www.zemsaulute.blogspot.com

ISSN 1822-6817 2015 01 30 / PENKTADIENIS

KULTŪROS SAVAITRAŠTIS

Nr. 1 (730) / Kaina 2,5 Lt (0,72 EUR)

Plungės ir Rietavo krašto fotoklubo „Žybt“

Metinė fotografijos paroda-2014

2015 m. sausio 16 d. Plungės viešosios bibliotekos (laikrodinės) Bokšto salėje atidaryta Plungės ir Rietavo krašto fotoklubo „Žybt“ metinė fotografijos paroda-2014. Gausiai susirinkusiems fotografijos mėgėjams parodą pristatė klubo pirmininkas rietaviškis Mantas Viržintas. Fotografijos gimimo priešistorės kostiumu apsirengęs klubo vadovas trumpai priminė fotografijos gimimo epochą, pristatė parodoje dalyvaujančius autorius iš Plungės, Rietavo, Viekšnių ir Sedos. Martynas Galdikas, Mantas Viržintas, Vilma Tokarevienė, Ilona Vaitiekutė, Sigitas Kazlauskas, Loreta Kazlauskienė, Kęstutis Vaitkus, Artūras Žalimas, Antanas Jonaitis, Kostas Slivskis, Stasys Kupliauskas, Kristina Paulauskaitė, Silva Galvadiškytė, Alina Petrikienė, Girmantė Zavadzkytė, Kamilė Grauslytė, Vida Šmitienė, Raigedas Šulcas, Darius Sausdravas eksponuoja 2014 m. sukurtus peizažus, portretus, natiurmortus, fotografines kompozicijas, instaliacijas. Paroda veiks iki vasario 27 d. Maloniai kviečiame aplankyti bibliotekos darbo laiku. „Skirtumas tarp fotografo – individualaus stebėtojo ir fotografo – objektyvaus fiksuotojo mums atrodo fundamentalus; dažnai klaidingai manoma, kad šis skirtumas yra meninės ir dokumentinės fotografijos riboženklis. Tačiau šios abi fo­ tografijos atmainos yra logiška tąsa to, kas yra fotografija, - tai yra visų daiktų iš visų įmanomų kampų fiksavimas.“ Susan Sontag. Apie fotografiją

Š I A M E

numeryje

5 psl.

6 psl.

Žy­gis į Plokš­ti­nės gam­ti­nį re­zer­va­tą

Re­li­gi­nių kny­gų pa­ro­da

Draugijos „Saulutė“ 2015 metų programa „Periferijos kultūros laukas“

2

2015 m. sausio 30 d.

PENKTADIENIS, Nr. 1

(730)

/

ŽEMAIČIŲ

SAULUTĖ

Ben­drys­tė šei­mo­je įsi­klau­sant į An­ge­lų va­ka­re pa­gerb­tos Tel­šių jo­je gy­ve­nan­čias lė­les šei­mos Kas­met, be­si­bai­giant me­ tams, Tel­šių Že­mai­tės dra­ mos te­at­re vyks­ta iš­kil­min­ gas An­ge­lų va­ka­ras, ku­rio me­tu ap­do­va­no­ja­mi pa­pras­ti žmo­nės už ne­pa­pras­tus dar­ bus. Tel­šių de­ka­na­to šei­mos cen­tro ini­cia­ty­va 2014-ųjų – Šei­mos – me­tų pa­bai­go­je pa­g erb­t os bū­t ent šei­m os. Ke­le­tą mė­ne­sių Tel­šių ra­jo­ no ben­druo­me­nė (įstai­gos, or­g a­n i­z a­c i­j os, pa­r a­p i­j os, se­niū­ni­jos, in­di­vi­du­a­lūs as­ me­nys) tu­rė­jo ga­li­my­bę siū­ ly­ti kan­di­da­tus Ben­druo­me­ niš­kiau­sios, Me­niš­kiau­sios, Gau­siau­sios, Ver­sliau­sios, Et­ni­nes tra­di­ci­jas sau­gan­ čios, Glo­bė­jiš­kiau­sios šei­ mos no­mi­na­ci­joms ir pa­ste­ bė­ti ryš­kiau­sią per pas­ta­ruo­

Be­s i­b ai­g iant 2014-ie­ siems – Šei­mos – me­tams Tel­š ių de­k a­n a­t o šei­m os cen­t re įvy­k o va­k a­r as-su­ si­ti­ki­mas ,,Lė­lės guo­džia, mo­ko, gy­do“, ku­rio vieš­nia – mie­la kraš­tie­tė, te­at­ro­lo­gė lė­li­nin­kė, Klai­pė­dos uni­ver­ si­te­to dės­ty­to­ja Sa­lo­mė­ja Bur­nei­kai­tė. Su­si­ti­ki­mo pra­ džio­je jo da­ly­viai, lek­to­rės pa­kvies­ti, iš­si­rin­ko po sau ar­ti­mą lė­lę ir ku­rį lai­ką, kol bu­vo su­pa­žin­di­na­mi su lė­lių kū­ri­mo is­to­ri­ja, ti­pais, san­ ty­kio tarp lė­lės ir žmo­gaus kū­ri­mo svar­ba, te­ra­pi­nė­mis

si­tu­a­ci­jo­mis, ga­lė­jo pra­leis­ti su ja. Va­ka­ro me­tu, įsi­klau­sę į įtai­gius vieš­nios pa­ste­bė­ji­ mus apie tar­pu­sa­vio san­ty­ kių, ben­dra­vi­mo, vie­nas ki­to gir­dė­ji­mo šei­mo­je svar­bą, da­ly­viai pa­si­ju­to vi­du­je pri­ si­pil­dę es­mi­nių, pra­smin­gų, ypa­tin­gai svar­bių da­ly­kų. Su­si­ti­ki­mą api­ben­dri­no Tel­šių šv. An­ta­no Pa­du­vie­ čio ka­ted­ros ad­mi­nist­ra­to­ rius kan. Do­mas Ga­tau­tas, ak­ty­viau­siai Šei­mos me­tais Tel­šių de­ka­na­to šei­mos cen­ tro veik­lo­se da­ly­va­vu­sioms

sius me­tus Drau­giš­kiau­sią šei­mai ini­cia­ty­vą. Or­ga­ni­ za­to­riai su­lau­kė 25 iš­sa­miai pa­teik­tų siū­ly­mų. Vi­soms va­ka­re no­mi­nuo­toms šei­ moms ren­g i­n io glo­b ė­j as Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės me­ras Vy­tau­tas Klei­va įtei­kė dai­li­nin­kės Gied­rės Sla­vins­ kie­nės spe­cia­liai šiai pro­gai su­kur­tas An­ge­lo sta­tu­lė­les. Jaut­riai ir kū­ry­biš­kai Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Kul­tū­ ros cen­tro ko­man­dos, tarp jų ir va­ka­ro re­ži­sie­rės Gied­rės Ka­v a­l iaus­k ai­t ės, su­k ur­t a sce­nog­ra­fi­ja, pro­gra­ma, fil­ mų apie šei­mas-no­mi­nan­tes pri­sta­ty­mas bei ki­tos sub­ti­ lios de­ta­lės ne tik su­tei­kė ren­gi­niui ypa­tin­gą nuo­tai­ką, ta­čiau pra­no­ko vi­sus da­ly­

va­vu­sių lū­kes­čius ir švel­niai pa­ly­tė­jo dva­sią. Džiau­gia­mės, kad Me­ niš­kiau­sia šei­ma pri­pa­žin­ta ypač ak­ty­viai Šei­mos me­ tais Tel­šių de­ka­na­to šei­mos cen­tro kū­ry­bi­nė­se veik­lo­se tal­ki­nu­si, Tel­šių Šv. An­ta­no Pa­du­vie­čio ka­ted­ro­je pir­ mą­ją sa­vo šei­mos pa­ro­dą ,,Ma­žie­ji na­mų liu­di­ji­mai“ pri­s ta­č iu­s i ir nuo­l at per kū­ry­bą Ti­kė­ji­mo ver­ty­bes ak­c en­t uo­j an­t i dai­l i­n in­k ų, ke­tu­rių vai­ku­čių tė­vų As­tos ir Min­d au­g o Šim­k e­v i­č ių šei­ma.

dir­bo Stul­gių ir Pa­kra­žan­čio, Tirkš­lių, Že­mai­čių Kal­va­ri­jos, Ak­me­nės pa­ra­pi­jų kle­bo­nu. Nuo 1999 m. bu­vo Ak­me­nės pa­ra­pi­jos re­zi­den­tas, o nuo 2007 m. iki mir­ties – Ven­tos pa­ra­pi­jos re­zi­den­tu. Vys­ku­pas kal­bė­jo apie ku­ni­go nuo­pel­nus. Kun. Ig­na­cas per dau­giau nei 35 sa­vo ku­ni­gys­tės me­tus uo­ liai dar­ba­vo­si Baž­ny­čios la­bui. Ypač rū­pi­no­si baž­ny­čių, kle­bo­ ni­jų, baž­ny­ti­nių pa­sta­tų re­mon­ tu bei prie­žiū­ra. Nuo­šir­džiai pa­tar­nau­da­vo ti­kin­tie­siems, bu­vo gi­liai re­li­gin­ga as­me­ny­ bė. Ne­pai­sant la­bai ne­pa­lan­kių są­ly­gų Die­vo Ap­vaiz­da lei­do jam, nors ir se­ny­vo am­žiaus, tap­ti ku­ni­gu ir no­riai pa­si­dar­ buo­ti Baž­ny­čio­je. Vys­ku­pas kvie­tė mels­ti nau­jų, bran­džių pa­šau­ki­mų į ku­ni­gys­tę, ra­gi­no jau­nus žmo­nes ne­bi­jo­ti at­si­ liep­ti į Kris­taus kvie­ti­mą sek­ti pas­kui jį. Ve­lio­nis yra gra­žus pa­v yz­d ys, jog pa­š auk­t ie­j i, at­si­lie­pę į Kris­taus kvie­ti­mą, nors ir su­si­dur­da­mi su di­de­liais

sun­ku­mais ga­li tap­ti iš­ti­ki­mais Kris­taus se­kė­jais ir Baž­ny­čios na­riais ar net ku­ni­gais. Pa­ moks­li­nin­kas kal­bė­jo, jog ir šian­dien rei­kia uo­lių Kris­taus apaš­ta­lų, skel­bian­čių jo moks­lą šių die­nų pa­sau­ly­je. Po Šv. Mi­šių kars­tas su ve­lio­nio pa­lai­kais pro­ce­si­jo­je bu­vo ne­ša­mas apie jo my­lė­tą, re­mon­tuo­tą ir puo­se­lė­ja­mą Ak­me­nės baž­ny­čią. Lai­do­tu­ vių apei­goms Ak­me­nės baž­ ny­čios šven­to­riu­je va­do­va­vo Tel­šių vys­ku­pi­jos vys­ku­po aug­zi­lia­ras ir ge­ne­ral­vi­ka­ras vys­k u­p as L.Vo­d op­j a­n o­v as OFM. Vys­ku­pas kvie­tė ti­kin­ čiuo­sius mels­tis už ku­ni­gą, kad jis am­ži­ny­bė­je bū­tų kuo grei­čiau pri­im­tas į am­ži­ną­jį džiaugs­mą. Jis kvie­tė ne­už­ mirš­ti ti­kin­tie­siems tar­na­vu­sio ku­ni­go ir nuo­lat mels­tis už jį. Am­ži­ną­jį atil­sį duok sa­vo iš­ti­ki­mam tar­nui, Vieš­pa­tie!

Tel­šių de­ka­na­to šei­mos cen­tro in­for­ma­ci­ja ,,Kal­vo­to­sios Že­mai­ti­jos“ re­dak­ci­jos nuo­tr.

šei­moms įtei­kęs po spe­cia­ liai joms su­kur­tą stal­tie­sę su Šei­mos lai­mi­ni­mo mal­da. Kaip pa­ste­bė­jo šios ini­cia­ ty­vos idė­jos au­to­rė kraš­tie­tė Sa­lo­mė­ja Bur­nei­kai­tė: ,,Tai tik pa­ti pra­džia; šei­ma, ga­ vu­si šią stal­tie­sę, ga­li ją kur­ ti to­liau. Ji pa­ste­bė­jo, kad Šei­mos stal­tie­sės kū­ri­mas – la­bai svar­bi kiek­vie­nos šei­mos tra­di­ci­ja“. Tel­šių de­ka­na­to šei­mos cen­tro in­for­ma­ci­ja Arū­no Dau­ba­rio nuo­tr.

Kan. te­ol. lic. An­drie­jus Sa­ba­liaus­kas

Am­ži­ny­bėn iš­ke­lia­vo Tel­šių vys­ku­pi­jos ku­ni­gas Ig­na­cas Že­bers­kis (1924 – 1979–2015)

2015 m. sau­sio mėn. 10 d., ei­da­mas 91 – uo­sius me­tus, į am­ži­nuo­sius Tė­vo na­mus iš­ke­lia­vo Tel­šių vys­ku­pi­jos ku­ni­gas, Ven­tos pa­ra­pi­jos re­ zi­den­tas Ig­na­cas Že­bers­kis. Pas­ku­ti­niai­sias sa­vo gy­ve­ni­ mo me­tais ku­ni­gas Ig­na­cas gy­ve­no Ak­me­nė­je, čia jis už­ bai­gė sa­vo že­miš­ką­ją ke­lio­nę ir Ak­me­nės šv. Onos baž­ny­ čios šven­to­riu­je at­gu­lė lauk­ti pas­ku­ti­nio­jo Teis­mo die­nos. Kun. I. Že­bers­kis bu­vo pa­ šar­vo­tas Ak­me­nės baž­ny­čio­je, kur du va­ka­rus rin­ko­si ti­kin­ tie­ji, bu­dė­jo prie sa­vo bu­vu­sio kle­bo­no že­miš­kų­jų pa­lai­kų

ir nuo­šir­džiai mel­dė­si, už jį bu­vo au­ko­ja­mos Šv. Mi­šios. Kun. Ig­na­cas bu­vo pa­lai­do­tas Ak­me­nės baž­ny­čios šven­to­ riu­je, kur pats bu­vo pa­si­rū­pi­ nęs pa­min­klo pa­sta­ty­mu ant bū­si­mo­jo ka­po. Lai­do­tu­vės įvy­ko 2015 m. sau­sio 12 d. Ak­me­nės baž­ny­čio­je bu­vo au­ ko­ja­mos Šv. Mi­šios, ku­rioms va­do­va­vo Tel­šių vys­ku­pi­jos vys­ku­pas Jo­nas Bo­ru­ta SJ, kon­ce­leb­ra­vo jo aug­zi­lia­ras vys­ku­pas Li­nas Vo­dop­ja­no­vas OFM, 26 Tel­šių vys­ku­pi­jos ku­ni­gai, li­tur­gi­jo­je pa­tar­na­vo 8 Tel­šių Vys­ku­po Vin­cen­to Bo­ri­se­vi­čiaus ku­ni­gų se­mi­

na­ri­jos klie­ri­kai. Šv. Mi­šių gie­do­jo Ak­me­nės pa­ra­pi­jos su­mos cho­ras, va­do­vau­ja­mas var­go­nin­kės Žyd­rū­nės Kaz­ laus­kai­tės. Lai­do­tu­vė­se da­ly­ va­vo gau­sus bū­rys ti­kin­čių­jų, ne­ma­žai Ak­me­nės gim­na­zi­jos gim­na­zis­tų bei mo­ky­to­jų. Sa­ky­da­mas pa­moks­lą Tel­ šių vys­ku­pi­jos vys­ku­pas J. Bo­ru­ta SJ pri­mi­nė kun. I. Že­ bers­kio nu­ei­tą ke­lią. Ve­lio­nis gi­mė 1924 11 02 Ma­žei­kių pa­ra­pi­jo­je, Ur­vi­kių kai­me. Mo­kė­si Ma­žei­kių pra­džios mo­kyk­lo­je. Il­gą lai­ką dir­bo pa­ pras­tus dar­bus – bu­vo sta­ty­bi­ nin­kas ir elek­tri­kas. Bū­da­mas 37 m. am­žiaus bai­gė vi­du­ri­nę mo­kyk­lą. So­vie­ti­nis sau­gu­ mas, dėl po­grin­džio veik­los ir slap­ty­mo­si nuo so­vie­ti­nės ar­mi­jos, bu­vo jį areš­ta­vęs, to­dėl ci­vi­li­nė val­džia ne­lei­do įsto­ti į Kau­no ku­ni­gų se­mi­na­ ri­ją. Dirb­da­mas įvai­rius dar­bus pra­dė­jo stu­di­juo­ti po­grin­džio se­mi­na­ri­jo­je. Ją bai­gęs, tuo me­tu trem­ty­je Ža­ga­rė­je esan­ čio vysk. J. Ste­po­na­vi­čiaus 1979 04 12 d. Skaist­g i­r io baž­ny­čio­je bu­vo įšven­tin­tas ku­ni­gu. Po to vie­ne­rius me­tus stu­di­ja­vo Kau­no ku­ni­gų se­mi­ na­ri­jo­je. Vys­ku­po pa­sky­ri­mu

Tel­šiai

ŽEMAIČIŲ

SAULUTĖ

/ 2015 m. sausio 30 d.

PENKTADIENIS, Nr. 1

Ne­be ver­gai, bet bro­liai Ži­nia Pa­sau­li­nės tai­kos die­nos pro­ga 1. Nau­jų­jų me­tų, ku­riuos lai­ko­me Die­vo ma­lo­ne ir do­va­na žmo­ni­jai, pra­džio­je trokš­tu vi­siems vy­rams bei mo­te­rims, vi­soms pa­sau­lio tau­toms bei ša­lims, vals­ty­ bių ir vy­riau­sy­bių va­do­vams nuo­šir­džiai pa­lin­kė­ti tai­kos ir mel­džiuo­si, kad liau­tų­si ka­rai, kon­flik­tai ir gau­sios kan­čios, su­kel­tos žmo­gaus, taip pat se­nų ir nau­jų epi­de­ mi­jų bei gam­tos ka­tast­ro­fų bai­sių pa­da­ri­nių. Ypač mel­ džiuo­si, kad, at­si­liep­da­mi į mū­sų ben­drą pa­šau­ki­mą ben­dra­dar­biau­ti su Die­vu ir vi­sais ge­ros va­lios žmo­nė­ mis dėl san­tar­vės ir tai­kos pa­sau­ly­je, mo­kė­tu­me at­si­ spir­ti pa­gun­dai elg­tis mū­sų žmo­giš­ku­mo ne­ati­tin­kan­čiu bū­du. Ži­nio­je pra­ėju­sių me­tų sau­sio 1-osios pro­ga pa­brė­ žiau, kad nuo pil­nat­viš­ko gy­ve­ni­mo troš­ki­mo „ne­at­ sie­ja­mas ir ne­nu­mal­do­mas bro­ly­bės po­rei­kis, krei­pian­ tis į ben­drys­tę su ki­tais, ku­ riuos lai­ko­me ne prie­šais ar kon­ku­ren­tais, bet sve­tin­gai pri­im­ti­nais bei ap­ka­bin­ti­ nais bro­liais ir se­se­ri­mis“ (1). Ka­dan­gi žmo­gus yra san­t y­k io bū­t y­b ė, ku­r iai skir­ta įgy­ven­din­ti sa­ve tei­ sin­gu­mo bei mei­lės įkvėp­ tų tar­pas­me­ni­nių san­ty­kių kon­t eks­t e, jo vys­t y­m o­s i la­bui es­min­gai svar­bu pri­ pa­žin­ti ir gerb­ti jo kil­nu­mą, lais­vę ir au­to­no­mi­ją. De­ja, vis dar pa­pli­tu­si žmo­gaus iš­nau­do­ji­mo rykš­tė smar­ kiai žei­d žia ben­d rys­t ės gy­v e­n i­m ą ir pa­š au­k i­m ą kur­t i pa­g ar­b os, tei­s in­g u­ mo ir mei­lės pa­žen­klin­tus tar­pas­me­ni­nius san­ty­kius. Šis bjau­rus reiš­ki­nys, ku­ris ska­ti­na tryp­ti ki­to žmo­gaus pa­grin­di­nes tei­ses ir griau­ti jo lais­vę bei kil­nu­mą, reiš­ kia­si įvai­rio­mis for­mo­mis. Jas no­r ė­č iau glaus­t ai ap­ mąs­ty­ti, kad Die­vo žo­džio švie­so­je vi­sus žmo­nes ga­lė­ tu­me lai­ky­ti „ne­be ver­gais, bet bro­liais“. Įsi­klau­sy­ti į Die­vo pla­ną žmo­ni­jai

2. Ma­no pa­si­rink­ta šios Ži­n ios te­m a su­s i­j u­s i su Pau­liaus laiš­ku Fi­le­mo­nui. Ja­me apaš­ta­las pra­šo sa­vo ben­dra­dar­bio Fi­le­mo­no pri­ im­ti One­si­mą, bu­vu­sį to pa­ ties Fi­le­mo­no ver­gą, da­bar ta­pu­sį krikš­čio­niu ir, anot Pau­liaus, lai­ky­ti­ną  bro­liu. Tau­tų apaš­ta­las ra­šo: „Gal­ būt jis tam ir bu­vo lai­ki­nai at­skir­tas nuo ta­vęs, kad ga­ lė­tum jį tu­rė­ti am­ži­nai jau ne kaip ver­gą, o dau­giau kaip my­li­mą bro­lį“ (Fm 1, 15–16). One­s i­m as ta­p o Fi­le­mo­no  bro­liu  tap­da­mas krikš­čio­niu. Tad at­si­ver­ti­ mas į Kris­tų, mo­ki­nys­tės

Kris­tu­je gy­ve­ni­mo pra­džia, yra nau­jas gi­mi­mas (plg. 2 Kor  5, 17;  1 Pt  1, 3), at­ ku­rian­tis bro­lys­tę kaip pa­ ma­t i­n į šei­m os gy­v e­n i­m o ry­šį ir so­cia­li­nio gy­ve­ni­mo pa­grin­dą. Pra­džios kny­go­je (plg. 1, 27–28) skai­to­me, kad Die­ vas su­kū­rė žmo­gų kaip vy­rą ir mo­te­rį ir pa­lai­mi­no juos, kad jie bū­tų vai­sin­gi ir dau­ gin­tų­si: jis su­kū­rė Ado­mą ir Ie­vą bū­ti tė­vais, ku­rie, įgy­v en­d in­d a­m i šį Die­v o pa­lai­mi­ni­mą, da­vė pra­džią pir­ma­jai bro­lys­tei, Kai­no ir Abe­lio bro­lys­tei. Kai­nas ir Abe­lis yra bro­liai, nes gi­mė iš tų pa­čių įsčių. To­dėl jie tu­ rė­jo tą pa­čią kil­mę, pri­gim­tį bei tą pa­tį kil­nu­mą kaip ir jų tė­vai, su­kur­ti pa­gal Die­vo pa­veiks­lą ir pa­na­šu­mą. Ta­čiau nors bro­lius sie­ja gi­mi­mas, ta pa­ti pri­gim­tis ir tas pats kil­nu­mas,  bro­ lys­tė iš­reiš­kia ir jų įvai­ro­vę bei skir­tin­gu­mą. Va­di­na­si, vi­si žmo­nės kaip  bro­liai ir se­s e­r ys  iš pri­g im­t ies yra su­si­ję vie­ni su ki­tais, nuo ku­rių jie ski­ria­si, bet yra tos pa­čios kil­mės, pri­gim­ties ir to pa­ties kil­nu­mo. Tad bro­ lys­t e  įstei­g ia­m as pa­m a­t i­ nių san­ty­kių tin­klas Die­vo su­kur­tai žmo­ni­jos šei­mai sta­ty­din­ti. De­j a, tarp pir­m o­j o su­ kū­ri­mo, pa­sa­ko­ja­mo Pra­ džios kny­go­je, ir nau­jo­jo gi­mi­mo Kris­tu­je, pa­da­ran­ čio ti­k in­č iuo­s ius „pirm­ gi­mio iš dau­ge­lio bro­lių“ (Rom 8, 29) bro­liais ir se­ se­ri­mis, įsi­ter­pia nei­gia­ma nuo­dė­mės tik­ro­vė, daž­nai su­g riau­n an­t i kū­r i­n iš­k ą­j ą bro­lys­tę ir nuo­la­tos iš­krei­ pian­t i  bu­v i­m o  tos pa­č ios žmo­ni­jos šei­mos bro­liais ir se­se­ri­mis gro­žį ir tau­ru­mą. Kai­nas ne tik ne­ga­li pa­kęs­ti Abe­lio, bet ir iš pa­vy­do jį nu­žu­do tap­da­mas pir­muo­ju brol­žu­diu. „Kai­nas, nu­žu­ dy­d a­m as Abe­l į, tra­g iš­k ai pa­liu­di­ja ra­di­ka­lų nu­si­grę­ ži­mą nuo to [bu­vi­mo bro­ liu] pa­šau­ki­mo. Jų is­to­ri­ja (plg. Pr4, 1–16) iš­ke­lia sun­ kią už­duo­tį, ku­riai pa­šauk­ti vi­si žmo­nės, – bū­tent su­tar­ ti­nai gy­ven­ti ir vie­nam ki­tu rū­pin­tis“ (2). Taip pat ir pa­sa­ko­ji­me apie No­jaus šei­mą ir jo sū­ nus (plg. Pr 9, 18–27) bū­tent Ha­mo ne­pa­gar­ba sa­vo tė­vui No­j ui pri­v er­č ia pas­t a­r ą­j į įžū­lų sū­nų pra­kei­ti ir pa­lai­ min­ti tuos, ku­rie su juo pa­si­ el­gė pa­gar­biai. Taip at­si­ra­do ne­ly­gy­bė tarp sū­nų, ki­lu­sių iš tų pa­čių įsčių. Pa­s a­k o­j i­m e apie žmo­ ni­jos šei­mos iš­ta­kas nu­to­ li­mo nuo Die­vo, nuo tė­vo ir bro­l io nuo­d ė­m ė virs­t a ben­drys­tės at­me­ti­mo ap­raiš­ ka ir at­ve­da prie pa­ver­gi­mo kul­tū­ros (plg. Pr 9, 25–27) bei jos iš kar­tos į kar­tą per­

