www.zemsaulute.blogspot.com

ISSN 1822-6817 2015 02 27 / PENKTADIENIS

KULTŪROS SAVAITRAŠTIS

Nr. 3 (732) / Kaina 0,72 Eur (2,5 Lt)

Užgavėnių kaukių paroda Plateliuose Jau tapo tradicija per Užgavėnių šventes Plateliuose rengti kaukių parodas. Dalyviai – Žemaitijos regiono tautodailininkai, savamoksliai meistreliai, moksleiviai.

Aurimas Sakalauskas prie savo Užgavėnių kaukių.

Persirengėliai kaukes dažniausiai daro iš medžio žievės, avikailio arba kitokio kailio, popieriaus, kartono ir kitų medžiagų. Visi svarbiausieji Užgavėnių tipai yra iš kasdienės kaimo aplinkos. Paprastai kaukės turi seno, negražaus žmogaus bruožų  – išryškinama nosis, iškreipiamos retadantės burnos, daromos asimetriškos akys. Plaukams, barzdai, ūsams panaudojamas avikailis, ašutai, linai, pakulos. Vienos kaukės būna išraiškingesnės,

Š I A M E

numeryje

5 psl.

su didelėmis kumpomis nosimis, kitos – visai be jų. Kaukes prie galvos pririša virvute. Parodoms meistrai kaukes drožia iš medžio, mezga, lipdo. Dekoratyvinės kaukės jau nebeturi funkcinės paskirties. Visos kaukės vertinamos atskirose kategorijose. Įdomiausios, geriausiai atspindinčios tradicijos tęstinumą. Vyresniųjų meistrų kaukių gamybos tradiciją noriai tęsia jaunimas.

Kiek bran­gi mums gen­ti­nė kal­ba?

2015 m. vasario 16 d. Plateliuose atidarytoje Užgavėnių kaukių parodoje tarp garbių meistrų išsiskyrė ir jaunųjų autorių darbai, ne vienas buvo apdovanotas premijomis ir prizais. Parodoje šešias, drožtas iš medžio kaukes, eksponavo ir Plungės viešosios bibliotekos savanoris telšiškis Aurimas Sakalauskas. Nors jaunasis menininkas apdovanojimų nepelnė, bet džiaugiasi, kad jo drožtos kaukės eksponuojamos greta pripažintų meistrų darbų.

6 psl.

Šir­dy­je gy­ve­na Tė­viš­kė

Draugijos „Saulutė“ 2015 metų programa „Periferijos kultūros laukas“

2

2015 m. vasario 27 d.

PENKTADIENIS, Nr. 3

(732)

/

ŽEMAIČIŲ

SAULUTĖ

Kan. te­ol. lic. An­drie­jus Sa­ba­liaus­kas

Pa­šven­tin­tas nau­jas ku­ni­gas 2015 m. pra­džio­je, kai Ka­ta­li­kų Baž­ny­čia šven­tė Vieš­pa­ties die­ną – sek­ma­ die­nį ir pri­si­mi­nė šv. apaš­ ta­lo Pau­liaus at­si­ver­ti­mą bei bai­gė mal­dų už krikš­čio­nių vie­ny­bę sa­vai­tę, Tel­šių vys­ ku­pi­jos vys­ku­pas Jo­nas Bo­ ru­ta SJ Že­mai­čių Kal­va­ri­jos šven­to­vė­je ku­ni­gu pa­šven­ ti­no diak. Do­na­tą Liu­ti­ką. Tos die­nos 12 val. šv. Mi­ šioms Že­mai­čių Kal­va­ri­jos Ba­zi­li­ko­je va­do­va­vo Tel­šių vys­ku­pi­jos vys­ku­pas J. Bo­ ru­t a SJ, kon­c e­l eb­r a­v o jo aug­zi­lia­ras vys­ku­pas Li­nas Vo­dop­ja­no­vas OFM, Tel­šių

Vys­ku­po Vin­cen­to Bo­ri­se­ vi­č iaus ku­n i­g ų se­m i­n a­r i­ jos rek­to­rius kan. Vik­to­ras Ačas, vi­ce­rek­to­rius, Tel­šių vys­ku­pi­jos ku­ri­jos kanc­le­ris kan. Re­mi­gi­jus Sau­no­rius, dva­sios tė­vas kun. Sau­lius To­mo­šai­tis, Kau­no Ku­ni­gų se­mi­na­ri­jos pro­pe­deu­ti­nio kur­so Ši­lu­vo­je va­do­vas kan. An­d rie­j us Sa­b a­l iaus­k as, Tel­šių vys­ku­pi­jos vys­ku­po sek­re­to­rius kun. Ha­rol­das Šnei­de­rai­tis, Gargž­dų pa­ ra­pi­jos vi­ka­rai kun. Don­tas Žu­kaus­kas ir kun. Vy­tau­tas Lie­sis, li­tur­gi­jo­je pa­tar­na­vo Gargž­dų pa­ra­pi­jos dia­ko­nas

Aud­rius Un­drai­tis ir Tel­ šių ku­ni­gų se­mi­na­ri­jos bei Kau­no ku­ni­gų se­mi­na­ri­jos pro­pe­deu­ti­nio kur­so klie­ri­ kai. šv. Mi­šių me­tu gie­do­jo Že­mai­čių Kal­va­ri­jos pa­ra­ pi­jos su­mos cho­ras, va­do­ vau­j a­m as var­g o­n i­n in­k ės Kris­ti­nos Kon­dra­ta­vi­čie­nės ir vai­kų cho­ras, ku­rio va­do­ vė Iru­tė Tau­ja­nie­nė. Šv. Mi­š ioms ir Ku­n i­ gys­tės šven­ti­mų apei­goms va­do­va­vo Tel­šių vys­ku­pi­ jos vys­ku­pas J. Bo­ru­ta SJ. Apei­gas ko­men­ta­vo kan. A. Sa­ba­liaus­kas, o kan­di­da­tą vys­k u­p ui ir ti­k in­t ie­s iems

Klier. Raimundo Zimkos nuotr.

pri­sta­tė Tel­šių ku­ni­gų se­ mi­na­ri­jos rek­to­rius kan. V. Ačas. Po Evan­ge­li­jos į gau­ siai su­si­rin­ku­sius ti­kin­čiuo­ sius pir­m iau­s iai krei­p ė­s i vys­ku­pas L. Vo­dop­ja­no­vas OFM, jis krei­pė­si į diak. Do­na­tą kal­bė­da­mas apie ku­n i­g o tar­n ys­t ės svar­b ą Baž­n y­č io­j e, jo pa­r ei­g as, už­da­vi­nius ir kil­nų pa­šau­ ki­mą, bei lin­kė­jo bū­si­ma­jam nau­j a­j am ku­n i­g ui drą­s os bū­ti iš­ti­ki­mu Kris­taus se­ kė­ju at­lie­kant ku­ni­giš­ką­ją tar­nys­tę. Į šven­ti­na­mą­jį ku­ ni­gu taip pat pa­moks­lo me­tu krei­pė­si ir Tel­šių vys­ku­pi­jos vys­ku­pas J. Bo­ru­ta SJ. Jis, rem­da­ma­sis Baž­ny­čios do­ ku­men­tais, iš­ryš­ki­no ku­ni­go mi­si­ją šių die­nų pa­sau­ly­je – šv. Mi­šių au­ką, jų svar­bu­mą ir bū­ti­nu­mą Die­vo Tau­tai. Taip pat vys­ku­pas kal­bė­jo

Kan. te­ol. lic. An­drie­jus Sa­ba­liaus­kas

Die­vui pa­švęs­to gy­ve­ni­mo na­rių šven­tė Va­sa­rio 2 die­ną Vi­suo­ ti­nė­je Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios li­tur­gi­jo­je šven­čia­mas Kris­ taus Pa­a u­k o­j i­m as Šven­ tyk­lo­je ir mi­ni­ma Die­vui pa­š vęs­t o­j o gy­v e­n i­m o as­ me­nų die­na. Tą die­ną Tel­ šių vys­ku­pi­jo­je, Že­mai­čių Kal­va­ri­jos šven­to­vė­je, per kas­mė­ne­si­nius at­lai­dus bu­ vo mel­džia­ma­si už Die­vui pa­švęs­tuo­sius ir pa­šau­ki­mus į šį luo­mą. Tą die­ną at­lai­ duo­se at­sto­va­vo Ak­me­nės

de­k a­n a­t as. Pa­g rin­d i­n ėms 12 val. tos die­nos iš­kil­min­ goms Šv. Mi­šioms va­do­va­ vo Tel­šių vys­ku­pi­jos ku­ri­jos sek­re­to­rius ne­op­rez­bi­te­ris Do­n a­t as Liu­t i­k a, kon­c e­ leb­ra­vo Ak­me­nės de­ka­na­to vi­ce­de­ka­nas kan. Egi­di­jus Zul­cas, Kau­no ku­ni­gų se­ mi­n a­r i­j os pro­p e­d eu­t i­n io kur­so Ši­lu­vo­je va­do­vas kan. An­drie­jus Sa­ba­liaus­kas, Ak­ me­nės de­ka­na­to ir iš ki­tur at­vy­kę ku­ni­gai, li­tur­gi­jo­je

Po­kal­bis su kun. Ig­na­cu Že­bers­kiu Esu Ig­n a­c as Že­b ers­k is, gi­męs 1924 m. lap­kri­čio 2 d. Ma­žei­kių ap­skri­ty­je, Ur­ vi­kių kai­me. Šei­mo­je bu­vo trys vai­kai: aš ir dvi se­se­rys. Tė­vai gy­ve­no kai­me iki 1930 m., pas­kui per­si­kė­lė gy­ven­ti į Ma­žei­kius. Mies­to pa­kraš­ty­je ga­vo skly­pą ir ten pa­si­sta­tė na­mu­ką, ne­di­du­ką, me­di­nį. Tė­vas ne­tu­rė­jo jo­kios pro­fe­ si­jos, nei moks­lo, nei ama­to. Ma­ma taip pat to­kia bu­vo. Ką gau­da­vo, tą dirb­da­vo. Tė­ve­ liai mums duo­ne­lę už­dirb­da­ vo. Skly­pas ten bu­vo ir dar­ žo­vių už­tek­ti­nai už­si­au­gin­ da­vo­me, ne­rei­kė­da­vo pirk­ti. Duo­nos, rie­ba­lų, svies­to ar la­ši­nių tai jau rei­kė­jo pirk­ti.

Gy­ve­no­me ne­blo­gai, tė­ve­liai bu­vo la­bai mal­din­gi ir tur­ būt pats Die­vas pa­dė­jo. Tais lai­kais dar­bo ne­daug bu­vo. Kai man bu­vo apie 10 me­tų, Ma­žei­kiuo­se vy­ko net strei­ kas, kad nė­ra dar­bo. Tė­ve­lis be dar­bo ne­bū­da­vo, spė­ju, kad tik Die­vo Ap­vaiz­dos dė­ ka. Kai na­mie pra­dė­da­vo ko nors trūk­ti, tė­ve­lis sa­ky­da­vo: „Jei­gu reiks, Die­vas pa­siųs“. Ir tik­rai, kas nors at­ei­da­vo ir pa­pra­šy­da­vo pa­dir­bė­ti: mal­ kų pa­skal­dy­ti, dar­žą su­kas­ti ar ką ki­tą pa­dirb­ti. Kai ap­si­ gy­ve­no­me Ma­žei­kiuo­se bu­ vau pen­ke­rių me­tų, o se­su­tės Nukelta į 3 psl.

pa­tar­na­vo Gar­dų pa­ra­pi­jos dia­ko­nas Aud­rius Un­drai­tis, Tel­š ių Vys­k u­p o Vin­c en­t o Bo­ri­se­vi­čiaus ku­ni­gų se­mi­ na­ri­jos IV – to­jo te­olo­gi­jos kur­so ir Kau­no ku­ni­gų se­mi­ na­ri­jos pa­ren­gia­mo­jo kur­so klie­ri­kai. Šv. Mi­šių me­tu gie­do­jo Ven­tos pa­ra­pi­jos su­ mos cho­ras, va­do­vau­ja­mas var­g o­n i­n in­k ės Don­v i­n os Sa­vic­kie­nės. Kaip įpras­ta, šv. Mi­š ių pra­džio­je bu­vo pa­šven­tin­tos taip va­di­na­mos

grab­ny­či­nės žva­kės, o po to su de­gan­čio­mis žva­kė­mis Ba­zi­li­ko­je vy­ko pro­ce­si­ja. Sa­ky­da­mas pa­moks­lą kun. Do­na­tas iš­ryš­ki­no de­gan­čių žva­kių sim­bo­li­ką ir pa­svei­ ki­no vi­sus vie­nuo­lius ir vie­ nuo­les su šven­te ir jų me­tais. Šiais, Die­v ui pa­š vęs­t o­j o gy­ve­ni­mo as­me­nų me­tais, svar­b u su­v ok­t i, jog vi­s i esa­me pa­šauk­ti neš­ti Kris­ taus švie­są į sa­vo ap­lin­ką už baž­ny­čių sie­nų. Ku­ni­gas

apie pa­k lus­n u­m o do­r y­b ę ir jos svar­b u­m ą ku­n i­g ui, nes pa­k lus­n u­m o da­v i­m as vys­ku­pui ir jo įpė­di­niams aiš­kiai liu­di­ja apie ku­ni­go vi­so gy­ve­ni­mo pa­stan­gas vyk­d y­t i šį įsi­p a­r ei­g o­j i­m ą pa­de­dant Die­vui. Taip pat pa­moks­li­nin­kas iš­ryš­ki­no mal­dos svar­bą ku­ni­go gy­ve­ ni­me ir pa­sto­ra­ci­nį uo­lu­mą veik­lo­je dėl žmo­nių iš­ga­ ny­m o. Vys­k u­p as drą­s i­n o kan­di­da­tą nuo­lat ir be­są­ly­ giš­kai pa­si­ti­kė­ti Vieš­pa­čiu sa­vo gy­ve­ni­me ir vyk­dant Jo va­l ią bū­t i lai­m in­g u ir iš­t i­k i­m u Kris­t aus ku­n i­g u Baž­ny­čio­je. Po šv. Mi­šių ir ku­ni­gys­tės šven­ti­mų su nau­juo­ju ku­ni­ gu Do­na­tu Liu­ti­ka Ba­zi­li­ ko­je bu­vo pa­da­ry­ta ben­dra nuo­trau­ka, o per ta pro­ga Že­mai­čių Kal­va­ri­jos pa­ra­

pi­j os na­m uo­s e su­r eng­t us šven­ti­nius pie­tus ne­op­rez­bi­ te­rį svei­ki­no ar­ti­mie­ji, bū­rys sve­čių, iš įvai­rių pa­ra­pi­jų at­vy­ku­sie­ji ti­kin­tie­ji. Kun. re­lig. m. mgr. Do­ na­tas Liu­ti­ka yra ki­lęs iš Tel­šių vys­ku­pi­jos, Ma­žei­kių de­ka­na­to, Ži­di­kų pa­ra­pi­jos. Mo­kė­si Ži­di­kų vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je, Tel­šių vys­ku­pi­ jos li­cė­ju­je, Tel­šių Vys­ku­ po Vin­cen­to Bo­ri­se­vi­čiaus ku­ni­gų se­mi­na­ri­jo­je, ku­rią sėk­min­gai bai­gė te­olo­gi­jos ba­ka­lau­ro ir re­li­gi­jos moks­ lų ma­gist­ro laips­niu. Šiuo me­tu yra Tel­šių vys­ku­pi­jos Ku­ri­jos sek­re­to­rius. Die­v e lai­m ink nau­j ą­ jį ku­ni­gą, kad jo iš­ti­ki­ma tar­nys­tė Baž­ny­čio­je neš­tų gau­sių vai­sių!

iš­ryš­ki­no bū­ti­ny­bę nuo­lat už­deg­ti sa­vo šir­dis mei­le Die­vui ir ar­ti­mui ir iš­ti­ki­ mai sek­ti Kris­tu­mi – tik­rą­ja švie­sa. Po šv. Mi­šių Ba­zi­li­ko­ je bu­vo ei­na­mas Kry­žiaus ke­lias, gie­da­mi Že­mai­čių Kal­va­ri­jos Kal­nai, Kry­žiaus Ke­ly­je sa­ko­mi pa­moks­lai. Po pa­mal­dų pa­dė­kos žo­dį Tel­šių vys­ku­pi­jos vys­ku­po J. Bo­ru­tos SJ ir jo aug­zi­lia­ ro vys­ku­po L. Vo­dop­ja­no­vo OFM, ku­rie tuo me­tu bu­vo iš­vy­kę vi­zi­tui į Va­ti­ka­ną „ad li­mi­na“ var­du ta­rė Že­mai­čių Kal­va­ri­jos Šven­to­vės rek­ to­rius kan. Jo­nas Ačas. Po pa­mal­dų at­lai­duo­se da­ly­vę

dva­si­nin­kai, se­mi­na­ris­tai, se­se­rys vie­nuo­lės kar­tu pie­ ta­vo, vy­ko gra­žus pa­ben­dra­ vi­mas. Tą pa­čią die­ną Kre­tin­go­ je į Šv. Kla­ros se­se­rų vie­ nuo­ly­ną rin­ko­si se­se­rys vie­ nuo­lės ir bro­liai vie­nuo­liai iš vi­sos Tel­šių vys­ku­pi­jos. Čia bro­l iai pran­c iš­k o­n ai, kon­ven­tu­a­lai, įvai­rių kon­ gre­ga­ci­jų se­se­rys vie­nuo­lės, ku­r ių vie­n uo­l i­n iai na­m ai įsi­kū­rę įvai­rio­se Tel­šių vys­ ku­p i­j os pa­r a­p i­j o­s e, kar­t u mel­dė­si, ben­dra­vo ir taip šven­tė Die­vui pa­švęs­to­jo gy­ve­ni­mo me­tus.

Tel­šiai

Tel­šiai

VII tarp­tau­ti­nis jau­ni­mo fo­to­gra­fi­jos kon­kur­sas „Jau­nas žmo­gus XXI am­žiu­je-2015“ I. Tiks­las 1. Pro­pa­guo­ti me­ni­nę fo­to­gra­fij­ą jau­ni­mo tar­pe. 2. Ska­tin­ti jau­nuo­sius fo­to­gra­fus kul­tū­ri­niam ben­dra­ dar­bia­vi­mui. II. Da­ly­viai 1. Da­ly­vau­ja dvi am­žiaus gru­pės: 14-19 me­tų ir 20-25 me­tų jau­ni­mas. III. Rei­ka­la­vi­mas dar­bams 1. Kiek­vie­nas au­to­rius ga­li pa­teik­ti iki tri­jų fo­to se­ri­jų (vie­ną se­ri­ją su­da­ro 5 – 7 nuo­trau­kos). 2. Ver­ti­ni­mo kri­te­ri­jai: me­niš­ku­mas, in­di­vi­du­a­lu­mas, jau­ni­mo so­cia­li­nių pro­ble­mų iš­ryš­ki­ni­mas. 3. Siun­čiant el. paš­tu jo­nas@kad­ras.lt skait­me­ni­niu for­ma­tu: nuo­trau­kos by­los dy­dis ne­tu­ri vir­šy­ti 3 MB. Siųs­ti JPG for­ma­tu. IV. Dar­bų pa­tei­ki­mas

Dar­bus kon­kur­sui ir da­ly­vio an­ke­tą pa­teik­ti iki 2015 m. ko­vo mėn. 31 d.

Dar­bus ga­li­ma pa­teik­ti: el. p. jo­nas@kad­ras.lt ar­ba paš­tu: Kau­no MTKC „Kad­ras”, A. Mic­ke­vi­čiaus g. 2, LT-44313 Kau­nas. V. Ap­do­va­no­ji­mai Ge­riau­si dar­bai bus eks­po­nuo­ja­mi fo­to­gra­fi­jų ka­ta­ lo­ge „Jau­nas žmo­gus XXI am­žiu­je“. Nu­ga­lė­to­jai bus ap­do­va­no­ti pri­zais ir pa­kvies­ti da­ly­vau­ti tarp­tau­ti­nia­me jau­nų­jų fo­to­gra­fų se­mi­na­re - ple­ne­re „Stop fra­me“, ku­ ris vyks 2015 m. bir­že­lio 8-12 die­no­mis Kau­no Žal­gi­rio jach­tklu­be. Dau­giau in­for­ma­ci­jos: www.kad­ras.lt. Klau­si­mus siųs­ti el. p. jo­nas@kad­ras.lt Or­ga­ni­za­to­riai:

Kau­no moks­lei­vių tech­ni­nės kū­ry­bos cen­tras Kau­no jau­ni­mo ži­niask­lai­dos cen­tras

ŽEMAIČIŲ

SAULUTĖ

/ 2015 m. vasario 27 d.

