro istorija siekia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus. Ne kartą keitėsi ir jo šeimininkai. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas 1570 m. liepos 10 d. raštu greta Gandingos besikuriančioje Plungės

šeimininkai, bet ir dvaro vieta bei jam priklausę pastatai. Dvarą juosiantis parkas mena iki XII a. ar ilgiau šioje vietoje buvusį šventąjį mišką. Nerasta jokių dokumentų, liudijančių, kada parkas pradėtas formuoti tikslingai. Spėjama,

(tada vadintos Plungėnų) gyvenvietėje esantį dvarą kartu su Gandinga ir naująja gyvenviete pavedė valdyti LDK stalininkui Mykolui Aleknavičiui. Vėliau šį dvarą valdė Stanislovas Kazimieras Voina, Goštautas, Valavičius, Krišpinai, Karpiai.33 1775 m. mainų keliu Plungės dvarą įsigijo Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis. 1794 m. po

34

Abaravičius G., Baužienė M., Kačinskaitė I. ir kt. Lietuvos dvarai. Kaunas: Šviesa, 2007, p. 70.

35

Kaunas D. Motiejus Valančius Žemaičiuose: Plungės bažnyčios vizitacija 1850 metais. Vilnius: Valstybės žinios, 2002.

Słownik geograficzny królestwa Polskiego i innnych krajów slowiańskich. 15 tomų. T. 8. Warszawa: nakł. Filipa Sulimierskiego i Władysława Walewskiego, 1887, p. 328; Памятная книжка Ковенской губернии. Кaunas, 1899, p. 115.

33

36

31

Stropus S. Senosios Plungės pėdsakai. Vilnius: Mokslo aidai, 2004, p. 184.

32

Kviklys B. Mūsų Lietuva. 4 tomai. T. 4. Vilnius: Mintis, 1989, p. 67.

18

LVIA, f. 1177, ap. 1, b. 2201, l. 3.

Kunigaikščio Mykolo Oginskio dvaro rūmai. Plungė, 2012 m.

19

Tiltas į Plungės dvarą, 2012 m.

20

Laikrodinė-oranžerija, 2011 m.

21

kad Zubovų laikais užėjus epidemijai dabartinio Plungės parko teritorija buvo naudojama ir utilizacijos tikslais. Viename parko namelyje laikydavo cholera sergančius ligonius ir čia pat juos laidodavo.37 O gal ten yra buvę ir maro kapai? Tačiau 2007 m. Plungės parke UAB „Lietuvos paminklai“ atlikti žvalgomieji archeologiniai tyrinėjimai šio spėjimo nepatvirtino.38 Senieji plungiškiai pasakoja, jog parke esantys dvaro rūmai turi požemį. Nežinia, kiek čia tiesos, bet buvo manoma, kad iš rūmų požemiu galima pasiekti parke esančią pilaitę-laikrodinę, o gal ir Visų šventųjų koplyčią senosiose Plungės kapinėse. Požemis paminėtas ir „Pasakoje apie kunigaikščių Oginskių dvarą“, kurioje yra tokie žodžiai: Tuomet jo šviesybė atvožė karstą ir jiedu [kartu su tarnu] lavoną nunešė į jiems vieniems

Aleksandro Zientarskio laikrodinės-oranžerijos piešinys, XIX a.

Pilaitė-laikrodinė Pietinėje parko dalyje, maždaug 300 metrų nutolusi nuo centrinių rūmų, šalia plataus tako stovi romantizmo neogotikos stiliaus pilaitė, Plungės dvaro valdytojų grafų Zubovų pastatydinta XIX a. viduryje, romantizmo laikotarpiu, kuomet per visą Europą ritosi sekimo viduramžiais banga. Netinkuotų raudonų plytų fasadais, dantytais parapetais ji visai nepanaši į kitus Plungės parke stovinčius dvaro pastatus, Oginskių pastatydintus vėliau. Pilaitė turi 12 m aukščio bokštelį, kuriame yra laikrodis, matomas iš visų keturių pusių. Dėl šio laikrodžio pilaitė anksčiau miestelėnų buvo vadinama dziegorine, o dabar – laikrodine. Ant bokštelio buvo įrengtas mechanizmas, rodęs vėjo

težinomą požemį.39 Tokios užuominos ir gandai leidžia spėlioti, ar neramiais XIX a. carinės Rusijos okupacijos laikais Zubovai arba Oginskiai nebuvo iškasę tunelio, kad reikalui esant galėtų pasislėpti ar pabėgti.

37

Leonaitė E. Perkūno ąžuolo paunksnėje. Mokslas ir gyvenimas, 1967, Nr. 3, p. 41.

38 ŽDM archyvas. Kraniauskas R. Plungės dvaro sodybos G213KP (Plungės m.) žvalgomųjų archeologinių tyrinėjimų 2007 m. ataskaita, p. 24. 39

Mukienė D., Turskytė V., Beržonskaitė S. Žemaičių dailės muziejus. Vilnius: Žemaičių kultūros draugija, 1997, p. 134.

22

kryptį.40 Pilaitė turi dvi dalis: didesnioji (vaka-

kad oranžerijos vieta ir aplinka buvo užstatoma

rinė) – trijų aukštų su bokšteliu ir rūsiu, mažes-

net penkis kartus. Bent jau pirmasis oranžerijos

nioji (rytinė) – dviejų aukštų. Šias abi dalis jungia

statinys turėjo būti pastatytas ant senųjų dvaro

balkonas antrame aukšte. Nuo mažesniojo statinio

pamatų. Rasti pamatai į pietus nuo buvusio

šiaurinės sienos į rytų pusę tęsiasi raudonų plytų

vakarinio oranžerijos pastato byloja čia buvus

ir akmenų oranžerijos siena, kuri rytiniame gale

oranžerijos statinį, dar nepavaizduotą A. Zien-

užsilenkia ir tęsiasi link pietų.

tarskio piešinyje. Nustatyta, kad pilaitės ir oran-

Ant laikrodinės pamatų pietinėje pusėje užra-

žerijos šiaurinėms sienoms, o taip pat oranžerijos

šyta data – 1846 m. Tai pats seniausias išlikęs

krosnių pakurų rytinei sienai buvo panaudotos

Plungės dvaro statinys ir seniausias žinomas

senojo pastato šiaurinė ir rytinė sienos, o pieti-

mūrinis pastatas visoje Plungėje. Šie metai rodo,

nėms – senojo pastato vidurinės sienos pamatas

kad pilaitė-laikrodinė pastatyta Zubovų valdymo

(žr. B. Dakanio straipsnį, p. 47).

laikais ir pagal savo paskirtį turėjo būti vasaros

Zubovų pastatydinta pilaitė su laikrodžiu

vila-oranžerija.

bokšte yra labai panaši į Florencijoje (Italija)

41

atliktais

esančius Palazzo Vecchio rūmus. Tai lyg maža

2011 m. (žr. B. Dakanio straipsnį, p. 47), ši pilaitė

šių rūmų kopija. Palazzo Vecchio rūmai pradėti

pastatyta ant kito, daug senesnio, XVII a. pastato

statyti 1296 m. (architektas Arnolfas di Kambijus

pamatų. Pirmasis pastatas, pasak archeologų,

(1245–1302). Dabar šiuose rūmuose įrengtas

galėjo būti didelis, penkių patalpų, U raidės

muziejus. Kodėl pilaitė Plungėje pastatyta būtent

formos dvaro pastatų kompleksas. Archeologiniai

tokia ir kuris iš Zubovų ją sumanė pastatydinti,

radiniai, rasti kasinėjant pastato teritoriją, siekia

dokumentai neatskleidžia. Tačiau informacijos

XVII a. Šalia pilaitės apie XIX a. vidurį pastatyta

apie tai galima rasti Zubovų giminės prisimi-

ir oranžerija. Šie pastatai pavaizduoti Aleksandro

nimuose.42

Zientarskio XIX a. piešinyje. Archeologai nustatė,

„Santaros“ žurnale publikuotuose prisimini-

Remiantis

archeologų

tyrimais,

Vladimiro

Zubovo

(1909–2007)

muose teigiama, jog Nikolajus Dmitrijevičius 40

Ten pat, p. 60.

41

42

Skurdauskienė J. Zubovai Plungėje. Plungė, 2008 m. gegužės 16 d., Nr. 36, p. 5.

Zubovas V. Zubovai ir Zubovienės Lietuvoje. Santara, 1992, Nr. 10 (vasaris), p. 87.

23

Plungės laikrodinė-oranžerija Palazzo Vecchio rūmai Florencijoje (Italija) Fotografija iš „Vikipedijos“

24

pastatydino

Aleksandra Zubovai gerai sugyvenę su vietiniais

nedidelę itališko stiliaus pilaitę žmonos italės

bajorais. Aleksandra buvusi žavinga, kukli kaip

malonumui. <...> Nikolajaus žmona buvo italų-

madona, rūpestinga motina, niekad nesiskirda-

prancūzų kilmės, gimusi Peterburge.

Ant

vusi su vaikais.45 Šioje Zubovų šeimoje gimė šeši

laikrodinės pamatų esanti data yra 1846 m., o

vaikai. Du pirmieji mirė būdami kūdikiai. Išgyveno

Nikolajaus žmona Aleksandra de Raimond de

du sūnūs ir dvi dukros: Nikolajus (1832–1898),

Mormoiron de Modene mirė 1839 m. Taigi kyla

Gabrielis (1835–1891), Elžbieta Heiden (1833–

klausimas, ar pilaitė buvo pastatyta jai jau mirus,

1894) ir Aleksandra Anenkova (1839–1877). Jų

ar iš tikrųjų ši pilaitė skirta būtent jai? Nors

motina Aleksandra mirė 1839 m., būdama labai

Vladimiras Zubovas savo prisiminimuose rašo,

jauna, gimdydama jauniausiąją dukterį. Vyriau-

jog Aleksandra iš motinos pusės turėjo itališko

siam sūnui tada tebuvo 7 metai. Nikolajus kitos

kraujo, iš kitų šaltinių matome, kad tai klaidinga

žmonos nevedė: nenorėjęs, kad vaikams reikėtų

informacija, nes Aleksandros motina Eliza-

svetimą moterį vadinti motina.46

Zubovas

(1801–1871)

Plungėje

43

veta Nikolajevna Saltykova iš tikrųjų buvo rusų

Apie Plungės pilaitės projekto autorių jokių

kilmės. Aleksandra de Raimond de Mormoiron

archyvinių dokumentų nepavyko rasti. Pasak

de Modene (1807–1839), kilusi iš prancūzų

senųjų Plungės gyventojų, šį projektą Zubovas

giminės, gimė Peterburge. Jos tėvas, prancūzų

atsisiuntęs iš Italijos, o pilaitės statybos istorija

didikas Gabrielis de Raimond de Mormoiron de

siejama su italų architekto ir nuostabaus grožio

Modene (1774–1833), gimęs Paryžiuje, emigravo į

baudžiauninkės nelaiminga meile. Sakoma, kad

Rusiją, palaidotas Zubovų kapavietėje Peterburge.

pats architektas prižiūrėjęs statybas. Visgi tai tik

Vladimiras Zubovas taip pat rašo, jog Nikolajus ir

pasakojimai.