3

(730)

duo­d a­m ų pa­d a­r i­n ių: ki­t ų at­me­ti­mo, blo­go el­ge­sio su žmo­nė­mis, kil­nu­mo ir pa­ grin­di­nių tei­sių pa­žei­di­mo, ne­ly­gy­bės ins­ti­tu­cio­na­li­za­ vi­mo. Iš čia ky­la po­rei­kis nuo­la­tos at­si­vers­ti į Kris­taus au­ka ant kry­žiaus iš­pil­dy­tą San­do­rą, ti­kint, kad „kur bu­vo pil­na nuo­dė­mės, ten dar ap­stes­nė ta­po ma­lo­nė <...> per mū­sų Vieš­pa­tį Jė­ zų Kris­tų“ (Rom 5, 20–21). Jis,  my­li­ma­sis Sū­nus  (plg. Mt 3, 17), at­ė jo ap­r eikš­ ti Tė­v o mei­l ės žmo­n i­j ai. Kiek­vie­nas, ku­ris klau­so­si Evan­ge­li­jos ir at­si­lie­pia į kvie­t i­m ą at­s i­v ers­t i, Jė­z ui tam­pa  ir bro­liu, ir se­se­ri­ mi, ir mo­ti­na  (plg.  Mt  12, 50) ir dėl to jo Tė­vo  įvai­ kiu (plg. Ef 1, 5). Ta­čiau krikš­čio­niu, Die­ vo vai­ku ir bro­liu ar se­se­ ri­mi Kris­tu­je, ne­tam­pa­ma au­t o­r i­t e­t in­g u die­v iš­k uo­j u po­tvar­kiu, ne­įgy­ven­di­nant as­me­ni­nės lais­vės, t. y. lais­ vai ne­at­si­ver­čiant  į Kris­tų. Bu­vi­mas Die­vo vai­ku ky­la iš at­si­ver­ti­mo im­pe­ra­ty­vo: „At­si­vers­ki­te, ir kiek­vie­nas te­pa­sik­rikš­ti­ja Jė­zaus Kris­ taus var­dan, kad bū­tų at­ leis­tos jums nuo­dė­mės, ta­da gau­si­te Šven­to­sios Dva­sios do­va­ną“ (Apd 2, 38). Į pir­ mos krikš­čio­nių ben­druo­ me­nės bro­lys­tę įžen­gė vi­si, ku­rie į šį Pet­ro skel­bi­mą at­si­lie­pė ti­kė­ji­mu ir gy­ve­ni­ mu (plg. 1 Pt 2, 17; Apd 1, 15–16; 6, 3; 15, 23): žy­dai ir grai­kai, ver­gai ir lais­vie­ji (plg.  1 Kor  12, 13; Gal 3, 28); jų skir­tin­ga kil­mė ir so­c ia­l i­n ė pa­d ė­t is ne­m en­ ki­na kiek­vie­no kil­nu­mo ir nė vie­nam ne­už­ker­ta ke­lio pri­klau­sy­ti Die­vo tau­tai. Tad krikš­čio­nių ben­druo­me­nė yra bro­lių ir se­se­rų mei­le grįs­t os ben­d rys­t ės vie­t a (plg.Rom  12, 10;  1 Tes  4, 9; Žyd 13, 1; 1 Pt 1, 22; 2 Pt 1, 7). Vi­sa tai ro­do, kaip Jė­ zaus Kris­t aus, per ku­r į Die­vas „vi­sa da­ro nau­ja“ (plg. Apr 21, 5) (3), Ge­ro­ji Nau­jie­na taip pat ge­ba at­ kur­ti san­ty­kius tarp žmo­nių, įskai­tant san­ty­kius tarp ver­ go ir jo šei­mi­nin­ko, aikš­tėn iš­kel­da­ma tai, kas juos sie­ja, – įvai­kys­tę ir bro­lys­tės Kris­ tu­je sai­tą. Pats Jė­zus yra pa­ sa­kęs sa­vo mo­ki­niams: „Jau ne­be­va­di­nu jū­sų tar­nais, nes tar­nas ne­ži­no, ką vei­kia jo šei­mi­nin­kas. Jus aš drau­gais va­di­nu, nes jums vis­ką pa­ skel­biau, ką bu­vau iš sa­vo Tė­vo gir­dė­jęs“ (Jn 15, 15). Dau­gia­ly­piai ver­gys­tės vei­dai va­kar ir šian­dien

3. Nuo ne­at­me­na­mų lai­kų įvai­rioms žmo­nių vi­suo­me­ nėms bu­vo ži­no­mas žmo­

gaus iš­nau­do­ji­mo reiš­ki­nys. Žmo­nių is­to­ri­jo­je bū­ta tarps­ nių, kai ver­go­vės ins­ti­tu­ci­ja bu­vo vi­suo­ti­nai pri­im­ti­na ir re­gu­liuo­ja­ma tei­sės. Tei­sė nu­sta­ty­da­vo, kas gi­mė kaip lais­vas žmo­gus ir kas kaip ver­gas ir ko­kio­mis są­ly­go­ mis lais­vas gi­męs as­muo ga­li ne­tek­ti sa­vo lais­vės ir ją vėl at­gau­ti. Ki­taip ta­riant, pa­ti tei­sė pri­pa­žin­da­vo, kad vie­nas as­muo ga­li ar tu­ri bū­ti lai­ko­mas ki­to as­mens lais­vai dis­po­nuo­ja­ma nuo­ sa­vy­be. Ver­gą ga­lė­jai pirk­ti ir par­duo­ti, ati­duo­ti ir įsi­gy­ ti, tar­si jis bū­tų pre­kė. Šian­dien, iš­au­gus są­mo­ nei, ver­gys­tė, lai­ko­ma nu­si­ kal­ti­mu žmo­ni­jai (4), pa­sau­ ly­je for­ma­liai pa­nai­kin­ta. Kiek­v ie­n o as­m ens tei­s ė ne­bū­ti lai­ko­mam ver­go­vė­je ar bau­džia­vo­je tarp­tau­ti­nės tei­sės pri­pa­žin­ta kaip bū­ti­na nor­ma. Vis dėl­to, ne­pai­sant tarp­ tau­ti­nės ben­druo­me­nės gau­ sių su­tar­čių, kad įvai­ria­ly­pei ver­g o­v ei bū­t ų pa­d a­r y­t as ga­las, ir pa­stan­gų iš­plė­to­ti įvai­rias ko­vos su šiuo reiš­ ki­niu stra­te­gi­jas, mi­li­jo­nai žmo­n ių – kū­d i­k ių, vi­s ų am­žiaus gru­pių vy­rų ir mo­ te­rų – ir šian­dien ne­tu­ri lais­ vės ir yra pri­vers­ti gy­ven­ti ver­g ys­t ę pri­m e­n an­č io­m is są­ly­go­mis. Tu­r iu gal­v o­j e dau­g y­ bę  dar­bi­nin­kų ir dar­bi­nin­ kių, taip pat ne­pil­na­me­čių, ofi­cia­liai ar ne­ofi­cia­liai ver­ gau­jan­čių įvai­riuo­se sek­to­ riuo­se nuo dar­bo na­mie iki dar­bo že­mės ūky­je, ga­my­ bos ir ka­sy­bos pra­mo­nė­je, tiek ša­ly­se, ku­rio­se dar­bo tei­sė ne­ati­tin­ka mi­ni­ma­lių tarp­t au­t i­n ių rei­k a­l a­v i­m ų bei stan­dar­tų, tiek ne­le­ga­liai to­se, kur dar­bi­nin­ko tei­sės gi­na­mos įsta­ty­mais. Tu­riu gal­vo­je  gau­sy­bės mig­ran­tų  gy­ve­ni­mo są­ly­ gas–– žmo­nių, ku­rie sa­vo dra­ma­tiš­ko­je odi­sė­jo­je ken­ čia al­kį, ne­ten­ka lais­vės ir nuo­sa­vy­bės, pa­ti­ria fi­zi­nį ir sek­su­a­li­nį pik­tnau­džia­ vi­mą. Tu­riu gal­vo­je tarp jų tuos, ku­rie po sun­kiau­sios bai­m ės bei ne­s au­g u­m o ly­d i­m os ke­l io­n ės, ga­l op pa­sie­kę tiks­lą, yra lai­ko­ mi kar­tais ne­žmo­niš­ko­mis są­l y­g o­m is. Tu­r iu gal­v o­j e ir tuos, ku­r ie dėl įvai­r ių so­cia­li­nių, po­li­ti­nių ir eko­ no­m i­n ių są­l y­g ų pri­v ers­t i slaps­t y­t is, ir tuos, ku­r ie, kad iš­lai­ky­tų le­ga­lų sta­tu­ są, su­tin­ka gy­ven­ti ir dirb­ti ne­orio­mis są­ly­go­mis, ypač ta­da, kai ša­lies įsta­ty­mais su­k u­r ia­m a ar lei­d žia­m a dar­bi­nin­ko mig­ran­to struk­ tū­ri­nė pri­klau­so­my­bė nuo darb­da­vio, pa­vyz­džiui, kai jų le­ga­lus gy­ve­ni­mas pri­ klau­s o nuo dar­b o su­t ar­ ties… Taip, gal­vo­je tu­riu „ver­gų dar­bą“. Gal­vo­je tu­riu pro­sti­tu­ci­ja už­si­i­mi­nė­ti pri­vers­tus as­me­ nis, tarp ku­rių daug ne­pil­ na­me­čių, bei  sek­su­a­li­nius ver­gus ir ver­ges; mo­te­ris, be jų su­ti­ki­mo ver­čia­mas iš­t e­k ė­t i ar par­d uo­d a­m as

nu­ma­tant iš­te­kin­ti ar, mi­rus su­tuok­ti­niui, per­duo­da­mas kaip pa­li­ki­mą ko­kiam nors šei­mos na­riui. N e ­g a ­l i u n e ­g a l ­v o ­t i apie ne­pil­na­me­čius ir su­au­ gu­siuo­sius, tam­pan­čius pre­ ky­b os ob­j ek­t ais  to­k io­s e sri­ty­se kaip or­ga­nų transp­ lan­ta­ci­ja, ver­ba­vi­mas į ka­ rei­vius, el­ge­ta­vi­mas, to­kios ne­le­ga­lios veik­los ob­jek­tais kaip  nar­ko­ti­kų ga­my­ba ir par­da­vi­nė­ji­mas ar slap­tas tarp­tau­ti­nis įvai­ki­ni­mas. Ga­liau­siai gal­vo­je tu­riu vi­s us, ku­r ie yra pa­g rob­t i ir ne­lais­vė­je lai­ko­mi  te­ro­ ris­t i­n ių gru­p ių, pa­j ung­t i jų tiks­lams kaip ko­vo­to­jai ar­ba – pir­miau­sia mer­gai­tės ir mo­te­rys – kaip sek­su­a­ li­niai ver­gai. Dau­ge­lis to­ kių žmo­nių pra­dings­ta, ki­ti par­da­vi­nė­ja­mi, kan­ki­na­mi, ža­lo­ja­mi ar nu­žu­do­mi. Ke­le­tas gi­lių­jų ver­gys­tės prie­žas­čių

4. Šian­dien, kaip ir va­ kar, ver­gys­tė ky­la iš žmo­ gaus sam­pra­tos, nu­ma­tan­ čios ga­li­my­bę trak­tuo­ti jį kaip ob­j ek­t ą. Nuo­d ė­m ei su­g a­d i­n us žmo­g aus šir­d į ir nu­to­li­nus jį nuo Kū­rė­jo ir ki­tų žmo­nių, jie ne­be­su­ vo­kia­mi kaip vie­no­do kil­ nu­mo bū­ty­bės, kaip bro­liai ir se­s e­r ys žmo­n i­j o­j e, bet lai­ko­mi ob­jek­tais. Iš žmo­ gaus, su­kur­to pa­gal Die­vo pa­v eiks­l ą ir pa­n a­š u­m ą, jė­ga, klas­ta ar­ba fi­zi­ne ar psi­cho­lo­gi­ne prie­var­ta at­ ima­ma lais­vė, jis ko­mer­cia­ li­zuo­ja­mas, su­men­ki­na­mas iki kaž­kie­no nuo­sa­vy­bės, ima­mas trak­tuo­ti kaip prie­ mo­nė, o ne kaip tiks­las. Ša­l ia šios on­t o­l o­g i­n ės prie­žas­ties – ki­to as­mens žmo­g iš­k u­m o at­m e­t i­m o – yra ir ki­tų prie­žas­čių, ku­rio­ mis ga­li­ma pa­aiš­kin­ti šiuo­ lai­ki­nes ver­gys­tės for­mas. Tarp jų gal­vo­je pir­miau­sia tu­riu  skur­dą, at­si­li­ki­mą ir at­skir­tį, ypač ta­da, kai  už­ kirs­tas ke­lias gau­ti iš­si­la­ vi­ni­mą  ar­ba yra  ma­žai ar net ap­s kri­t ai nė­r a jo­k ių ga­li­my­bių įsi­dar­bin­ti. Ne­ re­tai pre­ky­bos ir ver­gys­tės au­ko­mis bū­na žmo­nės, ieš­ ko­ję bū­dų, kaip iš­trūk­ti iš kraš­tu­ti­nio skur­do, pa­ti­kė­ję ap­gau­lin­gais dar­bo pa­ža­dais ir pa­te­kę į žmo­nių pre­ky­ba už­s i­i ­m an­č ių nu­s i­k al­t ė­l ių tin­k lus. No­r ė­d a­m i pri­v i­ lio­ti jau­nuo­lius bet ku­rio­je pa­sau­lio da­ly­je, šie tin­klai su­ma­niai nau­do­ja­si šiuo­lai­ ki­nė­mis in­for­ma­ci­jos tech­ no­lo­gi­jo­mis. Prie ver­gys­tės prie­žas­ čių pri­skir­ti­na ir as­me­nų, pa­si­ren­gu­sių pa­da­ry­ti bet ką, kad pra­tur­tė­tų,  ko­rup­ ci­j a. Iš tie­s ų ver­g ys­t ei ir pre­ky­bai žmo­nė­mis rei­kia ben­d ri­n in­k a­v i­m o, daž­n ai įtrau­kian­čio ko­rum­puo­tus tar­pi­nin­kus – kai ku­riuos tei­sėt­var­kos na­rius ar ki­tus vals­ty­bės ar­ba įvai­rių ci­vi­li­ nių ir ka­ri­nių ins­ti­tu­ci­jų vei­ kė­jus. „Taip at­si­tin­ka ta­da,

kai eko­no­mi­kos sis­te­mos cen­tru lai­ko­mi pi­ni­gai, o ne žmo­gus, žmo­gaus as­muo. Taip, bet ku­rios so­cia­li­nės ar eko­n o­m i­n ės sis­t e­m os cen­tre tu­rė­tų bū­ti žmo­gus, pa­gal Die­vo pa­veiks­lą su­ kur­tas vi­sa­tai val­dy­ti. Į ša­lį nu­stu­miant as­me­nį ir jį pa­ kei­čiant pi­ni­gų sta­bu, griau­ na­mos ver­ty­bės“ (5). Dar vie­na ver­gys­tės prie­ žas­tis – gin­kluo­ti kon­flik­tai, smur­tas, nu­si­kals­ta­mu­mas ir te­ro­riz­mas. Daug žmo­nių pa­gro­bia­ma no­rint juos par­ duo­ti, pa­vers­ti ko­vo­to­jais, iš­n au­d o­t i sek­s u­a ­l iai, ki­t i pri­vers­ti emig­ruo­ti ir pa­ lik­ti vis­ką, ką tu­ri, – že­mę, na­mus, nuo­sa­vy­bę, šei­mos na­rius. Ieš­kant iš­ei­ties iš bai­sių są­ly­gų, jiems ten­ka net ri­zi­kuo­ti sa­vo oru­mu bei gy­vy­be ir taip jie pa­ten­ka į už­bur­tą ra­tą – tam­pa var­go, ko­rup­ci­jos ir jų pra­žū­tin­gų pa­da­ri­nių gro­biu. Ben­dros pa­stan­gos įveik­ti ver­gys­tę

5. Ste­bint pre­ky­bos žmo­ nė­mis, ne­le­ga­laus mig­ran­tų trans­por­ta­vi­mo ir ki­tus pa­ žįs­ta­mus ir ne­pa­žįs­ta­mus ver­gys­tės pa­vi­da­lus, daž­nai su­s i­d a­r o įspū­d is, jog tai vyks­ta vi­suo­ti­nio abe­jin­gu­ mo ap­lin­ko­je. Net jei tai, de­j a, daž­ niau­sia yra tie­sa, vis dėl­to no­r ė­č iau pri­m in­t i mil­ž i­ niš­ką ty­lų dar­bą, ku­rį jau daug me­tų au­kų la­bui at­lie­ ka gau­sy­bė  vie­nuo­liš­kų­jų kon­g re­g a­c i­j ų. Veik­d a­m i sun­kio­se ap­lin­ko­se, daž­nai ten, kur vy­rau­ja smur­tas, šie ins­ti­tu­tai mė­gi­na su­trau­ky­ti ne­re­gi­mas gran­di­nes, au­kas pri­kaus­čiu­sias prie pre­kiau­ to­jų jo­mis ir jų iš­nau­do­to­jų, – gran­di­nes, ku­rių gran­dis su­da­ro sub­ti­lūs psi­cho­lo­ gi­niai me­cha­niz­mai, pa­da­ ran­tys au­kas pri­klau­so­mas nuo jų skriau­d ė­j ų šan­t a­ žuo­jant bei gra­si­nant joms bei jų ar­t i­m ie­s iems, taip pat to­kio­mis ma­te­ria­li­nė­mis prie­mo­nė­mis kaip ta­pa­ty­bės do­ku­men­tų kon­fis­ka­vi­mas ir fi­zi­nis smur­tas. Vie­nuo­ liš­kų­jų kon­gre­ga­ci­jų veik­la dau­giau­sia reiš­kia­si tre­jo­ pai: pa­gal­ba au­koms, jų re­ a­bi­li­ta­ci­ja psi­cho­lo­gi­niu bei ug­do­muo­ju lyg­me­niu ir jų rein­teg­ra­ci­ja į vi­suo­me­nę, į ku­rią jie at­vy­ko ar iš ku­rios yra ki­lę. Šis di­džiu­lis dar­bas, rei­ ka­l au­j an­t is drą­s os, kan­ try­bės ir iš­tver­mės, ver­tas vi­sos Baž­ny­čios ir vi­suo­ me­nės įver­ti­ni­mo. Ta­čiau no­rint pa­da­ry­ti ga­lą žmo­ gaus iš­nau­do­ji­mo rykš­tei, vien to, ži­no­ma, ne­pa­kan­ ka. Bū­ti­na ir  ins­ti­tu­ci­niu lyg­me­niu įsi­pa­rei­go­ti trims da­ly­kams – pre­ven­ci­jai, au­ kų ap­sau­gai ir nu­si­kal­tė­lių pa­trau­ki­mui bau­džia­mo­jon at­sa­ko­my­bėn. Be to, kaip nu­si­kals­ta­mos or­ga­ni­za­ci­ jos nau­do­ja­si glo­ba­li­niais Nukelta į 12 psl.

4

2015 m. sausio 30 d.

PENKTADIENIS, Nr. 1

(730)

/

ŽEMAIČIŲ

SAULUTĖ

Aivarss LILEIKA

Min­dau­gi­nės, ar­ba ka­ra­lius be ka­rū­nos Kaip Min­dau­gas at­si­sa­kė ka­rū­nos Daug kas kal­b a apie Min­dau­go ka­rū­na­vi­mą ne­tra­ di­ci­nio ti­kė­ji­mo baž­ny­čio­je (lie­pos 6 d.), ta­čiau ar vi­si ži­no, jog pats Min­dau­gas tą ka­rū­ną iš­me­tė lau­kan? Ir šis ka­rū­na­vi­mas jo­kios tei­si­nės ga­lios ne­tu­ri? Iš­ties tu­rė­tu­me švęs­ti Min­ dau­go vai­ni­ka­vi­mą Šven­tyk­ lo­je, ku­ris įvy­ko apie 1260 m. (po Dur­bės mū­šio). Spė­ja­ma, Lo­pai­čių šven­ tyk­lo­je. Ar kas su­si­mąs­tė, ko­dėl šis ka­rū­na­vi­mo me­las to­liau sklei­džia­mas ir pa­lai­ko­mas Lie­tu­vo­je? Tai­gi, Min­dau­go at­si­me­ ti­m as nuo krikš­č io­n y­b ės, san­ty­kių nu­trau­ki­mas su Šv. Ro­m os im­p e­r i­j a (ka­t a­l i­k ų baž­ny­čia) bei grį­ži­mas prie sar­m a­t iš­k os pa­s au­l ė­ž iū­r os (~1261) ap­ra­šo­mas Li­vo­ni­jos

kro­ni­ko­je: Ir Tre­nio­ta, ir že­mai­čiai  Ap­si­spren­dė ne­be­gaiš­ti. Jie, pas Min­dau­gą nu­ė­ję, Tik su vie­nu juo kal­bė­jo: „Nuo že­mai­čių at­ša­lai, Tai ne­tin­ka jiems la­bai. Jei že­m ai­č ių pa­k lau­s y­ tum, Tai sau gar­bę pa­da­ry­tum. Tu ap­gin­tum vi­sa tai, Kas pri­klau­so tau tik­rai. Tu nuo Kris­t aus pa­s i­ trauk, Ir tie­sos iš jo ne­lauk. Bro­lių moks­las ne­tei­sin­ gas, Ap­g au­l in­g as ir klas­t in­ gas. At­mink sa­vo tė­vo ga­lią: Vi­si vyk­dė jo­jo va­lią, Jun­g ą sau, vai­k ams už­ dė­si, Lais­vės vei­kiai ne­re­gė­si. Jei Že­mai­čiuos jie įsi­ga­ lės, Ne­tu­rė­si ir tu pats gar­ bės. Ne­d a­r yk to­k ios kvai­l y­ bės – Žū­tų Lie­tu­vos vals­ty­bė. Ką tau vo­kie­čiai sa­kys,

Vyk­dy­si kaip val­di­nys. Ne­būk ak­las, būk pro­tin­ gas, Juk va­di­na iš­min­tin­gu, Ar­gi vis­ką už­mir­šai Ir kaip elg­tis ne­ži­nai?“ [...] Kai ka­ra­lius tai iš­gir­do, Ant že­mai­čių ne­įšir­do. Vėl su­py­kęs ant krikš­čio­ nių, Pri­si­dė­jo prie pa­go­nių. Mor­tai šir­dį su­skau­dė­jo, Mat, kaip drau­g ą ji tu­ rė­jo Dva­si­nin­ką pa­si­rin­kus – Bro­lį Zy­ver­tą Tiu­rin­gą. Pas jį ei­na tuoj sa­ky­ti: „Man ka­r a­l ių teks pra­ šy­ti, Leis­t ų kad svei­k am iš­ vyk­ti, Kad ta­vęs ne­lies­tų pyk­tis. Da­bar nie­ko ne­gai­lė­siu, Kiek pa­jė­giu, tiek pa­dė­ siu. Kaip sun­ku tai iš­ken­tė­ti, Rei­k ia man di­d žiai liū­ dė­ti“. Pas ka­ra­lių nu­sku­bė­jo, To­kiais žo­džiais pra­kal­ bė­jo:

ti ti.

„Ne­pra­dėk to vy­ro skriaus­ Ir į Ry­gą grįžt jam draus­

Tik po to su­lau­žyk tai­ką, Ne­už­miršk gar­bin­go sai­ ko“. Min­dau­gas at­sa­kė oriai: „Te­g ul bus, kaip tu jau no­ri“. Zy­ver­tas į Ry­gą grį­žo. Nieks jam kenk­t i ne­s i­ ry­žo. Min­dau­go rūs­ty­bė ne­at­ lė­go. Vo­kie­čiai iš Lie­tu­vos pa­ bė­go. Jei ne­spė­jo kas to pa­da­ ry­ti, Tie bu­vo nu­žu­dy­ti. An­t ai po­p ie­ž ius Jo­n as XXII iš Avig­no­no 1324 m. jau tvir­ti­no, kad Min­dau­gas „nuo ti­kė­ji­mo at­si­me­tė ir grį­ žo į pir­mu­ti­nę klai­dą“. [1322 M.] GEDIMINO LAlŠKAS POPIEŽIUI JONUI XXII: Di­džiai pra­kil­niam tė­vui vieš­pa­čiui Jo­nui, Ro­mos sos­ to aukš­čiau­sia­jam ku­ni­gui,

Ge­di­mi­nas, lie­tu­vių ir dau­ge­ lio ru­sų ir t. t. ka­ra­lius. Tai ir yra prie­žas­tis, kad jū­s ų kil­n y­b ei šiuo laiš­k u pa­reiš­kia­me, jog mū­sų pirm­ ta­k as ka­r a­l ius Min­d au­g as su vi­sa sa­vo ka­ra­lys­te bu­vo at­si­ver­tęs į Kris­taus ti­kė­ji­mą, bet dėl bro­lių iš te­uto­nų na­mo ma­gist­ro [da­ro­mų] žiau­rių nuos­kau­dų ir ne­su­skai­čiuo­ ja­mų iš­da­vys­čių jie vi­si nuo to ti­kė­ji­mo at­kri­to.”  Laiš­ke pa­tvir­ti­na­ma, jog tik­r ie­j i ka­r a­l iai – Vy­t e­n is, Ge­di­mi­nas, Al­gir­das, Kęs­tu­

tis,  o Min­dau­gas ma­žiau­siai nu­si­pel­nė juo va­din­tis, nes ku­rį lai­ką bu­vo be­sar­ma­tis – at­si­ver­tęs į Kris­taus ti­kė­ji­mą, ki­taip – oku­pa­ci­nės ad­mi­nist­ ra­ci­jos at­sto­vas (Va­ti­ka­no) oku­puo­toms že­mėms. Ar kas su­s i­m ąs­t ė ko­d ėl šis ka­rū­na­vi­mo me­las to­liau sklei­džia­mas ir pa­lai­ko­mas Lie­tu­vo­je?  Be­je, ko­dėl gi tos die­nos ne­pa­va­din­ti „Grį­ži­mo prie Pro­tė­vių Šak­nų die­na“?