PENKTADIENIS, Nr. 3

3

(732)

Po­kal­bis su kun. Ig­na­cu Že­bers­kiu Tarp­tau­ti­nė moks­li­nė kon­fe­ren­ci­ja Tel­šiuo­se Kan. te­ol. lic. An­drie­jus Sa­ba­liaus­k as

Atkelta iš 2 psl.

vy­res­nės: vie­na sep­ty­ne­rių, ki­ta – de­vy­ne­rių. Kai man su­ėjo de­vy­ne­ri, ma­ma nu­ve­ dė į mo­kyk­lą. Bai­giau še­šis pra­džios mo­kyk­los sky­rius. To­liau jau bu­vo gim­na­zi­ja, bet tė­vai ne­tu­rė­jo už ką to­liau leis­ti mo­ky­tis. Bu­vau jau 15 me­tų, tad pra­dė­jau dirb­ti Ma­žei­kiuo­se li­mo­na­do įmo­nė­je: iš­ne­šio­ da­v au pa­g a­m in­t ą gė­r i­m ą. Įmo­nės sa­vi­nin­kas bu­vo žy­ das. Li­mo­na­dą dau­giau­sia už­si­sa­ky­da­vo žy­dai, nes jie tu­rė­jo ka­vi­nes ir pa­tys na­mie ger­da­vo. Tą li­mo­na­dą iš­ve­ žio­da­vau ra­tu­kais. Pa­dir­bė­jus apie me­tus, žy­das ban­kru­ta­ vo, pra­dė­jo ne­su­gy­ven­ti su ki­tu li­mo­na­di­nin­ku lie­tu­viu, pa­ga­liau už­da­rė įmo­nę ir aš li­kau be dar­bo. No­rė­jau mo­ky­tis ar ras­ti dar­bą ko­kio­je nors įstai­go­je. Pa­mė­gi­nau raš­ti­nė­je, nes tuo lai­ku bai­gus še­šis sky­rius, bu­vo ga­li­ma dirb­ti raš­ti­nin­ku. Ta­čiau vi­si tuoj klau­sia: „Ar esi kom­jau­nuo­lis“. Sa­kau: „Ne­su ir ne­bū­siu“. Bu­vau toks „did­vy­ris“, skai­tęs apie pa­dė­tį Ru­si­jo­je, ži­no­jau, kad ten per­se­kio­ja­mas ti­kė­ji­mas. Mū­sų šei­ma bu­vo pa­mal­di ir vi­sa­da lan­ky­da­vo baž­ny­čią, mels­d a­v o­s i na­m ie. Ma­m a tu­rė­jo gra­žų bal­są – sop­ra­ną ir tė­ve­lis ne­blo­gą. Jau­nes­nis bū­da­mas pa­tar­na­vau per šv. Mi­š ias, o vė­l iau gie­d o­j au baž­ny­čios cho­re. Pra­džio­je bu­vo to­kia ne­di­de­lė me­di­nė baž­n y­č ia, kur pir­m ą kar­t ą pri­ėmiau Ko­mu­ni­ją, o vė­liau pa­sta­tė mū­ri­nę, gra­žią – lai­vo for­mos. Tad to­je mū­ri­nė­je baž­ny­čio­je ir gie­do­jau cho­re. Kai nie­kur ne­ga­vau dar­bo, pra­dė­jau dirb­ti su tė­vu. Jis ne­tu­rė­jo pi­ni­gų leis­ti į gim­ na­zi­ją nei ma­nęs, nei se­se­rų. Sa­kė mus ama­to iš­mo­ky­si­ąs. Vie­ną se­se­rį iš­mo­kė mez­gė­ja, o ki­tą – siu­vė­ja. Man tė­ve­lis nu­ma­tė kal­vio dar­bą. Tuoj už mū­sų na­mo su­ko­si kai­mo ke­lias. Tė­ve­lis sam­pro­ta­vo, kad pa­s ta­t y­s i­m e kal­v ę ir ga­lė­sim kal­ti pa­sa­gas, ra­tus tai­sy­ti ir taip kal­viau­ti. Ta­ čiau kai man bu­vo 17 me­tų, tė­ve­lį su­pa­ra­ly­žia­vo, vos li­ko gy­vas. Dar aš­tuo­ne­rius me­tus pra­gy­ve­no. Man li­ko vi­sas ūkis tvar­ky­ti. Tvar­ky­tis se­ kė­si ne­blo­gai, net pa­di­di­nau pa­s ta­t us. No­r ė­j au ko nors iš­mok­ti, nes kal­vio ama­tas ma­nęs ne­trau­kė. Ma­žei­kiuo­ se bu­vo įsteig­ta ama­tų mo­ kyk­la. Mū­sų kai­my­nas bu­vo sta­lius ir man pa­ti­ko me­džio dar­b ai, bet mo­k yk­l o­j e jau bu­vo pri­im­ta daug mo­ki­nių ir lais­vų vie­tų bu­vo li­kę mo­ ky­tis tik mū­ri­nin­kais. Įsto­jau. Mo­k y­t is rei­k ė­j o ket­v e­r ius me­tus ir ta­da bū­tum ta­pęs ran­go­vu, lyg ir in­ži­nie­riu­mi. Pa­si­mo­kiau tik tol, kol bu­ vo vo­kie­čiai. Mo­ky­da­ma­sis dir­bau ir ge­ro­kai pra­mo­kau mū­r y­t i. Su­g rį­ž o so­v ie­t i­n ė

val­džia ir rei­kia man į ka­riuo­ me­nę sto­ti, bet aš pa­si­slė­piau, iš­vy­kau į kai­mą pas ma­mos ir tė­ve­lio gi­mi­nes. Kar­tą ma­ne su­čiu­po, bet nie­ko ne­da­rė, tik lie­pė ei­ti į ka­ri­nį ko­mi­sa­ria­ tą ir sto­ti į ka­riuo­me­nę. Vėl pa­bė­gau. Taip į ka­riuo­me­nę ne­pa­te­kau, tik vė­liau trims mė­ne­siams bu­vau pa­im­tas mo­ky­mams į Gum­bi­nę tan­kų da­li­ny­je. Man ta tar­ny­ba ne­ bu­vo sun­ki, o po vi­sų slaps­ty­ mų­si ir ner­vi­nės įtam­pos net pa­si­tai­sė svei­ka­ta. Ne­bu­vau bai­gęs vi­du­ri­ nės mo­kyk­los, bet man vis kir­bė­jo min­tis, kad rei­kė­tų bū­ti ku­ni­gu. Tu­rė­jau po­lin­kį mu­z i­k ai: smui­k u mė­g i­n au griež­ti, klar­ne­tu, tru­pu­tį var­ go­nais pra­mo­kau, gie­do­jau ir dai­na­vau. Rei­kia bū­ti ku­ni­gu, bet kad ne­ap­si­rik­čiau, nes ir mer­gai­tėms ti­kau. Ta­čiau ve­ dy­bi­nis gy­ve­ni­mas ne­trau­kė. Pa­ti­ko baž­ny­čia, ten per šv. Mi­š ioms pa­t ar­n a­v au, gie­ do­jau, to­kia ra­my­bė, tvar­ka, šva­ra baž­ny­čio­je bu­vo prie šir­dies. O kaip pa­gal­vo­da­vau apie šei­mą, bi­jo­jau sun­ku­mo su vai­kais. Rei­kė­jo pa­si­rink­ti. Pa­sky­riau sau to­kią at­gai­lą kaip Kris­tus: ke­tu­rias­de­šimt pa­rų su duo­na ir van­de­niu. Kris­tus nie­ko ne­val­gė, bet žmo­gus to ne­ga­lė­tų ir nu­ mir­tų. Val­giau sva­rą duo­nos ir van­dens kiek ga­lė­da­vau nu­ry­ti. Per tas ke­tu­rias­de­ šimt die­nų su­džiū­vau, su­kri­ tau, bet ei­da­vau į baž­ny­čią, dirb­da­vau, ką tik ga­lė­da­vau. Jau vi­si ma­ne va­di­no džio­ vi­nin­ku, sa­ky­da­vo, tas jau bai­gia­si, la­bai blo­gai at­ro­do. Kar­tą po to pas­nin­ko ma­čiau to­kį re­gė­ji­mą. Gu­liu lo­vo­ je, prie­šais ant sie­nos ka­bo Kris­taus pa­veiks­las. Kal­bu ro­žan­čių ir iš­girs­tu bal­są: „Tu tu­ri bū­ti ku­ni­gas.“. Jė­zus iš to pa­veiks­lo įė­jo į ma­no vi­ dų. Tuo me­tu man bu­vo gal dvi­de­šimt pen­ki me­tai. Po to re­gė­ji­mo at­si­ra­do ener­gi­ jos, kad jau nie­kas ne­ga­lė­jo man su­truk­dy­ti bū­ti ku­ni­gu – nei abe­jo­nės, nei so­vie­tų val­džia. Įsto­jau į vi­du­ri­nės va­ka­ri­nės mo­kyk­los penk­tą kla­sę. Iš pra­džių mė­gi­nau į sep­tin­tą kla­sę, bet pa­bu­vau mė­ne­sį – nie­ko ne­su­si­gau­ dau. Vis­kas už­mirš­ta, tiek lai­k o pra­ė ję. Ma­n iau, kad jau nie­ko ne­bus, bet vie­na mo­ky­to­ja pri­kal­bė­jo. Ji sa­kė: „Ig­n a­c ai, baig­s i sep­t y­n ias kla­ses, kur nors įsto­si“. Pa­ gal­vo­jau, nors ir sun­ku, bet rei­kia baig­ti ir ge­rai baig­ti, nes tu­riu tvir­tą pa­šau­ki­mą, į se­mi­na­ri­ją rei­kia įsto­ti. Taip grį­žau į penk­tą kla­sę ir dar mo­kiau­si sep­ty­ne­rius me­tus. Vie­na se­su­tė mez­gė ir ji ma­ne rė­mė. Tvar­kiau mū­sų ūke­lį, o ji už­dir­bo pi­ni­gus. Tie­sa, ir aš jai pa­dė­jau mez­gi­mo dar­buo­se – siū­lus tvar­kiau. Ma­ma mez­gi­nius su­siū­da­vo. Taip ir gy­ve­no­me. B. d.

2015 m. va­s a­r io 20 d. Tel­šiuo­se įvy­ko tarp­tau­ti­nė moks­li­nė kon­fe­ren­ci­ja, skir­ta vie­nuo­lių me­tams pa­mi­nė­ti. Kon­f e­r en­c i­j ą „Pa­š vęs­t o­j o gy­ve­ni­mo pra­ei­tis, da­bar­tis ir at­ei­tis: pa­švęs­tuo­ju gy­ve­ ni­mu ir bro­liš­ka ben­drys­te liu­dy­ti krikš­čio­niš­ką ti­kė­ji­mą kin­t an­č io­j e vi­s uo­m e­n ė­j e“, ku­ri vy­ko Tel­šių Že­mai­tės dra­m os te­a t­r e, or­g a­n i­z a­v o Tel­šių Vys­ku­po Vin­cen­to Bo­ ri­se­vi­čiaus ku­ni­gų se­mi­na­ri­ja kar­tu su Tel­šių Vys­ku­pi­jos Ku­r i­j a, Tel­š ių Vys­k u­p i­j os ka­te­che­ti­kos cen­tru ir Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės švie­ti­mo cen­tru. Į kon­fe­ren­ci­ją, ku­rios mo­de­ra­to­riu­mi bu­vo mons. LKMA aka­de­mi­kas, prof. ha­ bil. m. dr. Ar­vy­das Ra­mo­nas, su­si­rin­ko daug klau­sy­to­jų iš vi­sos Lie­tu­vos. Kon­fe­ren­ci­jos pra­džio­je vi­sus su­si­rin­ku­sius lie­tu­viš­kai, ita­liš­kai, lat­viš­ kai ir že­mai­tiš­kai pa­svei­ki­no bei me­ni­nę pro­gra­mą pa­ro­dė Tel­šių Že­mai­tės dra­mos te­at­ro re­ži­sie­rės Lai­mu­tės Po­ce­vi­ čie­nės va­do­vau­ja­ma vai­kų ir jau­ni­mo gru­pė. Įžan­gos žo­dį ta­rė ir vi­sus pa­svei­ki­no Tel­šių vys­ku­pi­jos vys­ku­pas LKMA aka­de­mi­kas, doc. dr. Jo­nas Bo­ru­ta SJ. Jis pa­svei­ki­no su­ si­rin­ku­siuo­sius ir iš už­sie­nio at­vy­ku­sius gar­bius sve­čius ir pa­si­da­li­no min­ti­mis apie pa­šauk­tuo­sius pa­švęs­ta­jam gy­ve­ni­mui, jų mi­si­ją šių die­nų pa­sau­ly­je. Vys­ku­pas da­li­no­si sa­vo pa­tir­ti­mi iš vie­nuo­li­nio gy­ve­ni­mo ir at­krei­pė dė­me­sį į džiu­gų ti­kė­ji­mo skel­bi­mą šių die­nų su­ma­te­ria­lė­ju­sia­me pa­ sau­ly­je. Vys­ku­pas ra­gi­no vi­sus nuo­lat žvelg­ti į gy­ve­ni­mą ti­kė­ ji­mo aki­mis ir švie­siai ma­ty­ti re­a­li­jas. To­kia pa­šauk­tų­jų mi­ si­ja – vil­tin­gai gy­ven­ti ir taip evan­ge­li­zuo­ti vi­suo­me­nę. Gar­bus sve­čias iš Ita­li­jos – Ro­mos po­pie­žiš­ko­jo La­te­ra­no uni­ver­si­te­to rek­to­rius vysk. prof. dr. En­ri­co dal Co­vo­lo SDB, skai­ty­da­mas pra­ne­ši­ mą „Nau­jo­ji evan­ge­li­za­ci­ja ir kul­tū­ri­nis įsi­pa­rei­go­ji­mas pa­švęs­ta­ja­me gy­ve­ni­me. Tarp pra­ei­ties, da­bar­ties ir at­ei­ ties“, iš­ryš­ki­no svar­bu­mą ir bū­ti­ny­bę vis­ką pra­dė­ti nuo Kris­taus. Jis kal­bė­jo apie kul­ tū­ros evan­ge­li­za­vi­mą ir ko­kį di­de­lį bei svar­bų dar­bą čia at­ lie­ka vie­nuo­liai ir vie­nuo­lės. Vys­ku­pas taip pat kal­bė­jo ir apie uni­ver­si­te­ti­nę sie­lo­va­dą, iš­sa­miai nag­ri­nė­jo Baž­ny­čios do­ku­men­tus mi­nė­tu klau­si­mu ir ra­gi­no klau­sy­to­jus ak­ty­viai įsi­j ung­t i į evan­g e­l i­z a­v i­m o dar­b ą kar­t u su pa­š vęs­t o­j o gy­ve­ni­mo na­riais. Vie­nuo­lė dr. Li­gi­ta Ry­liš­ ky­tė SJE Vil­niaus uni­ver­si­te­to Me­di­ci­nos fa­kul­te­to lek­to­rė,

Šir­dies ir krau­ja­gys­lių li­gų kli­ni­kos vy­res­nio­ji moks­lo dar­buo­to­ja, skai­tė pra­ne­ši­mą te­ma – „Pa­švęs­ta­sis gy­ve­ni­ mas: neš­ti Die­vo ap­ka­bi­ni­mą“. Se­suo vie­nuo­lė ana­li­za­vo pa­ šauk­tų­jų mi­si­jos es­mę – ieš­ko­ti Die­vo ka­ra­lys­tės ir tap­ti jos žen­klais že­mė­je vi­sa­me pa­sau­ ly­je. Vie­nuo­liai pa­šauk­ti bū­ti, su­si­tik­ti, gy­dy­ti. Su Jė­zu­mi bū­ti, su Juo gy­ven­ti, Jį nuo­lat su­si­tik­ti ir tuo su­si­ti­ki­mu da­lin­ tis su ki­tais. Lek­to­rė iš­ryš­ki­no svar­bą da­ry­ti tai, ką Jė­zus da­rė, ak­ty­viai da­ly­vau­ti jo mi­si­jo­je ir taip neš­ti žmo­nėms pa­sau­ly­je jo ap­ka­bi­ni­mą. Apie vie­nuo­li­jų vaid­me­nį po pro­tes­tan­tiš­kos Re­for­mos iš nau­jo evan­ge­li­zuo­jant Lat­ ga­l ą, Lat­v i­j o­j e pra­n e­š i­m ą skai­tė Lat­vi­jos Uni­ver­si­te­to Te­olo­gi­jos fa­kul­te­to Baž­ny­ čios is­to­ri­jos ir re­li­gi­jų is­to­ ri­jos ka­ted­ros dės­ty­to­jas kun. doc. dr. An­dris Prie­de. Jis ana­li­za­vo vie­nuo­li­jų įdir­bį ir jų veik­los svar­bą Lat­ga­li­jo­je skel­biant Evan­ge­li­ją ir plė­ to­j ant Ka­t a­l i­k ų Baž­n y­č ios mi­si­ją. Lek­to­rius iš­sa­miai ana­ li­za­vo vie­nuo­ly­nų, tiek vy­rų, tiek mo­te­rų mi­sio­nie­ria­vi­mo svar­bu­mą ir įta­ką Lat­vi­jo­je. Lie­tu­vos is­to­ri­jos ins­ti­tu­to vy­res­nio­jo moks­lo dar­buo­to­ jo, LKMA na­rio dr. Da­riaus Ba­ro­no pra­ne­ši­mą „Cis­ter­sų pa­vyz­džio ir Šv. Ber­nar­do Kler­vie­čio min­čių ak­tu­a­lu­ mas mū­sų die­nų Lie­tu­vai“, jam pa­čiam ne­ga­lint da­ly­vau­ ti, per­skai­tė Kau­no ku­ni­gų se­m i­n a­r i­j os pro­p e­d eu­t i­n io kur­so Ši­lu­vo­je va­do­vas kan. te­ol. lic. An­drie­jus Sa­ba­liaus­ kas. Pra­ne­ši­me iš­ryš­kin­tas šv. Ber­nar­do mo­ky­mo svar­bu­ mas šių die­nų vi­suo­me­nė­je ir ak­tu­a­lu­mas sie­kiant šių die­nų žmo­gui trans­for­muo­ti sa­vo gy­ve­ni­mus ir ei­nat pra­smės pa­i eš­k ų ke­l iu. Pra­n e­š i­m e iš­ryš­ki­na­mas vie­nuo­lių gy­ve­ ni­mo pa­vyz­dys ir kvie­čia­ma mo­ky­tis iš to tei­sin­go gy­ve­ni­ mo šių die­nų žmo­gui. Po pra­ne­ši­mų sa­lė­je vy­ko dis­ku­si­ja įvai­rio­mis te­mo­mis, pra­ne­šė­jai at­sa­ki­nė­jo į už­duo­ da­mus klau­si­mus. Kon­fe­ren­ci­jai pa­si­bai­gus Tel­šių vys­ku­pi­jos Ka­ted­ro­je bu­vo au­ko­ja­mos iš­kil­min­gos Šv. Mi­šioms, ku­rioms va­do­va­ vo Tel­šių vys­ku­pi­jos vys­ku­pas J. Bo­ru­ta SJ, kon­ce­leb­ra­vo Ro­mos po­pie­žiš­ko­jo La­te­ra­no uni­ver­si­te­to rek­to­rius vysk. prof. dr. En­ri­co dal Co­vo­lo SDB, Tel­šių vys­ku­pi­jos vys­ ku­po aug­zi­lia­ras vys­ku­pas Li­nas Vo­dop­ja­no­vas OFM, sve­čias ku­ni­gas iš Lat­vi­jos, Tel­šių ku­ni­gų se­mi­na­ri­jos va­ do­vai, Tel­šių vys­ku­pi­jos ku­ni­ gai. Šv. Mi­šio­se gie­do­jo Tel­šių

mu­zi­kos mo­kyk­los mo­ky­to­jų gru­pė, va­do­vau­ja­mi Tel­šių vys­ku­pi­jos Ka­ted­ros var­go­ ni­nin­kės Da­lios Pleš­kie­nės, li­tur­gi­jo­je pa­tar­na­vo Tel­šių Vys­ku­po Vin­cen­to Bo­ri­se­ vi­čiaus ku­ni­gų se­mi­na­ri­jos, Kau­no ku­ni­gų se­mi­na­ri­jos pro­pe­deu­ti­nio kur­so Ši­lu­vo­je klie­ri­kai. Šv. Mi­šio­se mel­dė­si di­de­lis bū­rys ti­kin­čių­jų, se­se­ rys vie­nuo­lės, ti­ky­bos mo­ky­ to­jų ir ka­te­che­tų. Pa­moks­lą pa­s a­k ė Tel­š ių vys­k u­p i­j os vys­ku­po aug­zi­lia­ras vys­ku­pas L. Vo­dop­ja­no­vas OFM. Jis kal­bė­jo apie ga­vė­nios pras­mę ti­kin­čio žmo­gaus gy­ve­ni­me ir ra­gi­no vi­sus įsi­gi­lin­ti į tris evan­ge­li­nius pa­ta­ri­mus ruo­ šian­tis Ve­ly­koms – mal­dą, pas­nin­ką ir iš­mal­dą. Ypač vys­ku­pas iš­ryš­ki­no pas­nin­ko pras­mę, es­mę ir svar­bą dva­ si­nio gy­ve­ni­mo ke­ly­je, ku­ris Klier. Raimundo Zimkos nuotr.