44

43

Ten pat, p. 87.

44

„Geni“ svetainės genealoginė duomenų bazė. http://www. g e n i . c o m / p e o p l e / G a b r i e l - d e - R e y m o n d - d e - M o r m o i ro n - d e Modene/6000000006404805809 [žiūrėta 2012 09 25]; Фундаментальная электронная библиотека. Русская литература и фолклор. Эни Российский архив. http://feb-web.ru/feb/rosarc/ra6/ra6-304-.htm [žiūrėta 2012 09 25].

45

Zubovas V. Zubovai ir Zubovienės Lietuvoje. Santara, 1992, Nr. 10 (vasaris), p. 87.

46

25

Ten pat, p. 87.

Nikolajus Dmitrijevičius Zubovas (1801–1871) Fotografija iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, Mt-1463

Aleksandra de Raimond de Mormoiron de Modene Zubovienė (1807–1839) Fotografija iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, Mt-1464

26

Laikrodinė-oranžerija, 2012 m.

27

Ant pamatų išlikusi menama laikrodinės pastatymo data

28

Laikrodinė-oranžerija, 2012 m.

29

Pilaitė-laikrodinė kunigaikščio Mykolo Oginskio laikais

Oranžerija anuomet buvo šildoma: 2011 m. archeologai atkasė šildymo įrenginių liekanas (žr. B. Dakanio straipsnį, p. 47). Lauke prie oranžerijos buvo daržas, kur augo gėlės, vaiskrūmiai, daržovės, braškės. Čia išaugintos uogos buvo gabenamos ir į M. Oginskienės išlaikomą vaikų prieglaudą. Oginskių valdymo laikais laikrodinės pirmame aukšte gyvenęs sodininkas augino daržoves, prižiūrėjo parko ir dviejų oranžerijų su egzotiniais augalais gėlynus. Tuomet ši oranžerija nebuvo vienintelė Plungės parke. Dar viena stovėjo šalia pagrindinių dvaro rūmų esančios vakarinės oficinos. Laikrodininkas, gyvenęs pilaitės antrame aukšte, prižiūrėjo laikrodį ir padėjo sodininkui. Kas keletą dienų jis užtraukdavo sunkius akmeninius jo svarsčius. Laikrodis varpo dūžiais iš pilaitės bokšto skelbdavo valandas ir ketvirčius.

Kai kunigaikštis M. Oginskis iš grafo Platono Zubovo (1835–1890) nupirko Plungės dvarą, parke jau stovėjo graži neogotikos stiliaus pilaitėlaikrodinė. Šį pastatą M. Oginskis naudojo kaip oranžeriją. Pilaitėje buvo sodininko buveinė, kurioje gyveno parką prižiūrintys sodininkai, dar vadinami agradnykais (žr. L. Klimkos straipsnį, p. 40). Sena Plungės gyventoja Matilda Liepienė kraštotyrininkei Eleonorai Ravickienei (1916–2004) pasakojo, jog tuomet, kai ji dirbo pas kunigaikštienę Mariją Oginskienę, pirmame laikrodinės aukšte gyveno daržininkas, antrame – laikrodininkas. Dėl to pilaitė Oginskių valdymo laikais kartais buvo vadinama sodininko namu arba tiesiog oranžerija. Laikrodinė balkonu sujungta su mažesniu pastatu, prie kurio buvo priestatas – vasaros oranžerija. Tai didelė patalpa, atskirta stikline siena. Čia buvo auginami ir egzotiniai augalai: palmės, vynuogės, ananasai. Atšilus orui į šią oranžeriją arba į lauką buvo atgabenami pietų krašto augalai iš žiemos oranžerijos, kuri stovėjo šalia pagrindinių rūmų vakarinės oficinos.47

Jam sustojus laiką rodė parko gėlyne įtaisytas saulės laikrodis (žr. L. Klimkos straipsnį, p. 40). Į pilaitę-laikrodinę buvo galima patekti iš miesto centro pietų pusės, pro dabartinę Laisvės alėją, perėjus pėsčiųjų tiltą. Tas tiltas Oginskių laikais buvo medinis ir vadinosi Žaliuoju.48 Šis įėjimas į parką tada turėjo ir vartus, kurių dabar jau nebėra. Nuo tilto iki raudonų plytų pilaitės tėra vos kelios dešimtys metrų. Dabar ši pilaitė

47

48 Mukienė D., Turskytė V., Beržonskaitė S. Žemaičių dailės muziejus. Vilnius: Žemaičių kultūros draugija, 1997, p. 27

Ravickienė E. Apžvalginė ekskursija Plungės parke. Plungė, 1996 m. rugsėjo 24 d., Nr.75, p. 4.

30

Kunigaikštis Mykolas Oginskis Fotografija iš Žemaičių dailės muziejaus archyvo

Kunigaikštienė Marija Oginskienė Fotografija iš Žemaičių dailės muziejaus archyvo

31

skendi aukštų medžių pavėsyje ir laikrodis nelabai matomas, tačiau Oginskių bei Zubovų laikais medžiai buvo mažesni, tad miestelio gyventojai galėjo gerai matyti pilaitės bokšte vienintelę laikrodžio rodyklę, jiems rodančią laiką. Po kunigaikščio M. Oginskio mirties (1902) jo našlė M. Oginskienė Plungės valdomis rūpinosi iki Pirmojo pasaulinio karo. Prasidėjus karui ji pasitraukė į Lenkiją, savo valdas Plungėje laikinai palikusi tvarkyti ūkvedžiui. Tačiau į Lietuvą M. Oginskienė nebegrįžo ir visos jos turėtos žemės bei dvaro pastatai buvo nusavinti nepriklausomos Lietuvos valstybės valdžios.49

Laikrodinė apie 1930 m.

dinės bokšto laikrodis tuomet jau nebeveikė. Plungiškis Jakovas Bunka (gimęs 1923 m.) prisimena, jog pokario metais laikrodinės pastate dar tebegyveno kelios šeimos. 1953 m. čia atidaryti Pionierių ir moksleivių namai,50 1954 m. įkurta ir vaikų biblioteka, veikusi iki 1963 m. Plungiškiai prisimena prie laikrodinės pastato buvusiame aptvare, aptvertame aukšta metaline tinkline tvora, vaikščiojusias stirnaites. Ši vieta buvo vadinama Pionierių ir moksleivių namų „gyvuoju kampeliu“. Tačiau neilgai trukus šių stirnaičių aptvaro neliko.

Laikrodinė-oranžerija (pilaitė) tarpukaryje ir sovietinės okupacijos metais Tarpukario ir pokario metais, pasak senųjų plungiškių, laikrodinėje buvo įrengti butai, o šalia pastato plytėjo didelis gražus Oginskių laikų sodas bei oranžerijos likučiai (mūrinė siena), pamažu virstantys paprastais šiltnamiais. Tarpukaryje šis sodas, kaip ir visas Oginskių parkas, priklausė Plungės valsčiaus savivaldybei. Laikro-

50

Čekavičiūtė J. Plungės rajono užmokyklinių įstaigų istorija 1953−1982. Plungė, p. 5 (rankraštis-albumas). Plungės akademiko Adolfo Jucio pagrindinės mokyklos muziejaus archyvas.

49

Zubavičius B. Plungės dvaro likimas po karo 1918 m. Žemaičių saulutė, 2007 m. sausio 27 d., Nr. 2 (565), p. 7.

32

Pirmaisiais sovietmečio metais oranžerijos vietoje įrengti šiltnamiai. Juose Pionierių ir moksleivių namų Jaunųjų gamtininkų būrelio nariai ir moksleiviai augino daržoves bei gėlių sodinukus. Šalia šiltnamių buvo ir didelis žemės sklypas, suskirstytas lysvėmis, kuriose taip pat buvo auginamos įvairios daržovės. Šiandien išlikusios tik dvi senos obelys. Šiltnamio prieangyje buvo pardavinėjami švieži agurkai, pomidorai, gėlių sodinukai. Plungės žmonės tuo labai džiaugėsi. Vėliau jie kartu su daržovių lysvėmis po atviru

Laikrodinė, 1938 m. Balio Buračo fotografija

dangumi buvo panaikinti, o dalis mūrinės oranžerijos sienos išardyta. Plungiškis J. Bunka prisi-

nebeveikė. Žemaičių dailės muziejaus archyve yra dokumentai, kuriuose rašoma apie laikrodinės būklę ir numatomus tvarkymo darbus.51 Iš šių dokumentų matome, kad pilaitės laikrodžio restauravimo darbais buvo susirūpinta 1969 m. Tais metais etnologas Libertas Klimka tyrinėjo pilaitės laikrodžio konstrukciją.52 Etnologo straipsnis apie šį laikrodį rajoniniame laikraštyje publikuotas tik 1986 m.53 Laikrodžio 1969 m. restauruoti nepavyko.

mena, kad sovietmečiu Plungės miesto aikštėje iš šios sienos plytų pastatyta garbės lenta. Prie dar likusios oranžerijos sienos supilti pylimai. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje laikrodinės vidus dar buvo patenkinamos būklės. Interjeras – labai paprastas, be jokių dekoro elementų, sienos tinkuotos, grindys medinės, durys filinginės. Pilaitės pastogėje išlikusi šiek tiek ornamentuota senų durų stakta. Mediniai laiptai tada dar buvo gerai išsilaikę ir gana dekoratyvūs, langų rėmai – nauji, išskyrus antrame aukšte pietų fasado deši-

51

Žemaičių dailės muziejaus (toliau – ŽDM) archyvas, f. Nr. 3, ap. 1, saug. v. Nr. 214.

nėje pusėje esantį langą ir kelis pastogės langus. Rūsys, esantis po pagrindiniu pastatu, dengtas

52 Ravickienė E. Plungės „dziegorinė“. Kibirkštis, 1969 m. gruodžio 9 d., Nr. 147, p. 3.

plokščiu skliautu, išmūrytas, bet netinkuotas ir

53

Klimka L. Laikrodžio dūžių aidais. Kibirkštis, 1986 m. rugsėjo 11 d., Nr. 109, p. 3.

labai nedidelis. Pilaitės bokšto laikrodis seniai

33

1989 m. Plungės rajono priešgaisrinė tarnyba uždraudė pastatą eksploatuoti dėl avarinės būklės. Tada pagaliau buvo uždengtas prakiuręs laikrodinės stogas. Nors renovacijos projektas buvo parengtas, tačiau darbai nevyko (neskirtas finansavimas).

Laikrodinė-oranžerija po Nepriklausomybės atkūrimo Po Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo 1990 m. pakoreguotas 1988 m. projektas – atlikta korektūra, leidžianti laikrodinės pastatą pritaikyti muziejaus patalpoms,56 o šalia kažkada buvusią oranžeriją – atstatyti ir pritaikyti muziejaus Plungės krašto istorijos ekspozicijai.57 Projektą atliko Paminklų restauravimo ir projektavimo institutas Vilniuje (vyr. architektė Irena Staniūnienė). Restauravimo darbus finansavo rajono savivaldybė kartu su Kultūros vertybių apsaugos departamentu. Atlikti darbai šiek tiek pagerino griūvančio pastato būklę, tačiau pritrūkus pinigų restauracija liko neužbaigta.