Eg­lė Sa­moš­kai­tė

Is­to­ri­kas: gė­da Lie­tu­vai, ku­ri sa­vo ka­ra­lius nu­že­min­tai va­di­na ku­ni­gaikš­čiais Bri­tai sa­vo mo­nar­chę va­di­na ka­ra­lie­ne, nors po­pie­žius jos ne­ ka­rū­na­vo. Ja­po­nai sa­vo im­pe­ra­to­rių taip pat va­di­na im­pe­ra­to­riu­mi, nors toks ti­tu­las jam nė­ra su­teik­tas pa­gal jo­kias tarp­tau­ti­nes nor­mas. Tuo tar­pu lie­tu­viai sa­vo mo­nar­chus, iš­sky­rus Min­dau­gą, va­di­na ku­ni­gaikš­čiais. „Di­des­nės gė­dos aš ne­su ma­tęs“, - tei­gia is­to­ri­kas Ai­va­ras Li­lei­ka, ku­rio nuo­mo­ne, toks fe­no­me­nas tik at­sklei­džia, jog lie­tu­viai sa­vęs ne­ger­bia ir yra ka­muo­ja­mi Stok­hol­mo sin­dro­mo bū­se­nos, kai au­ka jau­čia prie­lan­ku­mą skriau­dė­jui. „Tai yra tas pats kas pa­sa­ky­ti, jog An­ta­nas Snieč­kus bu­vo Lie­ tu­vos pre­zi­den­tas – Mask­vo­je pa­tvir­tin­tas ir iš Mask­vos pri­žiū­ ri­mas emi­sa­ras“, – pri­dū­rė A. Li­lei­ka, skai­tęs pa­skai­tą Vil­niaus mies­to sa­vi­val­dy­bė­je apie Lie­tu­vos di­džio­sios ku­ni­gaikš­tys­tės (LDK) są­sa­jas su Sar­ma­ti­ja, is­to­ri­ne te­ri­to­ri­ja, ap­tin­ka­ma dar Klau­di­jaus Pto­le­mė­jaus že­mė­la­piuo­se, da­tuo­ja­muo­se II a. Lie­tu­vių pro­tė­viai ne bal­tai ar ais­čiai, o sar­ma­tai? Skai­ty­to­je pa­skai­to­je A. Li­lei­ka pa­brė­žė, jog di­džiau­sią įta­ ką mū­sų vals­ty­bin­gu­mo rai­dos sam­pra­tai yra pa­da­rę tam tik­ri is­to­ri­niai lū­žiai, ku­rie daž­niau­siai su­si­ję su oku­pa­ci­jo­mis, vals­ ty­bės pa­da­li­ji­mais ir ki­to­mis pa­na­šio­mis ne­gan­do­mis. Pa­sak jo, tai le­mia ir fak­tą, jog sa­vo is­to­ri­nių iš­ta­kų mes ne­ieš­ko­me to­liau nei mums nu­ro­do ga­lin­giau­sių tuo­me­ti­nių jė­gų is­to­ri­niai šal­ti­niai, pa­vyz­džiui, Kved­lin­bur­go ana­lai, ku­riuo­se Lie­tu­vos var­das 1009 m. pa­mi­ni­mas pir­mą kar­tą. „Mes vi­si ieš­ko­me bal­tų, ieš­ko­me ais­čių, ieš­ko­me Lie­tu­vos šak­nų ir ties tais 1009 m. vi­si sto­vi­me kaip ties sie­na ir nie­kas nie­ko ne­be­ran­da“, – kal­bė­jo is­to­ri­kas. Dėl šios prie­žas­ties A. Li­lei­ka pa­sa­ko­ja ėmę­sis ieš­ko­ti ki­to­kių is­to­ri­nių šal­ti­nių, ne­bū­ti­nai ra­šy­ti­nių. Is­to­ri­kas tei­gia su­si­do­mė­jęs kar­tog­ra­fi­ja ir ėmęs ty­ri­nė­ti įvai­riau­sius se­nuo­sius že­mė­la­pius, ku­rie bu­vo nau­do­ja­mi pre­ky­bos tiks­lais. „Jei­gu tam tik­ri kar­tog­ra­fi­niai do­ku­men­tai bu­vo nau­do­ja­mi pas­ku­ti­nius du tūks­tant­me­čius, tai kas ga­lė­jo su­klys­ti – ar žmo­ nės, ku­rie nau­do­jo tuos že­mė­la­pius, ar nū­die­nos moks­li­nin­kai, ku­rie nau­do­ja tam tik­rus ter­mi­nus, ku­rie yra la­biau po­li­ti­niai, o ne is­to­ri­niai“, – kal­bė­jo A. Li­lei­ka, kal­bė­da­mas apie „bal­tų“ ir „ais­čių“ gen­čių ter­mi­nų at­si­ra­di­mą. Jo tvir­ti­ni­mu, ter­mi­nas „bal­tai“ vo­kie­čių kal­bi­nin­kų pra­ dė­tas var­to­ti tik 1847 m., o mū­sų kraš­te jis at­si­ra­do tik XX a. pra­džio­je. Žo­dis „ais­čiai“, anot A. Li­lei­kos, taip pat ra­do­si tik XX a. pra­džio­je. „Vi­si ži­no­me žo­dį „bal­tas“. Snie­gas bal­tas, bal­ti­niai bal­ti, žmo­gus kai nu­mirš­ta, taip pat pa­bą­la, tai yra bal­tas. Tas žo­dis iš­šo­ka is­to­ri­nė­je are­no­je Ado­mo Brė­me­nie­čio kal­bo­je kaip lo­ ty­niš­kas žo­dis bel­tum – dir­žas, ver­žian­tis go­tų-sar­ma­tų tau­tas, kaip jis įvar­di­no“, – pa­sa­ko­jo is­to­ri­kas. Jo tvir­ti­ni­mu, iš tie­sų lie­tu­vių pro­tė­viai yra ne bal­tai ir ne ais­čiai, o sar­ma­tai. Apie eu­ro­pi­nės Sar­ma­ti­jos eg­zis­ta­vi­mą ga­li­ma su­ži­no­ti iš tuo­me­ti­nių že­mė­la­pių, pa­vyz­džiui K. Pto­le­mė­jaus, kur te­ri­to­ri­ja prie Bal­ti­jos va­di­na­ma Sar­ma­ti­ja, Bal­ti­jos jū­ra – Sar­ma­tų van­de­ ny­nu. Ja­me taip pat bu­vo pa­žy­mė­tos di­džiau­sios upės – Ru­bo­nas

(Dau­gu­va) ir Chro­no­nas (Ne­mu­nas) bei dvi gen­tys – su­di­nai (sū­ du­viai) ir ga­lin­dai. Sar­ma­ti­ja, pra­si­de­dan­ti iš­kart už Ger­ma­ni­jos, pa­sak A. Li­lei­kos, nu­ro­do­ma ir Ro­mos im­pe­ri­jos ūki­nė­je kny­go­je, da­tuo­ja­mo­je 370-405 m., bei ki­tuo­se že­mė­la­piuo­se. Sar­ma­tų ge­no­mas – kaip in­dų brah­ma­nų Kal­bė­da­mas apie dvie­jų tūks­tan­čių me­tų se­nu­mo že­mė­ la­pius, nau­do­tus lai­vy­bai ir pre­ky­bai, A. Li­lei­ka sa­ko, jog pa­ty­ri­nė­jus tuo­me­ti­nės Eu­ro­pos gy­ven­to­jų ge­ne­ti­ką iš ar­che­ o­lo­gi­nių ka­pų, ma­ty­ti, kad bal­tai (sar­ma­tai), sla­vai, Mi­kė­nų grai­kai, Ma­ke­do­nie­čiai pa­si­žy­mė­jo R1a ge­no­mu, o ita­lai, kel­tai, vo­kie­čiai, he­ti­tai ir da­lis ar­mė­nų (ose­ti­nai) – R1b. A. Li­lei­kos tei­gi­mu, tai liu­di­ja apie šių tau­tų ar gen­čių ge­ne­ti­nį ar­ti­mu­mą, nes R1a ir R1b ge­no­mai esą la­bai ar­ti­mi. Ma­ža to, pa­sak A. Li­lei­kos, In­di­jo­je net 72,2 proc. brah­ma­ nų kas­tos in­dų tu­ri to­kį pa­tį ge­no­mą kaip ir mes, ta­čiau bal­tai ar­ba sar­ma­tai Eu­ro­po­je asi­mi­lia­vo­si su fi­no-ug­rais, tad kiek dau­giau nei ket­vir­ta­da­lis mū­sų ge­ne­ti­kos su­si­ję su jais. „Bal­tai asi­mi­lia­vo vie­ti­nius fi­no-ug­rus ir to­dėl mū­sų yra dar 40 proc. suo­mių, jei­gu taip pa­pras­tai pa­sa­ky­ti. Vie­na da­lis yra sar­ma­tai, ki­ta – tie­siog suo­miai“, – sa­kė is­to­ri­kas. Jo tvir­ti­ni­mu, Lie­tu­va kaip Sar­ma­ti­jos da­lis yra įvar­di­ja­ma iki pat XVIII a., be to, jo tvir­ti­ni­mu, bal­tais yra tie­siog ki­taip pa­va­din­ti sar­ma­tai, o sar­ma­tai yra ki­taip pa­va­din­ti go­tai, ku­rie bu­vo vie­na di­džiau­sių ir stip­riau­sių ry­tų ger­ma­nų gen­čių, apie IV a., iš­si­sky­ru­si į ost­go­tus ir vest­go­tus. Anot is­to­ri­ko, vie­to­var­džių, gen­čių, tau­tų bei įvai­rių reiš­ki­ nių va­di­ni­mas is­to­ri­jo­je vi­suo­met bu­vo nu­ga­lė­to­jų pri­vi­le­gi­ja, dėl šios prie­žas­ties vis­kas is­to­ri­niuo­se šal­ti­niuo­se va­di­na­ma taip, kaip to no­ri nu­ga­lė­to­jai. „Ga­lu­ti­nis smū­gis į mū­sų že­mes bu­vo su­duo­tas tik po to, kai mū­sų že­mės bu­vo vi­siš­kai izo­liuo­tos. Ve­ne­ci­jie­čiai, ge­nu­jie­čiai už­ima Bi­zan­ti­ją, Bos­fo­ro są­siau­rį, da­bar­ti­nį Kry­mo pu­sia­sa­lį, Kry­žiuo­čių or­di­nas (švč. Mer­ge­lės vie­nuo­li­ja lie­tu­viš­kai) at­ si­ke­lia prie Du­no­jaus upės iš pra­džių, pa­sta­to­mos pi­lys Dau­ gu­vos upės žio­ty­se, po to Vys­la už­ima­ma, po to Nau­gar­das. Iš es­mės mū­sų že­mės yra ap­su­ka­mos tos ide­o­lo­gi­jos, su ku­ria mes ir ka­ria­vo­me. Iš ge­o­po­li­ti­nės pu­sės – mes tu­ri­me vis­ką įvar­din­ti sa­vais var­dais – jei ne­įvar­din­si, ne­tu­rė­si ge­o­po­li­ti­kos, tu­rė­si tik po­li­ti­ką“, - svars­tė A. Li­lei­ka. Jo tei­gi­mu, aki­vaiz­du, kad iš pra­džių mums ko­vo­ti vi­siš­kai ne­si­se­kė, mat bu­vo­me ne­pa­si­ruo­šę nei ka­riš­kai, nei eko­no­ miš­kai. „Pa­žiū­rė­ki­te – mes ne­ten­ka­me Pa­ma­rių, ne­ten­ka­me Prū­si­jos, ais­čių, ry­tų že­mių, Li­vo­ni­jos, Žiem­ga­los, kur­šių že­mės – tai yra oku­puo­ja­ma, mums ne­si­se­ka ka­riau­ti, ne mes ne­bu­vo­me ka­ri­nė vals­ty­bė“, – pa­sa­ko­jo is­to­ri­kas. Ser­ga­me Stok­hol­mo sin­dro­mu? Es­mi­nis lū­žis ta­me laik­me­ty­je, pa­sak A. Li­lei­kos, yra 1253ie­ji, kai bu­vo ka­rū­nuo­tas Min­dau­gas. Ta­čiau is­to­ri­kas ne­gai­lė­jo kri­ti­kas, kad lie­tu­viai sa­vo mo­nar­chų ne­va­di­na ka­ra­liais, o tik ku­ni­gaikš­čiais, mat jų ne­ka­rū­na­vo po­pie­žius.

Istorikas Aivaras Lileika. „Yra vie­nas ne­įti­kė­ti­nas sa­vęs ne­ger­bi­mo fe­no­me­nas ar­ba Stok­hol­mo sin­dro­mo fe­no­me­nas, ku­ris ka­muo­ja mū­sų tau­tą ir mū­sų vals­ty­bę. Aš dar to­kios gė­dos ne­su ma­tęs. Pa­si­žiū­rė­ki­te: an­glai ka­ra­lie­nę va­di­na ka­ra­lie­ne, ne­žiū­rint į tai, kad po­pie­žius jos ne­ka­rū­na­vo. Ja­po­nai im­pe­ra­to­rių va­di­na im­pe­ra­to­riu­mi, ne­žiū­rint į tai, kad po­pie­žius jo ne­ka­rū­na­vo. Šve­dai ka­ra­lie­ ne, taip pat ir ka­ra­liu­mi va­di­na žmo­nes, ku­riuos ka­rū­na­vo. O mes ka­ra­liu­mi va­di­na­me tik tai tą, ku­rį ka­rū­na­vo po­pie­žius“, – pik­ti­no­si A. Li­lei­ka. Stok­hol­mo sin­dro­mu va­di­na­mas psi­cho­lo­gi­nis reiš­ki­nys, kai pa­gro­bi­mo at­ve­ju įkai­tai ar au­kos jau­čia tei­gia­mus jaus­mus pa­gro­bė­jams, ne­pai­sy­da­mi gre­sian­čio pa­vo­jaus jų gy­vy­bei. Dar vie­na svar­bia da­ta A. Li­lei­ka įvar­di­ja 1260 m., ku­riais vy­ko Dur­bės mū­šis ir ku­riais Min­dau­gas, jo tvir­ti­ni­mu, ofi­ cia­liai at­si­sa­kė ka­rū­nos. Nuo tos aki­mir­kos, anot A. Li­lei­kos, vals­ty­bė pa­jun­gia­ma ka­rui, cen­tra­li­zuo­ja­ma, o pa­ti vals­ty­bė au­ga kaip ant mie­lių. „Be­je, dar vie­nas svar­biau­sių yra toks ant­ras mū­šis – Ir­ pe­nės, ku­ris vy­ko 1321 m., kai Ge­di­mi­nas yra iš­ren­ka­mas vi­sos Ru­si­jos di­džiuo­ju ku­ni­gaikš­čiu, dar ki­taip ca­ru. Jūs pri­si­me­na­te Ge­di­mi­no laiš­kus, ku­riuo­se jis pa­si­ra­šo ir Ru­si­jos ka­ra­liu­mi. Bet kaž­ko­dėl mes ne­kal­ba­me, kad Ge­di­mi­nas bu­vo vi­sos Ru­si­jos ka­ra­liu­mi. Ne tik Ge­di­mi­nas bu­vo ka­ra­liu­mi – bet ka­ra­liais bu­vo ir Min­dau­gas, Tre­nio­ta, Vai­šel­ga, Švar­cas, Trai­de­nis, Dau­man­tas, Bu­ti­gei­dis, But­vy­das, Vy­te­nis, Ge­di­ mi­nas, Jau­nu­tis, Al­gir­das, Jo­gai­la ir Kęs­tu­tis. Jie vi­so bu­vo ir yra mū­sų ka­ra­liais. Ir gė­da lie­tu­viui, ku­ris jų ne­pri­pa­žįs­ta ka­ra­liais, gė­da vals­ty­bei, ku­ri jų ne­pri­pa­žįs­ta ka­ra­liais“, – pik­ ti­no­si A. Li­lei­ka. Straips­nis bu­vo pub­li­kuo­tas ww.DELFI.lt

ŽEMAIČIŲ

SAULUTĖ

/ 2015 m. sausio 30 d.

PENKTADIENIS, Nr. 1

5

(730)

Kęs­tu­tis Vait­kus

Žy­gis į Plokš­ti­nės gam­ti­nį re­zer­va­tą Gruo­džio 20 die­ną Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nio par­ko (ŽNP) di­rek­ci­ja su­ren­gė dar vie­ną žy­gį. Šį kar­ tą bu­vo nu­tar­ta ap­lan­ky­ti vie­ną iš dvie­jų par­ko re­zer­va­tų – Plokš­ti­nės gam­ti­nį re­zer­va­tą. Ke­lio­nei va­do­va­vo ŽNP Gam­tos sky­riaus vy­res­ny­sis spe­cia­lis­tas Si­gi­tas Kva­šins­kas. Jo ve­da­mi žy­gei­viai pa­ma­tė lau­ki­nės gam­tos kam­pe­lį, tik ne­ra­do at­kak­liai ieš­ko­tų Plokš­ti­nės šal­ti­nių... Apie rezervatą

Apie šaltinius

Plokštinės gamtiniame rezervate – kaip ir kitose tokiose saugomose teritorijose – draudžiama ūkinė veikla, o ir lankytis jame galima tik gavus ŽNP direkcijos leidimą. Taip siekiama išsaugoti natūralų gamtovaizdį, retas augalų ir gyvūnų rūšis. Pasak gido S. Kvašinsko, „vėsor vīkst žmuogaus aktīvi veikla“, tad vienas rezervato įkūrimo tikslų buvęs palikti tokį žemės lopinėlį, „kor žmuogos nekėšto sava letėnieliu...“. Dažniausiai augą vieno amžiaus eglynai, o rezervate medžiai jau esą įvairaus amžiaus, „ėr tuokemė mėškė īr daugiau ėr paukštiu, ėr gīvūnieliu, ėr vabalieliu – vėskuo īr tuokemė mėškė daugiau.“ Mane labiausiai nustebino rezervate tyvuliuojančio Endriuškaičių ežero vaizdas. Bene prieš keliolika metų panašiame žygyje, kuriam tada vadovavo parko specialistas Saulius Sidabras, jau buvau matęs tikslingai žmogaus netvarkomą mišką su išvartomis, sausuoliais ir krituoliais. Bet minėto ežero šį kartą tiesiog nebeatpažinau – tiek jis per gana trumpą laiką apaugęs žolynais, krūmynais ir medeliais! Gidas priminė, kad miškas rezervate tampa įvairiaamžis, daugiaardis: „Praēs dar 2030 metu, ė būs jau vėsėškā natūralos mėšks.“

Pasak S. Kvašinsko, Plokštinės gamtiniame rezervate yra 5 aprašyti šaltiniai. O 2014 m. Lietuvos geologijos tarnybos išleistoje knygoje „Lietuvos šaltiniai ir versmės: Žemaitijos nacionalinis parkas“ yra aprašyti net 29 ŽNP teritorijoje esantys šaltiniai. Deja, tądien nepavyko rasti nei Plokščių, nei Plokštinės miško šaltinio (juos ir buvo planuota aplankyti). Trukdė ir streikuojanti technika (blogai veikė gido GPS imtuvas, tarsi saugodamas rezervato šaltinius nuo pašalinių akių...), ir be galo permainingi orai (lietų keitė kruša, krušą – šlapdriba...). Tad apie šaltinius galėjome sužinoti tik iš gido pasakojimų bei raštų. Minėtoje knygoje apie Plokščių šaltinį (gamtos paminklą) rašoma: „Plotas 3,2 ha. Iš sufozinio cirko šlaitų srūvantys maži šaltiniukai susilieja į srauniu upeliu ištekantį šaltinį, kuris už maždaug 0,5 km įsilieja į Uošną.“ O S. Kvašinskas taip apibūdino Plokščių šaltinį: „Šaltėnis īr nuostabos, tik tėik, ka tėn nier kāp tuo vondėns atsėgertė...“. O jei net atsigerti negalima, tai galbūt gerai, kad ir neradome... Apie gyvūnus Rezervate gyvūnų, reikia manyti, gyvena gausiau, negu kituose parko plotuose. Tačiau žygeiviams jų pamatyti neteko

dėl didelio būrio keliamo triukšmo. Negali jų pamatyti ir medžiotojai (rezervate medžioklės draudžiamos) ar „fotomedžiotojai“ (beje, šiame žygyje dalyvavo net 4 Plungės ir Rietavo krašto fotoklubo „Žybt“ nariai). Rezervato „gyventojus“ retkarčiais sutinka nebent patys parko darbuotojai. Bet yra ženklų, leidžiančių atspėti, kokie žvėrys ar paukščiai viename ar kitame plote gyvena. Prieš tai surengtoje Editos Lydienės vadovautoje kelionėje Plokštinės pažintiniu taku žygeiviai stenduose matė žvėrių pėdų atspaudus, o pati gidė ragino pėdsakų paieškoti sniege ir pasistengti juos atpažinti. Šiame žygyje S. Kvašinskas parodė krūvelę ekskrementų (išmatų) ir klausė, kieno tai „darbas“. Bespėliojantiems keliautojams buvo paaiškinta, jog čia būta elnių. Tad besąs ir dar vienas būdas sužinoti apie bet kurioje vietovėje gyvenančius ar besilankančius gyvus padarus. Tiesa, gyvūnų pėdsakus matome stenduose, knygose. Tačiau man jau prieš keliolika metų Venecijos bienalėje, besirausiant meno knygų bei albumų kalne, teko „garbė“ pavartyti ir tikrų tikriausią gyvūnų ekskrementų fotokatalogą! Puiki poligrafija, spalvoti vaizdai, - tik kvapų ir betrūko... O gal ateity ir ŽNP stenduose pamatysime tokius vaizdus?..

Apie išimtis Rezervatuose negyvenama ir juose nesilankoma. Bet štai Plokštinės rezervate yra net dvi sodybos! Vienoje jų gyvena ŽNP dirbantis skulptorius (neseniai jau antrą kartą laimėjęs LLKC rengiamą konkursą „Auksinis vainikas“ kaip geriausias Lietuvos kryždirbys) Antanas Vaškys. S. Kvašinskas paaiškino, kad 1991 m. įkūrus ŽNP ir steigiant rezervatus, nebuvę laiku susizgribta išpirkti tų sodybviečių („tumet bova tuoki galėmībė...“). Tačiau žalos rezervatui A. Vaškys nedarąs: „Ons tėn dėdėlė triukšma nekel – tėn šou bėški paluo...“. Rezervatuose nevykdoma ūkinė veikla, nesikišama į natūralią gamtos raidą (S. Kvašinskas: „Lai tvarkuos gamta kāp nuor...“). Bet Plokštinės rezervate šienaujamos pievos (tai vadinama gamtotvarkos darbais). Mat vertingose pievose auga retai besutinkami augalai, įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą, o jose neganant ar jų nešienaujant, pievos veikiai užauga krūmynais. Tad kartais žmogui tenka įsikišti ir į rezervato gyvenimą... Rezervatuose stengiamasi nesikišti ir į gyvūnijos pasaulį. Tačiau, kaip rašoma Aplinkos ministerijos svetainėje www. am.lt, „2010-aisiais buvo

Gi­das S. Kva­šins­kas. pradėta įgyvendinti ES remiama trejų metų programa lūšims ir didiesiems apuokams veisti nelaisvėje ir grąžinti į laisvę“. Tos programos dalis buvo ir VĮ Telšių miškų urėdijos Žvėrinčiuje medinčiaus Petro Dabrišiaus augintų dviejų lūšių paleidimas Plokštinės rezervate 2011 m. lapkričio 25 d. Lūšis stengiamasi saugoti todėl, kad tai yra nykstanti rūšis. O rezervatas tam puikiai tinka. Anot S. Kvašinsko, „lūšis mūsa terituorėjuo vėsa laika gīvena...“. Tiesa, buvusios kelios žiemos, kai net pėdų nebematydavę. Bet dabar galvojama, kad ŽNP lūšys tikrai gyvenančios. Iš to paties Žvėrinčiaus jau du metus atveždavę bei rezervate paleisdavę ir didžiųjų apuokų jauniklių. Medžioti rezervatuose draudžiama. Gidas, paklaustas apie komercines medžiokles, atsakė kategoriškai: „Rezervatė – juokiū medžiuokliu! Nes īr draudams lonkīms...“. Tiesa, iškilus afrikinio kiaulių maro grėsmei, aplinkos ministras Valentinas Mazūronis buvo davęs įsakymą šernus medžioti ir rezervate. Parko darbuotojai mėginę įvykdyti tą akciją. Jie pasistatė net keturis bokštelius, ir – „ta

Prieš žy­gį – ben­dra nuo­trau­ka.

Žy­gei­viai brau­na­si per brūz­gy­nus.

Tą­dien orai bu­vo ypač per­mai­nin­gi.

vėina šerna pavīka nušautė...“. S. Kvašinsko nuomone, tai buvęs visiškai nelogiškas sprendimas. Plokštinės gamtiniame rezervate draudžiamas ir pažintinis turizmas. Bet išimtiniais atvejais, pvz., Turizmo dienos proga ar ŽNP direkcijos iš anksto nustatytą dieną, parko specialistų vedami gamtos mylėtojai turi galimybę pavaikščioti po rezervatą, geriau suprasti jo įkūrimo tikslus bei akivaizdžią naudą unikalaus Žemaitijos aukštumų kraštovaizdžio, jos benykstančių augalų bei gyvūnų rūšių išsaugojimui, pamatyti savitą sulaukėjusio miško grožį. Žinoma, kasdienės ekskursijos ar kiekvieno smalsuolio pasivaikščiojimai turbūt greitai pakenktų rezervato gamtai: išbaidytų žvėris ir paukščius, nutryptų augmenijos paklotę. Intriguojančiai nuskambėjo šio žygio gido S. Kvašinsko prisimintas atvejis, kai plungiškių pora atmynė dviračiais iš Plungės pagrybauti ir apsimetė, kad nematė ženklo, jog čia lankytis draudžiama. Juos „susekęs“ S. Kvašinskas įspėjęs: „Daugiau tēp nedarīkėt!“. O vienas šio žygio dalyvis pajuokavo: „Atiduokit gaidukus! Atsodinkit!..“. Tad tokie pažintinio turizNukelta į 14 psl.

6

2015 m. sausio 30 d.

PENKTADIENIS, Nr. 1

(730)

/

ŽEMAIČIŲ

SAULUTĖ

Pa­si­tin­kant šven­tas Ka­lė­das Plun­gės vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je 2014 m. gruo­džio 9 d. bu­vo pri­sta­ty­ta re­tų re­li­gi­nių kny­gų pa­ro­da iš mo­ky­to­jo is­to­ri­ko Bro­nis­lo­vo Po­ciaus as­me­ni­nės ko­lek­ci­jos. Pa­ro­dą or­ga­ni­za­vo Plun­gės kraš­to­ty­ri­nin­kų klu­bas „Pi­lai­tė“. Ši pa­ro­da vei­kė iki gruo­džio 21 d. Apie pa­ro­dą „Že­mai­čių sau­lu­tės“ laik­raš­čiui trum­pai su­ti­ko pa­pa­sa­ko­ti pats ko­lek­ci­jos au­to­rius. Bro­nis­lo­vas Po­cius

Re­li­gi­nių kny­gų pa­ro­da Re­tų re­li­gi­nių kny­gų pa­ro­da iš B. Po­ciaus ko­lek­ci­jos Plun­gės vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je.

Mo­ky­to­jas Bro­nis­lo­vas Po­cius, 2014.12.09.

Pa­ro­dos ati­da­ry­mo me­tu lan­ky­to­jai ap­žiū­ri pa­ro­dą.