ve­da į to­bu­lu­mą ir šven­tu­mą kas­die­ny­bė­je. Pa­moks­li­nin­ kas drą­si­no vi­sus nuo­šir­džiai sek­ti Kris­tu­mi, ypač Ga­vė­nios lai­ku nuo­šir­džiai gi­li­nan­tis į Kris­taus kan­čią, jo mei­lę mums ir iš­ga­ny­mo dar­bą. Po šv. Mi­šių bu­vo mel­ džia­ma­si prie Die­vo tar­no kan­ki­nio vys­ku­po Vin­cen­to Bo­r i­s e­v i­č iaus ka­p o Tel­š ių vys­ku­pi­jos Ka­ted­ros krip­to­je, mel­džiant, kad jis bū­tų iš­kel­ tas į al­to­rių gar­bę. Po pa­mal­ dų Tel­šių ku­ni­gų se­mi­na­ri­jo­ je kon­fe­ren­ci­jos da­ly­viams bu­vo su­reng­ta aga­pė. Tą pa­č ią die­n ą Ro­m os po­pie­žiš­ko­jo La­te­ra­no uni­ ver­si­te­to rek­to­rius vysk. prof. dr. En­ri­co dal Co­vo­lo SDB su­si­ti­ko su Tel­šių vys­ku­pi­jos vys­ku­pu J. Bo­ru­ta SJ ir Tel­šių ku­ni­gų se­mi­na­ri­jos, ku­ri yra šio po­pie­žiš­ko­jo uni­ver­si­te­to te­olo­gi­jos fa­kul­te­to ins­ti­tu­ tas, va­do­vais bei dės­ty­to­jais, ap­ta­rė to­li­mes­nio ben­dra­dar­ bia­vi­mo ir veik­los sri­tis ir kryp­tis. Vė­liau gar­bu­sis sve­ čias su­si­ti­ko ir su se­mi­na­ri­jos klie­ri­kais, su jais ben­dra­vo, da­li­no­si sa­vo įžval­go­mis, o va­ka­re vi­si kar­tu va­ka­rie­nia­ vo nuo­šir­daus drau­giš­ku­mo dva­sio­je. Ši tarp­tau­ti­nė kon­fe­ren­ci­ja įne­šė daug nau­jų įžval­gų apie pa­švęs­tą­jį gy­ve­ni­mą šiais, tam pa­mi­nė­ti skir­tais me­tais, pa­dė­jo dar ge­riau su­vok­ti pa­ švęs­tų­jų mi­si­ją Baž­ny­čio­je ir pa­sau­ly­je. Tel­šiai

4

2015 m. vasario 27 d.

PENKTADIENIS, Nr. 3

(732)

/

ŽEMAIČIŲ

SAULUTĖ

Plungiškė kraštotyrininkė Apolonija Girdžiūnienė nuolat bendrauja su mokyklos laikų draugu, rašytoju Kaziu Saja. Abu mokėsi Lieplaukėje. Praėjusių metų pabaigoje rašytojas atsiuntė poniai Apolonijai laišką, sveikindamas ją ir kraštiečius, pasidalijo savo nuojautomis. Abu sutiko, kad laiškas būtų publikuotas „Žemaičių saulutėje“.

Mieli Bičiuliai, Sveikindamas su metų pabaigos šventėmis, norėčiau parašyti kiekvienam atskirą protingą (be religinės moty­ vacijos) laišką. Būsiu atviras – vis labiau šlubuojanti širdis seniai jau beldžia: baik, baik, baik... Kiek pabūna nutilus ir vėl grei­ takalbe kartoja tą patį. Taigi atėjo metas man ruoštis pačiai ilgiausiai gyvenimo šventei – kai nutyla tuščiagarbės petardos, nebegaudo jokios TV reklamos, ir tik miegas ateina vos ne kaip dan­ gaus palaima. Kai kas galbūt pasakys: pesimizmas, depresija... O gal tiesiog gyvenimo žiema? Nebe taip skubi ir pajunti, jog atėjo metas padėkoti visiems, kuriuos buvo taip gera ir miela matyti praėjusiais metų laikais. Linkiu, kad Jūsų širdis dar ilgai kukuotų Jums: pa-būk, pa-būk... Ir kad tas buvimas būtų viltingas, džiaugsmingas, o rūškanos dienos ir mintys – tik būtinas kontrastas. Kazys Saja Vilnius

Po garbingo apdovanojimo (centre, šalia Prezidentės) Vytas Rutkauskas.

Žemaitijos šviesuoliui – Riterio kryžius 2015 m. Vasario 16-ąją Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Valstybės atkūrimo dienos proga už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir už Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje valstybės ordinais ir medaliais apdovanojo 38 mūsų šalies ir užsienio valstybių piliečius. Tarp jų ir Žemaitijos šviesuolis, Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas. V. Rutkauskas už Lietuvos kultūros ir istorijos paveldo, tarpvalstybinių kultūrinių santykių puoselėjimą apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. Tokius pat apdovanojimus gavo ir kiti iškilūs kultūros bei mokslo žmonės: rašytojas Rolandas Rastauskas, viešosios įstaigos „Žiemgalos leidykla“ direktorius ir aktyvus Šiaurės Lietuvos krašto istorijos ir kultūros paveldo vertybių puoselėtojas Vytautas Didžpetris, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro direktorius Rimantas Petras Kareckas, Vilniaus universiteto Skandinavistikos centro įkūrėja Erika Sausverdė. Sveikiname Vytą Rutkauską, garbingai tęsiantį kunigaikščių Oginskių kultūrinę veiklą, puoselėjantį ir skleidžiantį pasauliui žinią apie garsią Oginskių giminę. Klubas „Oginskių dvaro bičiuliai“ Draugija „Saulutė“ „Žemaičių saulutės“ redakcija

Janina Danielienė

Dovana gyvenimui Inžinieriaus Jono Borutos 100-ųjų gimimo metinių paminėjimas Rokuose Mano rankose kukli knygelė „Inžinieriaus Jono Borutos dovana gyven­ imui“. Viršelį puošia fo­ tografija, kurioje vaikučių pulkelis kopia stačiais laip­ tais į žmonių meiliai tariamą Borutynę - namelį prie Jiesios, kuriame užkoduoti nesuskaičiuojami Borutų šeimos, tuo pačiu ir Lietu­ vos istorijos įvykiai. Leidėjai - Kauno Rokų bendruomenė, jos šviesuolės Julija Bakūnaitė, Eleonora Čepulienė, Vanda Mažeikienė, pasirinkda­ mos šią fotografiją, tarsi pranešė, kad ši knygelė Ateičiai, kurioje garbingą vietą užimtų ir Praeitis, liudijanti apie vieno kuklaus Žmogaus indėlį į Lietuvos ir kiekvieno mūsų Atgimimą. Rokų bendruomenės narių ir dosnių rėmėjų pastangomis dienos šviesą išvydusi

prisiminimų knyga tapo Atminimo ir Pagarbos ženklu tauriam Lietuvos sūnui. Šventųjų Mišių Auką, meldžiantis už šviesios atminties Rokų keramikos gamyklos inžinierių Joną Borutą, prie Dievo stalo šv. Antano Paduviečio parapijos bažnyčioje Rokuose aukojo trys vyskupai: Vilkaviškio Rimantas Norvila, Telšių - Jonas Boruta ir Linas Vodopjanovas, du Telšių vyskupijos kunigai, Rokų parapijos klebonas kunigas Virginijus Gražulevičius. Pilnutėlėje parapijiečių ir svečių bažnyčioje, kuri šiais metais minės parapijos vardo suteiki­ mo 5 metų ir 15 metų Šventosios Šeimos koplyčios atidarymo su­ kaktis, buvo gera justi žmonių pasididžiavimą

ir pagarbą brangiam visiems Žmogui - jų arti­ majam, bendradarbiui, pažįstamam, esančiam Dievo artumoje, Jonui Borutai. Šviesios atminties inžinieriaus Jono Borutos sūnus Telšių vyskupas Jo­ nas Boruta SJ, sakydamas homiliją, savo Tėvo gyvenimą siejo su tos di­ enos Evangelijos tiesomis ir su šv. Tėvo Pranciškaus išsakytomis mintimis apie Šeimą, didžiausią duotybę, palaiminimą, ku­ rio šviesoje auga žmogus ir bręsta jo vertybės. Vyskupas pažymėjo, kaip svarbu buvo jausti Tėčio artumą, kuris laiškais skrido ir iš tremties In­ toje tolybių: „Mano vi­ enintelis prašymas jums, mano brangūs sūneliai, visą gyvenimą atminkite, kad esate katalikai ir li­

etuviai. Tai jums prim­ ins, kad visada turite būti taurūs vyrai, nors ir kažin kokios audros siaustų apie jus“... Po Mišių paminėjimo knygos pristatymo šventę Rokų kultūros centro salėje nušvietė prisiminimų, išgyvenimų dvasia. „Aš prisimenu namelį tėviškėlėj savo, kur motulė prie lopšelio supdama dai­ navo“... – mielų susitikimo vedėjų vedama, jaunųjų Rokų dainorėlių atliepia­ ma daina palietė jautriau­

sias Borutų šeimos narių ir visų dalyvavusiųjų širdis, padėjo sukurti aplinką, kurioje ir kuklusis šviesios atminties Jonas Boruta būtų pasijautęs kaip namie. Knygelėje prisimenama, kaip Mama juos rytais kel­ davo su daina „Ar aš tau, sese, nesakiau“... „Malda, daina ir giesmė buvę kaip kasdieniniai palaimini­ mai. Neatsitiktinai knygos pristatymas buvo ataus­ tas jautriomis, praeitį menančiomis dainomis,

o taip pat ir Ateitininkų himnu, kurį padėjo sugie­ doti Rokų parapijos cho­ ras, vadovaujamas Jono ir Bronės Gudaičių. Knygos puslapiams patikėję savo prisiminimus gyvi Jono Borutos gyvenimo liu­ dininkai ir rėmėjai, pirm­ ieji gavo knygą, glaudė ją prie savęs, tarsi liestų artimo žmogaus ranką, gyvai jaustų jo nepaprastą, o kartu ir paprastą, pasišventusio Dievui ir Tėvynei, Gyvenimą. Plungė

ŽEMAIČIŲ

SAULUTĖ

/ 2015 m. vasario 27 d.

PENKTADIENIS, Nr. 3

5

(732)

Mar­ty­nas Jo­cius

Vy­gan­das Kun­gys

Ry­to ri­tu­a­lai: 2 nuo­sta­bios va­lan­dos sau ir Kiek bran­gi mums sa­vo as­me­ni­niam pro­jek­tui kiek­vie­ną die­ną gen­ti­nė kal­ba?

Kū­ry­bi­nė va­lan­da 2013 m. pa­va­sa­rį. Įran­kiai: Yerba ma­te ar­ba­ta, Te­neu­es są­siu­ vi­nis, Stan­ton DJ Pro 3000 au­si­nės, Mac­bo­ok Air, Ab­ le­ton Li­ve, No­va­tion Laun­ chpad, Ro­land R-05. Taip at­si­ra­do al­bu­mas „11:11”.

Per tre­j e­t ą pas­k u­t i­n ių me­tų ieš­ko­jau bū­do dirb­ti pro­d uk­t y­v iai, įdo­m iai ir skir­t in­g o­s e sri­t y­s e vie­n u me­tu. At­li­kau dau­gy­bę ne­ sėk­min­gų eks­pe­ri­men­tų, vis dėl­to kai ku­rie eks­pe­ri­men­ tai bu­vo sėk­min­gi. Šia­me straips­ny­je no­riu pa­si­da­lin­ti pa­da­ry­to­mis iš­ va­do­mis ir pa­pa­sa­ko­ti apie vie­ną įdo­mų bū­dą ras­ti lai­ ko svar­biems dar­bams. Tai -  ry­to ri­tu­a­las, ir jis vei­kia. Tiks­lus ry­tas virs­ta pra­ smin­ga die­na. Bu­vo 5:55 ry­to, ma­no ža­din­tu­vas su­skam­bė­jo tuo pa­č iu lai­k u kaip ir kiek­ vie­ną dar­bo die­ną. Ty­liai at­si­kė­liau ir pra­dė­jau vyk­ dy­ti iš anks­to su­pla­nuo­tą, tiks­lią veiks­mų se­ką: nu­ė­jau į vir­tu­vę ir įjun­giau vir­du­ lį, grį­žęs iš vo­nios karš­tu van­de­niu už­py­liau  Yerba ma­te  ar­ba­tą, o ta­da dvi­de­ šim­čiai mi­nu­čių at­si­sė­dau me­di­tuo­ti (nuo 2011 me­tų dau­giau­sia nau­do­ju  Trans­ cen­den­ti­nę me­di­ta­ci­ją). Po me­di­ta­ci­jos at­si­ne­šiau iš vir­tu­vės ar­ba­tą, per au­ si­nes pa­lei­dau gro­ti ra­mią mu­z i­k ą ir ėmiau­s i sa­v o už­ra­šų.  Sun­ku nu­sa­ky­ti tą pil­nat­vės jaus­mą, ku­ris už­ plūs­ta su­si­jun­gus brėkš­tan­ čiam ry­tui, ar­ba­tai, mu­zi­kai ir ra­š y­m ui apie da­l y­k us, ku­rie iš tie­sų rū­pi. Pra­ėjus de­šim­čiai mi­nu­ čių pa­dė­jau už­ra­šus į ša­lį ir pa­si­nė­riau į ry­ti­nę dar­bo se­si­ją. Tu­rė­jau ly­giai va­lan­ dą ma­žu, bet tvir­tu žings­niu pri­ar­tė­ti prie sa­vo sva­jo­nės - at­pa­lai­duo­jan­čios mu­zi­kos al­bu­mo „Flow”. Taip ma­ne pa­si­ti­ko 8:00 ry­to. Bu­vo ge­ra jaus­ti ne­ di­de­lį, bet tik­rą pro­gre­są, ir ži­no­ti, kad jau ry­toj pra­tę­siu dar­bą su įkve­pian­čia idė­ja. Pa­dė­jau pro­jek­tą į ša­lį, nu­ si­prau­siau du­še, pa­val­giau pus­r y­č ius ir vi­s ai die­n ai iš­ėjau į ofi­są, kur dir­bau su ki­tu pro­jek­tu. Tai bu­v o įkve­p ian­t is ir pui­kus ry­tas, o pro­jek­ tas  „Flow”  bu­vo sėk­min­ gai įgy­ven­din­tas maž­daug po dvie­jų sa­vai­čių nuo tos die­nos. Ras­ti lai­ko ir ener­gi­jos sa­vo pro­jek­tui tik­rai įma­ no­ma. Mes vi­si tu­ri­me bent po vie­ną di­de­lę sva­jo­nę. Mes tu­ri­me sva­jo­nes, nes sva­jo­ nės da­ro mus gy­vais.

Ta­čiau tuo pat me­tu mes esa­m e mo­d er­n ios vi­s uo­ me­n ės na­r iai, įspraus­t i į ne­be­pa­ste­bi­mus var­to­ji­mo įpro­čius, fi­nan­si­nius įsi­pa­ rei­go­ji­mus ir ka­pi­ta­lis­ti­nę mąs­ty­mo pa­ra­dig­mą. Siek­da­mi ma­te­ria­lios ge­ ro­v ės mes la­b ai leng­v ai ap­si­sta­to­me dar­bais, ap­si­ krau­na­me veik­lo­mis, į sa­vo pa­sau­lį ne­no­ro­mis, bet pa­tys įsi­lei­džia­me nuo­var­gį, tam­ są ir vi­siems ge­rai pa­žįs­ta­mą lais­vo lai­ko ne­tu­rė­ji­mą. Ga­lų ga­le ima­me gy­ven­ti ga­na pil­ką, leng­vai nu­spė­ ja­m ą gy­v e­n i­m ą, ku­r ia­m e ne­b e­l ie­k a vie­t os me­n ui, sa­vi­raiš­kai ir ne­stab­do­mai kū­ry­bai. Ta­čiau svar­bu su­pras­ti, jog ap­ri­bo­ji­mai yra vie­nas di­džiau­sių mū­sų tur­tų. Su są­l y­g a, kad mo­k a­m e jais pa­s i­n au­d o­t i, įdar­b in­d a­m i pro­tin­gas tai­syk­les ir tech­ ni­kas. Ap­ri­bo­ji­mai ir yra to­ji prie­žas­tis, ku­ri iš­lais­vi­na mu­my­se kū­ry­biš­ku­mą ir ap­ sau­go nuo blaš­ky­mo­si tarp dau­gy­bės ga­li­mų ke­lių. Ry­to ri­tu­al­o struk­tū­ra

Ry­to ri­tu­a­las yra spren­ di­mas, ku­ris vie­nu me­tu ir ug­do žmo­gaus va­lią, ir su­ stip­ri­na dva­sią, ir ge­rai nu­ tei­kia vi­sai die­nai, ir pa­de­da už­s i­i m­t i tuo, kas svar­b u, ta­čiau kam pa­pras­tai ne­lie­ka lai­ko. Dar dau­giau, vi­sa tai vyks­ta to­je pa­ros da­ly­je, kai esa­me pail­sė­ję ir dar tu­ri­me daug ener­gi­jos. Ma­no as­me­ni­nė ry­to ri­tu­ a­lo ver­si­ja yra la­bai pa­pras­ta ir ide­a­liu at­ve­ju at­ro­do taip: • 5:55 - Ža­din­tu­vas. • 6:05 - Kė­li­ma­sis ir van­dens už­vi­ri­mas. • 6:10 - Ar­ba­tos ga­ my­ba ir 20 min. me­di­ta­ci­jos pra­džia. • 6:35 - Me­di­ta­ci­jos pa­bai­ga, pa­si­ruo­ši­mas ra­šy­ ti. • 6:40 - Mu­z i­k os klau­sy­ma­sis, ar­ba­tos gė­ri­

mas ir ra­šy­mas. • 7:00 - Kū­r y­b i­n ės va­lan­dos pra­džia. • 8:00 - Kū­r y­b i­n ės va­lan­dos pa­bai­ga. • 8:05 - Pus­ry­čių ruo­ ši­mas ir trum­pa mankš­ta. • 8:15 - Du­šas. • 8:30 - Pus­ry­čiai. Ši struk­tū­ra ga­li bū­ti lais­ vai kei­čia­ma ir pri­tai­ko­ma prie as­me­ni­nio gy­ve­ni­mo sub­ti­ly­bių, net­gi keis­tis pri­ klau­so­mai nuo me­tų lai­ko, pro­jek­to po­bū­džio bei ki­tų ap­lin­ky­bių. Aš pats dar­bą su as­me­ni­niu pro­jek­tu kar­tais pa­kei­čiu kny­gos skai­ty­mu, su­si­kau­pu­sių ne­di­de­lių už­ duo­čių at­li­ki­mu ir t.t. Ir vi­sai ne­bū­ti­na tai da­ry­ ti anks­ti ry­te. Ry­to ri­tu­a­las taip pat ge­rai vei­kia net­gi at­si­kė­lus 9:00 ar 10:00 ry­to. Svar­biau­sia yra vos at­si­kė­ lus įvyk­dy­ti sa­vo nu­sta­ty­tą to­bu­lą veiks­mų se­ką, nes ji pa­kei­čia vi­sos die­nos bū­se­ ną ir nuo­tai­ką. Taip pat svar­bu pa­mi­nė­ti, jog no­rint at­si­kel­ti 6:00 ry­to iš­si­mie­go­jus ir jaus­tis pa­ten­ kin­tam gy­ve­ni­mu, bū­ti­na rū­pin­tis ge­ra mie­go ko­ky­be ir ne tik nu­ei­ti mie­go­ti iki 23:00, bet ir svei­kiau mai­ tin­tis, va­ka­re ko­ky­biš­kiau il­sė­tis. Tai rei­ka­lau­ja tam tik­ros dis­cip­li­nos ir pa­si­ ry­ž i­m o eks­p e­r i­m en­t uo­t i, ta­čiau dis­cip­li­na ir pro­tin­ga ru­ti­na yra vie­nas leng­viau­ sių bū­dų ne­iš­se­kin­ti sa­vęs mies­to gy­ve­ni­me. Yra dar ke­le­tas da­ly­kų, į ku­r iuos no­r iu at­k reip­t i dė­me­sį. Pir­ma, eks­pe­ri­men­to bū­ du pa­ste­bė­jau, jog iki 8:00 ge­ria­ma ka­va at­ne­ša dau­giau įtam­pos, o jos su­kel­ta eu­fo­ri­ja ir ener­gi­ja grei­tai iš­ga­ruo­ja. Skir­tin­gai vei­kia ko­fei­no tu­ rin­čios ar­ba­tos (ža­lio­ji ar­ba­ta, juo­do­ji ar­ba­ta, Pu-erh, Yerba ma­te), ku­rios ma­lo­niai ener­ gi­zuo­ja, ta­čiau ne­var­gi­na ir ne­su­ke­lia įtam­pos. Bū­tent to­dėl ry­to ri­tu­a­lo me­tu ge­riu ar­ba­tą, o ne ka­vą. An­tra, at­si­kė­lus ry­te la­

bai svar­bu ras­ti tvar­kin­gą ir jau­kią ap­lin­ką, nes be ri­tu­a­lo veiks­m ų dau­g iau nie­k am ne­r ei­k ia skir­t i nei lai­k o, nei dė­me­sio. Ry­te kiek­vie­na aki­mir­ka bran­gi. To­dėl dar va­ka­re rei­kė­tų su­si­tvar­ky­ti vir­tu­vę, net­gi pa­si­ruoš­ti ar­ ba­tą, vir­du­lį, šva­rius in­dus. Me­di­ta­ci­jos ir dar­bo vie­ta taip pat tu­ri bū­ti iš anks­to pa­ruoš­ta. Va­ka­ro ener­gi­ja tam pui­kiai tin­ka, nes la­bai leng­vais fi­zi­niais dar­bais už­si­i­man­tis pro­tas leng­viau at­si­pa­lai­duo­ja ir pa­si­ruo­šia nak­čiai. Tre­č ia, ry­t o ri­t u­a ­l ą aš as­me­niš­kai tai­kau tik dar­ bo die­no­mis, o sa­vait­ga­liai skir­ti spon­ta­niš­ku­mui ir po­ il­siui, ru­ti­niš­kų už­si­ė­mi­mų juo­se be­veik ne­bū­na. Lai­mė­ji­mus do­va­no­ja tei­sin­gas veiks­mų iš­dės­ty­mas