Jaunųjų gamtininkų būrelio narės

Neremontuojamo pastato būklė vis blogėjo, ypač paskutiniais sovietmečio metais. Nors buvo aišku, kad pastatą būtinai reikia restauruoti, tačiau tuo metu sovietinė valdžia į tai nekreipė jokio dėmesio. Tik 1983 m. buvo parengtas pirmasis pilaitės-laikrodinės ir oranžerijos restauracijos bei pritaikymo Plungės pionierių ir moksleivių namams projektas.54 Tačiau visa tai liko tik popieriuje. 1988 m. rajono valdžia vėl nutarė restauruoti pilaitės pastatą – pritaikyti Plungės pionierių ir moksleivių namams. Šis projektas papildė 1983 m. parengtą projektą.55

56 54

ŽDM archyvas. Buv. Plungės dvaro oranžerijos restauravimas ir pritaikymas Plungės kraštotyros muziejui. Darbo projektas: korektūra – korektūra. Projektavimo užduotis. Vilnius, 1990.

ŽDM archyvas. Liaudies švietimo skyrius. 1984 05 24, Nr. 950.

55

ŽDM archyvas. Respublikinės reikšmės architektūros paminklas, buv. Plungės dvaro pastatų ansamblis ir parkas. Centriniai rūmai ir oranžerijos darbo projektas. Papildymas prie projektavimo užduoties, 1988.

57

Mukienė D., Turskytė V., Beržonskaitė S. Žemaičių dailės muziejus. Vilnius: Žemaičių kultūros draugija, 1997, p. 129.

34

1994 m. Oginskių dvare įkuriamas Žemaičių dailės muziejus. Visi šiam dvarui priklausę pastatai, tarp jų ir senoji laikrodinė bei oranžerija, turėjo atitekti muziejui. Visgi oficialiai pastatas muziejui perduotas tik 1997 m. Čia buvo numatyta įkurti krašto istorijos ekspoziciją, bet ši graži idėja taip ir liko neįgyvendinta dėl lėšų stygiaus. Rytinėje pilaitės dalyje patalpos buvo suremontuotos ir pritaikytos tarnybiniams muziejininkų butams. 2002 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtinta Bibliotekų renovacijos ir modernizavimo 2003–2013 m. programa, į kurią įtraukta ir Plungės viešoji biblioteka. Ji gavo progą atsinaujinti, tapti modernesne bei patrauklesne kultūros įstaiga. Imta ieškoti vietos naujajai bibliotekai. Ir tada kilo mintis ją įkurdinti laikrodinėjeoranžerijoje, taip išgelbėjant, tiesiogine šio žodžio prasme, seniai nenaudojamą ir apleistą vieną gražiausių bei reikšmingiausių Plungės pastatų. Iniciatyvą parėmė vietos inteligentai, kultūros darbuotojai. Kaip rašė mąstytojas Blezas Paskalis, yra tokių atvejų, kai Paryžių reikia vadinti Paryžiumi, ir tokių, kai jį reikia vadinti Karalystės sostine. Idėja laikrodinę ir oranžeriją pritaikyti viešosios bibliotekos reikmėms tapo idėja sukurti ir sustiprinti vientisą kultūrinį bei istorinį lauką su stipriai išreikšta išskirtinės miesto vietos kaip

kultūros „karalystės“ misija. „Karalystės“, kur valingai ir tikslingai suformuota aplinka, laisvės bei kūrybinės minties erdvė, ten vykstantis kultūrinis gyvenimas per laiką susilieja į tvirtą tradiciją, galiausiai tapdamas savitu stiliumi. 2003 m. kultūros žmonių idėjai pritarimą išreiškė ir vietos valdžia. Plungės rajono savivaldybės tarybos sprendimu „Dėl Plungės dvaro ansamblio objektų pritaikymo“ rajono savivaldybės viešajai bibliotekai oficialiai numatyta pritaikyti laikrodinę su atkuriama oranžerija. Tačiau pamažu besiplėtojančiai minčiai ir toliau reikėjo vis stipresnio bei garsesnio visuomenės palaikymo. 2005 m. sausio mėnesį Plungės rajono savivaldybės užsakymu suorganizuota Plungės miesto gyventojų apklausa internetu dėl naujos bibliotekos vietos. Iniciatyvūs kultūros žmonės surengė parašų rinkimo akciją. Už biblioteką laikrodinėje-oranžerijoje savo parašus padėjo ne tik plungiškiai, bibliotekos skaitytojai, bet ir žymūs Lietuvos kultūros bei mokslo žmonės – rašytojai, dailininkai, kultūros specialistai, mokslininkai. Savo poziciją aktyviai, garsiai (ir kūrybingai!) išsakė ir pati biblioteka. 2006 m. kartu su kultūros draugija „Saulutė“ ji surengė viešą akciją „Mes ateiname“. Į diskusiją bibliotekoje pakviestas garsus latvių architektas, už Ventspilio miesto bibliotekos rekonstrukcijos

35

Laikrodinė laukia savo atgimimo, 2006 m.

36

projektą apdovanotas Latvijos architektų premija Juris Poga. Laikrodinėje-oranžerijoje surengtas improvizuotas bibliotekos „atidarymas“. Teatralizuotoje misterijoje dalyvavo Lietuvos dailės akademijos Telšių taikomosios dailės ir dizaino skyriaus dėstytojos Zitos Inčirauskienės bei Tekstilės katedros studentų įkūnytos rūmų „dvasios“. Kaip ir pridera, perkirpta simbolinė naujos bibliotekos juostelė. Ta pačia proga išleistas atvirlaiškis, Lietuvoje ir užsienyje paskelbęs žinią apie plungiškių puoselėjamą naujos bibliotekos laikrodinėje-oranžerijoje idėją. 2008 m. birželio 26 d. Plungės rajono savivaldybės taryba priėmė sprendimą (Nr. T1-125) „Dėl pritarimo investicijų projektui „Plungės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos pastato

rekonstrukcija ir M. Oginskio dvaro ansamblio laikrodinės-oranžerijos restauravimas ir pritaikymas bibliotekos reikmėms“ ir bendrojo finansavimo“ jį teikiant Valstybės investicijų programai pagal Bibliotekų modernizavimo 2003–2013 m. programą. 2009 m. iš Valstybės investicijų programos gautas pirmasis laikrodinės-oranžerijos restauravimo ir pritaikymo bibliotekos reikmėms finansavimo įnašas. Pradedami pirmieji darbai. 2012 m. laikrodinės-oranžerijos renovacija baigta. Spalio mėnesį čia įsikėlė Plungės viešoji biblioteka. Plungės Palazzo Vecchio pradeda naują gyvenimą. Iš praeities ir dabarties. Iš viltingos ateities nuojautos. Otilija Juozapaitienė, Violeta Skierienė

37

Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto dėstytojos Zitos Inčirauskienės ir jos studentų surengtas improvizuotas bibliotekos atidarymas laikrodinėje, 2006 m.

38

Plungės viešosios bibliotekos darbuotojų surengta akcija „Mes ateiname“. Fotografijų paroda ant laikrodinės sienų „Laikas eina per miestą“, 2006 m.

39

Fotografijų paroda ant laikrodinės sienų „Laikas eina per miestą“, 2006 m.

40

41

LA I K R ODŽIO DŪŽIŲ AIDAI M I K A L O J A U S KONSTANTINO ČIURLIONIO MUZIKOJE

Ir štai valanda jau paliečia mane Skardžiuoju metalo dūžiu. Ir virpčioja mintys, ir skleidžias, jaučiu, Iš rankų spalvota diena.

Pasukus iš centrinių alėjų į parko pakraštį, tarp medžių lajos suraudonuoja dziegorinės sienos. Jos bokštelis grakščiai stiebiasi tarp aukštų liepų ir uosių. Kitados pastate gyveno žmonės, prižiūrėję parką – agradnykai. Raudonas triaukštis su bokšteliu yra beveik tiksli, tiesa, labai sumažinta prašmatnių Florencijos renesansinių Vekjo rūmų (it. Palazzo Vecchio), statytų 1298 m., kopija. Net bokštelis skirtas tam pačiam tikslui: jame įrengtas laikrodis, varpo dūžiais skelbiantis valandas ir jų ketvirčius. Todėl pastatas pramintas dziegorine. Laikrodį turėjo prižiūrėti sodininkas. Kas keletą dienų jis užtraukdavo svarsčius. Laikrodžiui sustojus, tikslų laiką padėdavo atstatyti saulės laikrodis, įrengtas tarp parko gėlynų. Kraštotyrininkė E. Ravickienė yra užrašiusi 80-metės senutės M. Liepienės, kitados dvare ganiusios žąsiukus, pasakojimą apie tai, kad vienas saulės laikrodis buvęs ir rūmų balkone. Taigi čia buvo gyvenama gamtos ritmu, pagal vietinį laiką.

Raineris Marija Rilkė Nuostabus senasis Plungės parkas vasarvidžio saulės spindulių ir medžių žalsvųjų šešėlių žaisme. Nepakartojamas ir kitais metų laikais. Malonu bei ramu sielai, vaikščiojant vaizdingojo Babrungo slėnio alėjomis. Čia lengva patikėti legendomis apie kažkada šioje vietoje buvusį pagonišką alką – šventąjį ąžuolų mišką. Šis puikus gamtos kampelis – tai ne tik parkų meno šedevras, jis susijęs su mūsų tautos kultūros istorija. Prisiminkime Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ryšius su Plunge, čionykštę čekų kompozitoriaus Jozefo Mašeko veiklą, pirmąsias Lietuvoje žemės ūkio parodas ir agronomijos mokyklą bei daug kitų reikšmingų dalykų ir įvykių...

42

43

Senasis laikrodinės bokšto laikrodžio mechanizmas

44

Laikrodžio restauratorius Tadeušas Kvakšys prie restauruojamo bokšto laikrodžio, 2012 m.

45

Senasis Plungės bokšto laikrodis vėl skaičiuoja valandas, 2012 m.