Se­n o­m is re­l i­g i­n ė­m is kny­go­mis pra­dė­jau do­mė­ tis maž­daug prieš 15 me­tų, ka­da ma­no kai­my­nė at­ne­šė ke­lis „Liur­do“ ir „Žvaigž­ dės“ žur­na­lo nu­me­rius. Iš pra­džių klau­si­nė­jau gi­mi­ nių, drau­gų, pa­žįs­ta­mų, o vė­liau pra­dė­jau keis­tis bei pirk­ti re­li­gi­nes kny­gas, iš­ leis­tas tar­pu­ka­rio Lie­tu­vo­ je. Sa­vo ar­chy­ve su­ra­dau ma­mos pa­lik­tas Že­mai­čių Kan­tič­kas, ku­rias vys­ku­ pas Mo­t ie­j us Va­l an­č ius pa­ra­šė Var­niuo­se 1859 m., (pa­si­ra­šė Mo­tie­jus Va­lan­ čiaus­kas). Šio­je pa­ro­do­je pa­tei­kiau 66 re­li­gi­nes kny­gas bei 3 me­da­lius su po­pie­žių at­ vaiz­dais: 1. Po­pie­žius Le­o­nas XIII – 1894 m. 2. Po­pie­žius Pau­lius II – 1993 m. 3. Po­p ie­ž ius Be­n e­ dik­tas XVI – 2010 m. Pa­ti se­niau­sia ma­no tu­ri­ ma re­li­gi­nė kny­ga – „Auk­so al­to­rius“, iš­leis­ta Vil­niu­je 1832 m. Vė­l es­n ių me­t ų kny­gos: „Mun­ka Vieš­pa­ ties Jė­zaus“ iš­leis­ta Vil­niu­je 1863 m., „Ste­buk­lai Die­vo Šven­čiau­sia­me Sak­ra­men­ te“ iš­leis­ta Vil­niu­je 1863 m., „Va­do­vas dva­siš­kų dū­ mo­ji­mų“ iš­leis­ta Vil­niu­je 1864 m. bei „Gy­ve­ni­mai šven­t ų­j ų Die­v o“ iš­l eis­t a Vil­niu­je 1862 m. Šias kny­ gas lei­d o spaus­d in­t i Že­ mai­čių vys­ku­pas Mo­tie­jus Va­lan­čiaus­kas, nes tuo me­tu jis bu­vo cen­zo­rius, lei­dęs spaus­din­ti re­li­gi­nes kny­gas. La­bai ver­ti­nu mal­dak­ny­ges, iš­l eis­t as Til­ž ė­j e spau­d os drau­di­mo lai­ko­tar­piu 18641904 m. Pa­r o­d o­j e bu­v o kny­gų, ku­rios bu­vo iš­leis­ tos: Til­žė­je, Vil­niu­je, Kau­ ne, Klai­pė­do­je, Tel­šiuo­se, Kvė­dar­no­je, Vil­ka­viš­ky­je, Ma­ri­jam­po­lė­je, Šiau­liuo­ se bei Či­ka­go­je, Bruk­li­ne, Win­t en­b er­g e. Se­n iau­s iai pa­ro­do­je eks­po­nuo­tai kny­ gai – 182 me­tai, o jau­niau­ siai – 70 me­tų. Ši pa­ro­da bib­lio­te­ko­je pa­t vir­t i­n o ma­n o nuo­m o­ nę, kad se­nos, tar­pu­ka­rio

me­t ais iš­l eis­t os kny­g os, ne­žiū­rint ar tai re­li­gi­nės, ar gro­ži­nės, ar mo­kyk­li­nės su­ke­lia ne tik pa­gy­ve­nu­sių,

bet ir jau­nų žmo­nių di­de­ lį su­si­do­mė­ji­mą. Pa­ro­dos lan­ky­to­jų tar­pe bu­vo ir žmo­ nių at­vy­ku­sių iš Vil­niaus,

Pa­ro­dos ati­da­ry­mas. Pa­ro­dą pri­sta­to ko­lek­ci­jos au­to­rius B. Po­cius, 2014.12.09.

Se­nos re­li­gi­nės kny­gos iš B. Po­ciaus ko­lek­ci­jos: „Auk­sa al­to­rius ar­ba szal­ti­nis dan­gis­ zku skar­bu“, Til­žė, 1904 ir „Kaip nu­spa­ka­jy­ti su­me­nę“, Til­žė, 1905.

„Pi­lai­tės“ klu­bo na­rė Ju­li­ja Kiš­kie­nė šven­čia ju­bi­lie­jų mo­ky­to­ja Da­nu­tė Ar­da­vi­čie­ nė, ku­ri taip pat yra ir kraš­to­ ty­ri­nin­kų klu­bo na­rė, ta pro­ga PowerPoint pro­gra­ma su­kū­rė fil­mą apie Ju­li­jos Kiš­kie­nės biog­ra­fi­ją su nuo­trau­ko­mis ir mie­lais žo­džiais bei pa­čiais

gra­žiau­siais lin­kė­ji­mais. Tą die­ną bib­lio­te­ko­je pa­ro­dy­tas šis fil­mas ma­lo­niai vi­sus nu­ ste­bi­no. Tai bu­vo jos do­va­na ko­le­gei. Prie kraš­to­ty­ri­nin­kų svei­k i­n i­m ų pri­s i­d ė­j o ir J. Kiš­kie­nės bu­vu­sios ko­le­gės

Plun­gė

Nuo­trau­kos Kris­ti­nos Pau­laus­kai­tės

Lan­ky­to­jai ap­žiū­ri pa­ro­dą.

Oti­li­ja Juo­za­pai­tie­nė

Gruo­džio mė­ne­sį Plun­gės kraš­to­ty­ri­nin­kų klu­bas „Pi­lai­ tė“ su­si­rin­ki­mo me­tu pa­svei­ ki­no sa­vo na­rę Ju­li­ją Kiš­kie­nę su gra­žiu 80-ies me­tų ju­bi­ lie­ju­mi. Aka­de­mi­ko Adol­fo Ju­cio pa­grin­di­nės mo­kyk­los

Kau­no mies­tų, ku­rie man dė­ko­jo už ga­li­my­bę pa­ma­ ty­ti tiek daug se­nų lei­di­nių re­li­gi­ne te­ma.

mo­ky­to­jos iš Se­na­mies­čio pa­ grin­di­nės mo­kyk­los. Mo­kyk­ los di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja Sta­sė Rai­bu­žie­nė, mo­ky­to­jos Ona Šim­ku­tė, Li­di­ja Til­vi­kai­ tė, Vio­le­ta Vaiš­vi­lie­nė ir Ire­na Ston­k ie­n ė ju­b i­l ia­t ei įtei­k ė

gė­lių ir pa­sa­kė daug gra­žių žo­džių. Mo­ky­to­ja J. Kiš­kie­nė ga­li di­džiuo­tis per sa­vo gy­ve­ni­mą iš­mo­ki­nu­si daug jau­nų žmo­ nių, iš­au­gi­nu­si sa­vo du sū­nus, pa­da­riu­si daug gra­žių dar­bų ir

te­be­tu­rin­ti ją ger­bian­čių bei my­lin­čių drau­gų bū­rį. 1965 m. ji pra­dė­jo dirb­ti mo­ky­ to­j a Nau­s o­d žio pra­d i­n ė­j e mo­kyk­lo­je, pas­kui per­si­kė­lė į Plun­gę mo­ky­to­jau­ti I-oje vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je, vė­liau vai­k us mo­k ė Se­n a­m ies­č io vi­du­ri­nė­je. J. Kiš­kie­nė vi­są sa­vo gy­ ve­n i­m ą ak­t y­v iai da­l y­v a­v o ir vi­suo­me­ni­nė­je veik­lo­je. Nukelta į 7 psl.

ŽEMAIČIŲ

SAULUTĖ

/ 2015 m. sausio 30 d.

PENKTADIENIS, Nr. 1

7

(730)

Se­na­mies­čio pa­grin­di­nės mo­kyk­los mo­ky­to­jos svei­ki­na J. Kiš­kie­nę su ju­bi­lie­ju­mi Plun­ gės vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je, 2014 gruo­džio 9 d.

Žo­dį ta­ria ju­bi­lia­tė Ju­li­ja Kiš­kie­nė.

„Pi­lai­tės“ klu­bo na­rė Ju­li­ja Kiš­kie­nė šven­čia ju­bi­lie­jų Atkelta iš 6 psl.

25 me­tus dai­na­vo kul­tū­ros na­mų cho­re. Vy­ko net į pen­ kias Res­p ub­l i­k i­n es dai­n ų šven­tes. Mo­ky­to­ja do­mė­jo­si kraš­ to­ty­ra. Yra rin­ku­si kraš­to­ ty­ri­nę me­džia­gą ir pa­ra­šiu­si straips­n ius apie Kau­š ė­n ų kai­m ą, No­r iš­k ių kai­m ą ir šio kai­mo švie­suo­lius, apie bu­v u­s į Lie­t u­v os švie­t i­m o mi­nist­rą vo­kie­čių oku­pa­ci­ jos me­tais, vė­liau – Štut­ho­fo kon­c en­t ra­c i­j os sto­v yk­l os ka­l i­n į P. Meš­k aus­k ą Ger­ man­tą. Iš­stu­di­ja­vu­si kny­gą „Že­mai­ti­ja“ pa­ra­šė straips­nį apie šią kny­g ą ir jos au­ to­rių CH.L. T. Pi­chel. Jos ty­ri­nė­ji­mų ob­jek­te bu­vo ir ki­ti plun­giš­kiai: kar­dio­chi­ rur­gas R. Be­ne­tis, mo­ky­to­ja K. Bal­trū­nie­nė, gy­dy­to­ja N. Gir­de­nie­nė, Zig­mas ir Ze­no­ nas Smil­ge­vi­čiai. Ji pa­ra­šė kraš­t o­t y­r i­n ius straips­n ius „Sak­mė apie Gan­din­gą“, „Ar skam­bės Plun­gės var­pas“ ir kt. Mo­ky­to­ja ne­abe­jin­ga bu­ vo ir Plun­gės I-os vi­du­ri­nės mo­kyk­los (da­bar Aka­de­mi­ko Adol­fo Ju­cio pa­grin­di­nė) ku­ rio­je dir­bo, is­to­ri­jai. Do­mė­jo­ si, rin­ko me­džia­gą ir kar­tu su ko­le­go­mis pub­li­ka­vo straips­ nius apie šią mo­kyk­lą. Sa­vo kraš­t o­t y­r i­n ius straips­n ius mo­ky­to­ja spaus­di­no ne tik

ra­jo­ni­niuo­se, bet ir res­pub­li­ ki­niuo­se laik­raš­čiuo­se. J. Kiš­k ie­n ė daug me­t ų yra ak­ty­vi Plun­gės vie­šo­sios bib­lio­te­kos skai­ty­to­ja. Ji taip

pat nuo­lat lan­ko­si Plun­gės vie­šo­sios bib­lio­te­kos or­ga­ ni­zuo­ja­muo­se ren­gi­niuo­se. Kai bib­l io­t e­k o­j e stei­g ė­s i kraš­to­ty­ri­nin­kų klu­bas Ju­li­ja no­riai su­ti­ko ja­me da­ly­vau­ti. Kraš­to­ty­ri­nin­kų klu­bas „Pi­ lai­tė“ nuo­šir­džiai svei­ki­na sa­vo na­rę Ju­li­ją gra­žaus ju­ bi­lie­jaus pro­ga ir lin­ki kar­tu pa­da­ry­ti daug gra­žių dar­bų, ak­ty­viai da­ly­vau­ti is­to­ri­nės kraš­to at­min­ties iš­sau­go­ji­me at­ei­ties kar­toms. Kraš­to­ty­ri­nin­kų klu­bo „Pi­lai­ tė“ pir­mi­nin­kė Plun­gė

Ju­li­ja Kiš­kie­nė.

Kraš­to­ty­ri­nin­kų klu­bas „Pi­lai­tė“ (pir­mi­nin­kė O. Juo­za­pai­tie­nė) svei­ki­na J. Kiš­kie­nę su gra­žiu ju­bi­lie­ju­mi.

Nuo­trau­kos Kris­ti­nos Pau­laus­ kai­tės

Mo­ky­to­ja Ona Šim­ku­tė tei­kia gė­les Ju­li­jai.

Se­na­mies­čio pa­grin­di­nės mo­kyk­los mo­ky­to­jos (iš kai­rės): Vio­le­ta Vaiš­vi­lie­nė, Ire­na Ston­kie­nė, Li­di­ja Til­vi­kai­tė, Sta­sė Rai­bu­žie­nė ir Ona Šim­ku­tė at­vy­ko į bib­lio­te­ką pa­svei­ kin­ti bu­vu­sios ko­le­gės.

Jo­nas Straz­daus­kas Gi­mė 1947 m. bir­že­lio 30 d . Bu­kon­čių kai­me, Ma­žei­kių ra­jo­ne. Lie­tu­ vos fo­to­me­ni­nin­kų są­jun­gos na­rys nuo1989 m. Me­no kū­rė­jo sta­tu­sas su­teik­tas 2005 m. Lie­tu­vos fo­to­me­ni­nin­kų są­jun­gos Gar­bės na­rys nuo 2013 m. Nuo 2014 me­tų su­teik­tas Ma­žei­kių mies­to Gar­bės pi­lie­čio var­das. 1966-2009 m. - laik­raš­čio „San­tar­vė“ fo­to­ko­res­pon­den­tas. Svar­bes­ni fo­to­gra­fi­jų cik­lai „ G i m ­t i ­n ė s s p a l ­v o s “ (1966), „Tur­g us“ (1996), „Iš­ei­nan­tys me­džiai“ (1998), „ Že­mai­ti­jos rū­kai“ (1999), „ Ato­dan­gos“ (2013). Ap­do­va­no­ji­mai ir įver­ti­ni­mai Si­dab­ri­nis „Fu­ji­film“ pri­ zas – IV tarp­t au­t i­n ė fo­t o­ gra­fi­jos pa­ro­da „ GAMTA

– VISŲ NAMAI 98“ (Kau­ nas, 1998 m.); „Fu­j i­f ilm“ Eu­ro­pos spau­dos fo­to­gra­fi­jos kon­kur­so Lie­tu­va – 98 nu­ga­ lė­to­jas (Vil­nius, 1998 m.); Agu­ec­duc­ke – 2002, Ka­ta­lo­ ni­jos fo­to­gra­fi­jos fe­de­ra­ci­jos me­da­lis (Ka­ta­lo­ni­ja, Is­pa­ni­ja, 2002 m.); 2006 m.- Ma­žei­ kių kraš­to kul­tū­ros pre­mi­jos lau­re­a­tas; 5-osios Pa­sau­lio že­mai­čių dai­lės pa­ro­dos lau­ re­a­tas, žiū­ro­vų pri­zas, Plun­gė (2007), ir dar de­šim­tys ki­tų pri­zų.

Fo­to­gra­fij­ os ga­le­ri­jo­se ir ar­chy­vuo­se Šiau­lių fo­to­gra­fi­jos mu­ zie­ju­je, Ma­žei­kių kraš­to­ty­ros mu­z ie­j u­j e, Lie­t u­v os fo­t o­ me­ni­nin­kų są­jun­gos ar­chy­ ve, „San­tar­vės“ re­dak­ci­jo­je, Tarp­tau­ti­nia­me fo­to­gra­fi­jos mu­zie­ju­je Ka­ta­lo­ni­jo­je, Is­ pa­ni­jo­je, Lie­tu­vos cen­tri­nis vals­ty­bės ar­chy­vas. Nukelta į 8 psl.

8

2015 m. sausio 30 d.

Jo­nas Straz­daus­kas

Atkelta iš 7 psl.

Fo­to­al­bu­mai „Ma­žei­kių kraš­tas“, Kau­ nas: AB „Spin­du­lys“, (1999); „Ma­ž ei­k iai“, Klai­p ė­d a: S. Jo­ku­žio lei­dyk­la-spaus­tu­vė, (2004) ,,Pa­p i­l ės kraš­t as“, Ma­žei­kiai: UAB „Spau­dos tin­k las (2007); ,,Ak­m e­n ė – Žem­g a­l ių že­m ė“, Ute­ na: UAB „Ute­n os In­d ra“, (2008); ,,Mies­tas upės vin­ gy­je“, Klai­pė­da: S.Jo­ku­žio lei­dyk­la-spaus­tu­vė (2010); ,,Že­m ai­t i­j os rū­k ai“, Klai­ pė­da: S. Jo­ku­žio lei­dyk­la – spaus­tu­vė (2011). At­vi­ru­kų kom­plek­tai „Ma­žei­kių kraš­to pa­vel­ das“, ki­tas - „Ma­žei­kių kraš­to gam­ta“, Kau­nas: AB„Spin­ du­lys, (2000); „Viekš­niai“ S. Jo­ku­žio lei­dyk­la-spaus­tu­vė, (2005), „Ži­di­kai“, Vil­nius:

PENKTADIENIS, Nr. 1

Vip Spau­da, (2008). Dar­bai, pub­li­kuo­ti kny­go­se: Lau­ri­na­vi­čius Jo­nas, „Ma­ žei­kiai“, Vil­nius: 1978. Lau­ ri­na­vi­čius Jo­nas, „Ma­žei­kių es­ki­zai“, Kai­šia­do­rys: „Gi­ja“, 2001. ,,Tel­šių ap­skri­tis“, Tel­ šiai: „Spau­dos lan­kas“, 2002. „Ma­žei­kių ra­jo­nas“, Kau­nas: UAB „Ar­ti­vi­ja“, 2003. Dau­ jo­ty­tė Vik­to­ri­ja, „Ka­ra­lių gė­lė iš Že­mai­ti­jos pel­kių“, Vil­nius: Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos lei­d yk­l a, 2006. An­d ziu­l is Do­nal­das, Pa­liu­lis Graž­vy­das, „Vaiz­din­gi Lie­tu­vos ke­liai“, Vil­nius „Ex ar­te“, 2008. „Lie­ tu­vos 101 įdo­miau­sia vie­ta“, Vil­nius „Al­ma Li­te­ra“, 2008. „Lie­tu­vos dva­rai“, Kau­nas: „Švie­sa“, 2007. Le­o­pol­das Roz­ga „Va­do­vas po Ven­ tos re­gio­ni­nį par­ką“, Ute­na: UAB „Ute­nos In­dra“, 2008. Vaš­k e­v i­č iū­t ė Ilo­n a, Ade­l ė Cho­lo­dins­kie­nė, „Pa­vir­vy­tės

L. Rė­zos pre­mi­ja – skulp­to­riui Arū­nui Sa­ka­laus­kui 2008 m. Liud­vi­ko Rė­zos kul­tū­ros cen­tro ku­ra­to­riu­mo siū­ly­mu Ne­rin­gos sa­vi­val­dy­ bė įstei­gė Mar­ty­no Liud­vi­ko Rė­zos var­do kul­tū­ros ir me­no pre­mi­ją. 2008 m. ge­g u­ž ės 10 d. Ne­rin­gos sa­vi­val­dy­bės ta­ry­ba įstei­gė Liud­vi­ko Rė­zos var­ do kul­tū­ros ir me­no pre­mi­ją. (Pre­mi­ja ski­ria­ma už Kur­šių ne­ri­jai reikš­min­gą, ak­ty­vią ir kū­ry­bin­gą veik­lą moks­li­nės ti­ria­mo­sios, edu­ka­ci­nės veik­ los, et­ni­nės kul­tū­ros ir kul­tū­ros pa­vel­do puo­se­lė­ji­mą. Pre­mi­jai gau­ti ga­li bū­ti pri­sta­to­mi Ne­ rin­gos sa­vi­val­dy­bė­je, Lie­tu­ vo­je ir už­sie­ny­je gy­ve­nan­tys fi­zi­niai as­me­nys, me­no ko­lek­ ty­vai, stu­di­jos, bū­re­liai, klu­bai, ne­vy­riau­sy­bi­nės or­ga­ni­za­ci­jos, ki­tos vi­suo­me­ni­nės kū­rė­jus vie­ni­jan­čios ins­ti­tu­ci­jos). Mar­ty­no Liud­vi­ko Rė­zos var­do kul­tū­ros ir me­no pre­ mi­jos įstei­gi­mas ir tei­ki­mas res­pub­li­ki­niu mas­tu už kryp­ tin­gus, ryš­kiau­sius, bran­džiau­ sius dar­bus mu­zi­kos, dai­lės, moks­lo ir is­to­ri­nės sklai­dos sri­ty­se ši įsteig­ta pre­mi­ja lei­

džia ne tik gar­sin­ti Liud­vi­ko Rė­zos var­dą Lie­tu­vo­je ir už jos ri­bų, bet ir ska­ti­na moks­lo bei me­no dar­buo­to­jus in­ten­sy­viau ty­ri­nė­ti Prū­sų Lie­tu­vos is­to­ri­ją įvai­riais jos rai­dos eta­pais, ska­ ti­na kū­ry­bą, pa­de­da už­megz­ti glau­des­nius ry­šius su ki­to­mis kul­tū­ros ir moks­lo įstai­go­mis bei or­ga­ni­za­ci­jo­mis tiek Lie­tu­ vo­je, tiek už­sie­ny­je (Ka­li­ning­ ra­do sri­tis, Vo­kie­ti­ja ir kt.). 2010 m. sau­sio 8 d. įteik­

(730)

/

ka­pi­ny­nas (X – XIII am­žiai)“, Vil­nius: UAB „Die­me­džio lei­d yk­l a“, 2008. Ka­m a­n ų mo­k o­m a­s is pa­ž in­t i­n is ta­ kas. Ak­me­nės raj. „Ka­ma­nų gam­ti­nis re­zer­va­tas“ 2008. Roz­g a Le­o ­p ol­d as, „Pa­p i­l ė li­ki­muo­se ir šir­dy­se“, UAB „Ute­nos In­dra“ , 2009. Dau­ jo­ty­tė Vik­to­ri­ja, „Bal­sa ūkūs“ („Bal­sai ūkuo­se“), Vil­nius: UAB „Pet­ro of­se­tas“, 2010. Sal­daus, Ma­žei­kių ir Tel­šių kraš­to po­etų ir fo­to­gra­fų kū­ ry­bos rink­ti­nė „Kur gims­ta vil­tis“, Jel­ga­va/Lat­vi­ja/: SIA „Jel­ga­vas ti­pog­ra­fij­ a“ 2010. „Ma­žei­kų ver­sli­nin­kų aso­ cia­ci­ja“, Klai­pė­da: S. Jo­ku­žio lei­d yk­l a-spaus­t u­v ė, 2010. „Kre­tin­gos mu­zie­jus gra­fų Tiš­ke­vi­čių dva­re“, Kre­t in­ ga: Lei­dy­bos gru­pė „Dru­ka“ 2010. „Ven­tos kraš­to kny­ga da­bar­ties ir at­ei­ties kar­toms“, Ven­ta: UAB „Ute­nos In­dra“ 2011. „Sa­l an­t ų baž­n y­č ia“, Vil­n ius: Dai­l ės aka­d e­m i­ jos lei­dyk­la, 2011. „Di­džio­ji

ŽEMAIČIŲ

SAULUTĖ

kny­ga apie Lie­tu­vą“, Vil­nius: Al­ma li­te­ra 2011. „Vi­sa tu­ris­ti­nė Lie­tu­va“, Vil­nius: UAB „A. Se­m aš­k a ir ko lei­dyk­la“, 2011. In­gri­da Se­ maš­kai­tė „At­gi­mę dva­rai“, Vil­nius: UAB „A.Se­maš­ka ir ko lei­dyk­la ALGIMANTAS“ 2012. „Ak­me­nės kraš­tas ir žmo­nės“ kraš­to­ty­ri­nė mo­nog­ ra­fi­ja, Ute­na, UAB „Ute­nos In­dra“ 2012. „Kvie­čia Ma­ žei­kių kraš­tas“, Ma­žei­kiai: UAB „V3 stu­di­ja“, 2012. „Ma­žei­kių kraš­to žen­klai“, Ma­žei­kiai: UAB „V3 stu­di­ ja“, 2012. „At­vė­rus Ma­žei­kių že­mės lo­by­ną“, Ma­žei­kiai: UAB „V3 stu­di­ja“, 2012. Lie­pa Gri­ciū­tė – Šve­re­bie­nė, Po­vi­las Šve­re­bas „Ma­žei­kiai ir apy­lin­kės“, Klai­pė­da: Bal­tic Prin­ting Hou­se, 2013. Le­op­ ol­ das Roz­ga „Nau­jo­ji Ak­me­nė. Sak­mė apie mies­tą“, Ute­na: AUB „Ute­nos In­dra“. L. Rė­zos kul­tū­ros cen­tro in­for­ma­ci­ja

Kon­kur­sas „Bib­lio­te­ka at­vi­ra kū­ry­bai“

Raštas M. Gedvilienei (dešinėje). Skulptorius Arūnas Sakalauskas. ta pir­mo­ji pre­mi­ja Ne­rin­gos tau­t o­d ai­l i­n in­k ui Edu­a r­d ui An­ta­nui Jo­nu­šui. 2011 m. sau­sio 8 d. Juod­ kran­tės evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų baž­ny­čio­je vy­ko iš­kil­min­gas ant­ro­sios M. L. Rė­zos var­do kul­tū­ros ir me­no pre­mi­jos įtei­ ki­mo ce­re­mo­ni­ja. Pre­mi­ja įteik­ ta is­to­ri­kei juod­kran­tiš­kei doc. dr. Ni­jo­lei Stra­kaus­kai­tei. 2012 m. sau­s io mėn. 7 d. Juod­k ran­t ės evan­g e­l i­k ų liu­t e­r o­n ų baž­n y­č io­j e vy­k o iš­kil­min­gas tre­čio­sios M. L. Rė­zos var­do kul­tū­ros ir me­no pre­mi­jos įtei­ki­mo ce­re­mo­ni­ ja. Pre­mi­ja įteik­ta ra­šy­to­jo Tho­mo Man­no me­mo­ria­li­nio mu­zie­jaus di­rek­to­rei Vi­ta­li­jai Te­re­sai Jo­nu­šie­nei. 2013 m. sau­sio 11 d. Juod­ kran­tės evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų baž­ny­čio­je, mi­nint  Liud­vi­ko Rė­zos  237-ąsias gi­mi­mo me­ ti­nes, įteik­ta ket­vir­to­ji Liud­vi­ko Rė­zos kul­tū­ros ir me­no pre­mi­ja. Ne­rin­gos sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos spren­di­mu,  pri­ta­rus Liud­vi­ko

Rė­zos kul­tū­ros cen­tro ta­ry­bai, ji skir­ta žy­miam kul­tū­ros ir vi­ suo­me­nės vei­kė­jui, fi­lo­so­fui, hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų dak­ta­rui Ar­vy­dui Juo­zai­čiui. 2014 m. sau­sio 11 d. penk­ to­ji Kur­šių ne­ri­jo­je gi­mu­sio Liud­vi­ko Rė­zos var­do kul­ tū­ros ir me­no pre­mi­ja skir­ta fi­lo­lo­gei, Ma­žo­sios Lie­tu­vos lie­t u­v ių ra­š y­t o­j ai ty­r ė­j ai, ver­tė­jai, Lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros ir tau­to­sa­kos ins­ti­tu­to vy­res­ nia­jai moks­lo dar­buo­to­jai dr. Liu­ci­jai Ci­ta­vi­čiū­tei. 2015 m. sau­sio 10 d. šeš­ to­ji Mar­ty­no Liud­vi­ko Rė­ zos var­do kul­tū­ros ir me­no pre­m i­j a už Kur­š ių ne­r i­j ai reikš­min­gą, ak­ty­vią ir kū­ry­ bin­gą veik­lą skir­ta dai­li­nin­ kui, skulp­to­riui, Na­cio­na­li­nės pre­mi­jos lau­re­a­tui, Lie­tu­vos dai­l i­n in­k ų są­j un­g os Klai­ pė­dos sky­riaus pir­mi­nin­kui Arū­nui Sa­ka­laus­kui. L. Rė­zos kul­tū­ros cen­tro in­for­ma­ci­ja

Konkurso organizatorė R. Rekašienė.

2014 m. gruo­džio 30 d. Plun­gės vie­šo­jo­je bib­lio­te­ ko­je su­si­rin­ko mies­te­lių ir kai­mų struk­tū­ri­nių te­ri­to­

ri­nių pa­da­li­nių bib­lio­te­ki­ nin­kai. Čia vy­ko kon­kur­so Nukelta į 9 psl.

ŽEMAIČIŲ

SAULUTĖ

/ 2015 m. sausio 30 d.

PENKTADIENIS, Nr. 1

9

(730)

Kon­kur­sas „Bib­lio­te­ka at­vi­ra kū­ry­bai“

Plungės rajono bibliotekų darbuotojos.

Groja M. Girčys.

Atkelta iš 8 psl.