Ry­t o ri­t u­a ­l as yra nuo­ sta­b i idė­j a, ku­r i iš­v er­č ia „re­a­ly­bę” į iš­virkš­čią pu­sę, iš­lais­vin­da­ma vi­sus va­ka­rus ma­l o­n iam ir ko­k y­b iš­k am po­il­siui, o ry­tus ener­gin­gai kū­ry­bai. Juk svar­b iau­s ia vis­k ą tvar­kin­gai su­dė­lio­ti lai­ke. Vi­sai kaip žo­džius sa­ki­ny­ je, kad šis įgau­tų pras­mę. Veiks­mų sin­tak­sė yra vie­na di­džiau­sių pro­duk­ty­vu­mo pa­slap­čių. Tai­gi, ry­to ri­tu­a­las ga­li bū­ti iš­si­gel­bė­ji­mas ne tik tiems, ku­rie no­ri laips­niš­kai per­ei­ti prie nau­jos veik­los, bet ir tiems, ku­riems bū­ti­ nas sta­bi­lus pa­grin­das po ko­jo­mis, ta­čiau drau­ge ir iš­lais­vin­ta dva­sia. Ir tai ati­tin­ka tik­ruo­sius žmo­gaus po­rei­kius. Svar­bu ieš­ko­ti spren­di­mų, ge­rin­ti sa­v o die­n ų ko­k y­b ę ir iš­ to­bu­lin­ti kiek­vie­ną tu­ri­mą va­lan­dą. En­glish ver­sion: http:// www.mar­ty­nas­jo­cius.com/ blog/mor­ning-ri­tu­als vir­smai.lt

Nar­šant in­ter­ne­te dė­me­sį pa­trau­kė dis­ ku­si­ja fo­ru­me apie žo­džio „dė­kui“ kil­mę. Nu­ste­bi­no, kad šio svar­baus žo­džio kil­mės net kal­bi­nin­kai ne­su­ge­bė­jo iš­aiš­kin­ti, su in­ ter­nau­tais įžvel­gė sla­viš­ką, net ger­ma­niš­ką pėd­sa­ką. Kal­bi­nin­kas Ka­zi­mie­ras Bū­ga taip pat yra pri­pa­ži­nęs, kad jam ne­aiš­ki šio žo­džio kil­mė. Leng­viau­siai šio su­dė­ti­nio žo­džio pras­mę pa­aiš­kin­ti že­mai­čiui „Dei­vė ka­vuok“ su­trum­pin­tai „Die­ka­vuok“ ar­ba lie­tu­viš­kai Dė­kok, Die­ve sau­gok. „Ka­vuo­tė“ sen­žo­dis tu­ri ke­lis reikš­mes, sau­go­ti ir slėp­ti. Ne­daug tą žo­dį ir pa­tys že­mai­čiai be­var­to­ja­me, ta­čiau „Pa­lėk­tė ka­vuo­tė vāka“ - pa­lik­ti pri­žiū­rė­ti vai­ką, „Pa­die­ka­vuok, va­ka­lie­lį, ma­ma­lę sāva“ – pa­dė­kok sa­vo ma­my­tei, vai­ke­li, vy­res­nio­ji kar­ta ge­rai me­na. Die­ve sau­gok, pa­li­kė­ji­mas, ge­ra­da­rio pa­ve­di­mas Die­vo ap­sau­gai vi­sa pa­slap­tis apie šio gra­žaus žo­džio že­mai­tiš­ ką kil­mę. Bė­da ta, kad jo pra­smės šiuo­lai­ki­ niams kal­bi­nin­kams ne­įma­no­ma pa­aiš­kin­ti, ne­ži­nant se­nų­jų bal­tų gen­ti­nių kal­bų. Nors ir kaip bū­tu sun­ku, rei­kia pri­pa­žin­ti, kad nor­ mi­nė kal­ba ži­niask­lai­dos, in­ter­ne­to, te­le­vi­zi­jos, ra­di­jo pa­gal­ba stip­riai įta­ko­ja se­ną­sias mū­sų gen­ti­nes kal­bas, daž­niau­siai kal­bi­nin­kų va­di­na­mas tar­mė­mis. De­ja ir mū­sų mo­ky­mo įstai­gos ne­pri­si­de­da prie se­nų­jų gen­ ti­nių kal­bų iš­sau­go­ji­mo. Pa­laips­niui kin­ta žo­džiai, ta­ri­mas, sa­ki­nio struk­tū­ra gen­ti­nė kal­ba ni­ve­liuo­ja­ma pa­gal nor­mi­nės kal­bos kur­pa­lį. Ben­drau­jant su vy­ res­nės kar­tos žmo­nė­mis, pa­ste­biu daug po­ky­čių sa­vo že­mai­tiš­ko­je šne­ko­je. Ar ne lai­kas rim­tai įver­tin­ti da­bar­ti­nę se­nų­jų gen­ti­nių kal­bų, aukš­tai­čių, dzū­kų, sū­du­vių, že­mai­čių būk­lę? Ne­už­ten­ka vie­nus me­tus pa­va­din­ti Tar­mių me­tais, ke­le­to ren­gi­nių, fol­klo­ro ko­ lek­ty­vų, pa­vie­nių en­tu­zias­tų pa­stan­gų, o bū­ti­na rim­tai ty­ri­nė­ti, kaup­ti, sis­te­min­ti mū­sų se­ną­jį tau­ti­nį kal­bi­nį pa­vel­dą. Rei­ka­lin­gas rim­tas ins­ti­tu­tas už­si­i­man­tis šia veik­la. Bū­ti­na nuo­la­ti­nė ste­bė­se­na, kaip kin­ta šio­mis kal­bo­mis kal­ban­čių are­a­lai, koks kie­kis žmo­nių jo­ mis kal­ba, kur jo­mis ben­drau­ja­ma, bui­ty­je, įstai­go­se. Pa­tys kal­bos spe­cia­lis­tai, prieš įves­da­mi nau­ja­da­rą, adap­tuo­da­mi sve­tim­žo­dį pri­va­lė­tų pa­tik­rin­ti, kaip šis žo­dis bus var­to­ja­mas se­no­sio­se kal­bo­se. Ne­sant at­me­ti­mo šio­se kal­bo­se, di­de­lė ti­ki­my­be, kad nau­jas žo­dis bus po­pu­lia­rus, sėk­min­gai nau­do­ja­mas ir mū­sų nor­mi­nė­je kal­bo­je. Tin­ka­mas vie­to­var­džių nor­mi­ni­ mas ne­įma­no­mas, ne­ži­nant ką reiš­kia, ko­kia pras­mė to­je vie­to­je gy­ve­nan­tiems žmo­nėms. Rei­kia pa­nai­kin­ti po­žiū­rį, kad nor­mi­nė (li­te­ra­tū­ri­nė) kal­ba yra aukš­čiau vi­sų ki­tų, bū­ti­na pa­gar­ba, rim­tas ver­ti­ni­mas au­to­rių kū­ri­nių, ku­rie pa­ra­šy­ti iš tė­vų lū­pų įdė­tais žo­džiais, ska­tin­ti šią kū­ry­bą. Svar­bus ben­dra­dar­bia­vi­mas šio­je sri­ty­je, glau­džių ry­šių pa­lai­ky­mas su li­ku­siais bal­tais – lat­viais. Ma­nau, kad kū­ry­bin­gi kal­bi­nin­kai dar daug kur ge­bė­tu su­ras­ti pra­smin­go se­no­jo kal­bi­nio pa­vel­do pa­nau­do­ji­mo sri­čių. Nor­mi­nės kal­bos per­dė­tas iš­gry­ ni­ni­mas – ste­ri­li­za­vi­mas, griež­tų tai­syk­lių rei­ka­la­vi­mai ve­da prie ato­trū­kio nuo pra­di­nių šne­ka­mų­jų kal­bų, ku­rios yra se­nų­jų gen­ti­nių kal­bų tą­sa. Rei­kia pri­si­ min­ti kaž­ka­da iš­puo­se­lė­tą ro­mė­nų lo­ty­nų li­te­ra­tū­ri­nę kal­ba, ku­ri da­bar lai­ko­ma mi­ru­sia. Ji bu­vo ir šne­ka­mo­ji ro­mė­nų švie­suo­me­nės kal­ba (ser­mo ur­ba­nus), kal­ba, ku­ria kū­rė ir ra­šė Ci­ce­ro­nas, Ver­gi­li­jus, Ho­ra­ci­jus ir ki­ti Ro­mos li­te­ra­tū­ros „Auk­so am­žiaus” kū­rė­jai. Tuo me­tu pa­pras­ti žmo­nės daž­niau­siai kal­bė­jo li­te­ra­tū­riš­ kai ne­ste­ri­li­zuo­ta, ne­su­var­žy­ta, lais­vai kin­tan­čia kal­ba (ser­mo vul­ga­ris). Kai Ro­mos im­pe­ri­ja su­ski­lo į daug sa­va­ran­kiš­kų vals­ty­bių, iš šių vie­ti­nių lo­ty­nų liau­dies kal­bų su­si­for­ma­vo: ita­lų, is­pa­nų, ka­ta­lo­nų, por­tu­ga­lų, pran­cū­zų, ru­mu­nų kal­bos, tai­gi, ge­riau­siai mo­ky­tis iš sve­ti­mų klai­dų, nei pa­tiems jas kar­to­ti. Gal­būt kam nors pa­si­ro­dys, kad lo­ty­nų kal­bos mir­tis, gū­di se­no­ vė ir šiais lai­kais to­kių da­ly­kų ne­bū­na. Pri­si­min­ki­me 2009 me­tus, kai ži­niask­lai­da mir­gė­jo pra­ne­ši­mais apie pas­ku­ti­nio Lat­vi­jos ly­vio mir­tį. Šie pro­ce­sai vyks­ta ir pas mus, tik ar bus pa­ten­kin­ti mū­sų li­te­ra­tū­ro­lo­gai, kal­bi­nin­kai, kai mirs pas­ku­ti­nis gen­ti­ne kal­ba kal­bė­ jęs žmo­gus? Plun­gė

6

2015 m. vasario 27 d.

PENKTADIENIS, Nr. 3

(732)

/

ŽEMAIČIŲ

SAULUTĖ

Ste­fa Eid­ri­ge­vi­čie­nė

Šir­dy­je gy­ve­na Tė­viš­kė Nors ma­no Tė­viš­kė ne mė­ly­nas Ne­mu­no vin­gis, ne gin­ta­ri­niai kran­tai, ties se­na Pa­lan­ga..., bet ji ne­iš­ pa­sa­ky­to gro­žio! Jei kiek­vie­nas iš mū­sų (ypač sen­jo­rų), pa­ra­šy­tų ar pa­pa­sa­ko­tų apie sa­vo Tė­ viš­kę, ma­nau, bū­tų nuo­sta­ bios no­ve­lės, nes dau­ge­lio šir­dy­je gy­ve­na Tė­viš­kė, tik tru­pu­tį pa­kli­bink at­min­tį – vi­sas min­ty­se įam­žin­tas pei­za­žas iš­kils prieš akis, vien dėl to, kad tai Pra­džių Pra­džia! Ech, tas gro­žis se­niai su­nai­kin­tas ga­lin­gų sta­li­ nie­čių trak­to­rių, iš­trin­tos ri­bos (va­din­tos ežio­mis) ir ne­li­ko žy­mių – tų įrė­min­tų nuo­sa­vy­bės skly­pų. Ma­m a bu­v o be­ž e­m ė, 6,5 ha pa­vel­dė­jo iš sa­vo pir­m o­j o vy­r o. Skly­p as bu­vo be­maž tai­syk­lin­go sta­čia­kam­pio for­mos. Na, aiš­ku, su­deg­čiau iš gė­dos, jei pa­m a­t y­t ų da­b ar­t i­n ę: nu­o gą, be me­d žių, net nuo­kal­nės nu­ar­tos, įdu­bos iš­ly­gin­tos, li­ku­si dy­ky­nė, kur ir paukš­tis, ku­rią net paukš­tis iš to­lo ap­len­kia. Net vie­n in­t e­l is so­d y­b os liu­di­nin­kas pa­kry­pęs kry­ žius ir tas ne­be­at­lai­kė vė­jų pa­gai­rių ir su­klu­po ant že­ mės. Jį svai­nis prieš še­še­tą me­tų su­de­gi­no... No­riu pa­pa­sa­ko­ti, ko­kia mū­sų Tė­viš­kė bu­vo. Jei bū­ čiau land­šaf­to ar­chi­tek­tas, be pa­klai­dos iš­dės­ty­čiau tro­ be­sius, pa­sta­tus, me­džius, krū­mus ir krū­mokš­nius, net ir da­bar sap­nuo­se lan­ko pra­ ei­ties vi­zi­jos... Tos že­mės skly­po vaiz­ dą lyg įrė­min­tą pa­veiks­lą ma­t au. Vie­n a gro­n y­č ios li­ni­ja – vieš­ke­lis, ki­ta – drau­giš­kai kei­tė­si vie­to­mis šer­mukš­niai, ber­žai, juo­ dalks­niai, tuoj se­ka gi­rai­tė (epu­šio­tu va­di­na­ma), ko­kių 6-7 arų, ten po­ra dre­bu­lių, ke­le­tas ber­žų, laz­dy­nų, ke­li jau­ni ąžuo­liu­kai, po jais au­ go vo­ve­ruš­kos (gai­du­kais ar žyd­gry­biais va­di­na­mi), ūmė­dė­lės, rau­do­ni­kiai ir stor­k o­č iai lep­š iai. Nuo­ kal­nė­je – bras­ta, įkal­nėn – ąžuo­liu­kų ei­lė (o už spyg­ liuo­tos tvo­ros 2 mil­ži­nai kai­my­nų ąžuo­lai au­gi­no ba­ra­vy­kus, kar­tą jų ra­dau 33 gra­žu­čius, jau­nu­čius). Nuo šiau­rės pu­sės eg­lai­čių ri­kiuo­tė. Tre­čia kraš­ti­nė skly­po li­ni­ja ties po­sū­kiu – ku­k uo­j an­t is ber­ž y­n as, be­si­jun­gian­tis su kai­my­nų že­me. O jau šer­mukš­niai, šer­mukš­niai, vi­du­rin įsi­ tai­sę ke­li laz­dy­nai, tuš­čias tar­pe­lis (gal kad ki­tas vieš­ ke­lis ma­ty­tų­si, nes kai­mas

vi­d u­r y dvie­j ų vieš­k e­l ių, su­b ė­g an­č ių prie Var­n ių mies­te­lio į tri­kam­pį) tuš­ čia­me tar­pe­ly­je - tik ežia, o jo­je ri­bas žy­mi ne­aukš­ tas, bet la­bai iš­si­ke­ro­ju­siu ku­po­lu, ąžuo­las. Ket­vir­tas skly­po li­ni­jo­je kai­mo ke­ liu­kas, lau­ki­nė, vi­sad žy­ din­ti, bet be­vai­sė, lau­ki­nė, že­m a­ū ­g ė, ke­r o­t a obe­l is. Pa­kal­nė­je že­mės ri­bą sky­ rė dur­py­nas, gal ko­kį 20 ar dau­giau met­rų su­da­ran­tis van­dens tel­ki­nu­kas, pri­me­ nan­tis gel­das su per­vers­tais juo­dalks­nių liep­tais. Gy­lis man ne­ži­no­mas, nes bu­vo drau­džia­ma vie­nai ei­ti, o vy­res­nė se­suo Te­re­sė su kai­my­nė­mis mau­dy­da­vo­ si, bet van­duo dur­py­nė­je su­si­drums­da­vo ir dug­nas klam­pus, tai ant liep­te­lio pa­sta­ty­da­vo van­dens rėč­kų, ku­rio­se nu­si­sto­vė­jęs ir su­ ši­lęs van­duo bu­vo itin šva­ rus. Prie dur­py­nė­lės bu­vo įvai­rių grio­vių: gy­vu­liams gir­dy­ti ir dar­žams lais­ty­ti. Au­go ber­žų ir juo­dalks­nių gi­rai­tė, po jos pie­va, o įkal­ nėn, link vieš­ke­lio, vėl šer­ mukš­niai su juo­dalks­niais ant ri­b os šne­k u­č iuo­j a­s i tar­pu­sa­vy­je... Ka­d an­g i mū­s ų že­m ė bu­vo įvai­ri, bet jo­je vis­ ko pa­kan­ka: ir juo­dže­mio plo­te­lis, ir juo­dže­mio su prie­smė­liu, ir mo­ly­nė, kad ga­li kaip ak­me­nį skal­dy­ti ir dur­py­nė. Tai kur, žmo­gau, ge­riau ra­si: vis­kas vie­na­ me. Mo­ly­nė­je ge­rai au­ga do­bi­lai, ne­blo­gai va­sa­ro­jus ir li­nai (ži­no­ma, jei že­mei įdirb­ti pra­kai­to ne­pa­gai­lė­ si). Juo­dže­my­je vis­kas už­ de­ra, o dur­py­nė­je – sa­vas ku­ras, dur­pes ir jas pa­tys ga­min­da­vo. Ant gro­ny­čių pa­ky­lė­ji­ mų, tarp smil­gų že­muo­gių gau­sy­bė, kad ne­iš­pa­sa­ky­tą aro­ma­tą ir da­bar jau­čiu. Tė­vai anks­ti kė­lę, pa­ var­g ę, daž­n ai po lie­p a pa­kris­da­vo pa­kai­ti­nio po­ gu­l io, o aš į že­m uo­g es. Kaip mat 1,5 lit­ro kvor­ta pil­na!!! Ko­kie pa­va­ka­riai su sal­džiu pie­nu! Na, o tam įrė­min­tam že­ mės skly­pe tro­ba šiau­di­niu sto­gu ir ki­ti pa­sta­tai šiau­ di­niais sto­gais, tik jau­ja Tė­ve­lio sta­ty­ta, skied­rom vi­sa deng­ta. 1946 m. Tė­ ve­lio pa­sta­ty­ta nau­ja tro­ba (ne vi­sai baig­ta įreng­ti). Pri­si­me­nu vy­riau­sią ma­ mos se­se­rį bo­bu­tę Alek­san­ drą (pa­dė­jo ma­mai vai­kus au­gin­ti), itin re­li­gin­gą, vi­ sai ne­raš­tin­gą, ne­te­kė­ju­sią, be ga­lo se­no­viš­ką, il­gu si­ jo­nu ir kvar­tū­gu, vi­sad ap­ si­go­bu­sia ska­ra. Kvar­tū­go

ki­še­nėj, bai­gian­tis va­sa­rai, vi­sa­da bū­da­vo rie­šu­tų. Ji man rie­šu­tus gliau­dy­da­vo, dau­žy­da­ma ak­me­nu­ku, ant di­de­lio pla­taus ak­me­ni­nio slenks­čio ties al­tan­ka. Bu­ vo ge­ra­šir­dė, nie­ka­dos ne­ ba­rė. At­si­me­nu jau li­go­tą, bet vis be­si­krapš­ti­nė­jan­čią apie na­mus. Jos pa­lo­cius bu­v o pri­š nin­k ė: ma­ž as kam­b a­r ė­l is su lan­g e­l iu. Ant sie­nos ka­bė­jo jos dra­ bu­žiai ir ba­la­ka­nai. Ten pat sto­vė­jo šė­pas su re­tai nau­ do­ja­mais šei­my­nykš­čių iš­ ei­gi­niais rū­bais, klum­pėm, če­ve­ry­kais, ka­lio­šais. Pri­si­me­nu, kaip nu­ken­ tė­jau nuo kie­me ka­ra­lia­vu­ sio gai­džio. Tai bu­vo di­de­ lis, pen­ti­nuo­tas, ypa­tin­go gro­žio ap­rė­dais bal­sin­gas ka­ka­ry­ko­rius, laik­ro­džio tiks­l u­m u, ne­g ai­l ė­d a­m as ger­klės, plė­šė ryt­me­ti­nę gies­mę ža­din­da­mas šei­ my­ną. Val­dy­da­mas viš­tų pul­ką, jis taip įsi­ga­lė­jo,

Vyresniosios sesers vestuvės. 1954 m. birželio 5 d.

kad už­s kri­d ęs ant tvo­ ros, pra­ei­viui šok­da­vo ant gal­vos, tik Tė­ve­liui – ne. Ne­g ai­l es­t in­g as pi­r a­t as, pul­da­mas iš pa­sa­lų, bu­vo pra­kir­tęs Ma­mai skruos­ tą. Prieš Ve­l y­k as, apie 1947-1948 me­tus, tas ne­ nau­dė­lis par­klup­dė ma­ne ir stip­riai pra­kir­to gal­vą. Iš­gel­bė­jo Ma­ma ir, ne­ap­ si­ken­tu­si gai­džio te­ro­ro, svie­dė jį pa­tvo­rin, iš kur

Mano šeima. 1949 m.