46

Laikrodžio varpų garsai lydėdavo visus, vaikščiojančius parko alėjomis ir takeliais. O jo aidą kartu su veržliojo Babrungo šniokštimu, šimtamečio Perkūno ąžuolo šlamesiu tikriausiai girdime ir M. K. Čiurlionio muzikoje. Kiek jo vaikščiota parko takeliais, kiek čia regėta jaunystės vizijų... 1889–1892 m. būsimasis kompozitorius mokėsi Plungės muzikos mokykloje ir grojo M. Oginskio orkestre. Iš čia M. K. Čiurlionis išvažiavo studijuoti į Varšuvą. O 1909 m. po vedybų su Sofija Plungėje prabėgo laimingiausios jo gyvenimo dienos. Ilgam buvo sustojusi plakti geležinė laikrodžio širdis, kiaurai išrūdijo ciferblatas. Tačiau iki mūsų dienų išliko neišdraskytas mechanizmas. Prie jo iš pastato pastogės veda statūs siauri laipteliai. Mechanizmas užima beveik visą lieknojo bokštelio plotį, tad galima manyti, kad jis čia buvo įkeltas statybos metu. Laikrodžio kaltinio rėmo aukštis yra 92 cm, plotis – 110 cm, gylis – 50 cm. Rėmas suveržtas su geležiniais kaišteliais. Tai rankų darbo gaminys, neabejotina, kad gero meistro. Pats mechanizmas sudarytas iš 3 dalių: eigos, valandų ir jų ketvirčių skambinimo. Kiekviena dalis turi atskirą veleną, ant kurio suktuvu būdavo suvyniojami svarsčių lynai. Velenai yra mediniai, o jų krumpliaračiai – 34, 38 ir 38 cm skersmens. Tokia konstrukcija, taip pat tai, kad laikrodis

teturi vieną „ranką“ – rodyklę, rodo jo senoviškumą. Išlikęs beveik visas mechanizmas, trūko tik varpo, ciferblato ašių, 3 svarsčių ir jų lynų. Žinia, geležis korozijos gerokai pažeista. Mechanizmą įsukantys svarsčiai buvo įdomios grybo formos, grubiai nutašyti iš akmens, suveržti geležies lankais. Nutrūkus pakabinimo lynams, jie mėtėsi palėpėje. Reikėtų stipraus vyro, norint kilstelėti bent vieną iš jų. Tačiau kažkam vis tik jų labai prireikė... Kiekvienas laikrodžio ratukas nukaltas iš geležies, užmautas ant plieninės ašies, o įvorės rėme – bronzinės. Savičiausias laikrodžio požymis yra retai kitur aptinkamos konstrukcijos svarbiausias mazgas – eigos ratukas su inkaru. Šis ratukas vietoje krumplių turi strypelius, kurie kimba už kartu su švytuokle svyruojančio inkaro smailumų (paletų). O inkaro pečiai taip suglausti, kad tampa tarsi kokiomis replėmis. Tai garsaus prancūzų meistro Lui Amanto 1741 m. išradimas. Tiesa, labai panašią konstrukciją tyrinėtojai surado nupieštą Leonardo da Vinčio popieriuose, tačiau praktiškai ją pirmą kartą realizavo minėtas Paryžiaus laikrodininkas. Laikrodžio eigos ratuko skersmuo – 24 cm, inkaro ilgis – 20 cm, plotis – tik 8 cm. Švytuoklės ilgis – 160 cm, jos disko skersmuo – 14 cm, o su inkaru ją sieja 50 cm ilgio šakutė. L. Amanto konstrukcija dažniausiai naudojama bokštiniuose

47

laikrodžiuose, nes gali atlaikyti sunkius svarsčius. Visgi plačiau šis išradimas nepaplito, laikrodininkystės praktikoje naudotas neilgai, nes jį reikėdavo labai tiksliai pagaminti, o ir suderinti nebuvo lengva. Lietuvoje tokios konstrukcijos tėra tik Plungės ir Varnių katedros laikrodžiai. XIX a. pirmoje pusėje ir viduryje tokie rankų darbo mechanizmai, sujungti su ketvirčių, pusvalandžių bei valandų mušimo varpais, europiniame kontekste – aiškus anachronizmas. Šį faktą galima paaiškinti tik tuo, kad mūsų krašte ilgiausiai Europoje buvo išlikusi viduramžiškoji cechinė amatininkų organizacija. Tikėtina, kad ir Plungės dziegorinės laikrodis buvo užsakytas pas Vilniaus ar Kauno laikrodininkų cecho meistrus. Deja, laikrodžio meistras kol kas lieka nežinomas. Taip pat nėra visiškai aišku, kada dziegorinė statyta. Pagrindiniai Oginskių rūmai yra pseudorenesansiniai, iškilę 1879 m. O parko statinio florentietiška kilmė tokia: dvaro savininkai Oginskiai žiemas dažnai praleisdavo Florencijoje, kur buvo sužavėti Italijos gamtos bei meno paminklų. Turbūt tada ir kilo noras turėti saulėto krašto įvaizdžių savo parke. Beje, Florencijoje palaidotas plungiškio pono senelis įžymus kompozitorius Mykolas Kleopas Oginskis. Jo paminklas yra Šv. Kryžiaus bazilikoje (it. Basilica di Santa Crose), kurią projektavo pats Vekjo rūmų architektas Arnolfas di Kambijus.

Yra ir kita versija – senesni Plungės gyventojai teigia, kad dziegorinės sienoje buvo įrėžta 1846 m. data. Taigi išeitų, kad laikrodis įrengtas dar tada, kai Plungės dvare šeimininkavo Nikolajus Zubovas. Gal našlys pastatydino šią Florencijos rūmų kopiją žmonos italės Aleksandros atminimui? Šiai datai neprieštarauja laikrodžio mechanizmo konstrukcija, jo archajiškumas. Yra žinoma, kad N. Zubovas mokytis amato į Prūsiją siuntė dailidę, mūrininką ir skardininką. 1850 m. jis miestui prie bažnyčios pastatydino varpinę, kurioje taip pat buvo įrengtas laikrodis (jo mechanizmas iki šių dienų neišliko). Varpinė pagarsėjo, kai iš jos 1863 m. buvo perskaitytas baudžiavos panaikinimo manifestas. 2012 m. dziegorinė restauruota, pastatas ir prie jo prisišliejusi oranžerija atgimė naujam gyvenimui. Laikrodžio restauracija buvo patikėta patyrusiam meistrui vilniečiui Tadui Kvakšiui. Plungės laikrodis yra retas ir svarbus technikos istorijos paminklas, atspindintis tuometinį amatų lygį ir technologinių naujovių adaptaciją mūsų krašte. Teprimena jo dūžių garsai garbingą Plungės istorinę praeitį! Libertas Klimka

48

P LU N G Ė S D V A R O SODYBOS LAIKRODINĖS PASTATO ( U . K .  775 ) A PLINKOS ORANŽERIJOS VIETOJE A R C HEOLOGINIAI TYRIMAI

Plungė 2011-07-05

Vadovaujantis: 1. UAB ,,Klaipėdos projektas“ 2009 m. parengtu Plungės dvaro sodybos Laikrodinės pastato pritaikymo bibliotekai projektu; 2. Plungės dvaro sodybos laikrodinės pastato (u. k. 24775) aplinkos, spėjamos buvusios oranžerijos vietos, archeologinio žvalgymo projektu (2011-06-07), suderintu Mokslinėje archeologijos komisijoje; 3. Leidimu vykdyti Plungės dvaro sodybos Laikrodinės pastato (24775) aplinkos archeologinius tyrimus Nr. 133, 2011-06-15 išduotu Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos; 4. UAB ,,Plungės Jonis“ 2011-06-27 Mokslinių tyrimų sutartimi Nr. 16 su IĮ ,,Senų senovė“, įmonė š. m. liepos 6 d. baigė Plungės dvaro sodybos oranžerijos liekanų, kurių vietoje suprojektuotos ir pradėtos statyti bibliotekos patalpos, atidengimą archeologiniu metodu.

Tyrimai vykdyti skubant, lygiagrečiai su pradėtais bibliotekos pietinių pamatų įrengimo bei jos vakarinės dalies statybos ir Laikrodinės rekonstrukcijos darbais. Tyrimuose dirbo IĮ ,,Senų senovė“ darbuotojai: atestuoti archeologai Gediminas Jonutis ir Darius Kontrimas, ekspedicijos laborantai Viktoras Barkevičius, Mindaugas Kryžiokas, Vytautas Karpauskas ir Laisvūnas Černovas, Vilniaus ir Klaipėdos universitetų archeologai praktikantai Karolina Vitkauskaitė ir Marijus Grigaliūnas bei autorius. Spėjama, kad Laikrodinės pastatai ir į rytus nuo jų buvusi oranžerija statyti XIX a. antroje pusėje. Laikrodinės ir abu oranžerijos statiniai pavaizduoti A. Zientarskio XIX a. pabaigos piešinyje, į kurį nepatenka antrojo (rytinio) oranžerijos pastato rytinė dalis. Projektuojant biblioteką ir

49

2011 m. prie laikrodinės-oranžerijos atlikti archeologiniai kasinėjimai

50

jos formą priderinant prie buvusio statinio, spėta, jog rytinis oranžerijos galas palei išlikusią senąją akmenų sieną pasuka ir tęsiasi pietų kryptimi. Tyrimai, vykdyti tarp antrojo, mažesniojo Laikrodinės pastato bei akmenų sienos iš šiaurės ir rytų pusių, apėmė virš 40 m vakarų-rytų kryptimi ilgio ir iki 7,56 m pločio (iki pietų pusėje aptikto seno nežinomo pamato) plotą. Tyrimų metu tarp Laikrodinės ir rytinės akmenų sienos atidengtos XIX a. pabaigos oranžerijos penki plotai-patalpos: buvusios oranžerijos pirmojo pastato, praėjimo-tako tarp dviejų oranžerijų pastatų, antrosios oranžerijos komposto ruošimo, sodinukų (daigų) auginimo ir krosnių pakuros. Jas skiria pastatų ar pertvarų įvairialaikiai pamatai. Be to, į pietus nuo buvusio vakarinio oranžerijos pastato aptiktas senesnis

Pirmoji, vakarinė oranžerijos dalis-pastato vieta fiksuota 12,6 m ilgio ir 3,81–3,86 m pločio. Rytiniame gale ji užsibaigė apie 65 cm pločio vėlyvo pamato, įrengto ant griuvenų sluoksnio, liekanom. Tyrimų išdavoje spėjama, jog ankstyvesniu oranžerijos laikotarpiu į patalpą turėjo būti patenkama pro Laikrodinės pietrytinį kampą (toje vietoje nėra oranžerijos pamato, o spėjamam įėjimui trukdęs senasis – išluptas), vėlesniu, matyt, iš pačios Laikrodinės (dėlto jo nesimato minėtame piešinyje). Nustatyta, jog pirmoji oranžerija buvo įrengta, matyt, seniausio čia stovėjusio pastato vietoje, panaudojant sienai jos šiaurinį pamatą, iki šiol buvusį po žeme. Senasis, pietinis pamatas, išardžius jo vakarinį galą patekimui į oranžeriją, liko piečiau už 1,45–1,52 m nuo įrengto naujojo. Rytinis, galinis pamatas,

pamatas bei irgi į pietus nuo antrosios oranžerijos vakarinio galo – vėlesnis, dar nenurodomas A. Zientarskio piešinyje (spėjama, kad oranžerijos vieta ir jos aplinka galėjo būti užstatoma net per penkis kartus). Tiriant sudaryti buvusios oranžerijos plotųpatalpų (M 1:100) ir jų elementų (M 1:10) lauko planai su gylių ar aukščių matavimų 70 taškų (nuo būsimos bibliotekos pamato vakariniame įėjimo pakraštyje) bei fotosiužetų 105 nuotraukos, aptiktų radinių virš 30 nuotraukų.

matyt, irgi tuomet buvęs panaudotas, nes iš karto į rytus nuo vėlyvesniojo oranžerijos rasto pamato 80 cm pločiu virš vėliau suklotų išlikusių buvusio praėjimo tarp oranžerijos pastatų plytų kyšo akmenys – spėjamo čia esančio pamato viršus. Ant vakarinio senojo pastato pamato, turbūt, pastatyta Laikrodinės siena, nes ties pietvakariniu jos kampu yra nuardyto senojo pamato tąsa rytų kryptimi liekanų – išsikišusių akmenų. Sustiprinant senąjį vakarinį pamatą, šalia jo oranžerijos pusėje sumūryta 58 cm pločio plytų banketė.