„Bib­lio­te­ka at­vi­ra kū­ry­bai“ bai­gia­ma­sis ren­gi­nys. Šis kon­kur­sas tę­sė­si vi­sus 2014 me­tus. Ge­riau­siais pri­ pa­žin­tos ir ap­do­va­no­tos net sep­ty­nios bib­lio­te­ki­nin­kės. Pir­mo­ji vie­ta ati­te­ko Pla­te­lių mies­te­lio bib­lio­te­ki­nin­kei Auš­rai Vi­lie­nei. Taip pat Auš­rą kaip ge­riau­sią dar­buo­ to­ją iš­rin­ko ir pa­čios ko­le­gės. An­tra vie­ta pa­skir­ta Že­mai­ čių Kal­va­ri­jos V. Ma­čer­nio bib­lio­te­kos dar­buo­to­jai Vio­ le­tai Gar­ben­čie­nei. Tre­čios vie­tos lai­mė­to­ja pri­pa­žin­ta Sta­ne­lių kai­mo bib­lio­te­ki­ nin­kė Ri­ta An­dri­jaus­kai­tė. Pa­dė­kos raš­tais už kū­ry­biš­ ką dar­bą ap­do­va­no­tos trys

bib­lio­te­ki­nin­kės - Mar­ga­ri­ta Ged­vi­lie­nė (Ša­tei­kių kai­mo bib­lio­te­ka), Vi­da Rum­šie­nė (Glau­džių kai­mo bib­lio­te­ka) ir Li­na Bud­rie­nė (Grum­ blių kai­m o bib­l io­t e­k a). Dė­k o­j a­m e kon­k ur­s o rė­ mė­j ams – UAB „Jo­n is“ ge­n e­r a­l i­n iam di­r ek­t o­r iui Al­g i­m an­t ui Plai­p ai, Pet­ rui Bei­n o­r ui, Ža­n e­t ai ir Min­dau­gui Bon­daus­kams, Gi­nai Drac­kie­nei, In­gai ir Da­r iui Kniūkš­t oms, Ely­ tei ir Al­bi­nui Kli­mams bei ko­le­gei Vi­dai Rum­šie­nei. Šven­tę mu­zi­ki­nė­mis im­pro­ vi­za­ci­jo­mis pa­į­vai­ri­no mu­zi­ kan­tas Min­dau­gas Gir­čys. Plun­gės vie­šo­sios bib­lio­te­kos in­for­ma­ci­ja

Po konkurso. Jo­lan­ta Kliet­ku­tė

Fo­to­gra­fui Ig­nui Stro­pui – 130 me­tų

Plungė.

Plungės gaisras.

Juozo Šimkaus albumas

Jolantos Klietkutės kolekcija

Plungės seminarijos I-ojo kurso mergaitės. 1930 birzelis.

Tomo Petreikio kolekcija

2015 me­t ų sau­s io 20 die­ną su­kan­ka 130 me­tų, kai gi­mė vie­nas gar­siau­ sių pa­jū­rio fo­to­gra­fų Ig­nas Stro­pus. Iki šiol ži­no­ma I. Stro­paus biog­ra­fi­ja bu­vo ga­na skur­di ir da­li­nai klai­ din­ga. Pa­g erb­d a­m a fo­t o­g ra­f o kū­ry­bi­nį pa­li­ki­mą, dau­ge­lį me­tų ar­chy­vuo­se, mu­zie­ juo­s e, pri­v a­č io­s e ko­l ek­ ci­jo­se, šei­mos al­bu­muo­se kruopš­č iai rin­k au smul­ kiau­sias de­ta­les ir ban­džiau lip­dy­ti vien­ti­są as­me­ny­bės, gy­ve­ni­mo, veik­los is­to­ri­ją. Tru­pu­tė­lį pra­sklei­siu lai­ko šy­dą ir su­pa­žin­din­siu skai­ ty­to­jus su ma­žu­tė­le da­le­le to, kas su­kaup­ta mo­nog­ ra­fij­o­je. Tai­gi, net pra­džių pra­ džia – fo­t o­g ra­f o gi­m i­m o da­ta – mums bu­vo ži­no­ma ne­tiks­liai: spau­do­je nu­ro­ do­mi 1884 me­tai. Ta­čiau baž­ny­ti­niai Krikš­to met­ri­ kai tei­gia, kad Ig­nas Stro­ pus  gi­mė 1885  m. sau­sio 20  d. Plun­g ės vals­č iu­j e (vė­l iau  – Kre­t in­g os ap­ skri­tis, Kar­te­nos vals­čius), Pa­ku­tu­vė­nų kai­me Ig­na­co ir Ja­cin­tos Stro­pų šei­mo­je. Pa­krikš­ty­tas tą pa­čią die­ną vi­ka­ro kun. Venc­kaus Ku­lių baž­ny­čio­je. Šei­mo­je au­go 8 vai­kai. Kai­mo da­rak­to­rius na­m uo­s e vai­k us iš­m o­k ė lie­tu­viš­kai skai­ty­ti ir ra­šy­ti,

Nežinoma šeima Stropaus ateljė Kretingoje.

Stanislovo Žvirgždo skaitmeninis archyvas

vė­liau ber­niu­kams sam­dė bu­tą Plun­gė­je, lei­do mo­ky­ tis į ku­ni­gaikš­čių Ogins­kių pa­ra­pi­ji­nę mo­kyk­lą. I. Stro­

pus moks­lus bai­gė Pa­lan­gos pro­gim­na­zi­jo­je. Iki šiol bu­v o ži­n o­m a, kad Ig­nas Stro­pus 1909 m.

fo­to­gra­fi­jos mo­kė­si Plun­ gė­j e pas M.  Ber­k o­v i­č ių, 1910  m.  – Kre­tin­go­je pas Al­f on­s ą  Sur­v i­l ą. Ta­č iau 1936  m. se­zo­ni­nia­me Pa­ lan­gos ka­len­do­riu­je I. Stro­ paus atel­jė re­kla­ma tei­gia: „įsteig­ta 1908 m.“ – re­a­lu, kad čia mi­ni­ma da­ta, kai Stro­pus įkū­rė fo­to­gra­fi­jos pa­vil­jo­ną Kre­tin­go­je, tai­ gi, fo­t o­g ra­f i­j os mo­k y­t is tu­rė­jo anks­čiau. Ti­kė­ti­na, kad Plun­gė­je pas Men­de­lį Ber­ko­vi­čių mo­kė­si 1906– 1907  m., ta­čiau A.  Sur­vi­ la Kre­t in­g o­j e įsi­k ū­r ė tik 1911 m., tad Ig­nui tuo me­tu jau ne­b e­r ei­k ė­j o mo­k y­t is, ne­bent, to­bu­lin­tis, nes Sur­ vi­la fo­to­gra­fo pro­fe­si­jos pa­ slap­čių mo­kė­si pas gar­sius Ry­gos fo­to­gra­fus von Eger­ tą ir Geis­le­rį. 1908 m. Kre­tin­gos mies­ te­lio Ro­tu­šės aikš­tės ry­ti­ nė­je da­ly­je, So­do gat­vė­je, esan­čio­je į vie­nuo­ly­no pu­sę (šiuo me­tu tai yra pės­čių­jų ta­kas nuo „Lau­ros“ par­duo­ tu­vės iki nau­jai sta­to­mos bib­lio­te­kos) Ig­nas Stro­pus ati­da­rė pir­mą­jį Kre­tin­go­je fo­to­pa­vil­jo­ną „Bi­ru­tė“. Fo­ to­gra­fas pa­si­rin­ko Kre­tin­ gos, o ne Plun­gės mies­te­lį (nors pas­ta­ra­sis bu­vo ar­čiau gim­tų­jų Pa­ku­tu­vė­nų), nes Plun­gė­je tuo me­tu jau bu­vo Nukelta į 10 psl.

10

2015 m. sausio 30 d.

PENKTADIENIS, Nr. 1

(730)

/

ŽEMAIČIŲ

SAULUTĖ

Fo­to­gra­fui Ig­nui Stro­pui – 130 me­tų Atkelta iš 9 psl.

ke­li fo­to­gra­fai, o Kre­tin­go­ je šiuo ver­slu jis už­si­ė­mė pir­ma­sis. Fo­to­atel­jė bu­vo sko­nin­ gai įreng­t a, tu­r ė­j o ke­l is fo­nus. S.  Žvirgž­das vaiz­ din­gai nu­pa­sa­ko­ja I.  Stro­ paus fo­to­gra­fi­jos pa­vil­jo­no Kre­tin­go­je ap­lin­ką: „bu­vo tur­tin­ga de­ko­ra­ci­ja, ku­rios šo­nuo­se ir apa­čio­je nu­pieš­ti gro­te­lių, ap­kaus­tų bei ki­tų ge­le­žies dir­bi­nių raš­tą imi­ tuo­jan­tys or­na­men­tai, pa­ pil­dy­ti gro­tes­ki­niais au­ga­ li­niais, fi­gū­ri­niais mo­ty­vais. De­ši­nia­ja­me šo­ne to­kiu pa­ čiu or­na­men­tu de­ko­ruo­tas kvad­ra­ti­nis stul­pas, į ku­rį ga­lė­jo pa­si­rem­ti po­zuo­to­ jas. Ant grin­d ų pa­t ies­t as pil­kos me­džia­gos ga­ba­las, ke­le­tas kė­džių rai­žy­to­mis ko­je­lė­mis bei at­ra­mo­mis“. Kre­tin­go­je Ig­nas Stro­pus dir­bo 1908–1914 m. Stro­paus fo­to­gra­fi­nį pro­ fe­sio­na­lu­mą pri­pa­ži­no Kre­ tin­gos gra­fas Alek­san­dras Tiš­ke­vi­čius, už­sa­ky­da­mas pa­d a­r y­t i ke­l ias gru­p i­n es nuo­trau­kas, ku­rio­se gra­fas įam­ž in­t as kar­t u su gi­m i­ nai­čiais bei Kre­tin­gos, Dar­ bė­nų ir Grūš­lau­kės dva­rų ūk­ve­džiais. De­ja, fo­to­gra­fo da­ry­tų Kre­tin­gos mies­te­lio vaiz­d ų ne­p a­v y­k o at­r as­t i. Tik­riau­siai kraš­to­vaiz­džio bei ar­chi­tek­tū­ros fo­to­gra­fi­ja su­si­do­mė­jo tik gy­ven­da­mas Pa­lan­go­je. 1913  m. rug­s ė­j o 3  d., Ig­n as Stro­p us ve­d ė Ie­v ą Ru­pei­kai­tę, su ku­ria su­si­ pa­ži­no sa­vo se­sers Bar­bo­ros ves­tu­vė­se. Pir­mo­jo pa­sau­li­ nio ka­ro me­tu ir kiek po jo, 1914–1921  m., fo­to­gra­fas gy­v e­n o už­k u­r iu žmo­n os tė­viš­kė­je Šie­mu­lių kai­me, čia su­si­lau­kė tri­jų vai­kų: sū­naus Al­gir­do ir duk­te­rų dvy­nu­kių Mil­dos ir Ge­nu­ tės. Ūki­n in­k a­v o, bet tuo pa­č iu ei­d a­v o per kai­m us fo­to­gra­fuo­da­mas. Elek­tros ne­bu­vo, tad tu­rė­jo įsi­ren­ gęs tam­sią ka­ma­rą: sie­no­je iš­pjo­vė fo­to­apa­ra­to už­pa­ka­ li­nės sie­ne­lės dy­džio an­gą, į ją įsta­ty­da­vo fo­to­apa­ra­tą – pa­si­da­ry­da­vo kaž­ką pa­ na­šaus į die­nos švie­są nau­ do­jan­tį di­din­tu­vą nuo­trau­kų spaus­di­ni­mui. 1921  m. pa­v a­s a­r į, kai Pa­lan­ga bu­vo grą­žin­ta Lie­ tu­vai, Ig­nas Stro­pus per­ si­kė­lė gy­ven­ti į pa­jū­rį. Iš Pa­lan­gos kle­bo­no Juo­za­ po Šniukš­tos iš­si­nuo­mo­jo prie­šais baž­ny­čią esan­čio na­mo (Vy­tau­to g. 75) ga­lą: pir­ma­ja­me aukš­te įsi­ren­gė fo­t o­p a­v il­j o­n ą, ant­r a­j a­m e – ap­s i­g y­v e­n o su šei­m a. Anks­t es­n iuo­s e spau­d o­j e bu­vu­s iuo­s e straips­niuo­s e ra­šo­ma „iš kle­bo­no Amb­ ro­z ai­č io iš­s i­n uo­m o­j o...“. De­j a, Pa­l an­g o­j e ne­b u­v o kle­bo­no to­kia pa­var­de, ta­ čiau gy­ve­no sta­lius Pra­nas Amb­ro­zai­tis, iš ku­rio po

Plungės bažnyčia 1932 m.

di­d žio­j o Pa­l an­g os gais­r o I.  Stro­p us nuo­m a­v o da­l į na­mo. Tad anks­tes­niuo­se straips­niuo­se du skir­tin­gi fak­tai yra su­plak­ti į vie­ną. Pa­v il­j o­n e įren­g ė stik­ li­nius sie­ną bei sto­gą, vė­ liau – ir vit­ri­ną, ku­riuos da­rė ir iš nau­do­tų nu­plau­tų fo­to­ plokš­te­lių. Fo­to­pa­vil­jo­ne tu­ rė­jo daug įvai­rių fo­nų, pin­tą krės­lą, pra­ban­gią ka­na­pą, aukš­tą sta­liu­ką, ki­tą at­ri­bu­ ti­ką, su­da­ran­čią gy­ve­na­mos pa­tal­pos iliu­zi­ją. Ki­to­je na­mo da­ly­je bu­ vo kny­g y­n as, pri­k lau­s ęs But­kų Ju­zei, 1936  m. pa­ sta­te re­gist­ruo­ta ir cuk­rai­nė „Bi­ru­tė“, o ša­li­mais, per du na­mus  – J.  Mic­ke­vi­čiaus kny­gy­nas. Vė­liau ta­me pa­ čia­me na­me ir I.  Stro­pus įkū­r ė kny­g y­n ą, ku­r ia­m e pre­kia­vo kny­go­mis, laik­raš­ čiais, at­vi­ru­kais bei ra­šy­mo prie­m o­n ė­m is. Ga­l i bū­t i, kad But­kų Ju­zė, bū­da­mas I. Stro­paus gi­mi­nai­čiu, tu­rė­ jo įta­kos kny­gy­no at­si­ra­di­ mui prie fo­to­pa­vil­jo­no. Vos įsi­kū­ręs Pa­lan­go­je, Ig­n as iš kar­t o pri­ė mė ir pir­m ą­j į mo­k i­n į – Adol­f ą Dau­man­tą, gar­saus Plun­ gės Ogins­kių dva­ro siu­vė­jo Adol­f o Dau­m an­t o sū­n ų. Fo­t o­g ra­f as tu­r ė­j o ne­m a­ žai mo­ki­nių: Mil­dą, Lu­nę, Ka­val­čiu­ką, nuo 1924  m. Fe­li­ci­ją Amb­ra­zai­ty­tę-Pa­ ku­t ins­k ie­n ę, ku­r i vė­l iau li­ko jo atel­jė re­tu­šuo­to­ja, 1946–1949  m. sa­va­ran­kiš­ kai dir­bo Pa­lan­go­je, po­ka­rio me­tais – Pa­lan­gos ar­te­lė­je. Mo­ki­nys Pra­nas Vaiš­no­ras apie 1929  m. įkū­rė atel­jė Ma­žei­kiuo­se, Mi­la­šius – Pa­ lan­go­je. 1930  m. Ig­nas Stro­pus iš­vy­ko į Plun­gę, ka­dan­gi vai­kus lei­do mo­ky­tis gim­ na­zi­jon. Įsi­kū­rė sa­vo drau­ go, dva­ro siu­vė­jo Adol­fo Dau­man­to na­me, esan­čia­me ša­lia par­ko, Lais­vės alė­jo­ je ne­to­li Lais­vės sta­tu­los. Prie na­mo taip pat, kaip ir Pa­lan­go­je, pa­si­sta­tė ne­di­ de­lį fo­to­pa­vil­jo­ną įstik­lin­ tą fo­to­plokš­te­lių stik­lais. Dau­man­to na­mas Plun­gė­je Lais­vės al.  15 te­bes­to­vi ir šian­dien, ja­me įsi­kū­ru­sios Adol­fo Dau­man­to vai­kai­čių šei­mos.

Tomo Petreikio kolekcija

1931  m. ko­vo  31  die­ną Ig­n as Stro­p us vi­s ą die­n ą fo­to­gra­fa­vo Plun­gė­je ki­lu­sį gais­rą. 1931  m. Plun­gė­je ne­to­li Stro­paus fo­to­atel­jė pa­sta­ty­tas bei iš­kil­min­gai ati­da­ry­tas Lais­vės pa­min­ klas, 1932  m. per Plun­gę nu­t ies­t a ir pra­d ė­j o veik­t i ge­le­žin­ke­lio li­ni­ja, sta­to­ma Plun­gės ge­le­žin­ke­lio sto­ tis, 1928–1933  m. sta­to­ma nau­jo­ji baž­ny­čia, 1933  m. ji iš­kil­min­gai pa­šven­tin­ta. Ka­dan­gi Ig­nas Stro­pus bu­vo ak­ty­vus įvy­kių fik­suo­to­jas, tu­rė­jo šiuo­se įvy­kiuo­se da­ ly­vau­ti bei juos įam­žin­ti. Gai­la, kad šių nuo­trau­kų ir ki­tų I.  Stro­paus už­fik­suo­tų Plun­gės mies­to vaiz­dų, pa­ žy­mė­tų fo­to­gra­fo žen­klu, ne­te­ko at­ras­ti, ta­čiau iš­li­ko ne­ma­žai fo­to­gra­fo por­tre­tų da­ry­tų Plun­gės atel­jė. 1933 m. pra­džio­je Ig­nas Stro­p us grį­ž o į Pa­l an­g ą, ta­po žy­miau­siu fo­to­gra­fu, tar­p u­k a­r iu re­k la­m a­v u­s iu pa­jū­rį. Pa­lan­gos ku­ror­te fo­ to­gra­fų pa­ma­žu dau­gė­jo, tai ma­to­me ir iš Ig­no Stro­paus dar­bų: ben­druo­se pa­jū­rio ar ren­gi­nių fo­to­gra­fi­jo­se daž­ nai fi­gū­ruo­ja ir fo­to­gra­fas su tri­ko­ju. Dau­gė­jant kon­ ku­ren­tų, te­ko ieš­ko­ti bū­dų pa­trauk­ti klien­tus: kny­gy­ne bu­vo par­duo­da­mi ne tik at­ vi­ru­kai, nuo­trau­kų al­bu­mai, bet ir kan­ce­lia­ri­nės bei fo­to­ pre­kės mė­gė­jams. Fo­to­gra­ fas daž­nai trum­po­mis, bet iš­sa­mio­mis re­kla­mi­nė­mis ži­nu­tė­mis spau­do­je bei po­ il­siau­to­jams skir­tuo­se lei­ di­niuo­se pri­sta­ty­da­vo sa­vo ver­slą, pa­brėž­da­mas pro­ fe­sio­na­lu­mą: pav. 1929  m. re­kla­mo­je ra­šo­ma „At­lie­ku su­lig šių die­nų tech­ni­kos rei­ka­la­vi­mu vi­są fo­to-me­no dar­bą, be to ei­nu į miš­ką, ir į na­mus, taip pat pri­imu ap­ dir­bi­mui fo­to-mė­gė­jų nuo­ trau­kas. Pas ma­ne ga­li­ma gau­ti pirk­ti vi­są rei­ka­lin­gą fo­to mė­gė­jams me­džia­gą ir gra­žių Pa­lan­gos vaiz­dų“. I. Stro­pus ne vien tik fo­to­gra­ fa­vo, bet ryš­ki­no, spau­dė, di­d i­n o ir mė­g ė­j ų dar­b us, da­rė fo­to­gra­fi­jas pa­sams. Šven­to­sios gy­ven­to­jas Jo­ nas Vin­d i­g as pri­s i­m e­n a, kad ki­tų vie­tos fo­to­gra­fų da­ry­tų nuo­trau­kų pa­sams

ne­pri­im­da­vo dėl pra­stes­ nės ko­k y­b ės. Fo­t o­g ra­f as yra įam­ži­nęs ne­ma­žai kul­ tū­r os bei me­n o vei­k ė­j ų: An­t a­n ą Sme­t o­n ą, But­k ų Ju­z ę, Jo­n ą Ba­s a­n a­v i­č ių, Vin­cą Krė­vę-Mic­ke­vi­čių, Jo­ną Jab­lons­kį, Jo­ną Šliū­pą, Ka­zi­mie­rą Pra­puo­le­nį, se­rą Ro­bert Step­hen­son Smyth Ba­den-Po­wel­l‘į, dau­gy­bę įvai­rių ren­gi­nių, mies­to įvy­ kių, šven­čių ir kt. Pri­va­čios šei­mos šven­tės, Krikš­ty­nos, Pir­m o­j i Ko­m u­n i­j a, ves­ tu­vės, lai­do­tu­vės, taip pat neap­si­ei­da­vo be fo­to­gra­fo. Ig­n as neap­s i­s to­j o ties stu­di­ji­ne fo­to­gra­fij­ a: fo­to­ gra­f a­v o pei­z a­ž us, ar­c hi­ tek­tū­rą, įvai­rius mies­te­lių įvy­kius, va­sa­ros sto­vyk­las, ne­gau­sias įmo­nes ir kt. La­ biau­siai mė­go dirb­ti lau­ke, pa­j ū­r y. Dar­b o pa­v il­j o­n e, stu­di­ji­nės fo­to­gra­fi­jos ne­ mė­go, ta­čiau ir čia ieš­ko­jo gro­žio: švie­sa, va­di­na­muo­ju „remb­ran­tiš­kuo­ju“ ap­švie­ti­ mu sie­kė iš­gau­ti efek­tin­gus še­šė­lius, vei­do mo­de­lia­vi­ mą, fak­tū­ras. 1938  m. ge­gu­žės 10 d. I.  Stro­pus vi­są die­ną fo­ to­gra­fa­vo di­dį­jį Pa­lan­gos gais­r ą. Fo­t o­g ra­f as sa­v o de­g an­t į bu­t ą, daik­t us ir pa­v il­j o­n ą pa­l i­k o gel­b ė­ ti kai­m y­n ams, pa­s i­č iu­p o fo­to­apa­ra­tą, plokš­te­lių ir vi­są die­ną fo­to­gra­fa­vo de­ gan­tį mies­tą. Sū­nus Al­gir­ das iš­sau­go­jo tė­vo da­ry­tą nuo­trau­ką: na­mas su­de­gęs, gat­vė­je po gais­ro iš­mė­ty­ti daik­tai, ma­ty­ti ap­de­gu­sios vit­r i­n os su už­r a­š u „Fo­t o la­bo­ra­to­ri­ja“. Gais­r o me­t u su­d e­g us atel­jė, Ig­nas iš sa­vo re­tu­ šuo­to­jos (bu­vu­sios mo­ki­ nės) Fe­li­ci­jos tė­vo, ži­no­mo Pa­lan­gos sta­liaus, me­džio meist­ro Pra­no Amb­ro­zai­ čio, iš­si­nuo­ma­vo prie Rą­ žės, Ba­sa­na­vi­čiaus g. Nr. 8 (prie­šais „Jū­ros“ res­to­ra­ną) esan­tį pa­sta­tą, ja­me ap­si­gy­ ve­no su šei­ma, įren­gė nau­ją pa­vil­jo­ną bei kny­gy­ną. Šiuo me­tu, tai pa­sta­tas Nr.  10, esan­tis ša­lia ka­vi­nės „Mo­ ni­ka“, pri­klau­so P. Amb­ra­ zai­čio pa­li­kuo­nims Pa­ku­ tins­kams. Pa­vy­ko iš­skir­ti ke­tu­rio­ li­ka I.  Stro­paus nuo­trau­kų žen­kli­ni­mo va­rian­tų. Lie­ po­jo­je I. Po­kor­na­go li­tog­ra­ fi­jo­je fo­to­gra­fas už­sa­kė 6x9 ir 10x16 cm dy­džio fir­mi­nes fo­to­gra­fi­jų kor­te­les, ku­rių aver­se de­ši­nė­je pu­sė­je auk­ so spal­va įspaus­tas įman­triai iš­rai­ty­tas už­ra­šas „I.  Stro­ paus Kre­t in­g á“, re­v er­s e tam­siai mė­ly­na spal­va pa­ vaiz­duo­tas Lie­tu­vos di­džio­ jo ku­ni­gaikš­čio Kęs­tu­čio ant­ro­sios žmo­nos, Lie­tu­vos val­do­vo Vy­tau­to mo­ti­nos Bi­ru­tės por­tre­tas bei ru­sų ir lie­tu­vių kal­bo­mis ra­šo­ ma: „Первая литовская  / художе ственная Nukelta į 11 psl.

Fotografo žmona su vaikais Šiemuliuose.

Albino Kijausko albumas

Laidotuvės. Plungė 1930-1933 m.

Audra.

Žemaicių dailės muziejus

Jolantos Klietkutės kolekcija

Tiltas per Babrungą. Plungė 1932 m.

Plungė po gaisro.

Jolantos Klietkutės kolekcija

Steponavičių šeima. Iš kairės: Leono žmona, Leonas, motina Ona, Kazimieras, Juozas. Plungė 1930-1933 m.

Aldutės Šeduikienės šeimos albumas

ŽEMAIČIŲ

SAULUTĖ

/ 2015 m. sausio 30 d.

PENKTADIENIS, Nr. 1 Atkelta iš 10 psl.

Albinas Kijauskas prie Igno ir Ievos Stropų kapo Kaune.

Albino Kijausko albumas

Ignas Stropus .

Stopaus Kretingos ateljė logotipas.