Su auklėtojomis, baigiant šeštą klasę. 1953 m.

jis iš­ke­lia­vo į am­ži­no­sios ra­my­bės ša­lį. Ne­do­rė­lis pi­ra­tas man de­vy­ne­riems me­tams įva­rė „ro­žę“. Dėl pa­tir­to iš­gąs­čio, ry­tą pra­ bu­dau ne­ma­ty­da­ma aki­ mis, už­t i­n o, su­p ū­l ia­v o, dak­ta­rės gy­dy­mas men­ kai gel­b ė­j o. Taip tę­s ė­s i kiek­v ie­n ą pa­v a­s a­r į, pa­ tir­ti so­pu­liai kar­to­da­vo­si, vaikš­čio­jau tai vie­na, tai ki­t a už­r iš­t a aki­m i. Taip iki de­šim­tos kla­sės. Ma­ma tuo­met pa­sa­kė: „Už­au­go mer­gai­tė ir „ro­žė“ pa­si­ trau­kė“. Kie­me au­go lie­pa mil­ ži­nė, ant pa­ti­ki­mos ša­kos lin­gi­nė pa­riš­ta. Iš abie­jų lie­p os pu­s ių obe­l ys, ir tik so­do kai­my­nai to­kią tu­r ė­j o, be ga­l o sul­t in­g i vai­siai, ne iš di­džių­jų, bet ska­n u­m ė­l is ne­i š­p a­s a­k y­ tas, ma­m os pir­m o vy­r o iš­au­gin­ta ir įskie­py­ta, kaž­ ko­k ia hib­r i­d i­n ė, va­d i­n o aly­vi­ne. Prie obe­lų po­ra eg­lai­čių ir di­džiu­lė ie­va, svai­gi­nan­ti žie­dais. Prie skly­po tri­jų ga­liū­nų ber­žų ri­kiuo­tė ir vėl obe­lis (bu­vo ir dau­giau obe­lų). Ma­no su­pra­ti­mu, obe­lys so­din­ tos pa­v ie­n iui, šiek tiek įdu­bo­se, gal kad užuo­vė­ja bū­tų, tai ma­mos pir­mo­jo vy­ro iš­mo­nė ir iš­pla­na­vi­ mas. Prie jau­jos dvi, per ko­kį 10 met­rų vie­na nuo ki­tos, sto­ros, la­bai aukš­tos dre­bu­lės. Ka­mie­nų su se­se Te­re­se ne­ap­ka­bin­da­vo­me. O ko­kia jų me­lo­di­ja, kai net men­k iau­s ias vė­j e­l is vir­pi­na la­pus! Prie lie­p os, obe­l ų ir šu­l i­n io ne­m a­ž as plo­t as, žar­d i­n a va­d i­n a­mas. Ten au­go bal­ti do­bi­liu­kai, ne tik gro­žis, bet ir kva­pas. Žar­di­na bu­vo itin šva­riai už­lai­ko­ma te­ri­to­ri­ja. Jo­je ne­tu­rė­jo tei­sės vaikš­čio­ti nei viš­čiu­kai, nei žą­siu­ kai. Kam­b a­r i­n es gė­l es la­ biau au­gi­no Tė­ve­lis nei Ma­ma. Iš­au­gi­no nau­jo­jo­ je tro­bo­je fi­ku­są, sto­vė­jo pa­k a­j aus kam­p e, lei­d o aug­ti iki lu­bų, ta­da nu­kir­

po vir­šū­nę (pa­do­va­no­jo kai­my­nui) ir lei­do aug­ti ūg­lius tik aukš­tai. Po ko­ kių 5 me­tų, fi­ku­sas iš­plė­tė ša­kas, lu­bo­se pri­kal­ta su­ ries­tų vi­nių ša­koms pa­riš­ti ir lu­bos bu­vo fi­ku­si­nės, o mes jau­tė­mės lyg den­dra­ riu­me. Me­di­nius va­zo­nus pats da­rė ir kas­met kei­ tė į di­des­nius. Pas­ku­ti­nį me­di­nį ku­bi­lą jo da­ry­tą, per­so­di­nant tal­ki­nin­ka­vo ir Ma­ma, ir se­sė, kad tik ša­kų, pa­riš­tų pa­lu­bė­je ne­ nu­lauž­tų. Tė­ve­lis per Pet­ri­nes žar­ di­no­je iš­pjau­da­vo pie­vu­tę vis di­dė­jan­čiais ap­skri­ti­ mais ir sa­ky­da­vo: „Pats sau vai­ni­kus pra­dal­gė­mis nu­si­py­niau... Pri­te­mus pa­si­girs­da­vo į sie­n ą stuk­s e­n i­m as, tai ąžuo­l o vai­n i­k ą kai­m y­ nai kal­d a­v o. Vis­k ą nu­ jaus­da­vau, to­dėl bu­dė­jau, kad ne­pra­leis­čiau šven­tės. Tuoj Ma­mos su­spaus­tas švie­ž ias sū­r is ant sta­l o at­si­dur­da­vo, čirš­ki­no­me kiau­ši­nie­nę ir sa­ma­nė­lės bu­te­liu­kas ant sta­lo... juo­ kai ir dai­nos (pra­mo­gas or­ga­ni­zuo­da­vo Liš­kie­nė – dai­nin­ga bu­vo). Tė­ve­lis bu­vo štu­ko­rius ir pa­sa­ko­rius, raš­tin­gas, dė­ka po­nios dva­ri­nin­kės, prie ku­r ios pie­m e­n ė­l iu pra­dė­jo tar­nau­ti, o pas­kui ir ber­nu, ga­liau­siai po­nios de­ši­ne ran­ka ta­po. Po­nia bu­v o be­v ai­k ė, tad la­b ai pa­mi­lo Pet­riu­ką. Pa­ste­bė­ jo jo grei­tu­mą, darbš­tu­mą, ūg­te­lė­jus anks­ti prie vi­sų dar­bų sky­rė, la­bai anks­ti prie sta­ty­bų. Taip Tė­ve­lis ta­po sta­liu­mi, o ypač na­mų sta­ty­bi­nin­ku. Ma­ma bu­vo du kar­tus naš­lė, iš jos pa­sa­ko­ji­mų abu vy­rai bu­vo darbš­tuo­ liai: pir­ma­sis la­biau prie au­g a­l i­n in­k ys­t ės lin­k ęs. Pri­sto­jo li­ga, 3-4 me­tus ne­be­bu­vo dar­bin­gas, tik Ma­mai dar­bų ri­kiuo­to­jas ir pa­ta­rė­jas. Už šu­l i­n io, už jau­j os Nukelta į 7 psl.

ŽEMAIČIŲ

SAULUTĖ

Atkelta iš 6 psl.

bu­vo ka­da­gy­nas ir rie­šu­tų so­das. Tik taip ir va­di­no so­dą pir­ma­sis vy­ras My­ ko­l as. Taip pat to­k io ir ne­te­ko dau­giau kur nors re­gė­ti: rie­šu­tai bu­vo 5 rū­ šių, ne tik ant laz­dy­no, bet ir gliau­dy­ti, la­bai leng­vai at­ski­ria­mi, nuo ko­kio laz­ dy­no skin­ti. Ne­ga­liu pa­ mirš­ti 2 rū­šių: tar­si bū­tų gi­lės, vie­nos su­plo­tos, dar il­ges­nės, bet ap­va­lios, to­ kios įsta­bios for­mos rie­šu­ tai! Ach, koks ma­lo­nu­mas bu­vo rink­ti der­lių. Laz­dy­ nai se­ni, bet der­lin­gi, kad ša­kų ne­nu­lau­žy­tu­me, jų ne­lenk­da­vo­me. Aukš­tais au­gan­čius, Tė­ve­lis, pa­si­ li­pęs ant at­ra­mi­nių ko­pė­ čių, skin­da­vo ir mes­da­vo ke­k es, o aš rink­d a­v au. Vy­res­nės se­se­rys aukš­čiau pa­siek­da­vo. Kiek­vie­nam pa­gal am­žių pa­siu­vo li­ni­

/ 2015 m. vasario 27 d.

nes ter­bas, o man ter­be­lę. Pri­skin­da­vo po 2-3 mai­ šus, dar pa­s kleis­d a­v om ant viš­kų grin­dų, pa­džio­ vin­da­vom ir tie gvil­biai pa­tys by­rė­da­vo iš lukš­to. Bu­vo toks me­di­nis ku­bi­lu­ kas, gal 10-12 lit­rų tal­pos, ten rie­šu­tė­liai žie­mo­da­vo, o gau­da­vom per šven­tes, su­s ir­g us, sve­č iui pa­v ai­ šin­ti, per ka­lė­do­ji­mus kle­ bo­nui duo­ti, dak­ta­rui ar vais­ti­nin­kui pa­ma­lo­nin­ti. Na, aiš­k u, dau­g iau­s iai tek­da­vo „šap­kin­kai“, taip Tė­ve­lis va­din­da­vo ma­ne, ma­žiau­sią, anot jo, smil­ ge­lę, bu­vau iš dvy­nu­kių, bet aš pa­lie­gu­si vis krio­ kian­ti, o ma­no dvy­nė se­sė Sta­se­lė links­ma, tie­siog an­ge­lu va­di­na­ma, se­se­rų ir bo­bu­tės la­bai my­li­ma. Aš, ta krio­ka­li­ne va­di­na­ma, bu­vau iš­kri­tu­si iš lop­šio ir kren­tant šlau­nis pa­ki­bo ant

Su drauge. 1958 m.

Stefa, sesuo, vyresnioji sesuo su vyru ir mama.

PENKTADIENIS, Nr. 3

7

(732)

Pirmoji Švenčiausioji Komunija, 1948 m.

že­miau lop­šio įkal­tos, su­ rū­di­ju­sios vi­nies. Plėš­ti­nė žaiz­da bu­vo to­kia di­de­lė, kad iki šiol li­kęs ran­das. Se­s ė yra pa­s a­k o­j u­s i, kad ma­no kriok­se­na bu­vo ne­i š­p a­s a­k y­t o klyks­m o, mat su­bė­gę nuo se­no­sios jau­j os ir iš kie­m o ra­d o ma­n e ky­b an­č ią ant tos vi­nies... De­ja, de­ja, ta svei­ko­ ji, an­g e­l iš­k o­j i, žvit­r io­j i Sta­s e­l ė su­s ir­g o gal­v os sme­ge­nų už­de­gi­mu ir po po­ros die­nų ją an­ge­lai iš­ ly­dė­jo pas Die­vu­lį. Daž­nai se­sės pri­min­da­vo, kad bu­ vau žiop­la. Jau­jos sta­ty­bų me­tu ma­no se­sy­tė, ma­tant Tė­ve­liui su­kel­da­vo šo­ką, ko­pė­čio­mis vos ne iki sto­ go už­si­ropš­da­vo, o aš pa­li­ pu­si ant an­tro sker­si­nu­ko, pra­d ė­d a­v au „kon­c er­t ą“, ko­dėl Sta­se­lė taip aukš­tai, o aš ne­pa­jė­giu iš bai­lu­mo. Ūg­te­lė­jus, be­si­kars­tant po me­d žius, bai­l u­m as din­ go. Kai­my­nai sa­ky­da­vo, kad Sta­se­lė nuo ma­žens į dan­gų li­po... Su­pran­ta­ma, aš nie­ko ne­pri­si­me­nu, tik iš pa­sa­ko­ji­mų, nes se­sy­tė mi­rė dar pus­tre­čių ne­tu­ rė­da­ma... Ret­kar­čiais pri­si­min­da­

vau pa­sa­ko­ji­mus, bet šir­ din ne­il­gai už­si­lik­da­vo. Kai man su­ėjo 50 me­tų, Die­ve, koks il­ge­sys kan­ki­ nan­tis dėl se­su­tės, ne­mi­ga, min­t ys, net krei­p iau­s i į gy­dy­to­ją. Be ga­lo my­liu šer­mukš­ nį, ber­žą, lie­pą, tai su­au­gę su vai­kys­te, iš­skir­ti­nai pa­ ste­biu, stab­te­liu ir pa­sva­jo­ju prie laz­dy­no. Liep­žie­džių ar­ba­ta ir se­nat­vė­je pa­si­mė­ gau­ju ir liep­žie­džių me­daus per­ku. Vi­są am­že­lį ne­ga­liu at­si­gė­rė­ti šer­mukš­niais: pa­ va­sa­rį lyg pu­to­mis ap­drim­ ba bal­tais žie­dais ša­kos, o ru­de­nį de­gan­čių uo­gų ke­kė­mis. O žie­mą!!! Ne­iš­ pa­sa­ky­tą or­kest­rą su­ke­lia pra­skren­dan­tys paukš­čiai pa­sma­gu­riau­ti uo­go­mis. Tė­ve­lis vi­sa­da tu­rė­jo jau­no šer­mukš­nio bo­ta­gą (nors jo žir­gui ne­nau­do­jo), bet sa­ky­da­vo „nuo vel­nio ap­ si­gin­ti...“ O ber­žai, ber­žai!!! Pa­ va­sa­rio su­la, ro­dos pats pa­ va­sa­ris te­kė­da­vo į šir­dį. B. d. Plun­gė

Stefa, sesuo studentė ir mama. 1956 m.

Varnių vidurinės mokyklos šeštokai. 1953 m.

8

2015 m. vasario 27 d.

PENKTADIENIS, Nr. 3

(732)

/

ŽEMAIČIŲ

SAULUTĖ

Re­gi­na Žu­kie­nė

Gors­kiai – se­na Že­mai­ti­jos ba­jo­rų gi­mi­nė Že­mai­ti­jo­je, ypač Tel­šių ir Šiau­lių ap­skri­ty­se, nuo se­no pla­čiai gar­sė­jo dva­ ri­n in­k ų Gors­k ių gi­m i­n ė. Gors­kiai, ki­lę iš Len­ki­jos, iš Ma­zo­vi­jos že­mės, į Lie­tu­vą at­vy­ko XVI am­žiu­je. Gors­ kių gi­mi­nės pra­di­nin­kas Že­ mai­ti­jo­je, kaip sa­vo kny­go­je „Tel­šių kraš­tas“, iš­leis­to­je 2005 m., ra­šo Tel­šių kraš­to is­to­ri­jos ty­ri­nė­to­jas A.But­ ri­m as, bu­v o Sta­n is­l o­v as Gors­kis, 1588 m. įsi­kū­ręs Že­mai­čiuo­se. Gors­kių gi­mi­nės at­sto­ vai Že­m ai­t i­j o­j e įvai­r iais lai­ko­tar­piais ėjo svar­bias vals­ty­bi­nes pa­rei­gas – bu­vo se­niū­nais, ti­jū­nais, kaš­te­lio­ nais, mar­šal­ko­mis, tei­sė­jais, Že­m ai­t i­j os ge­n e­r a­l i­n iais vė­lia­vi­nin­kais ir kt. Gors­kių gi­mi­nė bu­vo la­bai įta­kin­ga Že­mai­ti­jo­je, jai pri­klau­sė daug dva­rų. Sta­nis­lo­vo Gors­kio sū­nūs Ra­po­las ir Jo­nas bu­vo šios gi­mi­nės at­ša­kų Že­mai­ti­jo­je pra­di­nin­kais. Ra­po­lo sū­nus My­ko­las Gors­kis, Tve­rų ti­jū­nas, apie 1667 m. iš Vla­dis­lo­vo Vai­ nos ir jo žmo­nos Fe­li­ci­jos nu­si­pir­ko Bir­žu­vė­nų dva­rą, esan­tį vos 4 km nuo ma­no gim­ti­nės Luo­kės. Bir­žu­vė­nai be­veik 300 me­tų, iki pat 1940-ųjų bu­ vo Gors­kių gi­mi­nės val­da. Ge­r ai pri­s i­m e­n u pas­k u­t i­ niuo­sius jų sa­vi­nin­kus Oną ir To­mą Gors­kius. Po My­ko­lo Gors­kio mir­ ties Bir­žu­vė­nų dva­rą pa­vel­ dė­jo jo sū­nus Ra­po­las Jo­nas, vė­liau dva­ras ati­te­ko Ra­po­lo sū­n ui An­t a­n ui An­d rie­j ui, pul­ki­nin­kui, Že­mai­ti­jos ku­ ni­gaikš­tys­tės sar­gy­bi­niui, et­mo­no pa­va­duo­to­jui. 1720 m. An­ta­nas An­drie­jus Gors­ kis ga­vo iš ka­ra­liaus Au­gus­ to pri­vi­le­gi­ją Bir­žu­vė­nuo­se reng­ti tur­gus, jis ta­po Tel­šių se­niū­nu. Bir­žu­vė­nų Gors­kių gi­mi­nei pri­klau­sė Šau­kė­nų ir Džiu­gi­nė­nų dva­rai ne­to­li Tel­šių, prie Ger­man­to eže­ro ir ki­ti dva­rai bei pa­li­var­kai. Vė­les­nis šių dva­rų sa­vi­nin­ kas bu­vo Že­mai­ti­jos kaš­ te­lio­nas My­ko­las (Mi­chal) Gors­kis, gi­męs apie 1717 m.

Koplytstulpis (1764 m.).

Inžinieriaus namas.

Autentiška koklių krosnis dvaro rūmų pastate.