51

Šiaurinis ir pietinis pamatai vienodo pločio (80 cm) ir lygiagretūs (tuo tarpu šiaurinis su naujuoju oranžerijos – ne), iš vidaus tinkuoti. Jie apie 1 m aukščio, įleisti į įžemį žymiai giliau nei akmenų sienos, esančios toliau į rytus. Buvusio senojo pastato viduje, ties jo viduriu, aptiktas kamino ar krosnies 50 cm aukščio padas su pamatu, besiglaudžiantys prie šiaurinio pamato. Virš pado vėliau buvę įrengti oranžerijos šildymo dūmų kanalai, kurių išlikęs tik rytinis galas. Vėliau, darant praėjimą tarp oranžerijų, jie užpilti griuvenomis. Antras rytų kryptimi fiksuotas plotas – plytomis klotas buvęs praėjimas tarp oranžerijų pastatų nuo angos – durų akmenų mūro sienoje, matomų A. Zientarskio paveiksle. Jis aukščiausiai iškilęs už kitus, atidengtus plotus, tik kiek žemiau žemės paviršiaus. Praėjimo plotas 5,6 m ilgio ir 3,81–3,84 m pločio, šiaurėje ribojasi su akmenų sienos vakariniu galu, besibaigiančiu išmūryta durų ar vartų stakta (kaip ir pietinis, atidengtas tiriant anksčiau, 2009 m.), o pietuose – vėlyvo, anksčiau nežinoto pastato šiaurine siena, esančia kiek šiauriau nei pirmosios oranžerijos (jos dar nėra A. Zientarskio piešinyje). Praėjimą iš rytų pusės nuo kitos, 9,52 m ilgio ir 3,85 m pločio trečiosios patalpos riboja 45 cm pločio pamatas. Patalpa labai išardyta iškasant joje gilią duobę ir priverčiant įvairių

vėlyvų šiukšlių. Tik rytiniame gale ir kiek vakariniame išlikusi plytomis klota duobė. Jos šiaurinis kraštas gilėja palaipsniui, skerspjūvyje puslankiu, o pietinis – stačiai, galbūt, viršuje padarant horizontalų priėjimą. Greičiausia, tai komposto ruošimo duobė, esanti šalia, iš rytų pusės sėjinukų auginimo patalpos su plytų mūro įgilinta ,,lysve“ (inspektu). Toliau į rytus už plataus, net 90 cm pločio pamato atidengta neabejotinai sėjinukų auginimui skirta patalpa, kuri 8,55 m ilgio ir 4 m pločio. Jos viduryje įrengta dar gerai išlikusi, simetriškos formos, kraštuose virš 6,3 m ilgio ir 2 m pločio, 5,7 m ilgiu ir 1,5 m pločiu įgilinta ,,lysvė“. Patalpos šiaurės rytiniame kampe išlikusios krosnies liekanos su pakuros skliauto plytomis bei dūmu kanalu į apskritą, apie 1 m skersmens išorėje plytų statinį, kurio viduje 0,7 m skersmens ertmė. Šis krosnių (oranžerijų) statinys, matyt, buvo skirtas vandeniui grunto laistymui dideliame katile pašildyti. Iš vandens šildytuvo link vakarinio ,,lysvės“ galo, kiek kildamas į viršų, išeina šildymo dūmais plytų kanalas. Jis už 1 m nuo šildytuvo jau suardytas. Įgilintos plytų mūrų ,,lysvės“ dugne, matyt, buvo kraunamas arklių mėšlas, virš kurio supilamas paruoštas kompostas sėjinukų auginimui. Dūmų kanalų šildomas mėšlas ,,degdavo“ ir šildydavo gruntą, laistomą pašildytu vandeniu. 52

Archeologinių kasinėjimų radiniai

53

54

pastatas galėjo būti maždaug 6,5x14 m dydžio

Vakariniame tirto ploto gale, už 40 cm pločio vėlyvo betoninio pamato, ant kurio, panaudojant senąsias plytas, buvusi pamūryta vėlyva siena, fiksuota iki 2,9 m ilgio krosnių pakurų patalpa. Senosios akmenų mūro sienos pačiame kampe, po vėlyvu betoniniu pamatu, įgilinime į įžemį gerai išliko minėtos krosnies pakura su plytomis grįsta prieduobe. Dar viena pakura atidengta šalia pietinio pamato, aukščiau už pirmąją. Jos aplinka taip pat buvusi grįsta plytomis. Visų minėtų patalpų šiaurinėms sienoms, o krosnių pakurų – ir rytinei, panaudotos senojo pastato šiaurinė ir rytinė akmenų sienos. Nustatyta, kad pietinėms šių patalpų sienoms panaudotas senojo pastato vidurinės sienos pamatas. Senojo pastato pietinės sienos pamato, buvusio beveik tokiu pat atstumu (4 m) nuo vidurinio, kaip ir šiaurinė siena, aptikti likę tik du akmenys, išsikišę iš rytinės senosios sienos pamato vakarų kryptimi. Jis, kaip ir vidurinės sienos pamatas ties krosnių pakuros patalpa, jau išgriautas statant Laikrodinę ir oranžerijas. Atidengtus plotus-patalpas ribojantys pamatai antrojoje oranžerijoje įleisti į įžemį žymiai giliau, nei išlikusios mūro sienos (jos pamato apačia sutampa su ribose išlikusių pamatų ir oranžerijos grindų iš plytų viršumi). Taigi, oranžerijos ir Laikrodinė statytos dviejų senesnių dvaro pastatų vietoje. Vakarinis

ar net didesnis ir, matyt, turėjo labiau reprezentacinę paskirtį. Jo pamatai į įžemį įleisti žymiai giliau, nei rytinio, daug didesnio ir, galbūt, statyto vėliau. Šis pastatas buvo apie 9x27 m dydžio ir su kitu, panašiu, pietiniu galėjo sudaryti „U“ raidės kompleksą su uždaru kiemu. Tyrimų metu surinkta apie 30 inventorintinų dirbinių ar jų fragmentų (monetų, sagų, koklių ir žiestų indų šukių, geležinio statybinio inventoriaus) bei vazonų dugnų ir pakraštėlių virš 260 šukių. Radiniai, datuojami XVII–XX a., rodo dvaro sodybos šios vietos ankstyvą užstatymą ir apgyvendinimą. Įrengiant bibliotekos patalpas buvusių oranžerijų vietoje, vakarinės oranžerijos liekanas, esančias žymiai giliau, reikėtų užpilti atvežtiniu smėliu. Rekomenduojame išsaugoti ir būsimos bibliotekos patalpose eksponuoti geriausiai išlikusį vakarinį oranžerijos galą: krosnių pakuros patalpą ir sėjinukų auginimo patalpos 3 m ilgio dalį su krosnies, vandens šildytuvo, dūmų kanalo, ,,lysvės“ ir senojo pamato liekanom. Kitą suardytą oranžerijos dalį galima pažeminti iki statomos bibliotekos projektinio pamatų lygio. Įmonės vadovas, atestuotas archeologas, paveldosaugos ekspertas Bronius Dakanis Dokumento tekstas netaisytas

55

P LU NGĖ PALAZZO VECCHIO: F R O M T H E C A S T L E OF COUNTS ZUBOVAI TO A LIBRARY (1846–2012) After 3rd partition of the Polish-Lithuanian state, which

possessions inherited from Platon went to one heir,

occurred in 1975, Catherine II, the ruler of the Russian

or whether they were distributed among a few family

Empire, for loyalty to the tsar’s throne and zealous

representatives. In the Zubovai family genealogical

service gave Šiauliai economy (about 170,000 acres of

tree diagram there are two possible versions of ruling

land) to her favourite Platon Zubov (1767–1822), who

Plungė possessions after the death of Platon Zubov,

was one of the initiators of the Two Nations partition.

i. e. during the period from 1822 until 1873 when his

In 1806 Count Platon Zubov bought the Plungė estate

brother Alexander’s son Platon Alexandrovich Zubov

with the surrounding buildings from Vikentij Potocki.

(1835–1890) sold the Plungė estate to Duke Mykolas

Thus, the period of Zubovai ruling in Plungė began,

Oginskis (Michael Oginski). One of the genealogical tree

and it lasted 67 years (1806–1873). The documents,

branches belongs to Platon Zubov’s brother Nicholas

recorded memories, stories and legends of this period

(1763–1805), who in 1822 was already dead. Thus, the

have remained up to now.

Plungė estate lands might have been inherited by his son

Platon Zubov ruled Plungė until his death in 1822.

(Platon’s nephew) Alexander (1797–1875), and later –

The only legitimate heir to Platon Zubov, daughter

the latter’s son Platon Alexandrovich (1835–1890).

Alexandra (1822–1824), who was born after his death,

Another branch shows that after the death of Platon

died at the age of just 2. Platon’s relatives did not agree

Zubov, Plungė possessions could have been accrued to

that a large inheritance of the Count would accrue only

his brother Dimitri (1764–1836), and then – to Dimitri’s

to his wife. Accordingly, the assets were distributed

son Nicholas (1801–1871).

among Platon Zubov’s brothers and their children. In the

In the XIX century the ruling period of Counts

absence of historical sources, it is very difficult to figure

Zubovai was very important for Lithuania. Many

out who of the later Zubovai ruled Plungė possessions

representational

after the death of Platon. Well-known documents of

constructed, roads were being repaired, business

the archives are sparse, and the secondary sources –

was being developed, and educational and cultural

contradictory. Distribution of the assets lasted probably

institutions were established. Apparently, the Zubovai

a few years, the inheritance matters were being solved.

family who had many lands in other places of Lithuania

So far it has remained unclear whether all Plungė

was not residing in Plungė. They used to come here

56

and

ceremonial

buildings

were

on business and built several buildings. A belfry of

the northern walls of the castle and conservatory, and

the church, All Saints Chapel in the old cemetery of

also for building the eastern wall of the conservatory’s

Plungė, Italian-style Romantic Neo-Gothic style castle

stove; the foundation of the old building middle wall

villa-conservatory in Plungė Park built by Zubovai

was used to build the southern walls of the castle and

have remained until today. The castle stands in the

conservatory.

southern part of the park; it is about 300 metres away

The castle clock tower is similar to the Palazzo

from the central palace. It was built in the middle of the

Vecchio palace in Florence. It’s like a small copy of this

XIX century during the Romantic Period when in the

palace. The construction of the Palazzo Vecchio palace

whole of Europe there was a tendency to follow the

started at the beginning of the year 1299 (architect

Middle Ages. It has a tower of 12 m in height, in which

Arnolfo di Cambio (1245–1302). Documents still have

there is a clock visible from all four sides. The clock has

not revealed why the castle of such construction was

a very rare and unique anchor mechanism created by

built in Plungė, and which member of the Zubov family

Parisian clockmaker Ž. L. Amant in 1741. Because of

had decided to build it. However, memories of the Zubov

this clock, earlier the townspeople called it “dziegorinė”,

family representatives were recorded. Vladimir Zubov

later on and now – “laikrodine” (“clock tower”).