Juozo Šimkaus albumas

11

(730)

фотографія  / „Бирута“  / И•Стропуса / Кретингенъ Ковенск.  губ.  / Садовая ул.  // Pir­m a lie­t u­v iš­k a dai­l os fo­t o­g ra­f i­j a  / „Bi­ ru­te“  / J•Stropaus  / Kre­ tin­g a◦◦◦Kau­n o gu­b er.  / Sod­no uli­ce.  // Негативъ хранится.“; apa­čio­je, de­ši­ nė­je  – spaus­tu­vės pa­va­di­ ni­mas: „Лит. І. Покорнаго Либава“. Ši fo­to­gra­fi­nė kor­ te­lė pa­de­da iš­si­aiš­kin­ti pai­ nia­vą, ki­lu­sią dėl fo­to­gra­fo įman­triai ra­šo­mų ini­cia­lų: kar­tais rai­dę „I“ (Ig­nas) jis ra­šė kaip „J“, tad spau­do­je bu­vo pa­si­ro­dę ži­nu­čių apie dar vie­ną fo­to­gra­fą – Jur­gį Stro­pų. Tai yra klai­da: Pa­ lan­go­je fo­to­gra­fas pa­var­de Stro­pus bu­vo tik vie­nas. Ši fo­to­gra­fi­nė kor­te­lė aiš­kiai pa­ro­do, kad „И•Стропус“ yra tas pats „J•Stropus“ – abi rai­dės, tiek „И“, tiek „J“ yra vie­no­je vie­no fo­to­gra­fo kor­te­lė­je. Nuo apy­tiks­liai 1926 m. nuo­trau­kų apa­ti­nia­me de­ ši­n ia­j a­m e kam­p e įspau­ džia­mas 0,9x2 cm rel­je­fi­ nis sta­čia­kam­pis įspau­das, ku­rio de­ši­nės pu­sės vir­šu­je nu­r o­d y­t a vie­t o­v ė  – „PALANGA“, įstri­žai iš vir­ šu­t i­n io kai­r io­j o kam­p o į de­ši­nį už­ra­šas „MENO  – FOTOGR.“, kai­rė­je pu­sė­ je apa­čio­je fo­to­gra­fo pa­ var­dė  – „STROPUS“. Šis spau­das ta­po pa­grin­di­niu, nes juo bu­vo žy­mi­mi ir vi­si at­vi­ru­kai (spaus­ti kaip nuo­ trau­kos – kon­tak­ti­niu bū­du, taip va­di­na­mi „re­al fo­to“). 1933 m. Šiau­liuo­se „Put­ pe­lės“ drau­gi­jos su­reng­to­je kil­no­ja­mo­je pa­ro­do­je Ig­nas Stro­p us da­l y­v a­v o net su 42 dar­b ų vien­t i­s iau­s ia ir kruopš­čiai at­rink­ta pei­za­ ži­nių fo­to­gra­fi­jų ko­lek­ci­ ja. Iš pa­r o­d os nuo­t rau­k ų pa­va­di­ni­mų ga­li­ma spręs­ ti, kad Stro­p us ak­t y­v iai fo­t o­g ra­f a­v o Klai­p ė­d o­j e, Ni­d o­j e, Plun­g ė­j e. Gai­l a, kad šių nuo­trau­kų at­ras­ti ne­pa­vy­ko. 1924–1939 m. Stro­pus iš­l ei­d o apie 9 Pa­l an­g os at­vi­ru­kų rin­ki­nius bei vie­ ną Plun­gės vaiz­dų rin­ki­nį. Plun­gės at­vi­ru­kų re­ver­se įra­š y­t a „Ate­l ier J.  Stro­ pus & A. Sur­wil­lo, Kre­tyn­ goj“. Tai­gi, kaž­ku­riuo me­tu Ig­nas Stro­pus ir Al­fon­sas Sur­vi­la tu­rė­jo ben­drą atel­ jė, kar­tu lei­do at­vi­ru­kus. Gal­būt šie at­vi­ru­kai bu­vo iš­l eis­t i Stro­p ui gy­v e­n ant Plun­gė­je 1930–1933 m., ka­ dan­gi ir A. Sur­vi­la Kre­tin­ go­je dir­bo taip pat pa­na­šiu lai­ko­tar­piu – 1922–1938 m. At­vi­ru­kus par­da­vi­nė­jo sa­vo pa­ties kny­gy­ne, mies­te­lio kny­gy­nuo­se, spau­dos kios­ ke, fo­t o­g ra­f o vai­k ai už­ dar­biau­da­vo at­vir­laiš­kiais pre­kiau­da­mi mies­te. Daug I.  Stro­paus dar­bų pa­nau­do­ta 1922  m. Pet­ro Ru­sec­ko iš­leis­tuo­se at­vi­ru­ kų al­bu­mė­liuo­se „Lie­tu­va“. At­vi­ru­kus su Ig­no už­fik­ suo­tais Pa­lan­gos vaiz­dais

1927  m. lei­d o Pa­l an­g o­ je kai­m y­n ys­t ė­j e įsi­k ū­r ęs J. Mic­ke­vi­čiaus kny­gy­nas. 1929 m. I. Stro­paus įam­žin­ ti ap­ša­lu­sios jū­ros le­dy­nų vaiz­dai įė­jo į lei­dė­jo Jo­kū­bo Skrins­kos „1929 m. Lie­tu­ vos di­džių­jų šal­čių vaiz­dų al­bu­mą“, iš­leis­tą Prie­nuo­se. Fo­to­gra­fo pa­var­dė nie­kur ne­mi­ni­ma, ta­čiau vaiz­dai leng­vai iden­ti­fi­kuo­ja­mi iš pa­t ies Ig­n o leis­t ų dar­b ų. Dau­gy­bė jo nuo­trau­kų at­ spaus­ta re­kla­mi­niuo­se ku­ ror­to lei­di­nu­kuo­se, nuo­trau­ kas fo­to­gra­fas pub­li­ka­vo ir tuo­me­ti­nė­je Pa­lan­gos bei res­pub­li­ki­nė­je spau­do­je, al­ bu­muo­se: 1930 m. „Pa­ma­ ty­ki­me Lie­tu­vą“, „Į Lie­tu­vą Vy­tau­to Di­džio­jo me­tais“, 1931  m. „D.L.K. Vy­tau­to ju­bi­lie­ji­nių 1930  m. al­bu­ mas“, 1933  m. „Vy­t au­t o Di­džio­jo mir­ties 500 me­tų su­kak­tu­vėms pa­mi­nė­ti al­ bu­mas“ ir ki­tuo­se. 1940-ųjų me­tų so­vie­tų oku­pa­ci­ja, 1941-ųjų trė­mi­ mai, vo­k ie­č ių oku­p a­c i­j a, ne­ra­mūs po­ka­rio me­tai  – po­il­siau­to­jų Pa­lan­go­je be­ veik ne­be­li­ko, tad ir Ig­nas Stro­p us su šei­m a pa­l i­k o Pa­lan­gą. Spau­do­je tei­gia­ ma, kad 1945  m. Ig­nas su žmo­na iš­vy­ko į jo gim­tuo­ sius Pa­k u­t u­v ė­n us, ta­č iau sū­nus Al­gir­das pa­sa­ko­jo, kad tė­vai iš­vy­ko į mo­ti­nos tė­viš­kę  – Šie­mu­lių kai­mą, nors daž­nai lan­kė­si ir gim­ ti­nė­je Pa­ku­tu­vė­nuo­se, kur gy­ve­no jo bro­liai su šei­mo­ mis. Pa­lan­go­je pa­li­ko vi­sus ar­chy­vus, ku­rie ten ir žu­vo. Kai­me dar šiek tiek fo­to­ gra­fa­vo: ap­lin­ki­nių kai­mų gy­ven­to­jai at­ei­da­vo fo­to­ gra­fuo­tis į na­mus. 1956 m. Ig­nas su žmo­na ap­si­gy­ve­no pas sū­nų Kau­ne Pa­n e­m u­n ė­j e. Ig­n as Stro­ pus mi­rė 1959  m. rug­pjū­ čio 13 d. bū­da­mas 74-erių me­tų, pa­lai­do­tas Pa­ne­mu­ nės ka­pi­nė­se. Ig­nas Stro­pus ak­ty­viai da­ly­va­vo vi­suo­me­nės gy­ ve­ni­me: fo­to­gra­fa­vo ren­gi­ nius, sto­vyk­las, iš­kil­mes... Ne­ap­si­ri­bo­jo vie­na vie­to­ ve: to pa­t ies lai­k o­t ar­p io nuo­trau­kų ran­da­ma da­ry­ tų Kre­tin­go­je, Pa­lan­go­je, Plun­gė­je, Pa­ku­tu­vė­nuo­se, Ku­liuo­se, Šie­mu­liuo­se. Jo fo­to­gra­fi­nį pa­li­ki­mą ga­li­ma dė­lio­ti kaip pa­jū­rio is­to­ri­jos mo­zai­ką. Tik­riau­siai nė­ra gat­ve­lės, tuo­me­ti­nio ren­gi­ nio ar gar­baus sve­čio ku­rių jis ne­b ū­t ų už­f ik­s a­v ęs. I. Stro­paus gau­siai leis­ti at­vi­ ru­kai ke­lia­vo į to­li­miau­sias ša­lis, re­kla­muo­da­mi Lie­tu­ vos pa­jū­rį. Pa­l an­g os bib­l io­t e­k o­j e iki va­sa­rio pir­mo­sios sa­ vai­tės pa­bai­gos pa­ro­do­je „Šven­to­sios že­mės at­min­ ties žen­klai“ bus eks­po­nuo­ ja­mas Per­to Ba­ro­no su­kur­ tas fo­to­gra­fo Ig­no Stro­paus me­da­lis. Šiuo me­tu bai­gia­ma mo­ nog­ra­fi­ja apie pir­muo­sius pa­j ū­r io fo­t o­g ra­f us Ig­n ą Stro­p ų ir Pau­l i­n ą Mon­

Kunigaikščio siuvėjas Adolfas Daumantas F-444.

Žemaicių dailės muziejus

gir­dai­tę. Kad mo­nog­ra­fi­ja iš­vys­tų pa­sau­lį spaus­tu­vės dar­b ams ap­m o­k ė­t i rei­k ia su­rink­ti dar 7820 Eur. Jei no­ri­te pri­si­dė­ti prie pa­jū­rio kraš­to pa­vel­do iš­sau­go­ji­ mo – mie­lai pri­im­si­me jū­sų au­kas: Vie­šo­ji įstai­ga Šv. An­ta­ no die­nos cen­tras, įm. k. 164249830 Sąsk.

Petras Baronas. Medalis Ignui Stropui.

LT934010041800012285 DNB ban­ke Ban­ko ko­das 40100. SWIFT ko­das: AGBL LT 2X skil­ty­je „Mo­kė­ji­mo pa­ skir­tis“ įra­šy­ti „Kny­gai“ Kre­tin­ga

Pro­jek­tas „Pe­ri­fe­ri­jos kul­tū­ros lau­kas“ Drau­gi­jos „Sau­lu­tė“ 2015 m. pa­reng­tas pro­jek­tas „Pe­ri­fe­ri­jos kul­tū­ros lau­kas“ – tai ra­ši­nių cik­las kul­tū­ ros laik­raš­ty­je „Že­mai­čių sau­lu­tė“. Be šiam re­gio­nui bū­din­go sa­vi­tu­mo at­spin­džių: ma­žų­jų mū­sų tė­viš­kių – mies­te­lių gy­ve­ni­mo, šven­čių, pa­vel­do, tau­to­dai­lės ir pro­fe­sio­na­laus me­no kū­rė­jų, tar­si tei­gian­čių op­ti­ miz­mą, bū­tų at­si­gręž­ta į ne to­kią op­ti­mis­ti­nę re­a­ly­bę: tuš­tė­jan­tys kai­mai, pa­var­gę kul­tū­ros dar­bi­nin­kai, ku­rių veik­los pro­duk­ci­ją ten­ka bruk­te bruk­ti pro­vin­cia­lams, ver­ty­bi­nės pra­ras­tys, iš­ėju­sių vy­res­nės kar­tos žmo­nių vie­to­je – tuš­tu­ma. Jei kas dar ban­do ieš­ko­ti au­ten­tiš­ko­ sios Že­mai­ti­jos, ran­da nuos­ki­las. Pro­jek­to da­ly­viai ban­dys kū­ry­bi­nių eks­pe­di­ci­jų, po­kal­bių su žmo­nė­mis me­tu, dar­bo ar­chy­vuo­se bū­du at­ver­ti šian­die­ni­nį pe­ri­fe­ri­jos kul­tū­ros lau­ką. Straips­niai, nuo­trau­kos, įra­šai liks už­fik­suo­ti laik­raš­ty­je, sau­go­mi bib­lio­te­kos, mu­zie­jaus ar­chy­vuo­se, pri­ei­na­mi vi­siems be­si­do­min­tiems Že­mai­ti­jos re­gio­no is­to­ri­ja, kul­tū­ra, ne vie­nas lei­di­nio pus­la­piuo­se su­ras ir sa­vo pro­tė­vių gy­ve­ni­mo ap­ra­šy­mus. Pro­jek­tą vyk­do Plun­gės kul­tū­ros dar­buo­to­jai, mo­ky­ to­jai, ki­tų sri­čių sa­va­no­riai lais­vu nuo sa­vo dar­bo lai­ku. Vi­sa­da lau­kia­me tal­ki­nin­kų, ga­lin­čių ra­šy­ti straips­nius pro­jek­to te­mo­mis. Mie­lai spaus­din­si­me Jū­sų min­tis apie pe­ri­fe­ri­jos kul­tū­ros si­tu­ac­ i­ją, įdo­mius žmo­nes, šei­mos is­to­ri­jų, ver­ti­mų, nuo­trau­kų, ren­gi­nių ap­ra­šy­mų. 2015 m. pro­jek­tui vyk­dy­ti Spau­dos, ra­di­jo ir te­le­ vi­zi­jos rė­mi­mo fon­das sky­rė 7000.00 €. Pa­ra­ma ski­ ria­ma pa­grin­di­niams pro­jek­to už­da­vi­niams vyk­dy­ti, vi­sa ki­ta – sa­va­no­rių dar­bas, rė­mė­jų au­kos. Pa­rem­si­te lei­di­nį ir skir­da­mi drau­gi­jai „Sau­lu­tė“ 2 proc. nuo sa­vo at­ly­gi­ni­mo. Dė­ko­ja­me Fon­dui, sa­va­no­riams, rė­mė­jams už pa­ gal­bą lei­džiant re­gio­no kul­tū­ros sa­vait­raš­tį „Že­mai­čių sau­lu­tė“. Drau­gi­ja „Sau­lu­tė“, „Že­mai­čių sau­lu­tės“ re­dak­ci­ja

Draugijos „Saulutė“ 2015 metų programa „Periferijos kultūros laukas“

12

2015 m. sausio 30 d.

PENKTADIENIS, Nr. 1

Žvilgs­nis į ma­ne KŪRYBOS PADANGĖJE

***

Aš - Re­da Pau­laus­kai­tė. Rug­sė­jį pra­si­dė­jo pas­ku­ti­niai me­tai Plun­gės „Sau­lės” gim­na­zi­jo­je. Ki­tą­met no­rė­čiau stu­di­juo­ti Klai­pė­dos uni­ver­si­te­te lie­tu­vių fi­lo­lo­gi­ją ir re­ži­sū­rą. Ma­ne įkve­pia žmo­nės, esan­tys ma­no ap­lin­ko­ je. Tai ne tik drau­gai, tė­vai, mo­ky­to­jai, bet ir pra­ei­vis, ku­rio, gal­būt dau­ giau ne­be­pa­ma­ty­siu. Ge­riau­sias lai­kas ra­šy­ti - nak­tis, ku­pi­na ne­ži­nios, šiek tiek bai­mės, staig­me­nų, aša­rų, o kar­tais ir juo­ko. La­bai sun­ku įvar­ din­ti tiks­lią da­tą, ka­da pra­dė­jau ra­šy­ti, nes įvai­rios min­tys ma­no gal­vo­ je su­ka­si jau nuo vai­kys­tės. Vi­sai ne­se­niai įsi­gi­jau są­siu­vi­nį, ku­ria­me ir ra­ši­nė­ju. Pa­mil­ti lie­tu­viš­ką žo­dį ma­ne pa­ska­ti­no lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­jos J. Ra­ ma­naus­kie­nė ir J. Pa­kar­klie­nė. Ačiū Jums.

*** Oi, lip­duk, lip­duk! Blo­gai tu pri­li­pai... Ar ne­rei­kė­tų pa­ si­mo­ky­ti vaikš­čio­ti at­bu­lai? ***

Gy­ve­ni­mo var­tai

Gy­ve­ni­mo var­tai nie­ka­da ne­už­si­ve­ria pa­tys. Juos už­da­ ro­me mes, daž­nai to nė ne­no­rė­da­mi. O ta­da pa­auk­suo­tos sie­nos tam­pa pi­gio­mis me­di­nė­mis len­to­mis, mar­gas­pal­vės grin­dys - nie­kam ne­rei­ka­lin­go­mis že­mė­mis. Ty­lios am­ži­ ny­bės pra­džia. Gai­la, bet aš tik paukš­tis, ste­bin­tis vis­ką iš ša­lies. Ste­bin­tis ir ne­ga­lin­tis nie­ko pa­keis­ti. Kiek­vie­ną kar­tą vis tas pats - ne­tik­ras liū­de­sys, aša­ros, slo­gūs ato­dū­siai. Bet tai nie­ko ne­reiš­kia. Vi­si jie, už­da­rę šias du­ris, gy­vens sa­vo gy­ve­ni­mus kaip iki šiol. O aš paukš­tis, ste­bin­tis vis­ką iš ša­lies ir ne­ga­lin­tis nie­ko pa­keis­ti. Bet ar tik­rai?..

Ne­be ver­gai, bet bro­liai Ži­nia Pa­sau­li­nės tai­kos die­nos pro­ga Atkelta iš 3 psl.

tin­k lais siek­d a­m os sa­v o tiks­lų, ly­giai taip ko­va su šiuo reiš­k i­n iu rei­k a­l au­j a įvai­r ių vi­s uo­m e­n ės vei­ kė­j ų ben­d rų ir glo­b a­l ių pa­stan­gų. Vals­ty­bės tu­rė­tų ati­džiai ste­bė­ti, kad jų na­cio­na­li­niai įsta­ty­mai, su­si­ję su mig­ra­ci­ ja, dar­bu, įvai­ki­ni­mu, įmo­ nių per­kė­li­mu ir pro­duk­tų, pa­ga­min­tų iš­nau­do­jant dar­ bą, par­da­vi­mu, tik­rai gerb­tų as­mens kil­nu­mą. Bū­ti­ni tei­ sin­gi įsta­ty­mai, ku­rių cen­tre bū­tų žmo­gaus as­muo, įsta­ ty­mai, gi­nan­tys jo pa­grin­ di­nes tei­ses ir, jei jos bu­vo pa­žeis­tos, at­ku­rian­tys jas re­a­bi­li­tuo­jant au­ką bei ga­ ran­tuo­jant jai sau­gu­mą; taip pat veiks­min­gi kon­tro­lės, ar tos įsta­ty­mi­nės nor­mos tin­ka­mai tai­ko­mos, me­cha­ niz­m ai ne­p a­l ie­k a erd­v ės ko­rup­ci­jai ir ne­bau­džia­mu­ mui. Bū­ti­na pri­pa­žin­ti mo­ ters vaid­me­nį vi­suo­me­nė­je ir to siek­ti dar­buo­jan­tis taip pat kul­tū­ros bei ko­mu­ni­ka­ vi­mo sri­ty­se. Tarp­v y­r iau­s y­b i­n ės or­

ga­ni­za­ci­jos, at­si­žvel­giant į sub­s i­d ia­r u­m o prin­c i­p ą, yra pa­šauk­tos įgy­ven­din­ti ko­or­di­nuo­tas ini­cia­ty­vas, ku­rio­mis sie­kia­ma ko­vo­ti su tarp­t au­t i­n iais or­g a­n i­ zuo­t o nu­s i­k als­t a­m u­m o tin­klais, už­si­i­mi­nė­jan­čiais pre­ky­ba žmo­nė­mis ir ne­ le­ga­liu mig­ran­tų trans­por­ ta­vi­mu. Tam bū­ti­nas ben­ dra­d ar­b ia­v i­m as įvai­r iais lyg­m e­n i­m is, įtrau­k iant na­c io­n a­l i­n es ir tarp­t au­t i­ nes ins­ti­tu­ci­jas, pi­lie­ti­nės vi­suo­me­nės or­ga­ni­za­ci­jas ir ver­slo pa­sau­lį. Ver­slo įmo­nėms (6) ten­ ka pa­rei­ga ga­ran­tuo­ti sa­vo dar­buo­to­jams orias dar­bo są­ly­gas ir tei­sin­gus at­ly­gi­ni­ mus, taip pat ati­džiai ste­bė­ti, kad di­stri­bu­ci­jos gran­di­nė­ je ne­bū­tų vie­tos ver­gys­tės for­moms ar pre­ky­bai žmo­ nė­m is. Įmo­n ių so­c ia­l i­n ę at­sa­ko­my­bę ly­di var­to­to­jų so­cia­li­nė at­sa­ko­my­bė. Kiek­ vie­n am as­m e­n iui pri­v a­l u su­vok­ti, kad „pir­ki­mas ne tik eko­no­mi­nis, bet ir vi­sa­da mo­ra­li­nis veiks­mas“. Pi­l ie­t i­n ės vi­s uo­m e­n ės

or­ga­ni­za­ci­joms  sa­vo ruož­ tu ten­ka už­duo­tis pa­da­ry­ti są­ž i­n ę jaut­r es­n ę, ska­t in­t i veiks­min­gai prie­šin­tis ver­ gys­tės kul­tū­rai ir rau­ti ją su šak­ni­mis. Gir­d ė­d a­m as pre­k y­b os žmo­nė­mis au­kų skaus­mo šauks­mus ir vie­nuo­liš­kų­jų ben­druo­me­nių, ly­din­čių jas iš­lais­vi­ni­mo ke­liu, bal­są, Šven­ta­sis Sos­tas pas­ta­ruo­ju me­tu ėmė daž­niau ra­gin­ti tarp­t au­t i­n ę ben­d ruo­m e­n ę su­vie­ny­ti įvai­rių sub­jek­tų pa­stan­gas ir iš­vien pa­da­ry­ti ga­lą šiai rykš­tei (8). Be to, sie­k iant ge­r iau iš­r yš­k in­t i pre­ky­bos žmo­nė­mis reiš­ki­nį ir pa­leng­vin­ti įvai­rių sub­jek­ tų – įskai­tant aka­de­mi­nio pa­sau­lio ir tarp­tau­ti­nių or­ ga­ni­za­ci­jų ži­no­vų, mig­ran­ tų kil­mės, tran­zi­to ir tiks­lo ša­l ių po­l i­c i­j os pa­j ė­g ų ir įvai­rių au­koms pa­de­dan­čių baž­ny­ti­nių gru­pių at­sto­vų – ben­dra­dar­bia­vi­mą, bu­vo su­r eng­t i ke­l i su­s i­t i­k i­m ai. Lin­k iu ar­t i­m iau­s iais me­ tais to­kias pa­stan­gas tęs­ti ir stip­rin­ti.

Glo­ba­li­zuo­ti ne ver­gys­tę ir abe­jin­gu­mą, bet bro­lys­tę

6. Skelb­da­ma Kris­taus mei­lės tie­są vi­suo­me­nė­j e (9), Baž­ny­čia, rem­da­ma­si tie­s a apie žmo­g ų, ne­p a­ liau­ja­mai dar­buo­ja­si ka­ri­ ta­ty­vi­nės veik­los ba­ruo­se. Jai ten­ka už­duo­tis vi­siems pa­ro­dy­ti ke­lią į at­si­ver­ti­mą, ska­ti­nan­tį pa­žvelg­ti į ar­ti­mą, at­pa­žin­ti ja­me, kad ir kas jis bū­tų, bro­lį ir se­se­rį, pri­pa­ žin­ti jo ar jos kil­nu­mą tie­sos ir lais­vės dva­sia, tu­rint prie­ šais akis Juo­za­pi­ną Ba­chi­tą. Ši iš Dar­fū­ro re­gio­no, Su­da­ no, ki­lu­si šven­to­ji bu­vo pa­ grob­ta pre­kiau­to­jų ver­gais ir de­vy­ne­rių me­tų par­duo­ta žiau­r iems šei­m i­n in­k ams. Pas­kui po skaus­min­gų iš­gy­ ve­ni­mų per ti­kė­ji­mą, prak­ti­ kuo­tą vie­nuo­liš­kuo­ju gy­ve­ ni­mu ir tar­na­vi­mu ki­tiems, pir­miau­siai ma­žie­siems ir sil­pnie­siems, ta­po „lais­va Die­vo duk­ra“. Ši šven­to­ ji, gy­ve­nu­si XIX ir XX a. san­dū­ro­je, ir šian­dien yra pa­vyz­di­nė vil­ties liu­dy­to­ja (10) gau­sy­bei ver­gys­tės au­ kų ir ga­li pa­rem­ti pa­stan­gas vi­sų tų, ku­rie ati­duo­da sa­ve ko­vai su ta „žaiz­da šiuo­lai­ ki­nės žmo­ni­jos kū­ne, žaiz­da Kris­taus kū­ne“ (11).

/

ŽEMAIČIŲ

SAULUTĖ

Lais­vė

Kiek­vie­nas LAISVĖS są­vo­ką su­pran­ta­me skir­tin­gai. Vie­niems - tai bė­gio­ji­mas nu­ogu už­pa­ka­liu ar sa­vo (ne) kvai­los nuo­mo­nės iš­sa­ky­mas. Man LAISVĖ - tai jū­ros oši­ mas ar vė­jy­je pa­si­kly­dę plau­kai. Tai ga­lė­ji­mas bū­ti žmo­nių bū­ry, ku­rių šir­dys pla­čios it baž­ny­čios du­rys. Tai ge­bė­ji­mas ste­bė­ti de­be­sų pa­si­vaikš­čio­ji­mą dan­gu­mi. O kaip Tu pa­jun­ti LAISVĖS SKONĮ? ***

Šir­dis ak­me­ni­nė

Ma­no ba­tai bė­ga pil­ku as­fal­tu, O min­tys skrie­ja spal­vo­tu dan­gum. No­riu pa­keis­ti pa­sau­lį, Bet ne­ga­liu, Nes vie­na esu. No­riu pa­keis­ti žmo­ni­ją, Bet ne­ga­liuŠir­dis ak­me­ni­nė ver­kia bal­su. No­riu nu­pieš­ti žvaigž­des dan­gu­je, Ir ap­ka­bin­ti Ta­ve. Bet ne­ga­liu, Nes vie­na esu. No­riu ženg­ti nak­čia, Ir niū­niuo­ti slap­čia Vė­jo dai­ną. Bet ne­ga­liuŠir­dis ak­me­ni­nė ver­kia bal­su. ***

Va­sa­rą dir­bau VIČIŪNUOSE. Ten kil­da­vo juo­kin­gų fra­zių: Pirš­ti­nės... O, pirš­ti­nės! Dan­gaus mė­ly­nė esat... Ne­jau­gi mie­go jūs jau no­rit? Tai žio­vau­ti nu­sto­kit!