Jis bu­vo An­ta­no An­drie­jaus Gors­k io sū­n us. Kaš­t e­l io­ nas My­ko­las Gors­kis bu­vo Že­mai­ti­jos ku­ni­gaikš­tys­tės kanc­l e­r is, Lie­t u­v os iž­d o, tri­bu­no­lo mar­šal­ka. Jis bu­ vo ve­dęs tris kar­tus. Pir­mo­ji žmo­na, su ku­ria su­si­tuo­kė 1738 m. bu­vo Te­re­sa Na­ gurs­ka, jai mi­rus 1753 m. ve­d ė Ma­r ia­n ą Re­g i­n ą iš Vai­nų gi­mi­nės, šiai gi­mi­nei anks­čiau pri­klau­sė Bir­žu­vė­ nai. Ma­ria­na Re­gi­na bu­vo iš Sa­lan­tų. My­ko­las Gors­kis Bir­žu­vė­nuo­se pa­sta­tė po­nų me­di­nį rū­mą, dvi ofi­ci­nas, ūki­nius pa­sta­tus. Bir­žu­vė­nų dva­ro rū­muo­se iki šių die­nų bu­v o iš­l i­k u­s ios kok­l i­n ės kros­nys iš her­bi­nių kok­lių, ant ku­r ių bu­v o pa­ž y­m ė­t i 1767 m. ir Mi­cha­lo Gors­ kio ini­cia­lai bei jo her­bas. Ka­dan­gi bu­vo ve­dęs žmo­ną iš Vai­nų gi­mi­nės, ša­lia bu­vo ir kok­liai su Vai­nų – Tri­mi­tų her­bu. My­ko­las Gors­kis tu­rė­jo tris sū­nus: Sta­nis­lo­vą Au­ gus­tą, ku­ris bu­vo Že­mai­ ti­jos pa­siun­ti­nys 1788 m. Res­pub­li­kos Ket­ve­rių me­tų sei­me, Liud­vi­ką Bal­tra­mie­ jų ir For­tu­na­tą. Sū­nums bu­vo pa­da­lin­ti dva­rai. Sta­nis­lo­vas Au­gus­ tas tu­rė­jo sū­nų Ado­mą ir aš­tuo­nias duk­ras. Vie­na jo duk­ra Ka­zi­mie­ra iš­te­kė­jo už pus­bro­lio An­to­nio Gors­kio, For­tu­na­to Gors­kio sū­naus. My­ko­lui Gors­kiui mi­rus 1776 m. Bir­žu­vė­nus pa­vel­ dė­jo jo sū­nus Liud­vi­kas Bal­ tra­mie­jus, gi­męs 1749 m. Jis bu­vo se­niū­no pa­va­duo­to­jas Ra­sei­nių pi­lies teis­me, Di­ džių­jų ir Ma­žų­jų Dir­vė­nų ir pa­v ie­t ų val­d y­t o­j as. Jis Bir­žu­vė­nuo­se, ša­lia dva­ro so­dy­bos ant kal­ne­lio prie Vir­vy­tės pa­sta­tė kop­ly­čią, ku­rio­je bu­vo du al­to­riai. Že­ mai­čių vys­ku­pas Juo­za­pas Ar­nul­fas Gied­rai­tis pa­ra­šė Gors­kiams raš­tą, kad kop­ly­ čio­je ga­li bū­ti au­ko­ja­mos šv. Mi­šios. Kop­ly­čia sto­vė­jo iki pat Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro, o kal­ne­lis ir da­bar va­di­na­ mas „Kop­lyč­kal­niu“ Po Liud­vi­ko Bal­tra­mie­ jaus Bir­žu­vė­nų sa­vi­nin­ku

ta­po jo sū­nus Ado­mas Jo­nas An­ta­nas. Jis bu­vo ir Tel­ šių pa­vie­to vė­lia­vi­nin­kas, Šiau­lių pa­vie­to ape­lia­ci­nio že­mės ežių teis­mo pir­mi­nin­ kas. Liud­vi­ko Bal­tra­mie­jaus sū­nui Alek­san­drui ati­te­ko Šau­kė­nų dva­ras ir Džiu­gi­ nė­nai, o Ipo­li­tui – Ber­žy­ nai, ku­rie vė­liau pri­klau­sė jo duk­rai Sta­nis­la­vai, nes Ipo­l i­t as sū­n aus ne­t u­r ė­j o. Sta­nis­la­va iš­te­kė­jo už ba­jo­ ro Čaps­kio. Čaps­kiai ba­jo­rai ten gy­v e­n o ir tar­p u­k a­r io Lie­tu­vo­je, daž­nai at­va­žiuo­ da­vo ir į Luo­kę. Bir­žu­vė­nų dva­ras bu­vo tur­tin­giau­sias. Šio dva­ro in­ ven­to­riaus su­ra­šy­mas ro­do, kad jam pri­klau­sė 1824 m. 1197 de­šim­ti­nės (1 de­šim­ti­ nė ly­gi 1,0925 ha) dir­ba­mos že­mės, 533 de­šim­ti­nės ki­to­ kios že­mės, 1060 de­šim­ti­nių miš­ko. Dva­rui pri­klau­sė ir Sta­niš­kių bei Dir­miš­kio pa­ li­var­kai, 17 kai­mų bei 11 vien­kie­mių. Dva­re ir dva­rui pri­klau­san­čiuo­se kai­muo­se gy­ve­no 331 dar­bin­gas vy­ras ir 384 mo­te­rys, 63 kie­mai bu­vo bau­džiau­nin­kų (En­ri­ka Diu­laj. „Bir­žu­vė­nai“ 2003 m. P. 13-14). Ado­mas Jo­nas An­ta­nas Gors­kis da­ly­va­vo 1831 m. su­ki­li­me, bu­vo iš­rink­tas į Tel­šių su­ki­lė­lių val­dy­bą. Po su­ki­li­mo vos ne vos iš­ven­gė trem­ties ir tur­to kon­fis­ka­vi­ mo. Ado­mas Gors­kis Bir­žu­ vė­nų dva­ro lau­kuo­se, apie 0,5 km nuo dva­ro Luo­kės link, pa­sta­tė aukš­tą, mū­ri­nę, bal­tą šv. Ro­ko kop­ly­tė­lę, kai jam čia pa­vy­ko su­stab­dy­ti jį ne­šan­čius pa­si­bai­džiu­sius ar­klius. Apie šį fak­tą ra­šo pri­si­mi­ni­mų kny­go­je jo pa­ li­kuo­nė Mag­da­le­na Gors­kaKo­ma­rov­ska („Su­grį­ži­mas į Že­mai­ti­ją“ Vil­nius, 2013 m.). Po su­ki­li­mo ki­lu­si cho­ le­ros epi­de­mi­ja nu­si­ne­šė 45 Bir­žu­vė­nų dva­ro žmo­nes. Ado­mas Jo­nas An­ta­nas su žmo­na Ane­le su­si­lau­kė sū­ naus Na­po­le­o­no Liud­vi­ko Ti­to (1811-1880), ku­riam ir ati­te­ko Bir­žu­vė­nai. Liud­vi­ kas Ti­tas bu­vo Tel­šių, vė­liau Šiau­lių pa­vie­to mar­šal­ka,

Nukelta į 9 psl.

Autentiškas koklių židinys dvaro rūmų pastate.

Pagrindinis Biržuvėnų kelias. Malūnas (1900 m.)

Tel­šių pa­vie­to mo­kyk­lų gar­ bės glo­bė­jas. Jis bu­vo ve­dęs du kar­tus. Ant­ro­ji žmo­na bu­vo Eve­li­na Plia­te­ry­tė. Jis tu­rė­jo ar ne 10 vai­kų. Gors­kių gi­mi­nės duk­ros, iš­te­kė­da­mos už ki­tų dva­ ri­nin­kų ba­jo­rų, bei vy­rai Gors­kiai, ves­da­mi žmo­nas, su­si­gi­mi­nia­vo su dau­ge­liu Lie­tu­vos ir Len­ki­jos ba­jo­ rų šei­mų. Mi­rus Na­po­le­o­nui Liud­ vi­kui Ti­tui Bir­žu­vė­nus pa­ vel­dė­jo jo sū­nus Vac­lo­vas Ka­z i­m ie­r as, gi­m ęs 1851 m., ta­čiau jis jau­nas, tu­rė­ da­mas vos 34 me­tus mi­rė ir Bir­žu­vė­nų dva­ras ati­te­ ko jo jau­niau­siam bro­liui An­t a­n ui, gi­m u­s iam 1881 me­t ais. An­t a­n as Gors­k is bu­vo luo­šas – kup­ro­tas. Dėl auk­lės ap­lai­du­mo, bū­da­mas dar ma­žas, jis nu­kri­to nuo laip­tų ir su­si­žei­dė stu­bu­rą, ku­r is de­f or­m a­v o­s i. Nors ir bū­da­mas luo­šas, jis bu­ vo la­bai ener­gin­gas, to­dėl Bir­ž u­v ė­n uo­s e lai­k ė daug me­džiok­li­nių šu­nų. An­ta­ nas bu­vo iš­si­la­vi­nęs ir su­ ma­niai tvar­kė dva­rą, mė­go nau­j o­v es. Įsi­g i­j o že­m ės ūkio ma­ši­nų, prie Vir­vy­tės pa­s ta­t ė hid­r o­e ­l ek­t ri­n ę ir elek­t rą ne­m o­k a­m ai tie­k ė ne tik dva­ro dar­bi­nin­kams, bet ir ap­lin­ki­niams gy­ven­ to­j ams. Pa­s ta­t ė kar­t o­n o fab­ri­ką, kad žmo­nės tu­rė­tų dar­bo, prie rū­mų pri­sta­tė fli­ge­lį, pa­sta­tė nau­jus mū­ ri­n ius tvar­t us, kiau­l i­d es, le­d ai­n ę, dvi di­d e­l es dar­ ži­n es su už­v a­ž iuo­j a­m ai til­tais, pa­sta­tė ku­me­ty­ną, už­vei­sė nau­ją so­dą. Bu­vo ge­ros šir­dies, iš­ti­kus ne­lai­ mei vi­sa­da pa­dė­da­vo dva­ro dar­bi­nin­kams, net įstei­gė prie­g lau­d ą nu­s e­n u­s ioms mo­te­rims. Ta­čiau jis nuo­ lat sir­go, ken­tė­jo stu­bu­ro ir są­na­rių skaus­mus, to­dėl daž­nai gy­dy­da­vo­si už­sie­ny­ je. Sa­vo šei­mos ne­su­kū­rė. Sun­kiai su­sir­gęs mi­rė 1919 m. Vo­kie­ti­jo­je. Bir­žu­vė­nų dva­rą pa­li­ko se­se­riai Onai, ku­ri jį ly­dė­da­vo iš­va­žia­vus gy­d y­t is į Vo­k ie­t i­j ą. Ona bu­vo pas­ku­ti­nė Bir­žu­vė­nų dva­ro sa­vi­nin­kė. Alek­san­dro Gors­kio sū­

Su Janina Gorskaite (trečia kairėje, su gėle) Biržuvėnuose, 2005 m. Šalia Aldona Simanavičiutė (balta palaidine). Pirma iš kairės Adelė Šimkienė, antra – Uršulė Mironaitė, Gorskių dvaro virėjo Mirono duktė.

Gorskių kapavietė Biržuvėnuose.

ŽEMAIČIŲ

SAULUTĖ

/ 2015 m. vasario 27 d.

PENKTADIENIS, Nr. 3

9

(732)

Atkelta iš 8 psl.

nus Zig­man­tas Ka­zi­mie­ras, gi­męs 1827 m. pa­vel­dė­jo tė­vų dva­rą Džiu­gi­nė­nuo­ se, o vė­liau jam ati­te­ko ir Šau­kė­nų dva­ras. Jis ve­dė ba­jo­rai­tę Ma­ri­ją Mi­nei­ką, už­au­gu­sią Vil­niu­je. Ma­ri­ jos se­sers duk­ra iš­te­kė­jo už ra­šy­to­jo Hen­ri­ko Sin­ke­vi­ čiaus. Zig­man­tas su Ma­ri­ja su­si­lau­kė duk­ros Van­dos ir sū­nų Zig­man­to it To­mo, iš tie­sų To­mas gi­mė jau po tė­v o mir­t ies. Zig­m an­t as Ka­zi­mie­ras stai­ga mi­rė su­ sir­gęs plau­čių už­de­gi­mu, pa­lik­da­mas jau­ną, 28 me­ tų žmo­ną su trim vai­kais. Ma­ri­ja Gors­ka ap­si­gy­ve­no Džiu­gi­nė­nuo­se, o Šau­kė­nų dva­rą iš­nuo­mo­jo. Rū­pi­no­si vai­kais ir ūkiu, so­di­no miš­ ką. Jai bu­vo di­de­lis smū­gis, kai lai­k y­d a­m as bran­d os ates­t a­t o eg­z a­m i­n us mi­r ė vy­res­ny­sis sū­nus Zig­man­ tas. Sū­n us To­m as že­m ės ūkio moks­l us stu­d i­j a­v o Vo­kie­ti­jo­je. Van­da iš­te­kė­jo už var­šu­vie­čio Per­kov­skio ir jai krai­čio bu­vo ati­duo­ti Džiu­gi­nė­nai. Džiu­gi­nė­nų dva­ras tu­rė­jo apie 1000 ha že­mės, dau­giau­sia miš­ko. To­mui bu­vo ati­duo­ti Šau­kė­ nai, ūkis nuo­mi­nin­kų bu­vo nu­a­lin­tas. To­mas su­ge­bė­jo tvar­ky­ti ūkį ir di­džiu­lį miš­ ką, ku­r io bu­v o net 3000 ha. Jis la­bai mė­go miš­ką ir la­bai tau­so­jo. Iš­kirs­tą plo­tą tuoj už­so­din­da­vo. Prie se­ no­jo na­mo pri­sta­tė mū­ri­nį fli­ge­lį. To­mas ve­dė sa­vo tre­ čios kar­tos pus­se­se­rę Oną Gors­ką iš Bir­žu­vė­nų, ku­ri mi­rus tė­vams bu­vo li­ku­si naš­lai­tė, dva­ru rū­pi­no­si jos bro­lis An­ta­nas, o ji gy­ve­no Pe­t er­b ur­g e pas gi­m i­n es, ku­r ie bu­v o jos glo­b ė­j ai. Jau­n a­v e­d žiai ap­s i­g y­v e­n o Šau­kė­nų dva­re, su­si­tuo­kė Luo­kės baž­ny­čio­je. To­mo mo­ti­na Ma­ri­ja at­si­sa­kė nuo šei­mi­nin­kės pa­rei­gų ir ap­ si­gy­ve­no at­ski­rai Šau­kė­nų dva­r o ofi­c i­n o­j e, pa­s i­l ik­ da­m a sau tik pa­j a­m as iš vie­no pa­li­var­ko. Už­si­ė­mė lab­d a­r a. Šau­k ė­n ų mies­t e jai ati­te­ko du na­mai, vie­ na­me ji ap­gy­ven­di­no 4 ne­ tur­tin­gas šei­mas, o ki­ta­me įstei­gė be­tur­čių prie­glau­dą, į ku­rią pri­im­da­vo li­go­nius ir be­na­mius el­ge­tas. Bu­vo la­bai ge­ros šir­dies, ne­mo­ ka­mai gy­dy­da­vo žo­le­lė­mis apy­l in­k ių li­g o­n ius, nors Šau­kė­nuo­se bu­vo gy­dy­to­jas Ste­fa­no­vi­čius ir vais­ti­nė. Jau­no­ji mar­ti Ona Gors­ ka la­bai su­gy­ve­no su any­ta ir rū­pi­no­si ūkio rei­ka­lais. Su To­mu Gors­kiu su­si­lau­ kė sū­naus An­ta­no ir ke­tu­rių duk­rų: Mag­da­le­nos, Onos, Te­re­sės ir Ja­ni­nos. Pra­si­dė­jus Pir­ma­jam pa­ sau­l i­n iam ka­r ui, To­m as Gors­kis žmo­ną su vai­kais, kaip ir ki­ti kai­my­nai, iš­siun­ tė į Ru­si­ją. Ona ap­si­gy­ve­no Pe­ter­bur­ge, O To­mas pa­si­ li­ko Lie­tu­vo­je. Jis šei­mai siųs­da­vo pi­ni­gų per Suo­mi­ ją ar Švei­ca­ri­ją. Pra­si­dė­jus Ru­si­jos re­vo­liu­ci­jai, Ona

Biržuvėnų dvaro rūmai. 2010 m.

Gors­kie­nė su šei­ma ap­si­ gy­ve­no Te­ri­jo­kuo­se (da­bar Ze­le­no­gors­kas), ku­ror­ti­nė­ je vie­to­vė­je prie Suo­mi­jos įlan­kos. Te­ko kęs­ti ba­dą ir siau­bą. 1918 m. pa­va­sa­rį, kai Te­ri­jo­kus už­ėmė vo­kie­ čių ka­riuo­me­nė, Ona Gors­ ki­nė su vai­kais per Hel­sin­kį iš­vy­ko į Lie­tu­vą, plauk­da­mi ne­di­de­liu lai­ve­liu tris die­nas iki Lie­p o­j os. Iš Lie­p o­j os trau­ki­niu va­žia­vo iki Kur­ šė­nų, o iš ten ar­kliais iki Šau­k ė­n ų. Tiek Šau­k ė­n ų, tiek Bir­žu­vė­nų dva­ras ka­ro ir vo­kie­čių ka­riuo­me­nės bu­ vo nu­nio­ko­tas, ta­čiau na­mai ne­bu­vo su­de­gę. Lie­t u­v ai at­g a­v us Ne­ pri­klau­so­my­bę ir vyk­dant že­m ės re­f or­m ą bu­v o ap­ kar­p y­t os dva­r ų val­d os ir nu­sa­vin­tas miš­kas. Tai la­ bai pa­vei­kė To­mą Gors­kį ir jis su­sir­go in­sul­tu, ne­te­ko vie­n os akies. Šei­m ai pa­ vel­dė­jus Bir­žu­vė­nų dva­rą po An­ta­no Gors­kio mir­ties, vi­si per­si­kė­lė į Bir­žu­vė­nus. Čia 1921 m. gi­mė ir duk­ra Ja­n i­n a. An­t a­n as Gors­k is, par­vež­tas iš Vo­kie­ti­jos, bu­ vo pa­lai­do­tas už Vir­vy­tės esan­čio­se Bir­žu­vė­nų dva­ro po­nų ka­vi­nai­tė­se Ši­le­ly­je. Džiu­gi­nė­nų dva­re ap­si­ gy­ve­no Van­dos Gors­kosPer­kov­skos sū­nus Juo­zas, o jo bro­lis dvy­nys Ta­das ta­po len­kų di­plo­ma­tu. Juo­zas Per­kov­skis dai­ li­nin­kas, gra­fi­kas la­bai do­ mė­j o­s i že­m ai­č ių liau­d ies me­nu ir jį ty­ri­nė­jo. Lie­tu­vą 1940 m. oku­pa­vus So­vie­tų są­jun­gai, Juo­zas Per­kov­skis Džiu­gi­nė­nų dva­re nu­si­žu­dė 1940 m. lie­pos 24 d. 1924 m. To­mo ir Onos Gors­kių vy­riau­sio­ji duk­ra Mag­da­le­na Luo­kės baž­ny­ čio­je su­si­tuo­kė su Ju­liu­mi Ko­mo­rov­skiu, ba­jo­ru iš Ro­ kiš­kio ap­skri­ties Ka­vo­liš­kių dva­ro. Ves­tu­vės bu­vo la­bai iš­k il­m in­g os. Jau­n uo­s ius su­tuo­kė spe­cia­liai į Luo­kę at­v y­k ęs Ry­g os vys­k u­p as Edu­ar­das O‘Rourke. Jau­ nie­ji ap­si­gy­ve­no Ka­vo­liš­kių dva­re. Ki­t os Gors­k ių duk­r os Ona ir Te­re­sė taip pat iš­ te­kė­jo už kil­min­gų ba­jo­rų. Sū­nui An­ta­nui, bai­gu­siam moks­lus Len­ki­jo­je, ati­te­ko Šau­kė­nų dva­ras. Bir­žu­vė­nuo­se su tė­vais li­ko tik duk­ra Ja­ni­na, gi­mu­

si 1921 m. Gors­kiai vi­sa­da sek­ma­die­niais fa­je­to­nu ar­ kliais, vė­liau au­to­mo­bi­liu at­vyk­da­vo šv. Mi­šių į Luo­ kės baž­ny­čią. Jų klaup­ka bu­vo prie šo­ni­nės kai­rio­ sios baž­ny­čios sie­nos, ša­lia zak­ris­ti­jos, ne­to­li al­to­riaus, ku­ria­me bu­vo nu­kry­žiuo­tas Kris­tus. Žmo­nės kal­bė­jo, kad šis al­to­rius baž­ny­čiai yra do­v a­n o­t as Gors­k ių. Ma­ty­da­vau Gors­kius ir aš, at­ėju­si su ma­ma sek­ma­die­ nio Su­mai į Luo­kės baž­ ny­čią. Gors­kie­nė ir duk­ra vi­sa­da bu­vo pa­si­puo­šu­sios gra­žio­mis skry­bė­lai­tė­mis, bal­to­mis pirš­ti­nai­tė­mis. Pro Gors­kių Bir­žu­vė­nų dva­rą va­žiuo­da­vo­me į Tel­šius ar į Ža­rė­nus pas ma­mos bro­lį vais­ti­nin­ką. La­bai bi­jo­da­ vau, kai rei­kė­da­vo va­žiuo­ti til­tu per už­tvenk­tą Vir­vy­tę. Til­t as me­d i­n is, iš kai­r ės di­d žiu­l is tven­k i­n ys, o iš de­š i­n ės šniokš­č ian­ti upė. Kar­to­no fab­ri­kas jau bu­vo už­da­ry­tas, vie­to­je jo vei­kė ma­lū­nas, ku­ria­me mal­da­ vo grū­dus ir ma­no tė­vai. Bir­ž u­v ė­n ų dva­r o so­d y­b ą su­po di­de­lis par­kas ir so­das, vieš­ke­lis ei­nan­tis pro dva­rą bu­vo ap­so­din­tas kaš­to­nais. Kar­tą 1938 m. va­sa­rą su tė­ve­liu ir ma­ža se­su­te, ku­ riai bu­vo vos trys me­tu­kai, va­ž ia­v om iš Tel­š ių au­t o­ mat­ri­ca (grei­tuo­ju trau­ki­ niu) į Klai­pė­dą iš li­go­ni­nės par­s i­v ež­t i ma­m os. Kar­t u su mu­mis ku­pė sė­dė­jo p. To­mas Gors­kis. Jis mud­vi kal­bi­no lie­tu­viš­kai (dva­re vi­s i kal­b ė­j o len­k iš­k ai) ir vai­ši­no sal­dai­niais. Klai­pė­do­je Gors­kiai tu­rė­ jo sa­vo na­mą. To­mas Gors­ kis, ne­te­kęs akies, daž­nai gy­ve­no Klai­pė­do­je, o ūkiu rū­pi­no­si žmo­na. 1940 m. ko­vo 3 d. jis mi­rė Klai­pė­do­ je, pa­lai­do­tas Šau­kė­nuo­se. Jam bu­vo 71 me­tai. Lie­tu­vą oku­pa­vus so­vie­ tams, Bir­žu­vė­nų ir Šau­kė­nų dva­rai bu­vo nu­sa­vin­ti. Ona Gors­kie­nė su duk­ra Ja­ni­na per­si­kė­lė į Šau­kė­nus, ap­ si­gy­ve­no dva­ro ofi­ci­no­je. Iš­va­žiuo­da­mi iš Bir­žu­vė­nų šei­mos por­ce­lia­ną už­ka­sė so­de. Šau­kė­nų dva­ro rū­muo­se įsi­kū­rė li­go­ni­nė. 1943 m. bu­vau nu­va­žia­vu­si į Šau­kė­ nus pas drau­gę Bar­bo­rą Kle­ mans­ky­tę. Jos tė­vas Pra­nas