(1909–2007) wrote that Nicholas Dimitrijevic Zubov

On the south side of the clock’s foundations there

(1801–1871) had built a small Italian-style castle for

is a record with the date – 1846. It is the oldest still

his wife Alexandra de Raymond de Mormoiron (1807–

extant building of the Plungė estate and the oldest

1839), who came from Marquis de Modena family and

known stone building in the whole of Plungė. This

was born in Petersburg. Her father was Frenchman

date indicates that the castle clock tower was built

Gabriel (1774–1833), who was born in Paris and worked

during the period of Zubovai ruling. According to the

as an oberger master. In 1873 Duke Mykolas Oginskis

archaeological research, it was found that the castle was

bought the Plungė estate with a nice castle clock tower

built on top of the foundations of another much older

in the park from Count Platon Alexandrovich Zubov.

representative building in the XVII century. According

M. Oginskis used the castle of Zubovai as a gardener’s

to archaeologists, the former building could have been

office and conservatory. On the ground floor there

a large, five-room, “U” shaped manor ensemble. In

lived a gardener, and on the first floor – a clockmaker.

the middle of the XIX century next to the castle clock

Therefore, during the period of Oginskiairuling the

tower a conservatory was built. Archaeologists have

castle was sometimes referred to as a gardener’s house

found that the northern and eastern stone walls of the

or conservatory. The clock tower via a balcony was

former XVII century building were used for building

attached to another smaller building, next to which there

57

was an extension – summer conservatory – a large room

of the residents were being collected, various artistic

separated with a glass wall. Flowers and vegetables grew

campaigns were held, a postcard with the view of the

in a close. Exotic plants used to be grown there: palms,

clock tower – conservatory was published, an exhibition

grapes, pineapples.

of Samogitian (Žemaitijos) region photographers called

During the interwar period, the Second World War

“Town and Time” was held; famous Latvian architect

and post-war years people had flats in the clock tower,

Juris Poga was invited, and when he had toured

near which there was a big beautiful garden of the times

the building and had met representatives of Plungė

of Oginskiai and remains of the conservatory gradually

Municipality and community, he said that an original

turning into simple greenhouses. At this time the clock

library could be established there.

of the castle tower had already stopped working. During

Only after having decided to establish a library

the Soviet occupation period the Pioneer and Pupil Home

in the castle, it was restored and began a new life. In

was established in the castle. When Lithuania regained

2011 the clock of the castle tower was restored by metal

its independence, it was closed. The building had to be

restorer Tadeušas Kvakšys. In October 2012 restoration

restored. The castle had been abandoned, not restored

and reconstruction work in the castle clock tower was

and poorly maintained for a long time. It seemed that

finished, and Plungė District Municipal Public Library

this unique building was doomed to collapse. Only when

moved to the castle.

a discussion about a new library in Plungė began, the Į anglų kalbą vertė Roma Grigienė

townspeople interested in culture proposed the idea – to establish a library in this historical building. Signatures

58

PALAZZO VECCHIO IN PLUNGĖ: V O M S C H L Ö S S C H EN DER GRAFEN VON ZUBOV BIS ZUR BIBLIOTHEK (1846–2012) Nach der III. – ten Teilung des polnisch – litauischen

sekundäre Quellen sind widersprüchlich. Es ist ganz

Staates im Jahr 1795 schenkte die Herrscherin des

gut möglich, dass danach noch ein paar Jahre das

Russischen Reiches Katharina II ihrem Favoriten

Erbe geteilt und die Erbsachen geregelt wurden. Es ist

Platon Zubov (1767–1822), einem von den Initiatoren

noch bis heute unbekannt, ob sämtlicher von Platon

der Teilung der Republik der Beiden Völkern für seine

nachgelassener Besitz von Plungė nur einem Nachfolger

Treue zum zaristischen Thron und für seinen eifrigen

zuteil wurde oder ob er unter mehreren Verwandten

Dienst die Wirtschaft von Šiauliai (ung. 170000 ha

verteilt wurde. Auf dem Schema des genealogischen

Grundstück). Im Jahr 1806 kaufte der Graf Platon

Baumes der Verwandtschaft von Zubov sind zwei

Zubov von Vikentijus Potockis das Gut von Plungė

mögliche Versionen der Herrschaftsübernahme nach

mit umliegenden Vorwerken. So begann in Plungė die

dem Tod von Platon Zubov, d. h., im Zeitraum vom

Herrschaftszeit von Zubov, die 67 Jahre dauerte (1806–

1822 bis 1873, nachdem der Sohn seines Bruders

1873). Über diesen Zeitabschnitt zeugen erhaltene

Alexander Platon Alexandrovitsch Zubov (1835–1890)

Dokumente, festgehaltene Erinnerungen, Erzählungen,

das Gut von Plungė dem Fürsten Mykolas Oginskis

Legenden.

verkauft hat, abgebildet. Eine Linie des genealogischen

Platon Zubov regierte Plungė bis zu seinem Tode

Baumes gehört dem Bruder von Platon Zubov Nikolaj

im Jahr 1822. Die einzige legitime Nachfolgerin, seine

(1763–1805), der im Jahr 1822 schon nicht mehr am

Tochter Alexandra (1822–1824), die zur Welt schon

Leben war. Das hieße, das Landgut Plungė könnte sein

nach seinem Tod gekommen ist, verstarb im Alter von

Sohn Alexander (1797–1875) (Neffe von Platon) vererbt

knapp 2 Jahren. Platons Verwandte ließen nicht zu,

haben, und später – sein Sohn Platon Alexandrovitsch

dass das ganze große Nachlass des Grafen nur seiner

(1835–1890). Die andere Linie zeigt, dass nach dem

Frau zuteil wird. So wurde das Vermögen zwischen den

Tod des Grafen Platon Zubov der Besitz von Plungė

Brüdern von Platon Zubov und den Kindern der Brüder

auch seinem Bruder Dmitrij (1764–1836) zuteil werden

geteilt. Da jedwede historische Quellen fehlen, fällt es

konnte, und später – dem Sohn von Dmitrij – Nikolaj

ganz schwer herauszufinden, welcher von den späteren

(1801–1871).

Zubovs nach dem Tod von Platon die Herrschaft über Plungė

Im XIX. Jahrhundert spielte die Herrschaftszeit von

übernommen hat. Leider sind nicht viele

bekannte Archivdokumente erhalten geblieben

Grafen Zubov für Litauen eine große Rolle. Hier wurden

und

viele Repräsentations- und Kultusgebäude gebaut, die

59

Straßen wurden repariert, die Unternehmerschaft

dass das Schlösschen – der Uhrturm während der

wurde erweitert, zugleich wurden neue Bildungs- und

Herrschaftszeiten von Zubov gebaut wurde. Durch die

Kultureinrichtungen

gegründet. Da die Verwandte

archäologische Untersuchungen konnte festgestellt

von Zubov auch an anderen Orten Litauens viel Land

werden, dass dieses Schlösschen auf dem Fundament

besaßen, mag sein, dass sie in Plungė nicht residiert

eines

haben. Sie kamen hier nur, um verschiedene Dinge zu

viel älter war und aus dem XVII Jh. stammte. Laut

erledigen und haben einige Gebäude gebaut. So sind

Archäologen konnte dieses ursprüngliche Gebäude ein

auch bis heute in der Stadt ein von Zubov gebauter

großes Ensemble eines Landgutes mit fünf Räumen, in

Kirchturm, die Kapelle Allerheiligen im alten Friedhof

Form des Buchstabens „U“sein. Neben dem Schlösschen –

von Plungė, das Schlösschen – Villa – Orangerie,

Uhrturm wurde ungefähr Mitte XIX Jh. auch eine

das im italienischen Stil, im Geist des neogotischen

Orangerie gebaut. Archäologen haben festgestellt, dass

Romantismus im Park von Plungė eingerichtet wurde,

für die nördlichen Wände des Schlösschens und der

erhalten geblieben. Das Schlösschen befindet sich im

Orangerie und für die östliche Ofenloch – Wand die

südlichen Teil des Parks, ungefähr 300 Meter vom

nördliche und östliche Steinwand des alten Gebäudes

Zentralpalast entfernt. Es wurde Mitte XIX. Jh., im

aus dem XVII Jh. verwendet wurde, und für die südliche

Zeitalter der Romantik, als durch das ganze Europa

Wände des Schlösschens und der Orangerie – das

die Welle der Nachahmung des Mittelalters verging,

Fundament der mittleren Wand des alten Gebäudes.

Repräsentationsgebäudes gebaut wurde, das

gebaut. Das Schlösschen verfügt über einen zwölf Meter

Das Schlösschen mit einer Uhr im Turm ähnelt dem

hohen Turm mit einer Uhr, die von allen vier Seiten

Palazzo Vecchio Palast in Florenz. Das ist wie eine kleine

zu sehen ist. Diese Uhr ist mit einem sehr seltenen

Kopie dieses Palastes. Mit dem Bau des majestätischen

und einzigartigen Ankermechanismus ausgestattet,

Palastes Palazzo Vecchio wurde am Anfang des Jahres

das im Jahr 1741 von einem Uhrmacher aus Paris

1299 begonnen (Architekt Arnolfo di Cambio (1245–

Ž. L. Amant erfunden wurde. Wegen dieser Uhr wurde

1302). Anhand von vorhandenen Dokumenten konnte

dieses Schlösschen früher von den Stadtleuten noch

noch nicht festgestellt werden, warum in Plungė

„dziegorinė“ genannt, und zu späteren Zeiten oder

überhaupt ein derartiges Schlösschen entstanden ist

heute – „laikrodinė“.

und von wem von den Zubovs die Idee entstand es zu

Auf dem Fundament des Uhrturmes, auf der

bauen. Aber es gibt einige von den Zubovs Verwandten

südlichen Seite sind Jahreszahlen 1846 zu sehen. Das

aufgeschriebene Erinnerungen. Vladimir Zubov (1909–

ist der älteste erhalten gebliebene Bauwerk des Gutes

2007) hat geschrieben, dass Nikolaj Dmitrijevitsch

von Plungė und das älteste Mauergebäude in der

Zubov (1801 – 1871) in Plungė ein kleines Schlösschen im

ganzen Stadt von Plungė. Diese Jahreszahlen zeigen,

italienischen Stil für seine Frau Alexandra de Raymond

60

de Mormoiron (1807–1839) aus der Verwandtschaft der

restaurierungsbedürftig. Jedoch war es eine lange Zeit

Marquisen de Modene, geborene in Peterburg, gebaut

vernachlässigt, wurde nicht renoviert und schlecht

hat. Seit Vater, der Franzose Gabriel (1774–1833)

gepflegt. Es schien, als ob dieses einzigartige Gebäude

wurde in Paris geboren und war ein Obergermeister.

zum Einsturz verurteilt war. Nur zu dem Zeitpunkt,

Im Jahr 1873 hat der Fürst Mykolas Oginskis vom

als in Plungė Diskussionen über eine neue Bibliothek

Graf Platon Alexandrovitsch Zubov das Gut Plungė

anfingen, haben die Menschen der Stadtkultur eine neue

mit einem schönen Schlösschen – Uhrturm im Park

Idee vorgeschlagen – in diesem historischen Haus muss

gekauft. Das Schlösschen benutzte M. Oginskis als ein

eine Bibliothek eingerichtet werden. Dazu wurden die

Gärtnerhaus und Orangerie. Im Erdgeschoss wohnte

Unterschriften der Bewohner gesammelt, verschiedene

der Gärtner und im ersten Geschoss der Uhrmacher.