(730)

Tik­ra­sis vei­das

Gal­vo­jau, gy­ve­ni­mas ro­žė­mis klo­tasVi­sur tik šyp­se­na ir juo­kas. Bet su­ži­no­jau, jog taip ne­bū­na: Die­nos nė­ra, Vi­sur nak­tis. Nak­tis - tai ne­ži­nia, ku­ri bau­gi­na vis. No­rė­jau mei­lės ir tai­kos, Ga­vau ka­rą ir pa­gie­žą. Pa­ma­čiau tik­rus vei­dus žmo­nių, Ku­rie dar prieš sa­vai­tę man mei­liai šyp­so­jos. Ka­dai­se kar­tu mes kris­da­vom ir ki­lom, O da­bar tai tik pri­si­mi­ni­mai. Sva­jo­jom, bė­gom, krykš­ta­vom kar­tu, Ei, žmo­gau, kur din­gai Tu? Tu­r ė­d a­m as tai prie­š ais akis, trokš­tu pa­kvies­ti kiek­ vie­n ą pa­g al sa­v o ypa­t in­ gą vaid­me­nį ir at­sa­ko­my­ bę prak­ti­kuo­ti bro­liš­ku­mą esan­č ių­j ų ver­g ys­t ė­j e at­ žvil­g iu. Pa­k laus­k i­m e sa­ vęs, kaip ben­d ruo­m e­n ės ir as­me­niš­kai, ar jau­čia­me iš­šū­kį, kai kas­die­ny­bė­je su­ si­du­ria­me ar tu­ri­me rei­ka­lų su žmo­nė­mis, ku­rie gal­būt yra pre­k y­b os žmo­n ė­m is au­kos, ar­ba esa­me gun­do­mi pirk­ti pre­kes, ku­rios, ga­li­ma nu­ma­ny­ti, yra pa­ga­min­tos iš­nau­do­jant ki­tą žmo­gų. Kai ku­rie iš mū­sų abe­jin­gai, pa­ ni­rę į kas­die­nius rū­pes­čius ar ska­t i­n a­m i eko­n o­m i­n ių su­me­ti­mų, už­mer­kia akis. Ki­ti, prie­šin­gai, nu­spren­džia nu­veik­ti ką nors tei­gia­ma, įsi­trauk­ti į pi­lie­ti­nių or­ga­ni­ za­ci­jų veik­lą ar prak­ti­kuo­ti to­kius ne­di­de­lius kas­die­nius veiks­m us – ne­p a­p ras­t ai ver­tin­gus! – kaip ma­lo­nus žo­dis, pa­si­svei­ki­ni­mas ar šyp­se­na. Tai mums nie­ko ne­kai­nuo­ja, ta­čiau ga­li su­ teik­ti vil­ties, at­ver­ti ke­lius, pa­keis­ti ne­re­gi­mai gy­ve­nan­ čio as­mens gy­ve­ni­mą bei, su­si­dū­rus su to­kia tik­ro­ve, pa­keis­ti ir mū­sų pa­čių gy­ ve­ni­mą. Tu­r i­m e pri­p a­ž in­t i, kad su­si­du­ria­me su glo­ba­li­niu reiš­k i­n iu, pra­n oks­t an­č iu

Plun­gė

vie­n os ben­d ruo­m e­n ės ar tau­tos kom­pe­ten­ci­ją. No­rint jį įveik­ti, bū­ti­na pa­na­šaus mas­to kaip ir pats reiš­ki­nys mo­bi­li­za­ci­ja. To­dėl vi­sus ge­ros va­lios vy­rus ir mo­te­ ris, taip pat vi­sus tuos, ku­rie iš ar­ti ar iš to­li, įskai­tant aukš­čiau­sio ly­gio ins­ti­tu­ci­ jas, re­gi šiuo­lai­ki­nės ver­gys­ tės rykš­tę, ne­tap­ti šio blo­gio ben­dri­nin­kais, ne­nu­gręž­ti žvilgs­nio nuo sa­vo bro­lių ir se­se­rų, ne­te­ku­sių lais­vės ir oru­mo, kan­čių, bet iš­drįs­ti pri­si­lies­ti prie ken­čian­čio Kris­taus kū­no (12), re­gi­mai ma­to­mo tų dau­gy­bės žmo­ nių, ku­riuos jis pats va­di­na „ma­žiau­siai­siais bro­liais“ (plg.  Mt  25, 40. 45) vei­ duo­se. Ži­no­me, kad Die­vas kiek­ vie­no iš mū­sų pa­klaus: „Ką tu pa­da­rei sa­vo bro­liui?“ (plg. Pr4, 9–10). Abe­jin­gu­ mo glo­ba­li­za­ci­ja, šian­dien sle­gian­ti dau­ge­lio bro­lių ir se­se­rų gy­ve­ni­mą, rei­ka­lau­ja iš mū­sų kur­ti so­li­da­ru­mo ir bro­lys­tės glo­ba­li­za­ci­ją, ga­ lin­čią grą­žin­ti vil­tį ir pa­dė­ti jiems ke­liau­ti ne­bi­jant mū­sų lai­ko pro­ble­mų bei pa­ke­liui vėl at­ran­dant nau­jų per­spek­ ty­vų, ku­rias Die­vas mums įde­da į ran­kas. Va­ti­ka­nas, 2014 m. gruo­ džio 8 d. Po­pie­žius Pran­ciš­kus

ŽEMAIČIŲ

SAULUTĖ

/ 2015 m. sausio 30 d.

PENKTADIENIS, Nr. 1

13

(730)

An­ge­lė Rau­die­nė

Pa­tir­tys. Šir­dies švie­sa (Ski­riu ku­ni­go Al­ber­to Per­mi­no 100 gi­mi­mo me­ti­nėms) Al­ber­tas Per­mi­nas gi­mė 1914 me­tų gruo­džio 19 d. Ma­ž ei­k ių ra­j o­n o Viekš­n ių pa­ra­pi­jos Če­kų kai­me, esan­ čia­me į pie­tus nuo Viekš­nių kai­r ia­j a­m e Ven­t os kran­t e, mi­rė 1983 me­tais sau­sio 5 d. Ka­vars­ke. Ten ir pa­lai­do­tas Šv. Jo­no Krikš­ty­to­jo baž­ny­ čios šven­to­riu­je. 1942 me­tais gruo­džio 19 die­ną įšven­tin­tas ku­ni­gu. Dir­bo Jur­bar­ke vi­ ka­ro, ama­tų mo­kyk­los dės­ ty­to­jo ir ka­pe­lio­no, kle­bo­no pa­rei­go­se. 1949 me­tų ko­vo 12 (19) oku­pan­tų val­džios areš­tuo­ja­mas ir nu­tei­sia­mas 25 me­tams. 1957 me­tais pri­ pa­žin­tas ne­kal­tu. Iš Si­bi­ro grį­žęs į Lie­tu­vą kil­no­ja­mas iš pa­ra­pi­jos į pa­ra­pi­ją, dir­bo įvai­rio­se vie­to­se: Šiu­py­liuo­se (Šiau­lių ra­jo­nas), Vadž­gi­ry­je (Jur­bar­ko ra­jo­nas), Del­tu­vo­je (Uk­mer­gės ra­jo­nas), Kel­mė­ je, Žei­me­ly­je (Pa­kruo­jo ra­jo­ nas), Sie­si­kuo­se (Uk­mer­gės ra­jo­nas), Ka­vars­ke (Anykš­čių ra­jo­nas). A. Per­mi­nas pa­si­ žy­mė­jo uo­lu­mu, ug­nin­gais ir op­ti­mis­tiš­kais pa­moks­lais, ku­riuo­se ak­cen­tuo­da­vo mo­ ra­lės te­mas. Pa­reng­ta pa­gal in­for­ma­ci­ją iš in­ter­ne­to

„Aš esu Vieš­p ats, ta­v o Die­vas, ku­ris ta­ve pa­ima už ran­kos ir sa­ko tau: Ne­bi­jok, aš tau pa­dė­siu.“ (Iz 41,13) „... aš iš­pir­kau ta­ve, pa­šau­ kiau ta­ve var­du - tu esi ma­ no“ (Iz 43, 1) Ke­tu­rias­de­šimt pen­ki me­ tai ski­ria nuo to lai­ko, kai ku­ni­gą Al­ber­tą ma­čiau pas­ ku­ti­nį kar­tą. Tai bu­vo 1969 me­tais rug­pjū­čio 2 die­ną, kai jis pa­l ai­m i­n o mud­v ie­j ų su vy­ru Jo­nu san­tuo­ką Kel­mės Šven­čiau­sios Mer­ge­lės Ma­ ri­jos Ėmi­mo į Dan­gų baž­ny­ čio­je pa­ke­liui iš tė­vų na­mų Vadž­gi­ry­je į nuo­la­ti­nę dar­bo ir gy­ve­ni­mo vie­tą Tel­šiuo­se. Ne tik su­tuo­kė mus be jo­kių do­ku­men­tų (ci­vi­li­nė san­tuo­ ka bu­vo po sa­vai­tės), bet ir su­ruo­šė ves­tu­vi­nę va­ka­rie­nę, ei­li­nį kar­tą nu­ste­bi­nęs sa­vo nuo­šir­du­mu ir mei­le. Vadž­gi­ry­je jis dir­bo 19601962 me­tais. Pir­mai­siais stu­di­ jų Vil­niaus uni­ver­si­te­te me­tais kas mė­ne­sį grįž­da­vau į na­mus ir steng­da­vau­si sek­ma­die­nį nu­ei­ti į šv. Mi­šias. Ki­tais me­ tais dėl pa­blo­gė­ju­sios svei­ka­ tos bu­vau aka­de­mi­nė­se atos­ to­go­se, to­dėl tu­rė­jau dau­giau ga­li­my­bių ar­ti­miau su­si­pa­žin­ti su ku­ni­gu Al­ber­tu. Pri­si­me­nu jo dė­me­sin­gą žvilgs­nį, lū­pų kam­p u­č iuo­s e pa­s i­s lė­p u­s ią šyp­se­ną, ku­ri nu­švies­da­vo jo vei­dą džiaugs­mu, tar­si su­ti­ kus ar­ti­mą gi­mi­nę ar bi­čiu­lį, kai po šv. Mi­šių iš­ėjęs iš Šv Juo­za­po baž­ny­čios zak­ris­ti­jos, pir­ma­sis ties­da­vo pa­spaus­ti ran­ką kiek­vie­nam į na­mus ne­ sku­ban­čiam, gi­mi­nių ra­te­ly­je be­sto­vi­niuo­jan­čiam pa­ra­pi­jie­ čiui. Mes ir ne­sku­bė­da­vom, lū­ku­riuo­da­vom, ka­da tas ma­ lo­nu­sis ku­ni­gas iš­eis, šil­tą, ge­ rą žo­dį iš­tars. Ap­do­va­no­ti jo šir­dies ši­lu­ma, pri­si­pil­dę ge­ru­ mo, grįž­da­vo­me iš baž­ny­čios ir vie­nas per ki­tą pa­sa­ko­da­vo­ me na­mų sau­go­ti li­ku­siems

na­m iš­k iams, ką gir­d ė­j o­m e pa­moks­le. Ku­ni­gas Al­ber­tas tu­rė­jo Die­vo do­va­ną – sa­ky­ti įsi­mi­nan­čius pa­moks­lus. Jie bu­vo ak­tu­a­lūs, pa­rem­ti pa­ vyz­džiais iš gy­ve­ni­mo, kiek­ vie­nam leng­vai su­pran­ta­mi, gi­lūs, už­de­gan­tys. Jau ta­da pa­ ty­riau, ko­kas svar­bus ku­ni­go vaid­muo - ne tik žo­džiu, bet ir sa­vo bu­vi­mu skelb­ti Evan­ge­ li­ją. Juk ir Vieš­pats taip da­rė – „pa­šau­kė var­du, pa­ė­mė už ran­kos ir ta­rė: ne­bi­jok, aš tau pa­dė­siu“. Da­bar jau su­pran­tu, kad ku­ni­go ro­do­mas dė­me­sys mums vi­siems, tarp jų ir man, pra­de­dan­čiai sa­va­ran­kiš­ką gy­ ve­ni­mą, kvie­ti­mas ben­drau­ti, tai dva­si­nės pa­gal­bos (ir ne tik) for­mos, ku­rio­mis, su­si­ da­rius pa­lan­kioms są­ly­goms o, iš tik­rų­jų, Die­vui lei­dus, ga­lė­jau pa­si­nau­do­ti: tai ne tik nuo­šir­dūs ir pro­tą bei jaus­mus pa­lie­čian­tys pa­moks­lai, bet ir iki pus­va­lan­džio trun­kan­čios iš­pa­žin­tys prie klau­syk­los, in­ten­sy­vus kvie­ti­mas da­ly­ vau­ti ado­ra­ci­jo­se bei vie­šo­se pro­ce­si­jo­se (tuo­met ne­bu­vo nei sau­gu, nei ma­lo­nu,- bai­ mė, kad kas nors ne­pa­šiep­tų, ne­i š­v ie­š in­t ų ma­n o veik­l os aka­de­mi­nių atos­to­gų me­tu), ir įsi­min­ti­nas as­me­ni­nis po­ kal­bis kle­bo­ni­jo­je, tru­kęs už už­da­rų du­rų („kad ne­ge­ra akis ne­pa­ma­ty­tų“) dau­giau ne­gu pu­sę die­nos – tos ypa­ tin­g os re­k o­l ek­c i­j os, ku­r ių me­tu ga­vau pa­ra­gi­ni­mą, kad ne­žiū­rė­da­ma į ne­pa­lan­kias ti­kė­ji­mui są­ly­gas, po uni­ver­ si­te­to bū­ti­nai ei­čiau dirb­ti į mo­kyk­lą, nes „mū­sų žmo­nių (ka­ta­li­kų) tu­ri bū­ti vi­sur“, ir jau bai­giant stu­di­jas ne­ti­kė­tas su­si­ti­ki­mas Kau­no au­to­bu­sų sto­ty­je, kai įsak­miai bu­vau pa­kvies­ta ap­lan­ky­ti jį, kle­bo­ nau­jan­tį Del­tu­vo­je, kur ma­ne ypač su­jau­di­no jo ma­te­ria­li pa­ra­ma -100 rub­lių (pen­kios sti­pen­di­jos). „Nu­si­pirk ką nors at­mi­ni­mui.“ Ne­nu­si­pir­kau, iš­ lei­dau kas­die­nėms reik­mėms, ta­čiau at­mi­ni­mas li­ko vi­sam gy­ve­ni­mui. Ku­n i­g as Al­b er­t as ėjo į žmo­nes, ne­pai­sy­da­mas so­ vie­ti­nės val­džios drau­di­mo per­ženg­ti šven­to­riaus ri­bas. Ka­lė­do­ti bu­vo už­draus­ta, to­ dėl lan­ky­ti ti­kin­čiuo­sius ra­do ki­tą bū­dą - ei­da­vo vi­sur, jei kas pa­kvies­da­vo. Vyk­da­vo į ves­tu­ves (da­ly­va­vo ir ma­no bro­lio Al­fon­so ves­tu­vė­se), krikš­ty­nas, ge­du­lin­gus pie­tus. Kai­mo žmo­nėms tai bu­vo nau­ ja. Kiek ži­no­me iš prieš­ka­rio is­to­ri­jos, ku­ni­gai dau­giau­sia ben­drau­da­vo su in­te­li­gen­tais, pa­ra­pi­jų eli­tu. Ei­li­niai ti­kin­tie­ ji bu­vo tik sta­tis­tai baž­ny­čio­ je, į ku­ni­gus žvel­gė iš to­lo, jų net pri­ven­gė. Dar pri­si­me­nu iš pir­mų­jų po­ka­rio me­tų vi­zi­tus prieš ar po Ka­lė­dų. Lau­kiant ku­ni­go, tvy­ro­da­vo tam tik­ra ne­ri­mo at­mos­fe­ra, vai­kai ir kai ku­rie su­au­gu­sie­ji (gal jie taip juo­kau­da­vo, o gal ir iš tik­rų­jų) bi­jo­da­vo, kad „ne­pa­klaus­tų po­te­rių“. Ka­lė­do­ji­mui bu­vo iš anks­to ruo­šia­ma­si, su­tvar­ko­ mas bu­tas, ant sta­lo už­klo­ja­ma bal­ta stal­tie­sė, pa­sta­to­mas kry­ že­lis, ap­si­ren­gia­ma šven­ti­niais dra­bu­žiais. Vi­si ste­bė­da­vo­si, jei kas nors at­si­sa­ky­da­vo pri­ im­ti „ka­lėd­nin­kus“, ar dėl ki­tų

prie­žas­čių kas nors bū­da­vo ap­len­kia­mas. Įpras­ta bū­da­vo duo­ti au­ką pi­ni­gais ar na­tū­ ra. Tie su­si­ti­ki­mai bu­vo la­bai trum­pi ir for­ma­lūs. Su­si­da­ry­ da­vo įspū­dis, kad ku­ni­gai tam ir va­ži­nė­ja po pa­ra­pi­ją, kad pa­ si­rink­tų. (Kaip be­bū­tų keis­ta, kai ku­rie ti­kin­tie­ji dar ir da­bar dėl pa­na­šių prie­žas­čių ven­gia pa­si­kvies­ti ku­ni­gą į na­mus, ra­gi­na­mi pri­im­ti sa­ko: „Ne­tu­ rim pi­ni­gų“. Dar šei­mi­nin­kės kar­tais nu­neš­da­vo į kle­bo­ni­ją sū­rį ar svies­to gu­mu­lė­lį, kiau­ ši­nių. Prie ki­to­kio ben­dra­vi­mo su ku­ni­gais kai­mo žmo­nės ne­ bu­vo įpra­tę. To­dėl at­eis­ti­nės val­džios nu­sta­ty­tas drau­di­mas „kul­to tar­nams“ ne­ben­drau­ti su ti­kin­čiai­siais, ypač jau­ ni­mu, tik di­di­no tą nuo­to­lį. Ku­ni­gui Al­ber­tui, apie de­šimt me­tų pra­lei­du­siam la­ge­ry­je, mes vi­si, ti­kin­tie­ji bu­vo­me tas „eli­tas“, o jis mums – švie­ sos ne­šė­jas, tie­sos sa­ky­to­jas, tik­ra­sis ir vie­nin­te­lis Die­vo Žo­džio skel­bė­jas. Jis ne tiek kal­bė­jo apie Kris­taus mei­lę, kiek ja gy­ve­no, ją ap­link sa­ve sklei­dė. Kas ži­no, kiek suž­var­ bu­sių šir­džių su­šil­dė, kiek prie Die­vo pa­trau­kė, sa­vo drą­sa bei sa­vo pa­vyz­džiu už­krė­tė šis že­ mai­tis, viekš­niš­kis ku­ni­gas Al­ ber­tas. Iš­ėjo ne­su­lau­kęs, kol lais­voj Lie­tu­voj, ku­rią jis taip my­lė­jo, dėl ku­rios la­ge­riuo­se ba­dą ken­tė, ku­rios at­ei­tis jam taip rū­pė­jo, at­si­vers kle­bo­ni­jų du­rys ir su ti­kin­čiai­siais ne­ rei­kės kal­bė­tis, nuo „ne­ge­ros akies“ už­si­da­rius. Dau­ge­lis dar pri­si­me­nam, kai vos tik kle­bo­ni­jų du­rys at­si­vė­rė, plūs­te­lė­jo į jas dva­ si­nės švie­sos iš­si­il­gę žmo­nės. Tos švie­s os trau­k os bū­t a stip­rios. Kiek­vie­nas no­rė­jo bū­ti pa­ste­bė­tas ir pa­šauk­tas var­d u. At­v i­r os, pa­n a­š ios į ku­ni­go Al­ber­to šir­dys, ypač trau­kė žmo­nes. Ir plū­do jie pas tuo­met pla­čiai pa­gar­sė­ju­ sius ku­ni­gus, pra­ėju­sius Si­ bi­ro kan­čių ke­lius, į Pa­ber­žę pas tė­vą Sta­nis­lo­vą, Vil­niu­je - pas Ka­zi­mie­rą Va­si­liaus­ką. Šie tie­sė ran­ką kiek­vie­nam su­tik­tam, ne­da­ry­da­mi iš­im­ ties nei juos „te­rio­ju­siems“ ko­mu­nis­tams, nei bu­vu­sie­ siems ko­la­bo­ran­tams, kaip ir ar­ti­mo mei­le spin­du­liuo­jan­tis kar­di­no­las Vin­cen­tas Slad­ke­ vi­čius ar­ba ku­ni­gas Ri­čar­das Mi­k u­t a­v i­č ius. Jų, du­r ys ir šir­dys bu­vo at­vi­ros kiek­vie­ nam. Vie­n as Die­v as ži­n o, kiek šir­džių at­si­vė­rė at­gai­lai per tuos su­si­ti­ki­mus ir po jų, kiek bu­vo at­si­ver­ti­mų. Šia pro­ga ne­ga­liu ne­pa­ ra­šy­ti ke­le­to sa­ki­nių ir apie ki­tą že­mai­tį, sa­vo dva­sia ir bū­du la­bai gi­mi­nin­gą ku­ni­gui Al­ber­tui – vys­ku­pą An­ta­ną Vai­čių, ku­rio iš­ties­tą ran­ką ne kar­tą tu­rė­jau lai­mės pa­spaus­ti. Nie­ka­da ne­ga­liu pra­ei­ti ne­su­ sto­ju­si, ne­nu­len­ku­si gal­vos, ne­su­kal­bė­ju­si mal­de­lės prie jo ka­po Tel­šių Ka­ted­ros šven­to­ riu­je. Pir­mą kar­tą ma­ne pa­ste­ bė­jo ir tie­sio­gi­ne žo­džio pras­ me pa­ė­mė už ran­kos, kai aš ką tik Tel­šiuo­se 1989 me­tais į or­ga­ni­za­ci­ją su­si­bū­ru­sių ka­ ri­tie­čių pa­ve­di­mu ro­žė­mis ne­ ši­na ėjau svei­kin­ti var­da­die­nio pro­ga prie al­to­riaus sto­vin­čio vys­ku­po. „Iš kur čia to­kia ne­

Vyskupas A. Vaičius. ma­ty­ta at­si­ra­dai?“ Iš Ca­ri­tas pir­mi­nin­kės Ire­nos Žel­vie­nės su­ži­no­jęs, kad esu mo­ky­to­ja, įsi­dė­mė­jo vi­sam lai­kui. Ro­do­ mas dė­me­sys, šyp­se­na spin­ din­tis vys­ku­po vei­das, iš­ties­ta ran­ka, tars­te­lė­ta ko­kia nors įsi­me­nan­ti fra­zė su­šil­dy­da­vo, pra­džiu­gin­da­vo, ska­tin­da­vo ką nors ge­ro veik­ti baž­ny­čios la­bui. Kai ki­tą va­sa­rą mes, dvi mo­ky­to­jos, nu­ė­jo­me pas vys­ku­pą su pa­siū­ly­mu steig­ti ka­ta­li­kiš­ką pra­di­nę mo­kyk­lą, nu­ste­bi­no jo pa­ro­dy­tas dė­ me­sys, pa­si­ti­kė­ji­mas mu­mis, ma­žai pa­žįs­ta­mais žmo­nė­mis. Jis en­t u­z ias­t in­g ai pa­r ė­m ė mū­sų ini­cia­ty­vą: „ Jei steig­ti, tai mė­gin­ki­me iš kar­to vi­są vi­du­ri­nę“. O kiek kar­tų dar po to prie vai­šin­go­sios vys­ ku­po se­sers Onu­tės su mei­le pa­deng­to sta­lo ger­ta ar­ba­ta, kai spręs­da­vo­me pir­mo­sios at­si­kū­ru­sio­je Lie­tu­vo­je ka­ ta­li­kiš­ko­sios vi­du­ri­nės mo­ kyk­los stei­gi­mo pro­ble­mas ar ap­tar­da­vo­me krikš­čio­nių de­mok­ra­tų par­ti­jos rei­ka­lus, ar tar­da­vo­mės dėl Ca­ri­tas or­ ga­ni­za­ci­jai iš­ki­lu­sių iš­šū­kių, o kar­tais ir su­si­ti­ki­muo­se su be­si­do­min­čiais at­si­ku­rian­čios Lie­tu­vos mo­kyk­los pro­ble­ mo­mis už­sie­nie­čiais. Ma­čiau, kad to­kiu pat dė­me­siu, pa­ si­ti­kė­ji­mu, pa­gar­ba bū­da­vo ap­do­va­no­tas kiek­vie­nas, ku­ris ko­kiu nors rei­ka­lu kreip­da­vo­ si į vys­ku­pą An­ta­ną Vai­čių. Rei­ka­lų bu­vo daug ir įvai­rių: at­vyk­da­vo par­ti­jų va­do­vai ( ne tik krikš­čio­nių de­mok­ra­tų), mi­nist­rų, vy­riau­sy­bės na­rių, moks­lo žmo­nių, už­sie­nie­čių, ne­at­stu­mia­mas bu­vo nė vie­ nas, ku­ris no­rė­jo su­si­ti­ki­mo su vys­ku­pu svar­biu, o gal ir ne vi­sa­da svar­biu rei­ka­lu. Ne tik pri­im­tas, bet ir ka­vos ar ar­ba­tos puo­de­liui pa­kvies­tas. To­dėl ne­už­mirš­ta­ma, kai į mei­lę at­sa­ky­da­mi mei­le, svei­ kin­da­vo­me jį var­do die­nos ar jo ju­bi­lie­jų pro­go­mis. Ro­žių žie­dais ir džiu­gio­mis šyp­ se­no­mis nu­švis­da­vo Tel­šių Ka­ted­ra . Tai bu­vo taip tik­ra ir nuo­šir­du. Jau se­no­kai ne­bė­ra tarp mū­sų ku­ni­go Al­ber­to, vys­ku­ po An­ta­no, ne­bė­ra ir vi­sų ki­ tų, čia pa­mi­nė­tų, bet yra daug Kris­taus švie­sos tu­rin­čių ir ją į pa­sau­lį ne­šan­čių ku­ni­gų, vie­nuo­lių, pa­pras­tų ti­kin­čių­ jų. Dar dau­giau yra su­žeis­tų, vie­ni­šų, pa­lik­tų, pa­mirš­tų, at­si­ža­dė­tų, ap­leis­tų, pa­kly­ du­sių, ne­rei­ka­lin­gų, vil­tį pra­ ra­du­sių, sa­vim nu­si­vy­lu­sių, jo­kios švie­sos sa­vo gy­ve­ni­me ne­ma­tan­čių ma­žų, jau­nų ir se­nų. Tik ar mes, Kris­taus mei­le be­si­džiau­gian­tys, sa­vo šir­d y­j e tu­r ė­d a­m i Jė­z ų, vi­ suo­met iš­drįs­ta­me „pa­šauk­ti juos var­du“, pir­mie­ji iš­ties­ti jiems ran­ką ir tar­ti: aš tau pa­dė­siu. Iš tik­rų­jų – ir to­kiu bū­du liu­dy­ki­me Kris­tų, tuo pa­gerb­da­mi iš­ėju­sių­jų, vi­su sa­vi­mi skel­bu­sių Die­vo žo­dį at­mi­ni­mą. Dau­giau švie­sos bus mū­sų Tė­vy­nė­je. Tel­šiai

Šven­to­sios šei­mos die­na Tel­šių Šv. An­ta­no Pa­du­vie­čio ka­ted­ro­je Šven­čiant Šven­to­sios Šei­mos die­ną, į Tel­šių šv. An­ta­no Pa­du­vie­čio ka­ted­rą gau­siai rin­ko­si su­tuok­ti­nių po­ros. Su­mos šv. Mi­šių, ku­rioms va­do­va­vo ir pa­moks­lą apie ypa­tin­gą krikš­ čio­niš­kos šei­mos svar­bą pa­sa­kė vys­ku­pas Li­nas Vo­dop­ja­no­vas OFM, kon­ce­leb­ra­vo Ka­ted­ros ad­mi­nist­ra­to­rius kan. Do­mas Ga­tau­tas, me­tu su­tuok­ti­niai pa­kvies­ti at­nau­jin­ti san­tuo­kos die­ ną vie­nas ki­tam duo­tus pa­ža­dus. Po san­tuo­kos pa­ža­dų at­nau­ ji­ni­mo kiek­vie­na su­tuok­ti­nių po­ra su­lau­kė ypa­tin­go vys­ku­po Li­no Vo­dop­ja­no­vo dė­me­sio – jai skir­to pa­lai­mi­ni­mo. Kan. Do­mas Ga­tau­tas vi­soms su­tuok­ti­nių po­roms įtei­kė po ar­tė­ jan­čių Nau­jų­jų 2015-ųjų me­tų ka­len­do­rių ,,Tel­šių vys­ku­pi­jos baž­ny­čių al­to­riai“ – tar­si sim­bo­li­nį pri­mi­ni­mą ir lin­kė­ji­mą, kad ir to­les­nių me­tų ke­lią su­tuok­ti­niai ei­tų ne tik kar­tu su šei­ma, bet ir sy­kiu su Die­vu. Iš­kil­min­gas Šven­to­sios Šei­mos die­nos pa­mi­nė­ji­mas Tel­šių šv. An­ta­no Pa­du­vie­čio Ka­ted­ro­je jau tam­pa su­tuok­ti­niams svar­bia tra­di­ci­ja: pra­ėju­siais me­tais San­tuo­kos pa­ža­dus at­ nau­ji­no per 10, o šiais me­tais – per 70 su­tuok­ti­nių po­rų, kar­tu nu­ė­ju­sių san­tuo­kos ke­lią nuo vie­ne­rių iki še­šias­de­šimt me­tų. Po Šv. Mi­šių su­tuok­ti­nių ben­drys­tė tę­sė­si kan. Do­mo Ga­tau­to ini­cia­ty­va su­reng­to­je pa­ra­pi­jos ben­druo­me­nės aga­pė­je. Tel­šių Šv. An­ta­no Pa­du­vie­čio pa­ra­pi­jos in­for­ma­ci­ja

Kan. Do­mo Ga­tau­to ir Arū­no Dau­ba­rio nuo­tr.