Kle­mans­kis tuo me­tu bu­vo Šau­kė­nų po­li­ci­jos nuo­va­dos vir­ši­nin­kas. Šau­kė­nų me­di­kai su­ren­ gė va­ka­rė­lį li­go­ni­nė­je, bu­ vom pa­kvies­tos ir mud­vi su Bar­bo­ra, jau bu­vo­me „pa­ne­ lės“, bai­gu­sios 6 gim­na­zi­jos kla­ses. Man įkri­to gal­von gy­dy­to­jo pa­sa­ky­mas: „Bu­ vu­s i šio dva­r o sa­v i­n in­k ė po­n ia Gors­k ie­n ė gy­v e­n a ku­me­ty­ne, tu­ri ra­vė­ti dar­ žus“. Sek­ma­die­nį nu­ė­ju­sios į Šau­kė­nų baž­ny­čią pa­ma­tė­ me klaup­to­je sė­din­čią po­nią Gors­kie­nę su duk­ra Ja­ni­na. Jos, kaip ir anks­čiau bu­vo su skry­bė­lai­tė­mis, bal­to­mis pirš­ti­nai­tė­mis, tik vei­dai bu­ vo liūd­ni ir su­var­gę... Iš Šau­kė­nų jos iš­va­žia­vo į Vil­nių, o po ka­ro emig­ra­vo į Len­ki­ją kar­tu su ki­tais re­ pat­rian­tais iš Lie­tu­vos. An­ta­n as Gors­k is bu­v o ar­chi­tek­tas, jis jau anks­čiau iš Šauk­lė­nų bu­vo iš­va­žia­vęs į Len­ki­ją. Po ka­ro jis at­si­dū­ rė Pran­cū­zi­jo­je, ap­si­gy­ve­no Me­la­ne ne­to­li Gre­nob­lio. Sa­vo vi­lą Me­la­ne pa­va­di­no „Sa­mo­gi­tia“ (Že­mai­ti­ja) ir vi­sur pa­brėž­da­vo, kad yra Že­mai­ti­jos ba­jo­ras. Ona Gors­kie­nė iš Len­ ki­jos iš­va­žia­vo pas sū­nų į Pran­cū­zi­ją. Čia mi­rė 1959 m., su­lau­ku­si 81 me­tų. Sū­ nus ant jos ka­po pa­sta­tė me­ di­nį že­mai­tiš­ką kry­žių. An­ta­nas Gors­kis su žmo­ na su­si­lau­kė ke­tu­rių duk­rų. Vie­na jo duk­rų, nors bu­ vo iš­te­kė­ju­si, sa­vo dviem sū­n ums su­t ei­k ė Gors­k ių pa­var­dę, no­rė­jo, kad jų gi­ mi­nės var­das ne­iš­nyk­tų. Ja­ni­na Gors­ka iš­te­kė­jo už Pa­e ­ž e­r ių dva­r o ne­t o­ li Kur­šė­nų sa­vi­nin­ko Jo­ no Na­gurs­kio. Ja­ni­na ta­po gra­fie­ne Na­gurs­ka, gy­ve­ na Pran­cū­zi­jo­je. An­ta­nas Gors­kis žu­vo au­to­ava­ri­jo­je 1973 m. bū­da­mas 70 me­tų. Jo duk­ra Ma­ri­ja Fer­giu­son, Lie­tu­vai at­ga­vus Ne­pri­klau­ so­my­bę, net tris kar­tus bu­vo at­va­žia­vu­si į Bir­žu­vė­nus, ap­lan­kė tė­vo gim­ti­nę Šau­ kė­nus ir se­ne­lio ka­pą. Pa­ de­da­ma Že­mai­ti­jos vys­ku­ pi­jos mu­zie­jaus Var­niuo­se di­rek­to­riaus p. A.Ivins­kio, su­tvar­kė sa­vo gi­mi­nės ka­ pus Šau­kė­nuo­se, nes ka­ro me­tu su­de­gus Šau­kė­nų baž­ Nukelta į 12 psl.

Tadeušo ir Onos Gorskių dukros Janina, Magdalena, Anna, Teresė.

Tadeušas ir Ona Gorskiai (pirmi iš kairės) su svečiais.

10

2015 m. vasario 27 d.

PENKTADIENIS, Nr. 3

(732)

/

ŽEMAIČIŲ

SAULUTĖ

Zi­ta Pau­laus­kai­tė

Že­mai­čių Kal­va­ri­jos žy­dai – už­mirš­ta is­to­ri­ja, Ar­ba Ka­tast­ro­fa – lai­kas žu­dy­ti Ka­ras pra­si­dė­jo sek­ma­ die­nį. Ir ne­tru­kus Že­mai­ čių Kal­va­ri­jo­je pra­dė­jo bur­tis par­ti­za­nai, va­di­na­ mie­ji bal­ta­raiš­čiai ar­ba liau­dies taik­da­riai. Bal­ ta­raiš­čiai, va­do­vau­ja­mi Be­no Jun­du­lo, pir­miau­sia su­ėmė Mar­go­li­nų šei­mą, ki­tus mies­te­lio žy­dus. Dar vie­tos ko­mu­nis­tus, so­vie­ tų val­džios ša­li­nin­kus su­ rin­ko ir už­da­rė da­bok­lė­je. Ki­tą die­ną vieš­ke­liu nuo Se­dos at­lė­kė sunk­ve­ži­mis, ku­ria­me bu­vo bū­re­lis vy­rų ir kul­kos­vai­dis. Už­tem­pę kul­kos­vai­dį ant ka­pi­nių kal­niu­ko, pra­dė­jo šau­dy­ti į mies­te­lį. Gat­ve­lė­je pa­ lei šiau­ri­nę ka­pi­nių pu­sę bu­vo nu­šau­tas An­ta­nas Braz­dei­kis, prie pir­mo­sios Kal­nų kop­ly­čios nu­šo­vė Vac­lo­vą But­kų iš Šar­ne­lės kai­mo. Se­nas Že­mai­čių Kal­v a­r i­j os gy­v en­t o­j as Ka­zys Pla­ta­kis yra pa­sa­ ko­jęs: „Bu­vau ta­da še­ šio­l i­k os me­t ų. Nu­ė ­j au į mies­t e­l į pa­s i­ž val­g y­t i. Juk mums, pa­aug­liams, įdo­mu bu­vo. Ka­ras ta­da at­ro­dė kaip tik­ra pra­mo­ ga. Su­si­rin­ko­me ke­li ber­ nio­kai ir vaikš­ti­nė­ja­me po mies­te­lį. Nu­ei­nam į mies­te­lio cen­trą ir ma­tom - par­ti­za­nai be­si­bū­riuo­ją.

Žemaičių Kalvarija

Vi­si vie­ti­niai ar iš ap­lin­ ki­nių kai­mų. Dau­giau­siai ber­nai, tar­na­vę pas ūki­ nin­k us, ke­l i in­t e­l i­g en­ tai, ke­li ūki­nin­kų sū­nūs. Maž­daug dvi­de­šimt vy­rų sto­vi. O jiems va­do­vau­ ti ima ne­p ri­k lau­s o­m os Lie­t u­v os ka­r iuo­m e­n ės lei­te­nan­tas A. K. Ir­gi iš Že­mai­čių Kal­va­ri­jos ki­ lęs. Po ku­rio lai­ko į mies­ te­lį įlė­kė sunk­ve­ži­mis su ru­sų ka­rei­viais. Vi­si su šal­mais, šau­tu­vai at­sta­ty­ti. Lie­tu­viai vy­rai tuoj iš­si­bė­ gio­jo, kas kur iš­si­slaps­tė. Ka­r iš­k as sunk­v e­ž i­m is pa­si­su­kio­jo po mies­te­lį ir iš­va­žia­vo. Vy­rai pa­ma­žu iš sa­vo slėp­tu­vių iš­lin­do ir vėl ėmė bū­riuo­tis aikš­tė­je. Bet ir vėl sunk­ve­ži­mis su šal­muo­tais ru­sų ka­rei­viais at­rū­ko. Ir vėl vy­rai puo­lė slėp­tis. At­vi­rai sto­ti į ko­vą ne­no­rė­jo – ne tos jė­gos. Vos vie­nas ki­tas kaž­ko­kį gin­klą tu­rė­jo. Tik vė­liau im­ta ieš­ko­ti gin­klų. „Ir dar Ka­zys Pla­ta­kis pa­sa­ko­jo, kad po til­tu per upe­lį už­ si­mas­ka­vęs gu­lė­jo ru­sų ka­rei­vis su kul­kos­vai­džiu. Ma­tyt, lau­kė ko­kios nors pro­vo­ka­ci­jos. Ma­tė, kad žmo­nės bū­riuo­ja­si, ta­ria­ si. O ir ru­sų ka­rei­viai su tuo sa­vo sunk­ve­ži­miu vis

grįž­da­vo, tik­riau­siai lau­kė ko­kio nors gin­kluo­to pa­si­ prie­ši­ni­mo. Vaikš­ty­nės po mies­te­lį, žiop­li­nė­ji­mas, dai­r y­m a­s is še­š io­l ik­m e­ čiui Ka­ziui bai­gė­si ne kaip. Jį su­lai­kė. Par­ti­za­ nams pra­dė­jęs va­do­vau­ti lei­te­nan­tas A. K. pa­sa­kė, kad rei­kia pa­tik­rin­ti, kas jis toks, ko čia šmi­ri­nė­ja, gal prie­šams ži­nias ren­ka. Ki­ti vy­rai, pa­ži­nę Ka­zį, ban­dė už­sto­ti, pa­liu­di­jo, kad jis vie­ti­nis, kad gal be jo­kių pik­tų kės­lų čia vaikš­ti­nė­ja. Bet lei­te­nan­ tas bu­vo ne­per­kal­ba­mas – lie­pė vai­ki­nu­ką už­da­ry­ti į areš­ti­nę. Pa­sta­te prie šv. Jo­no kal­no vie­no­je pu­sė­je dar prieš bu­vo įreng­ta šo­kių sa­l ė, ki­t o­j e – areš­t i­n ė (da­bok­lė). Jei per jau­ni­ mo pa­si­links­mi­ni­mus kas nors nu­tik­da­vę, po­li­ci­nin­ kui bū­da­vę pa­to­gu triukš­ ma­da­rį įgrūs­ti da­bok­lėn. Kai Ka­zį įstū­mė į da­bok­ lę, jis pa­ma­tė ke­lis suo­lus, gul­tus, nuo gat­vės pu­sės lan­gus su pi­nu­čiais. Ki­to­ je areš­ti­nės pu­sė­je ma­žas lan­ge­lis ir­gi su pi­nu­čiais. Pa­tal­po­je tam­su, nors bu­ vo dar die­nos me­tas. Kai vai­ki­nu­ko akys ap­ si­pra­to prie­blan­do­je, gir­di

Senoji Žemaičių Kalvarija

kaž­kas taip krebž­da pa­ kraš­čiais. Ka­zys Pla­ta­kis pri­si­mi­nė: „Pas­kui įsi­žiū­ riu – žy­dai. Vi­si pa­im­ti... Vi­si mies­te­lio žy­dai čia bu­vo. Trys Lei­bo­vi­čiai, du Stro­liai ir ke­tu­ri Be­ re­liai. Na, Mar­go­li­nai... Kam­pe su­si­gū­žę, vi­si su­ si­rie­tę, o tas Stro­lis vi­są lai­ką bel­džia ir bel­džia mal­das. Sė­di Stro­lis, lin­ guo­ja ir mel­džia­si. Be mal­dak­ny­gės, jis mal­das ži­n o­j o at­m in­t i­n ai. Pas­ kui jie ma­n e ir­g i pa­ž i­ no. Aš vie­ti­nis žmo­gus čia, su ma­no tė­vu žy­dai prieš ka­rą tu­rė­jo ry­šių ir įvai­rių rei­ka­lų. Klau­sia, gal no­ri, Pla­ta­ki, val­gy­ti, py­r a­g o mes tu­r im. Py­ ra­go su me­du­mi... Ta­da ne­bu­vau al­ka­nas, Sa­kau, ne, ne­no­riu val­gy­ti. Pats bu­vau su­si­jau­di­nęs, gal­ vo­jau, kas čia man bus, gal ma­ne kaž­kur iš­veš. Bu­vo py­ra­go rie­kę ap­te­pę su me­du­mi, bet aš at­si­sa­ kiau. Ir pas­kui mes kar­tu sė­dė­jom, šne­ku­čia­vo­mės. Ten už­da­ry­ti žy­dai vi­są lai­ką tar­pu­sa­vy­je kal­bė­ jo­si. Bu­vo jie ir dra­bu­žių pa­si­ė­mę, gal­būt ir auk­so tu­rė­jo. Bet, ži­not, par­ti­ za­nai auk­są pir­miau­siai at­im­da­vo...“ At­ėjo pa­va­ ka­rys, ne­rei­ka­lin­gus su­

im­tuo­sius rei­kė­jo pa­leis­ti. Ka­zį ir to­kį Jo­man­tą, ir­gi bu­vu­sį kar­tu areš­ti­nė­je, iš­k vie­t ė į ki­t ą pa­t al­p ą. O ten du to­kie va­di­na­mi tei­sė­jai ir par­ti­za­nai ta­rė­ si ką iš­leis­ti, ką pa­lik­ti. Ka­zys Pla­ta­kis pa­sa­ko­jo: „Pra­dė­jo mus ir vie­ni, ir ki­ti tar­dy­ti. Tar­dė ma­ne, Jo­man­tą ir dar vie­ną to­kį žmo­gų, ku­ris bu­vo toks keis­tas, lyg ir iš­pro­tė­jęs. In­te­li­gen­tas... Jis dai­na­vo, šau­kė. At­ro­dė kaip tik­ras pa­mi­šė­lis. Mu­du, ma­ne ir Jo­man­tą, iš­lei­do. Pa­tik­ri­ no, kas esam, aiš­ki­no­si, kur mes ir ko­dėl vaikš­čio­ jom. Na, pa­tar­dė ir sa­ko – į na­m us. Pau­p iais aš na­mo ėjau, bu­vau iš­si­gan­ dęs. Iki tol to­kių da­ly­kų ne­bu­vau pa­ty­ręs. Stre­sas di­d žiau­s ias. O pas­k ui su­ži­no­jau, kad žy­dus iš areš­ti­nės iš­ve­žė...“ Ne­pai­sant pa­tir­tų iš­gy­ ve­ni­mų, pir­ma­die­nį ber­ nio­kai vėl rin­ko­si mies­ te­ly­je, to­je vie­to­je, kur anks­č iau sto­v ė­j o su­d e­ gęs Lei­bo­vi­čiaus na­mas. Ir ma­tė, kaip at­va­žia­vo ke­lios gur­guo­lės su žy­ dais. Ir su bal­ta­raiš­čiais... Daug, la­bai daug žy­dų. Čia su­sto­jo. Tik­riau­siai no­r ė­j o pail­s ė­t i Že­m ai­ čių Kal­va­ri­jo­je. Žmo­nės

šne­kė­jo, kad ve­ža žy­dus iš Bars­ty­čių, Ne­va­rė­nų, ki­t ų ne­t o­l ie­s e esan­č ių mies­te­lių. Pas­kui dar ke­ lios gur­guo­lės. Žy­dai ne­ bu­vo su­ra­kin­ti, bet aky­lai pri­žiū­ri­mi par­ti­za­nų. Kai gur­guo­lės su­sto­jo, mies­ te­lio bal­ta­raiš­čiams lie­pė žy­dus pri­žiū­rė­ti, o juos ly­dė­ję par­ti­za­nai nu­ė­jo pa­val­gy­ti. Ka­zys Pla­ta­ kis sa­kė iki šiol pri­si­me­ nan­tis at­min­tin įstri­gu­sį epi­zo­dą. Kai gur­guo­lės su­sto­jo, kad ar­kliai ga­lė­tų pail­sė­ti, o par­ti­za­nai pa­ val­gy­ti, vie­na­me ve­ži­me jis pa­ma­tė pa­gy­ve­nu­sią žy­dę, ap­si­gau­bu­sią tam­sia ska­ra, ku­ri sė­dė­jo ir kuo ra­miau­siai kal­bė­jo­si su ša­lia sė­din­čiu kai­my­nu. Lyg nie­ko ne­bū­tų nu­ti­ kę... Net ir jis, anuo­met dar ne­su­bren­dęs pa­aug­ lys, su­pra­to, kad ne šiaip sau tuos žmo­nes ve­ža. Pas­kui žy­dų ne­be­li­ko... Žmo­nės kal­bė­jo, kad juos iš­v e­ž ė link Plun­g ės. O kur iš­ve­žė ir nu­žu­dė Že­ mai­čių Kal­va­ri­jos žy­dus Mar­g o­l i­n us, Stro­l ius ir Lei­b o­v i­č ius nie­k as jau ne­be­ga­li pa­sa­ky­ti. Vo­k ie­č iai Že­m ai­č ių Kal­va­ri­jo­je pa­si­ro­dė tik rug­pjū­čio mė­ne­sį. Plun­gė

ŽEMAIČIŲ

SAULUTĖ

/ 2015 m. vasario 27 d.