Kunstaktionen organisiert, eine Postkarte mit der

Deswegen wurde das Schlösschen zu Herrschaftszeiten

Ansicht der

von Oginskis manchmal auch als Gärtnerhaus oder

eine Ausstellung der Photographen aus dem Region

Orangerie genannt. Der Uhrturm war durch den Balkon

Niederlitauen (Žemaitija) „Die Stadt und die Zeit“

an ein anderes, kleineres Gebäude angeschlossen, es

veranstaltet. Der

hatte auch einen Anbau – eine Sommer – Orangerie –

Architekt Juris Poga hat nach der Besichtigung des

das war ein

großer

Uhrturm – Orangerie herausgegeben,

eingeladene

berühmte

lettische

Raum, abgetrennt durch eine

Gebäudes und nach dem Treffen mit den Vertretern

Glaswand. Auf der abgetrennten Fläche wuchsen

von der Gemeindeverwaltung und Gesellschaft Plungė

Blumen und Gemüse. Hier wurden auch exotische

gesagt, dass hier eine originelle Bibliothek eingerichtet

Pflanzen angebaut: Palmen, Weintrauben, Ananas.

werden kann.

In der Zwischenkriegszeit, während des zweiten

Nur nach diesem Beschluss wurde das Schlösschen

Weltkriegs und in der Nachkriegszeit hatten die

restauriert und hat ein neues Leben begonnen.

Menschen im Uhrturm ihre Bleiben eingerichtet,

Im Jahr 2011 wurde die Uhr des Uhrturmes

nebenan war auch noch ein großer, schöner Garten

von

aus den Zeiten von Oginskis und Reste von Orangerie,

restauriert. Im Oktober 2012 wurden Aufbau- und

die sich allmählich in die einfache Gewächshäuser

Restaurierungsarbeiten des Uhrturms beendet, und er

verwandeln ließen. Die Uhr des Uhrturmes hat schon

wurde zur Öffentlicher Bibliothek der Rajongemeinde

damals nicht mehr funktioniert. In den Zeiten der

Plungė.

dem

Metallrestaurator

Tadeušas

sowjetischen Okkupation wurde im Schlösschen das Į vokiečių kalbą vertė Violeta Sprogytė

Pionier- und Schülerhaus eingerichtet. Nachdem Litauen seine Unabhängigkeit wieder erlangt hatte, wurde dieses Haus geschlossen. Das Gebäude war schon

61

Kvakšys

P A LA Z Z O VECCHIO W PŁUNGIANACH: O D Z A M E C Z K A GRAFÓW ZUBOWYCH DO BIBLIOTEKI (1846–2012) Po III-im rozbiorze Polski i Litwy w 1795 roku cesarzowa

związane ze spadkiem. Dotychczas nie jest wiadomo,

imperium rosyjskiego Katarzyna II swemu faworytowi

czy dobra w Płungianach zostały odziedziczone przez

Płatonowi Zubowi (1767–1822), jednemu z inicjatorów

jednego spadkobiercę, czy zostały podzielone między

rozbiorów Rzeczpospolitej Obojga Narodów, za jego

kilku przedstawicieli rodziny. Na schemacie drzewa

wierność dla cara oraz za gorliwą służbę podarowała

genealogicznego rodziny Zubowych są wyodrębnione

ekonomię w Szawlach (około 170000 ha ziemi). W 1806

dwie możliwości ewentualnych gospodarzy dóbr w

roku graf Płaton Zubow kupił od Wikentijusa Potockiego

Płungianach po śmierci Płatona Zubowa, tj. w okresie

dwór w Płungianach z okolicznymi polewarkami. W

od 1822 r. do 1873 r., gdy syn jego brata Aleksandra –

ten sposób rozpoczął się trwający 67 lat (1806–1873)

Płaton

okres władania Zubowych w Płungianach. Z tego okresu

Płungianach dla księcia Michała Ogińskiego. Jedna z

zachowały się dokumenty, zarejestrowane wspomnienia,

linii drzewa genealogicznego należy do brata Płatona

opowieści, legendy.

Zubowa – Nikołaja (1763–1805), który w 1822 r. już

Zubow

(1835–1890)

sprzedał

dobra

w

Płaton Zubow władał Płungianami do swej śmierci

nie żył. Dlatego dobra w Płungianach mógł odziedziczyć

w 1822 roku. Jedyna prawowita spadkobierczyni

jego syn (bratanek Płatona) Aleksander (1797–1875),

Płatona Zubowa, córka Aleksandra (1822–1824),

a później z kolei jego syn Płaton Aleksandrowicz

która urodziła się już po jego śmierci, zmarła w wieku

(1835–1890). Druga linia wskazuje na to, że dobra w

zaledwie 2-óch lat. Rodzina Płatona nie zgodziła się,

Płungianach po śmierci grafa Płatona Zubowa mogły

by cały ogromny spadek grafa dostał się tylko jego

przejść do jego brata Dmitrija (1764–1836), a później

żonie. Dlatego majątek został podzielony między braci

do syna Dmitrija – Nikołaja (1801–1871).

Płatona Zubowa oraz ich dzieci. Z powodu braku

Okres władania grafów Zubowych w XIX wieku był

źródeł historycznych bardzo trudno jest jednoznacznie

dla Litwy bardzo ważny. Zbudowano wiele budynków

stwierdzić, kto z późniejszych Zubowych po śmierci

reprezentacyjnych oraz obiektów kultu, remontowano

Płatona zarządzał dobrami w Płungianach. Niewiele

drogi, rozwijał się biznes, zakładane były instytucje

zachowało się archiwalnych dokumentów, a źródła

oświaty i kultury. Rodzina Zubowych, która miała wiele

wtórne są sprzeczne. Najprawdopodobniej jeszcze w

dóbr w innych miejscowościach Litwy, widocznie nie

ciągu kilku lat trwał podział majątku, załatwiano sprawy

rezydowała w Płungianach. Przedstawiciele rodziny

62

przyjeżdżali tu tylko załatwiać różne sprawy i zbudowali

zegarowej w połowie XIX w. zbudowano oranżerię.

kilka budynków. Do dzisiaj w mieście zachowała się

Archeolodzy ustalili, że na północne ściany zameczka

zbudowana przez Zubowych dzwonnica kościelna,

i oranżerii, a także na wschodnią ścianę palenisk

kaplica Wszystkich Świętych na starym cmentarzu w

pieców w oranżerii wykorzystano kamienną północną

Płungianach, we włoskim stylu romantyzmu zbudowany

i wschodnią ściany starego budynku z XVII w., a na

neogotycki zameczek willa-oranżeria w parku w

południowe ściany zameczka i oranżerii wykorzystano

Płungianach. Zameczek mieści się w południowej

fundament środkowej ściany starego budynku.

części parku, w odległości około 300 m od centralnego

Zameczek z wieżą zegarową jest podobny do

pałacu. Zbudowany został w połowie XIX w., w okresie

pałacu Palazzo Vecchio we Florencji. To jakby mała

romantyzmu, gdy przez całą Europę przetoczyła

kopia tego pałacu. Pałac Palazzo Vecchio zaczęto

się fala naśladowania średniowiecza. Zameczek ma

budować na początku 1299 r. (architekt Arnolfo di

wieżę o wysokości 12 m, na której umieszczony jest

Cambio (1245–1302). Dlaczego został zbudowany

zegar widoczny ze wszystkich czterech stron. Ten

właśnie taki zameczek i który z Zubowych wymyślił

zegarek ma bardzo rzadki i unikalny mechanizm

jego budowę, w dokumentach nie ujawniono. Jednak

kotwicowy wynaleziony przez paryskiego zegarmistrza

zostały spisane wspomnienia przedstawicieli rodziny

Ż. L. Amanta. Wcześniej zameczek z powodu tego

Zubowych. Wladimir Zubow (1909–2007) pisał, że

zegara był nazywany przez mieszkańców miasteczka

Nikołaj Dmitrijewicz Zubow (1801–1871) dla swej żony

„dziegorine“, o później i teraz – wieżą zegarową.

Aleksandry de Raymond de Mormoiron (1807–1839),

Na południowej stronie fundamentu wieży zegarowej

pochodzącej z rodziny markizów de Modene i urodzonej

napisana jest data – 1846 r. Jest to najstarsza budowla

w Petersburgu, zbudował w Płungianach niewielki

dworu w Płungianach, która zachowała się do dziś oraz

zameczek we włoskim stylu. Ojciec żony Francuz Gabriel

najstarszy w Płungianach murowany budynek. Ten rok

(1774–1833) urodził się w Paryżu i zajmował stanowisko

wskazuje na to, że wieża zegarowa zameczka została

obergermeistra. W 1873 r. dobra w Płungianach wraz ze

zbudowana w latach, gdy Płungiany były we władaniu

znajdującą się w parku zameczka ładną wieżą zegarową

Zubowych. W oparciu o badania archeologiczne ustalono,

od grafa Płatona Aleksandrowicza Zubowa kupił książę

że zameczek został zbudowany na fundamentach o wiele

Michał Ogiński. M. Ogiński zameczek Zubowych

starszego budynku reprezentacyjnego pochodzącego z

wykorzystywał jako siedzibę ogrodnika i oranżerię.

XVII w. Według archeologów ten pierwszy budynek mógł

Na pierwszym piętrze mieszkał ogrodnik, na drugim –

być dużym zespołem dworowiska, w kształcie litery „U“

zegarmistrz. Dlatego w czasach władania rodziny

składającym się z pięciu pomieszczeń. Nieopodal wieży

Ogińskich

63

zameczek

czasem

był

zwany

domem

ogrodnika lub oranżerią. Balkon wieży zegarowej

ludzie kultury przedstawili pomysł, by właśnie w tym

jest

budynkiem

historycznym budynku założyć bibliotekę. Zaczęto

–

dużym

zbierać podpisy mieszkańców, organizować różne

pomieszczeniem oddzielonym szklaną ścianą. Na

akcje sztuki, opublikowano list otwarty z wizerunkiem

ogrodzonej przestrzeni rosły kwiaty i warzywa. Były tu

wieży zegarowej – oranżerii, zorganizowano wystawę

także hodowane egzotyczne rośliny: palmy, winogrona,

regionalnych fotografów Żmudzi pt. „Miestas ir laikas“

ananasy.