14

2015 m. sausio 30 d.

Žy­gis į Plokš­ti­nės gam­ti­nį re­zer­va­tą Atkelta iš 5 psl.

mo žygiai ne tik suteikia informacijos, bet ir – valdiškai kalbant... – ugdo patriotiškumą bei pilietiškumą. O gausiausiai į tuos žygius renkasi jau neblogai susipažinę su savo kraštu bei jo istorija smalsuo-

liai. Būtent jie pirmiausiai ir kviečiami į žygį po Barstytalių pelkę, kuris įvyks sausio 31-ąją, šeštadienį, siekiant paminėti Vasario 2-ąją minimą Pasaulinę pelkių dieną. Susirinkti reikia dešimtą valandą prie Barstyčių (Skuodo r.) vidurinės mokyklos. Pataria-

ma avėti pašiltintais guminiais batais, šiltai apsirengti, apsigaubti celofaniniu lietpalčiu nuo neprognozuojamo lietaus, pasiimti termosą. Ką jau bekalbėti apie lašinius...

PENKTADIENIS, Nr. 1

Tarp­tau­ti­nio fo­to­gra­fi­jos kon­kur­so „Gy­vos že­mės min­tys-2015“ nuo­sta­tai

II. Te­mos Žmo­gaus įta­ka gam­tai (tei­gia­ma, nei­ gia­ma); Že­mė, van­duo, gy­vū­ni­ja, aug­me­ni­ja; Žmo­gaus są­ly­tis su su­pan­čiu pa­sau­liu; Gam­tos ap­sau­ga; Eko­lo­gi­nės pro­ble­mos; Mus su­pan­ti gam­ta. III. Da­ly­viai ir da­ly­va­vi­mo tvar­ka Kon­kur­se ga­li da­ly­vau­ti vi­si už­si­i­man­ tys bei be­si­do­min­tys fo­to­gra­fi­ja: fo­to­gra­fai pro­fe­sio­na­lai, fo­to­ko­res­pon­den­tai, fo­to­gra­ fai mė­gė­jai ir kt. Dar­bai tu­ri bū­ti su­kur­ti per 2010-2015 me­tus. Da­ly­viai fo­to­gra­fi­jas tu­ri siųs­ti skait­ me­ni­niu for­ma­tu, ku­rių re­zo­liu­ci­ja bu­tų pa­kan­ka­ma at­spaus­din­ti nuo­trau­kas A3 for­ma­tu. Nuo­trau­kos by­los dy­dis ne­tu­ri vir­šy­ti 5MB. Siųs­ti JPEG for­ma­tu, 2.500 px -mi­ni­ma­lus di­džio­sios kraš­ti­nės il­gis, 3000 px - mak­si­ma­lus di­džio­sios kraš­ ti­nės il­gis - 300 dpi. Pra­šo­me at­kreip­ti dė­m e­s į, kad mes ne­t u­r ė­s i­m e ga­l i­m y­ bės at­lik­ti jo­kio fo­to­gra­fi­jų ko­re­ga­vi­mo. Au­to­rius ga­li siųs­ti ne dau­giau kaip 5 dar­ bus, ga­li bū­ti se­ri­jos pa­si­rink­ta te­ma­ti­ka (vie­na se­ri­ja – ne dau­giau kaip 5 fo­to­gra­ fi­jos). Nuo­trau­kos tu­ri bū­ti siun­čia­mos el. paš­ tu: jo­nas.straz­daus­[email protected]; straz­ [email protected] ar­ba CD - DVD iki 2015 m. ge­gu­žės 1 d. Da­ly­viai pri­va­lo pa­teik­ti sa­vo duo­me­ nis:

ŽEMAIČIŲ

SAULUTĖ

„Gy­vos že­mės min­tys“ – de­šim­to­ji, ju­bi­lie­ji­nė

Kęstučio Vaitkaus nuotraukos Plungė

Var­das, pa­var­dė Am­žius Na­mų ad­re­sas Te­le­fo­nas Nuo­trau­kos (se­ri­jos) pa­va­di­ni­mas

/

Sta­nis­lo­vas Žvirgž­das

Lau­ki­nė re­zer­va­to gam­ta.

I. Tiks­lai, or­ga­ni­za­to­riai Žmo­gus ne­ga­li bū­ti abe­jin­gas gam­tos pro­ble­moms. Siek­da­mi su­stab­dy­ti gam­tos nio­ko­ji­mą, oro, van­dens, že­mės už­ter­ši­mą, stip­rin­da­mi at­sa­ko­my­bę už sa­vo ir že­mės li­ki­mą, at­kreip­da­mi vi­sos žmo­ni­jos dė­ me­sį į mus su­pan­čios ap­lin­kos pro­ble­mas, Ma­žei­kių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė, Lie­tu­vos fo­to­me­ni­nin­kų są­jun­gos Klai­pė­dos sky­rius, Sa­vi­val­dy­bės kul­tū­ros cen­tras ir Ma­žei­kių fo­to­klu­bas or­ga­ni­zuo­ja vie­nuo­lik­tą­jį tarp­ tau­ti­nį fo­to­gra­fi­jos kon­kur­są „Gy­vos že­mės min­tys-2015“.

(730)

AKVILĖ PETRAITYTĖ (Lietuva) Akistata.

Nuo 1997 me­tų nu­ei­tas bal­to­mis ka­len­do­riaus la­ pe­lių pū­go­mis už­pus­ty­tas ar mar­gais fo­to­gra­fi­jų lakš­tais nu­k lo­t as ke­l ias, ku­r ia­m e bū­ta vis­ko: ir įsi­bė­gė­ji­mo, ir tryp­č io­j i­m o vie­t o­j e, ir su­sto­ji­mų, ir rit­min­go ko­ pi­mo į de­šim­tą­ją že­mai­tiš­ką Ma­žei­kių fo­to­gra­fi­nę kal­vą – „Gy­vos že­mės min­tys“. Su­ren­gus de­šimt pa­ro­dų, pats me­tas su­su­muo­ti pa­sie­ ki­mus ir pa­žvelg­ti į nau­jai at­si­ve­rian­čius ho­ri­zon­tus. Da­bar daug kal­ba­ma apie de­cen­tra­li­za­ci­ją, kul­tū­ros at­gai­vi­ni­mą to­li­miau­siuo­ se Lie­tu­vos kam­pe­liuo­se. Ma­ny­čiau, kad Ma­žei­kių pa­vyz­dys ir pa­tir­tis šio­je sri­ty­je ne­įkai­no­ja­mi. Už­ten­ ka ke­lių en­tu­zias­tų, kad bū­ tų nu­veik­ti di­de­li dar­bai. Tad ko­kie gi tie pa­sie­ki­ mai? De­šimt pa­ro­dų, ka­ta­ lo­gai, iš­plau­ki­mas į tarp­tau­ ti­nius van­de­nis, jau­nų au­to­ rių pa­ieš­ka ir mo­ky­mas, ko gi dar rei­kia. Ver­ti­nant de­šim­tą­ją ju­

Da­ly­viai ver­ti­na­mi dvie­jo­se am­žiaus ka­te­go­ri­jo­se: Iki 20 me­tų Nuo 20 me­tų Or­ga­ni­za­to­riai tu­ri tei­sę at­siųs­tas fo­to­ gra­fi­jas nau­do­ti kon­kur­so ka­ta­lo­gui, re­kla­ mai, ne­mo­kė­da­mi jų au­to­riams ho­no­ra­rų. IV. Lai­kas ir vie­ta Nuo­trau­kos kon­kur­sui pri­ima­mos iki 2015-05-01. Ko­mi­si­jos ver­ti­ni­mas iki 2015-06-01 Kon­k ur­s i­n ės pa­r o­d os pri­s ta­t y­m as ir nu­ga­lė­to­jų ap­do­va­no­ji­mo iš­kil­mės įvyks Ma­žei­kių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės kul­tū­ros cen­tre 2015-08-28. Tarp­tau­ti­nė pa­ro­da „Gy­vos že­mės min­ tys-2015“ veiks iki 2015-09-28.

JONAS JUNEVIČIUS (Lietuva).

bi­lie­ji­nę fo­to­gra­fi­jų pa­ro­ dą-kon­kur­są, pri­si­min­ki­me da­l y­v ius ir fo­t o­g ra­f i­j as. 104 fo­t o­g ra­f ai iš Bal­t a­ ru­si­jos, Če­ki­jos, Ki­ni­jos, Lat­vi­jos, Len­ki­jos, Ško­ti­ jos ir Lie­tu­vos at­siun­tė per 400 fo­t o­g ra­f i­j ų. Svar­b u, kad sėk­min­gai da­ly­vau­ja ir moks­lei­viai. Per­žiū­rė­jus ir įver­ti­nus vi­sas fo­to­gra­fi­jas, ga­li­ma kon­sta­tuo­ti, kad re­zul­ta­tas yra vi­siš­kai ne­blo­gas. Tie­sa, kaip ir anks­tes­niais me­tais vi­sus da­ly­vius ga­li­ma bū­ tų su­skirs­ty­ti į tris gru­pes. Pir­mo­ji – vi­si ap­do­va­no­tie­ji ar pa­ro­dos da­ly­viai už tik­ rai įspū­din­gas fo­to­gra­fi­jų se­r i­j as ar pa­v ie­n es fo­t o­ gra­fi­jas, ant­ro­ji – ka­ta­lo­gų var­ty­to­jai ir ko­pi­juo­to­jai, šiukš­ly­nų mė­gė­jai, ba­na­ly­ bių fik­suo­to­jai, sa­vų min­čių sto­ko­jan­tys fo­to­gra­fai, tre­

V. Ap­do­va­no­ji­mas Ver­ti­ni­mo ko­mi­si­jos spren­di­mu kon­kur­ so da­ly­viai bus ap­do­va­no­ja­mi Ma­žei­kių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės, Lie­tu­vos fo­to­me­ni­ nin­kų są­jun­gos ir ki­tų rė­mė­jų pri­zais bei di­plo­mais. VI. Są­ly­gos CD ar­ba DVD su vi­so­mis fo­to­gra­fi­jo­mis ir rei­ka­lin­gais do­ku­men­tais kon­kur­sui siun­ čia­mos iki 2015 m. ge­gu­žės 1 d. Ad­re­su: Ma­žei­kių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Kul­tū­ros cen­tras (Tarp­tau­ti­nei pa­ro­dai „Gy­vos že­mės min­tys-2015“) Naf­ti­nin­kų 11 Ma­žei­kiai LT-89223 In­for­ma­ci­ja tei­kia­ma tel. + 370 686 36435, + 370 698 37064, +370 652 32820 el. paš­tas a.rup­ku­te@ma­zei­kiai.lt, jo­nas. straz­daus­[email protected] . Au­to­rių su­ti­ki­mu su šio­mis są­ly­go­mis bus lai­ko­mas nuo­trau­kų at­siun­ti­mas į kon­ kur­są.

ALDONA ZYKUTĖ (Lietuva) Jūros gaublys.

Nukelta į 15 psl.

ŽEMAIČIŲ

SAULUTĖ

/ 2015 m. sausio 30 d.

PENKTADIENIS, Nr. 1

15

(730)

Atkelta iš 14 psl.

čio­ji – moks­lei­viai, o ypač ap­do­va­no­tie­ji, ku­rie nė kiek ne­nu­si­lei­džia ir pri­pa­žin­tie­ siems pa­ro­dos da­ly­viams ar ka­ta­lo­ge pub­li­kuo­tie­siems. Ge­ro to­li­mes­nio po­lė­kio ir sėk­min­go skry­džio „Gy­ vos že­mės min­tys“. Vil­nius

De­šim­to­sios fo­to­gra­fi­jos pa­ro­dos „Gy­vos že­mės min­ tys“ au­to­riai ir jų dar­bai.

BIRUTĖ STEPONAVIČIENĖ. Mergaitė iš prisiminimų. PETRAS KATAUSKIS (Lietuva).

ERDVILĖ GIRININKAITĖ (Lietuva). RAMŪNAS DANISEVIČIUS (Lietuva) Paskutinė kelionė.

ALGIMANTAS ALEKSANDRAVIČIUS (Lietuva) Simono Daukanto paminklas.

KRISTINA GALDIKAITĖ (Lietuva) Didieji pavasario rūpesčiai.

VYTAUTAS LIAUDANSKIS (Lietuva) Murkis medžioja.

KRISTINA SEREIKAITĖ (Lietuva) TERRA HUMANA.

VYTAUTAS DARAŠKEVIČIUS (Lietuva) Panorteras.

ALGIRDAS MUSNECKAS (Lietuva) Rytoj kryžius bus pašventintas.

VILIJA VISOCKIENĖ (Lietuva) Išmokyk mane skraidyti.

16

2015 m. sausio 30 d.

PENKTADIENIS, Nr. 1

(730)

/

ŽEMAIČIŲ

SAULUTĖ

Alma Riebždaitė

Į Kražius Nuotykiai mėgsta mane, matyt, jaučia, kad nesu jiems abejinga. Ma­rek Sto­kow­ski

Jo­nas gu­li gu­lo­mis. Yra pa­vargęs nuo nuo­var­ gio ir al­ka­nas iš al­kio. Jo­nas vi­sa­da taip, kiek­vieną kartą kai tik grįžta iš dar­bo, kur dir­ba ir uždir­ba uždarbį. Gy­ve­na vie­nas, vie­nišas ir vie­nas pats ap­gy­ven­di­na sa­vo kam­barėlį nuo­sa­vy­be, ki­taip ta­riant nėra ir ne­tu­ri jo­kios draugės nei su­tuok­ tinės, na vi­siškai nie­ko, kas galėtų jam pa­ruošti valgį val­gy­mui, ką nors ska­naus, kad būtų ska­nu ir pa­ruošta. Nie­kas jam ir gėra­lo ne­duos ne­pa­duos at­si­ger­ti. Nie­kas ne­pa­klaus, ne­klaus ko­kia šian­dien die­na, ko­kie įvy­ko įvy­kiai. Jo­nas gu­li gu­lo­mis ir pra­de­da verk­ti iš verks­mo. *** Ne­miegę naktį prieš aušrą Gražina vis gal­vo­ja apie bat­siuvį. Tas pui­kus meist­ras su­ge­ba su­tvar­ ky­ti bet ko­kius ba­tus. Tik kaip jam tai pa­vyks­ta? Kaip jis su­du­ria galą su ga­lu, jei už jos au­li­nukų re­montą te­paėmė kaip už vieną kiaušinį, o už dviejų pa­kul­nių su­tvar­kymą pa­prašė pa­pa­sa­ko­ti apie Su­val­kus. Dar kažkie­no pa­prašė užpli­ky­ti jam ar­ba­tos ir pa­dai­nuo­ti dainą, bet iš pa­čios šir­dies. O kar­tais pa­prašo bulvės ar pa­ima ak­menėlį iš pliažo ar tuščią stik­lainį. Kiek jis temps su vie­na bul­ve ar bangų nu­glu­din­tais ak­menėliais. Ne­ga­li­ma stebėtis, kad Gražina var­to­si, var­to­si, bet užmig­ti ne­ga­li. *** Bažny­čios bokštas Kon­stan­ti­ne dai­ro­si ir dai­ro­si į vi­sas pu­ses. Tik­ri­na, ar vi­sur vis­kas yra taip, kaip tu­ri būti. Ar pra­sidėjo ir ar pa­si­baigė? Ar jau su­ar­ta ir apsėta, ar nu­pjau­ta ir su­krau­ta? Ar į kiemą išbėgo su ke­pu­re ir šali­ku? Ar pa­mai­tin­ta ir ar ap­au­ta. Ar ne per il­gai, ar ne per trum­pai. Ar ištesėta, kas pažadėta. O jei kas nors ne taip vyks­ta, skam­bi­na var­pais, pri­me­na, meldžia. Kon­stan­ti­no bažny­čios bokštas įdėmiai ste­bi, kas vyks­ta ap­lin­kui. Ste­bi aky­lai, bet ne­ma­to, kad jo pa­var­gu­siam var­pui plyšta šir­dis.

Fotografijos paroda Teisme Plungės rajono apylinkės teisme (Laisvės al., I aukštas) veikia plungiškio fotografo Algimanto Verkio fotografijos paroda. Fotodrobėse užfiksuotos kompozicijos rodo autoriaus meistriškumą ir originalumą. Kviečiame lankyti parodą Teismo darbo metu. Plačiau: [email protected] www.facebook.com/algis.verkys

„žemaičių saulutės“ esė

Vaiz­de­lius iš kny­gos len­kų kal­ba: Ma­rek Sto­kow­ski. Ki­no krótkich filmów. (Trum­pų fil­mų ki­nas). Lei­dyk­la „Nie­całe”, By­tom 2014 ver­tė Vir­gi­ni­ja Kon­čie­nė (2014 gruo­dis)

Rengėjas - DRAUGIJA „SAULUTĖ“ Leidžiamas nuo 1994 m. spalio 4 d. Laisvės al. 19, LT-90157 Plungė Tel.: (8 448) 72 372, 72 375 E. p. [email protected] Redaktorė - Kristina Paulauskaitė Pavaduotojas - Dainius Sobeckis Kalbos redaktorės - Genutė Matevičiūtė, Vilma Mosteikienė Korespondentai: V. Liutikaitė, R. Žukienė, K. Vaitkus, A. Kuprelytė, Z. Paulauskaitė Rinko - Z. Jonušaitė

Leidėjas: UAB „Plungės žinios“ Vytauto g. 9B, LT-90123 Plungė Tel./faks.: (8 448) 71 012, 70 400. Spaudė UAB „Vakarų spaustuvė“ (Kretinga). Straipsnių ir laiškų autorių nuomonės gali nesutapti su redakcijos nuomone. Maketavo Žydrūnas Pilitauskas (Vytauto g. 9B, LT90123 Plungė. Tel.: (8 448) 70 400, 8 682 56 996. E. p. [email protected]). Tiražas – 1500 egz.

Gal todėl mane kartais keliaujančią miško takeliu apninka kėkštai ir į pačias namų gelmes įsiveržia zylutės. Stebiu mūsų mieste chuliganaujančią nepažįstamųjų gaują, reziduojančią medžių viršūnėse, ant stogų. Tai paukščiai, iš tolo atrodo pilki, kiek didoki, ne varnos, ne zylės ir ne žvirbliai. Įtariu, kad svirbeliai, tik iš tolo spalvų nesimato. Ak, aš ne apie tai. Galvojau apie Lietuvą, kai už Labardžių ant kalnelio pamačiau juodą grėsmingą aukštyn ranką iškėlusią figūrą. Pradėjau lėtinti greitį, jeigu bus moteris, tikrai paimsiu. Kur tau! Sušmėžavęs grėsmės dūmas akimirksniu nejuntamai išsisklaidė, mažytė mėlyna mašina sustojo pati. Savaime. Ir į savo mėlyno kūno vidų įsileido siaubingai geraširdišką vietinį alchašėlį. Alchašėlis atidarė užpakalines mašinos dureles visa savo egzistencine laikysena patvirtindamas, jog su bet kokiomis pretenzijomis į pasaulį yra seniai atsisveikęs ir su jo užvaldymu neturi nieko bendra. Išgirstu, kaip vėliau mane perspėja vyras: „Prisižaisi. Bus tau. Geruoju tai nesibaigs. Dar ligų užneši. “ „Į Laukuvą. Nusipirksiu alaus. Turiu dar keletą reikalų. Nežinau, gal liksiu nakvoti. Ne, gyvenu čia. Kaime likom keturiese, esu kaip ir kaimo senolis“, – porina gal apie keturiasdešimt metelių Žemėj vilkeliu besisukantis girtuoklėlis. „Dirbu ūky, ant pusės etato apiformina, kiti apylinkėj, na, ir darbo biržoj, iš tų kaip ten... Pašalpų. Aj, išsipaipalioti, sakau reikia, kiek galima... O jūs kur?“ „Į Kražius. Gal žinot, kaip nuvažiuoti“. „Negirdėjau tokių“, – vietinis senolis apie pasaulyje egzistuojančius Kražius nieko nežino, taip jau, matyt, senoliui yra istoriškai susiklostę. „Aš irgi pirmą kartą“. „Na, sėkmingai jums išsipaipalioti!“ – entuziastingai sušunku atsisveikindama su palinkėjimu į gerą būtį. „Jūs, žiūrėkit, neprigerkit”, – krizena smulki vyro figūra, o pirštas, pataikęs į akį, kvatoja visu balsu. Bandau suvokti, ką man primena žemėlapy matyta kelių atkarpų, sujungtų taškais, iškreivinta lanko linija. Neįtempto lanko, grakščiai išsilenkusio palei autostrados tiesę. Įsitempusios smegenys atlėgsta sužinojusios. Taškai, žymintys miestelius, – tai žvaigždės, o juos jungianti linija, simbolizuojanti kelią yra protas, suteikęs žvaigždynams formą. Tačiau, kokiame trajektorijos taške esu dabar, žinau, man nesužinoti, todėl net nesistengiu. Pasikliauju nuojauta, o, be to, turiu užklausti mokantį daiktą. Kryžkalnio kryptis keli šimtai metrų už Kaltinėnų, likusių širdies pusėj, man atrodo įtartina. Grįžtu ir suku į į dešinę. Ten sužinosiu kelią. „Tik nesukit į Varnius. Į dešinę ir tiesiai tiesiai. Aštuoniolika kilometrų šunkelio”, – sako nukramęs vyras, stovintis prie traktoriaus, pačiame širdies centre. Po pirmos dešimt. Aštuoniolika kilometrų šunkelio ir marios laiko pasigrožėti apylinkėmis. Gaila, nepasiėmiau fotoaparato, todėl fotografavimui pasitelkiu organinės kilmės akių tinklainę minus keturi su puse dioptrijos. Atmintis atlieka ryškalų funkciją. Ką ir sakyti, blausios fotografijos, vaizdas perteiktas bendrais bruožais, kontūrai išblukę, daug pilkų rudens dėmių. Pievoje žaidžia du jauni kėkštai. Tarp krūmokšnių savo rusvą nugarą rodo girių kunigaikštis, į kurį tikrai įsikūnijusi seno lietuvio dvasia, – kėkšto kūnas masyvus ir senas, o plunksnos tokios ryškios, jog, negali būti kitaip – kaip prisisiurbusios samanų spalvos aplinkinių miškų syvų. Krūmokšnių kamienus apsikabinę tūždami srūva putoti lapkričio vandenys, niršta, negalėdami įsismelkti į jaunų karklų širdis ir jų išvietinti. Paukščių snapų iškapotais vaisiais man pamoja sena obelis ir aš sustoju. Ji pasilenkia ir atkiša man du sveikus kietus obuolius. „Ačiū, – sakau pasijutusi kaip pasakoj. Gal galėtumėt pasakyti, kaip galėčiau sutikti šiose apylinkėse klaidžiojančią senlietuvio vėlę?” Energingai sušlamėjusi obelis akimirksniu susigūžė į tylą. „Tai sudie, – pasakiau akimis jau sėdėdama prie automobilio vairo”. Žieminė atsiduso ir liūdnai man pamojo. Kalvotomis apylinkėmis kelias, pilnas duobių tai kyla, tai leidžiasi, darydamas staigius posūkius. Tokiais keliais maža kas važinėjasi, tik benamiai, iš namų išvaryti, sau vietos nerandantys, kažko ieškantys – todėl ir šunkelis. Žodžiu, važiuoju keliu šunų į išsvajotuosius Kražius. Kražius, nutviekstus saulės. Kražius, pilnus vasaros. Ir atrodo, kad lipu stiklo kalnu, kruvinais nudaužytais krumpliais, o pilyje, ant stiklo kalno viršūnės, gyvena ... STOP. Kairėje užfiksuoju neįtikėtinai ryškų miško vaizdą kiaurai pro apakusį langą. Tuščią akį mirusio tamsaus medinio kūno rėmuose. Todėl ir kiaurai, kad pro kiaurymę. Esu buvusi negyvenamuose namuose ir skaičiusi vykusio gyvenimo istoriją, užrašytą niekam nebereikalinguose daiktuose. Liečiau tą gyvenimą. Nieko graudesnio, nei negyvenamo namo palėpės, pasaulyje nerasi. Jos pilnos paslapčių, kurios niekam nebeįdomios. O paskui tie daiktai apvysta. Kaip sušlapusios laikraščio skiautės. O štai kitas medinis kūnas, kurio prieglobstyje kažkada tekėjo karštas veninis kraujas, išsiduodantis, suplūsdamas į skruostus ar priversdamas stipriau kilnotis nuo noro

neišsiduoti dūstančią krūtinę. Dabar visos kaklo arterijos čia nebylios, langai užkalti. „Šituo keliu reiks naktį grįžti“. Gal tamsoje tau ir pavyks sutikti seną lietuvį, klaidžiojantį vėjo numylėtomis rudens laukymėmis, miškais, pilnais paslapčių, kurias slepia laukinių gyvūnų akys. Tikra būk, sutiksi. O štai šviesomis supulsuoja miestelis! Kražiai. Ne, grįžtant taip supulsavo Kaltinėnai, o dabar tik pasakiau taip, kad gražiau būtų ir ne taip liūdna. Besileisdama nuo kalno, lyg įsivydama į šiltą vilties siūlų kamuolį apžvelgiau atsivėrusią Kražių miestelio panoramą. Nesu keliautoja, bet šį tą pradedu nujausti. Kairėje – bažnyčia, bažnyčioje – Dievas, dešinėje – boluoja jau iš toli justi suremontuotas didelis namas stypsančiu bokšteliu lyg neišskridęs gandras vieną koją į dangų iškėlęs, o kitą parietęs po savimi. Nuojauta manęs neapgavo. Plungė