(„Miasto i czas“), został zaproszony słynny łotewski

z

połączony przybudówką

W

latach

z

innym, –

letnią

mniejszym oranżerią

Wojny

architekt Juris Poga, który, po obejrzeniu budynku i

Światowej oraz powojennych w wieży zegarowej ludzie

międzywojennych,

Drugiej

spotkaniu z przedstawicielami samorządu Płungian

mieli mieszkania, nieopodal mieścił się duży i piękny

oraz organizacji społecznych, powiedział, że może tu być

sad pochodzący z czasów Ogińskich oraz pozostałości

założona oryginalna biblioteka.

oranżerii, które z czasem przekształciły się w zwyczajne

Dopiero po podjęciu decyzji o założeniu w zameczku

szklarnie. Zegar na wieży zameczka wówczas już nie

biblioteki został on odrestaurowany i rozpoczął nowy

działał. W latach sowieckiej okupacji w zameczku

żywot. W 2011 r. restaurator metalu Tadeuš Kvakšys

mieścił się Dom Pionierów i Uczniów. Po odzyskaniu

odrestaurował zegar na wieży zameczka. W październiku

przez Litwę niepodległości został on zamknięty.

2012

Budynek należało odrestaurować. Jednak przez dłuższy

rekonstrukcji wieży zegarowej i została tu otworzona

okres zameczek był opuszczony, nieremontowany i źle

biblioteka publiczna rejonu płungiańskiego.

r.

zostały

zakończone

prace

doglądany. Wydawało się, że ten unikalny budynek jest Į lenkų kalbą vertė Aneta Pipirienė

skazany na zniszczenie. Dopiero, gdy w Płungianach zaczęto dyskutować o nowej bibliotece, miejscowi

64

odbudowy

i

ПА ЛА ЦЦО ВЕККЬ О (PAL AZZO VEC CHIO) ГОР ОДА ПЛУНГЕ: О Т ЗАМКА ГРАФ ОВ ЗУБ ОВЫХ ДО БИБЛИО ТЕКИ (1846–2012) После третьего раздела Польско-Литовского государства, состоявшегося в 1795 году, императрица Российской империи Екатерина II даровала своему фавориту Платону Зубову (1767–1822), одному из инициаторов раздела Республики Обоих Народов, за его преданность царскому трону и усердную службу Шяуляйскую экономию (около 170000 гa земли). В 1806 году граф Платон Зубов приобрел у Викентия Потоцкого Плунгское поместье с окружающими его фольварками. Так начался период правления Зубовых в Плунге, продлившийся 67 лет (1806–1873). Об этом периоде сохранились документы, в которых зафиксированы воспоминания, повествования, легенды. Платон Зубов правил Плунге до самой смерти в 1822 году. Единственная законная наследница Платона Зубова, дочь Александра (1822–1824), появившаяся на свет уже после его смерти, умерла, прожив всего 2 года. Родня Платона была не согласна с тем, чтобы все огромное наследство графа досталось лишь его жене. Поэтому имущество было разделено между братьями и детьми братьев Платона Зубова. Из-за недостатка исторических источников очень трудно выяснить, кто из Зубовых распоряжался Плунгскими владениями после смерти Платона. Известных архивных документов немного, а вторичные источники противоречивы. Скорее всего, еще на протяжении

нескольких лет продолжался раздел имущества, приводились в порядок наследственные дела. До сих пор неясно, достались ли все унаследованные от Платона Плунгские владения одному наследнику или же они были разделены между несколькими представителями рода. На схеме генеалогического древа рода Зубовых выделены две возможные версии того, кто был хозяином Плунгских владений после смерти Платона Зубова, т. е. в период с 1822 г. до 1873 г., когда сын его брата Александра, Платон Александрович Зубов (1835-1890), продал Плунгское поместье князю Миколасу Огинскису. Одна линия генеалогического древа принадлежит брату Платона Зубова Николаю (1763–1805), который в 1822 г. уже был мертв. Поэтому унаследовать земли Плунгского поместья мог его сын (племянник Платона) Александр (1797–1875), а позднее – сын последнего Платон Александрович (1835–1890). Другая линия говорит о том, что после смерти графа Платона Зубова Плунгские владения могли отойти его брату Дмитрию (1764–1836), а позднее – сыну Дмитрия Николаю (1801–1871). В XIX веке период правления графов Зубовых для Литвы был очень значительным. Было построено много репрезентационных и культовых сооружений, прокладывались дороги, развивалась предпринимательская деятельность, основывались

65

образовательные и культурные учреждения. Имея множество земель в других местах Литвы, Зубовы, по всей видимости, не проживали в Плунге. Сюда они наведывались лишь по различным делам и построили несколько сооружений. До сих пор в городе сохранилась построенная Зубовыми церковная колокольня, часовня Всех Святых на древнем кладбище города Плунге, замковая вилла-оранжерея в итальянском стиле романтизма и неоготики в Плунгском парке. Замок стоит в южной части парка, примерно в 300 метрах от центрального дворца. Он построен в середине XIX в., в период романтизма, когда по всей Европе прокатилась волна подражания средневековью. Высота его башенки достигает 12 м, в нее встроены часы со всех четырех сторон. Эти часы имеют очень редкий, уникальный анкерный механизм, изобретенный парижским часовщиком Ж. Л. Амантом в 1741 г. Благодаря этим часам, жители городка раньше называли замок „dziegorine“, а позднее и до сих пор – laikrodinė (часовой корпус) . На фундаменте часовни, с южной стороны, написана дата – 1846 г. Это самое древнее из сохранившихся сооружение Плунгского поместья и самое старинное из известных во всей Плунге каменных зданий. Эти годы говорят о том, что замковая часовня была построена во времена правления Зубовых. На основании археологических исследований установлено, что этот замок построен на фундаменте другого, гораздо более древнего репрезентативного сооружения XVII в. Тот первый фундамент, по словам

археологов, мог быть большим ансамблем из пяти помещений имений, расположенных в виде буквы „U“. Рядом с замковой часовней примерно в середине XIX в. была построена и оранжерея. Археологи определили, что для северных стен замка и оранжереи, а также для восточной стены печной топки оранжереи были использованы северная и восточная каменные стены старого сооружения XVII в., а для южных стен замка и оранжереи был использован фундамент средней стены старого сооружения. Замок со встроенными в башню часами напоминает дворец Палаццо Веккьо во Флоренции. Это словно маленькая копия того дворца. Строительство дворца Палаццо Веккьо началось в начале 1299 г. (архитектор Arnolfo di Cambio (1245–1302)). Почему замок в Плунгепостроен именно таким и кто из Зубовых задумал его построить, в документах так и не раскрыто. Однако записаны воспоминания представителей рода Зубовых. Владимир Зубов (1909–2007) написал, что Николай Дмитриевич Зубов (1801–1871) построил в Плунге небольшой замок в итальянском стиле для своей жены Александры де Реймон де Мормуарон (1807–1839), происходившей из рода маркизов де Моден и родившейся в Петербурге. Ее отец француз Габриэль (1774–1833) родился в Париже и исполнял должность обергермейстера. В 1873 г. князь Миколас Огинскис купил у графа Платона Александровича Зубова Плунгское поместье вместе со стоявшей в парке замковой часовней. Замок Зубова М. Огинскис использовал как помещение

66

для садовника и оранжерею. На первом этаже проживал огородник, на втором – часовщик. Поэтому во времена правления Огинскиса замок иногда назывался домом садовника или оранжереей. Балкон часовни соединен с другим, более мелким зданием, у которого была пристройка – летняя оранжерея – большое помещение, отделенное стеклянной стеной. На отгороженной площади росли цветы и овощи. Здесь также выращивались и экзотические растения: пальмы, виноград, ананасы. В межвоенные годы, годы Второй мировой войны и послевоенные годы в часовне у людей были оборудованы квартиры, рядом с которыми находился большой красивый сад времен Огинских и останки оранжереи, постепенно превратившиеся в обычные теплицы. Башенные часы замка в то время уже не работали. Во времена советской оккупации в замке был оборудован Дом пионеров и школьников. После восстановления независимости Литвы этот дом был закрыт. Здание уже нуждалось в реставрации. Однако замок долгое время оставался заброшенным, неотремонтированным и неухоженным. Казалось, что это уникальное сооружение обречено рухнуть.

Только после того как в Плунге начались дискуссии относительно новой библиотеки, городские представители культуры выдвинули идею – учредить в этом историческом здании библиотеку. Был начат сбор подписей жителей, подготовка различных творческих акций, была выпущена открытка с видом часовни – оранжереи, организована выставка фотографий Жямайтийского региона „Город и время“, приглашен известный латышский архитектор Юрис Пога, осмотревший здание и согласившийся с мнением представителей Плунгского самоуправления и общества относительно того, что здесь может быть учреждена оригинальная библиотека. Сразу же после принятия решения об учреждении библиотеки в замке он был реставрирован и начал новую жизнь. В 2011 г. башенные часы замка реставрировал реставратор по металлу Тадеуш Квакшис. В октябре 2012 г. были завершены работы по восстановлению и реконструкции часовни, и в ней поселилась публичная библиотека Плунгского районного самоуправления. Į rusų kalbą vertė Miroslav Rusakevič

67

68

69

0

1

2

3

4

75

6

77

78



80

81

UDK 728(474.5) Pl-111 Plungės Palazzo Vecchio: nuo grafų Zubovų pilaitės iki bibliotekos (1846–2012). – Plungė: Plungės rajono savivaldybės viešoji biblioteka, 2012. – 72 p., 34 iliustr. Tai leidinys apie grafų Zubovų gyvenimą Plungėje ir vieną reikšmingiausių čia jų pastatydintų (1846) pastatų – pilaitęlaikrodinę su oranžerija. Restauruotame, seniausiame iki šių dienų išlikusiame Plungės mūriniame pastate, visai Lietuvos kultūrai reikšmingame kultūros paveldo objekte, 2012 m. įsikūrė Plungės viešoji biblioteka. Leidinys reprezentuoja Plungės miesto ir Lietuvos kultūrinį paveldą. Jis padės šalies ir miesto svečiams geriau susipažinti su itin svarbiu istoriniu, kultūriniu palikimu. ISBN 978-609-954-350-5

Sudarytojos: Otilija Juozapaitienė, Violeta Skierienė, Virginija Liutikaitė, Zita Paulauskaitė Fotografijos: Bronius Dakanis, Libertas Klimka, Virginija Liutikaitė, Janina Navickaitė, Kristina Paulauskaitė, Jolanta Skurdauskienė, Ilona Vaitiekutė, Kęstutis Vaitkus, Algimantas Verkys Korektorė Rita Bielskytė Dizainerė Sigita Raudienė Rengiant leidinį konsultavo istorijos mokslų daktarė Jolanta Skurdauskienė Viršelyje panaudota Algimanto Verkio nuotrauka

2012 10 22. 3,13 leidyb. apsk. l. Tiražas 1 000 egz. Užsakymas TK 1209-134 Spausdino Spaustuvė „Druka“ Mainų g. 5, LT-94101 Klaipėda www.druka.lt [email protected]

9 786099 543505