Ai­varas Li­lei­ka

Ka­ra­lius Ge­di­mi­nas pa­tvir­ti­na, kad Min­dau­gas su­grį­žo prie se­no­jo ti­kė­ji­mo Ka­ra­lius (bū­tent, ka­ra­lius) Ge­di­mi­nas sa­vo laiš­ke pa­tvir­ti­ na, kad Min­dau­gas su­grį­žo prie se­no­jo ti­kė­ji­mo. Tai yra, at­si­sa­ kė po­pie­žiš­kos ka­rū­nos ir „laips­nio“ šv. Ro­mos im­pe­ri­jo­je. Tad ko­dėl mes ir to­liau šven­čia­me Min­dau­go ka­ta­li­kiš­ką ka­rū­na­vi­mą, o ne jo „sar­mat­ly­vą“ su­grį­ži­mą prie Tė­vų ti­kė­ ji­mo? [1322 m.] Ge­di­mi­no laiš­kas Po­pie­žiui Jo­nui XXII Di­džiai pra­kil­niam tė­vui vieš­pa­čiui Jo­nui, Ro­mos sos­to aukš­čiau­sia­jam ku­ni­gui, Ge­di­mi­nas, lie­tu­vių ir dau­ge­lio ru­sų ir t. t. ka­ra­lius. Jau se­niai esa­me gir­dė­ję, kad vi­si krikš­čio­nių ti­kė­ji­mo iš­pa­ ži­nė­jai tu­ri pa­klus­ti Ta­vo va­liai bei tė­viš­kai [glo­bai] ir kad pats ka­ta­li­kų ti­kė­ji­mas yra tvar­ko­mas Ro­mos baž­ny­čios rū­pes­čiu. Tai ir yra prie­žas­tis, kad jū­sų kil­ny­bei šiuo laiš­ku pa­reiš­ kia­me, jog mū­sų pirm­ta­kas ka­ra­lius Min­dau­gas su vi­sa sa­vo ka­ra­lys­te bu­vo at­si­ver­tęs į Kris­taus ti­kė­ji­mą, bet dėl bro­lių iš te­uto­nų na­mo ma­gist­ro [da­ro­mų] žiau­rių nuos­kau­dų ir ne­su­ skai­čiuo­ja­mų iš­da­vys­čių jie vi­si nuo to ti­kė­ji­mo at­kri­to; kaip tik dėl to ir mes, de­ja, li­gi šios die­nos esa­me pri­vers­ti pa­si­lik­ti sa­vo se­no­lių klai­do­je. Iš tik­rų­jų, dau­ge­lį kar­tų mū­sų pirm­ta­kai, no­rė­da­mi su­da­ry­ti tai­ką, siun­tė sa­vo pa­siun­ti­nius po­nams Ry­gos ar­ki­vys­ku­pams, ta­čiau tie [te­uto­nų or­di­no bro­liai] juos žiau­riai nu­žu­dy­da­vo, kaip tai ma­ty­ti iš at­ve­jo, bu­vu­sio po­no Isar­no me­tu, kai jis, kaip vieš­pa­ties Bo­ni­fa­ci­jaus at­sto­vas, su­da­rė tai­ką bei pa­ liau­bas tarp mū­sų ir te­uto­nų na­mo bro­lių ir sa­vo laiš­ką mums at­siun­tė; ta­čiau, kai pa­siun­ti­niai grį­žo iš po­no Isar­no na­mo, pa­ke­liui vie­nus jie už­mu­šė, ki­tus pa­ko­rė ar­ba pri­ver­tė, kad jie pa­tys pa­si­skan­din­tų. Taip pat mū­s ų pirm­t a­k as ka­r a­l ius Vy­t e­n is bu­v o pa­ siun­tęs sa­vo laiš­ką po­nui le­ga­tui Pran­ciš­kui ir po­nui ar­ ki­vys­ku­pui Frid­ri­chui, pra­šy­da­mas, kad jie at­siųs­tų jam du bro­lius iš pran­ciš­ko­nų or­di­no, [drau­ge] pa­skir­da­mas jiems vie­t ą ir jau pa­s ta­t y­t ą baž­n y­č ią. Apie tai su­ž i­n o­ ję, Prū­si­jos iš te­uto­nų na­mo bro­liai pa­siun­tė ap­lin­ki­niais ke­l iais sa­v o ka­r iuo­m e­n ę ir mi­n ė­t ą baž­n y­č ią su­d e­g i­n o. Taip pat jie smur­tu ima po­nus ar­ki­vys­ku­pus ir vys­ku­pus, ir dva­si­nin­kus, kaip ma­ty­ti po­no Jo­no at­ve­ju, ku­ris bu­vo nu­ma­ rin­tas ku­ri­jo­je vieš­pa­ties Bo­ni­fa­ci­jaus me­tu, ir po­no ar­ki­vys­ ku­po Frid­ri­cho at­ve­ju, ku­rį klas­tin­gai iš­me­tė iš baž­ny­čios. Jie taip pat smur­tu pa­ė­mė ir vie­ną dva­si­nin­ką, po­ną Ber­tol­ dą, ku­rį jie žiau­riai nu­žu­dė Ry­gos mies­te jo pa­ties na­muo­se. Jie ir že­mes pa­ver­čia ty­rais, kaip tai ma­ty­ti Žem­ga­li­jo­je ir dau­ge­ly­je ki­tų [vie­tų]. Ta­čiau jie sa­ko, jog tai da­ro dėl to, kad no­ri ap­gin­ti krikš­čio­nis! Vil­nius

PENKTADIENIS, Nr. 3

11

(732)

Pa­mąs­ty­mas vy­dū­niš­kai Ne­iš­mo­kęs gy­ve­ni­mo mįs­lės įmin­ti – gy­ve­ni­me žū­va Mū­sų tau­tai gre­sia pa­vo­ jus. Pa­ti ji sau ga­li kenk­ti. Per grei­tai no­ri­me vis­ką pa­siek­ti. Ir po­li­ti­kos sri­ty­je. Tau­tos ga­ lias rei­kia au­gin­ti la­bai at­sar­ giai ir rū­pes­tin­gai. Lie­tu­vių tau­tos pa­dė­tis – iš­ties ypa­tin­ ga. Il­gais am­žiais ji gy­ve­no pa­verg­ta. Ir il­gė­jo­si su di­džiu skaus­mu ne­pri­klau­so­my­bės ir dy­ky­bės (lais­vės). Da­bar ji jai te­ko. Bet tar­si do­va­nai. Tau­tos jė­gos ne­bu­vo įtemp­ tos jai pa­si­im­ti. Be­veik vien pa­sy­vus bu­vo jos sten­gi­mas. Toks li­ko ir iki šian­dien. Lyg Tau­tos gy­ve­ni­me bū­tų kas nors pra­leis­ta. Ūmai Lie­tu­ vai te­ko kur­ti sa­vo val­džia­ vą. Ne­ti­kė­tai tū­li lie­tu­viai iš pa­val­di­nių ta­po val­dy­to­jais. Tau­t a tu­r i sa­v o tvark­d a­ rius, bū­tent – val­džią. Bet tū­liems dar ne­aiš­ku, ką tai reiš­kia. Iš įpro­čio val­di­nin­kai ir val­džios žmo­nės ne­ga­li to per­pras­ti. O žmo­giš­ko­sios di­dy­bės (jų tar­pe) daž­nai nėr (ne­ras­ta). To­dėl ga­li­me „ten“ vi­so­kių keis­tų reiš­ki­nių pa­ ste­bė­ti. Kiek tik yra tvar­kos,

kiek vi­so­kio ge­ro ku­ria­mo­ joj Lie­tu­vos val­džia­voj, tai, ro­dos, vien pa­ei­na iš svei­kų tau­ti­nių ypa­ty­bių. To­dėl ir ma­t y­t i ge­r es­n is pa­s i­s e­k i­ mas, ten kur ei­na­ma tar­si iš pa­jau­tos. Žy­mu tai ypa­čiai po­li­ti­ko­je. (...) Po­ky­čiui (...) pir­miau­siai svar­bu ma­ny­ti, geis­ti, jaus­ ti, kal­bė­ti, ra­šy­ti ir dirb­ti su tei­gia­mu nu­si­sta­ty­mu. Pa­ vyz­džiui, be la­bai svar­bios prie­žas­ties ne­mė­ty­ti viens į ki­tą pik­tus žvilgs­nius. Taip tik kurs­to­ma ko­vos pa­dė­tis mū­suo­se. Ir ne­tru­kus tau­ta skal­do­si į da­lis, ku­rios vie­na ki­tą su­nai­kin­ti no­ri. (...) Be­rods kol koks gy­vis yra sil­pnas, tol jis tu­ri ko­ vo­ti. Ko­vo­jant au­ga jė­gos. Ko­vo­jant stip­rė­ja ga­ly­bė. Ne tik pa­ties, bet ir prie­šo. To­dėl ko­va (Var­žy­bos) mū­ suo­se gal ir bū­ti­na. Bet kai iš jos ky­la ne­apy­kan­ta, tuo­ met tau­tos gy­vy­bei gre­sia pa­vo­jus. Ne­apy­kan­ta – sil­pnu­mo

Vy­dū­nas

ap­si­reiš­ki­mas. To­dėl sil­pna­ sis vi­suo­met pil­nas ne­apy­ kan­tos prieš tą, ku­rio įveik­ti ne­ga­li. Gy­ve­ni­mo įsta­ty­mai vi­suo­met tą nai­ki­na, ku­ris pa­žan­gai truk­do. O to da­ry­ti ne­rei­kė­tų. Juk ne­tin­ka­mos jė­gos dings­ta sa­vai­me. Gi su jo­mis ko­vo­jant jos yra stip­ri­na­mos. Ma­ža to, taip ir mū­sų pa­čių jė­gos prie­šų pa­s tip­r i­n i­m ui su­n au­d o­j a­ mos. Iš­min­tin­giau­siai bū­tų: lenk­ty­niau­ti, var­žy­tis kuo kil­nes­niais vei­ki­mais, kuo di­des­ne Kū­ry­ba, kuo di­des­ ne Sar­ma­ta. Vie­nas prieš ki­ tą ko­vo­ti (tiks­liau: var­žy­tis tar­pu­sa­vy­je) tik tuo­met, kai no­ri­ma su­tvir­tin­ti Vals­ty­bę ar­ba Tau­tą. Ir tai, tik tuo at­ve­ju, kai pa­čiam vi­są tai as­me­niš­kai su­tei­kia dau­giau ga­lios ir pa­tir­ties. (...) Iš ki­tų tau­tų pa­si­mo­ky­ti yra la­bai nau­din­ga. Ta­čiau mo­ky­mui­si im­ki­me jų pra­ kil­niau­sius reiš­ki­nius. Pa­ vyz­d žiui, lie­t u­v ių kal­b on tu­rė­tų bū­ti ki­tų ver­čia­mi ki­tų

tau­t ų svar­b iau­s i pa­t ir­t ies ir iš­min­ties lo­by­nai. Bet, de­ja, la­bai daž­nai ver­čia­ mi ki­tų tau­tų niek­nie­kiai į mū­sų kal­bą. Ir tad to­kiuo­se raš­tuo­se slan­kio­ja že­miau­si ki­tų tau­tų pa­pro­čiai, bū­dai, min­tys kaip ko­kios skruz­ dė­lės lie­tu­vių dva­sios na­ muo­se ir griau­na jos sie­nas. Ma­ža to, nū­die­nos ver­ti­ muo­se vis ma­žiau ir pa­čios Lie­tu­vių Kal­bos. (...)   Nie­kuo­met ne­tu­ri bū­ti klau­sia­ma, ar iš­liks tau­ta, ar ne? Ta­čiau vi­suo­met sa­vęs klaus­ki­te: kaip Aš au­gi­nu Sa­ve, Tau­tą (ir Vals­ty­bę)? Au­gan­čio­ji Tau­ta (Vals­ty­bė ir As­muo) iš­liks sa­vai­me. Tik gal­vo­da­mi apie Jos iš­li­ki­mą, ne­pa­mir­ši­me to iš­li­ki­mo są­ ly­gų - au­gi­mą ir au­gi­ni­mą! Į tai rei­kia vi­są ma­ny­mo ir vei­ki­mo ga­lią kreip­ti. (...) Žmo­gus te­ga­li gim­ti iš Žmo­niš­ku­mo. O tai par­ei­ na iš As­mens są­mo­ny­bės sri­ties. Dva­sio­je Žmo­ni­ja, yra Tik­ro­ji Se­se­ri­ja - Bro­li­ja. Pa­gal Vy­dū­ną pa­ren­gė Ai­va­ras Li­lei­ka Vil­nius

Pra­si­de­da vie­nuo­lik­ta­sis Ta­do Damb­raus­ko fo­to­kon­kur­sas „Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė fo­to­gra­fi­jo­je 2014–2015“ Kraš­to ap­sau­gos mi­nis­te­ri­ja skel­bia jau vie­nuo­lik­to­jo Ta­do Damb­raus­ko fo­ to­kon­kur­so „Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė fo­to­ gra­fi­jo­je 2014-2015“ pra­džią ir kvie­čia vi­sus fo­to­gra­fuo­jan­čius ir be­si­do­min­ čius ka­riuo­me­ne teik­ti sa­vo nuo­trau­kas šioms ke­tu­rioms te­moms: „Por­tre­tas“, „Pra­ty­bos“, „Ka­rio kas­die­ny­bė“, „Links­ mas kad­ras“. Kon­kur­so ver­ti­ni­mo ko­mi­si­ja ge­riau­ sių kiek­vie­nos kon­kur­so te­mos nuo­trau­ kų au­to­riams skirs po 750 eu­rų pre­mi­ją. Kon­kur­so da­ly­viams taip pat bus įteik­ti spe­cia­lūs pri­zai, ku­riuos įstei­gė ir nu­ga­lė­ to­jus šio­se ka­te­go­ri­jo­se iš­rinks Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės va­das, Ta­do Damb­raus­ko fo­to­kon­kur­so rė­mė­jai: nau­jie­nų por­ta­las „Del­fi“, fo­to­la­bo­ra­to­ri­ja „Fo­to­ser­vi­sas“ ir UAB „Bal­ti­jos ar­se­na­las“ par­duo­tu­vių tin­ klas „Ar­mi­jai ir ci­vi­liams“. Ge­riau­sių nuo­trau­kų pa­ro­dos ati­da­ry­ mą ir lau­re­at­ ų ap­do­va­no­ji­mą pla­nuo­ja­ma su­reng­ti 2015 m. ge­gu­žės mė­ne­sio ant­ro­je pu­sė­je Vil­niu­je. Taip pat bus iš­leis­tas fo­ to­kon­kur­so da­ly­vių nuo­trau­kų ka­ta­lo­gas, ku­rį gaus vi­si kon­kur­so da­ly­viai. Šiuo kon­kur­su sie­kia­ma ska­tin­ti ša­lies fo­to­gra­fus ir žur­na­lis­tus do­mė­tis ka­rių gy­ve­ni­mu, ka­rius – fo­to­gra­fuo­ti, vi­suo­me­ nę su­pa­žin­din­ti su Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės veik­la. Kraš­to ap­sau­gos mi­nis­te­ri­ja vi­sus fo­to­gra­fuo­jan­čius jau nuo da­bar kvie­čia per­žvelg­ti pra­ėju­sių ir šių me­tų ap­lan­ kus su nuo­trau­ko­mis ir, ap­si­gin­kla­vus ge­riau­siais kad­rais, da­ly­vau­ti kon­kur­se.

Svar­biau­sia, kad nuo­trau­ka pa­pa­sa­ko­tų is­to­ri­ją iš ka­riuo­me­nės gy­ve­ni­mo: kaip ka­riai vyk­do ko­vi­nes už­duo­tis, da­ly­vau­ja pra­ty­bo­se, ko­kius kas­die­nius iš­gy­ve­ni­ mus pa­ti­ria. As­me­nys, no­rin­tys da­ly­vau­ti kon­kur­se, sa­vo dar­bus tu­ri at­siųs­ti ne vė­liau kaip iki šių me­tų ko­vo 25 d. Iš­sa­mią in­for­ma­ci­ją apie kon­kur­so są­ly­gas, re­gist­ra­vi­mo­si ir nuo­trau­kų siun­ti­mo tvar­ką ra­si­te Kraš­to ap­sau­gos mi­nis­te­ri­jos pus­la­py­je www. kam.lt Apie Ta­dą Damb­raus­ką

Ka­r o ope­r a­t o­r iaus ir fo­t o­g ra­f o Ta­d o Damb­raus­k o var­d as šiam fo­t o­k on­k ur­s ui su­t eik­t as, no­rint įam­ž in­t i jo at­mi­ni­mą ir nuo­pel­nus. Ta­das Damb­raus­kas Kraš­to ap­ sau­gos de­par­ta­men­te pra­dė­jo dirb­ti 1990 me­tais, ne­tru­kus bu­vo pa­skir­tas Vil­niaus ope­ra­t y­v i­n ės gru­p ės in­s truk­t o­r iu­m i-me­ to­d i­n in­k u. Vė­liau dir­b o žur­n a­lo „Ka­r ys“ fo­t o­g ra­f u, bri­g a­d os „Ge­le­ž i­n is Vil­k as“ ir Kraš­to ap­sau­gos mi­nis­te­ri­jos ope­ra­to­riu­ mi. Jis su­kau­pė uni­ka­lų nuo­trau­kų ir vaiz­dų ar­c hy­v ą – fik­s a­vo Lie­t u­vos ka­r iuo­m e­n ės rai­dą nuo Są­jū­džio ža­lia­raiš­čių iki mo­der­ nios, ver­tos na­rys­tės NATO, ka­riuo­me­nės. Dirb­d a­m as Ta­d as Damb­raus­k as ne­ven­g ė ri­zi­kos ir ne­tra­di­ci­nių spren­di­mų, dėl „ge­ro kad­ro“ bu­vo pa­si­ry­žęs pra­lauž­ti bet ko­kius le­dus. Jis pir­ma­sis ir vie­nin­te­lis ka­riuo­me­ nė­je fil­ma­vo pa­ra­šiu­ti­nin­kus pri­si­ri­šęs prie lėk­tu­vo spar­no, nuo­lat leis­da­vo­si į il­gus ir su­dė­tin­gus žy­gius kar­tu su ka­riais, fik­sa­vo pir­mų­jų tarp­tau­ti­nių lie­tu­vių mi­si­jų aki­mir­ kas Bal­ka­nų re­gio­ne ir Af­ga­nis­ta­ne. www.kam.lt

12

2015 m. vasario 27 d.

Pa­va­sa­rio kva­pų bei­eš­kant

Ra­šy­to­jas, dra­ma­tur­gas, dai­l i­n in­k as Ro­m u­a l­d as Lan­kaus­kas gi­mė 1932 m. Klai­p ė­d o­j e. Vo­k ie­č iams oku­pa­vus Klai­pė­dos kraš­ tą, tė­vai per­si­kė­lė gy­ven­ti į Plun­gės ra­jo­no Liep­gi­rių kai­m ą. Ro­m u­a l­d as lan­ kė Alek­san­dra­vo pra­džios mo­kyk­lą, mo­kė­si Ša­tei­kių mo­kyk­lo­je ir Sa­lan­tų pro­ gim­n a­z i­j o­j e. Vie­n uo­l ik­t ą kla­sę bai­gė Plun­gės vi­du­ri­ nė­je va­ka­ri­nė­je mo­kyk­lo­je. Lan­kė prie ra­jo­no laik­raš­čio re­dak­ci­jos vei­ku­sį li­te­ra­tų bū­r e­l į. Šia­m e laik­r aš­t y­j e iš­spaus­di­no pir­mą­jį sa­vo pro­zos kū­ri­nė­lį. 1950 m. įsto­jo į Vil­niaus vals­ty­bi­ nio uni­v er­s i­t e­t o Is­t o­r i­j os – fi­lo­lo­gi­jos fa­kul­te­tą. Stu­ di­juo­da­mas dir­bo žur­na­lo „Jau­ni­mo gre­tos“ re­dak­ci­ jo­je. Vė­liau - „Li­te­ra­tū­ros ir me­no“ (1954), „Šluo­tos“ (1959-1960), „Kul­t ū­r os ba­rų“ (1973) re­dak­ci­jo­se. Ra­š ė no­v e­l es, ro­m a­n us, pub­li­cis­ti­ką. 1961 m. po ap­si­lan­ky­mo Pa­ry­žiu­je „Mu­see Na­tio­nal d‘Art Mo­der­ne“ pra­dė­jo ta­ py­ti. Do­mė­jo­si mo­der­niuo­

ŽEMAIČIŲ

SAULUTĖ

ju me­nu, abst­rak­ci­ja. 19781979 m. dir­bo dai­li­nin­ku de­ko­ra­to­riu­mi. So­viet­me­čiu jo kū­ry­bos dar­bų pa­ro­dos bu­v o ne­p a­g ei­d au­j a­m os. Ne­pri­klau­so­my­bės me­tais R. Lan­kaus­kas pri­sta­tė ne­ ma­žai per­so­na­li­nių abst­rak­ taus me­no pa­ro­dų Lie­tu­vo­je ir už­s ie­n y­j e (Suo­m i­j o­j e, Vo­k ie­t i­j o­j e, An­g li­j o­j e ir kt.). Da­lis jo dar­bų pa­te­ko į pri­va­čias už­sie­nie­čių ko­

lek­ci­jas. „R. Lan­kaus­kas yra vie­ nas abst­rak­cio­niz­mo pio­ nie­rių Lie­tu­vo­je, sa­vo pa­ ro­do­mis kė­lęs anuo­me­ti­nių funk­cio­nie­rių įtū­žį ir bai­mę. Į ke­l ias die­n as tru­k u­s ias ir pa­r ei­g ū­n ų rei­k a­l a­v i­m u skan­d a­l in­g ai už­d a­r i­n ė­t as pa­ro­das pub­li­ka va­žiuo­da­ vo kaip į ne­ma­ty­tą įvy­kį“ – ra­šė me­no­ty­ri­nin­kas Vi­das Poš­kus.

R. Lan­kaus­kas 2014 m. Plun­gės vie­ša­jai bib­lio­te­kai pa­do­va­no­jo du ta­py­bos dar­ bus: „Džia­zi­nė im­pro­vi­za­ci­ ja“ ir „Pa­va­sa­ri­nės aud­ros“ (2014, ak­ri­las). Vie­š o­s ios bib­l io­t e­k os dar­buo­to­jai dė­ko­ja au­to­riui už do­v a­n o­t us bib­l io­t e­k ai me­no kū­ri­nius. Plun­gės vie­šo­sios bib­lio­te­ kos in­for­ma­ci­ja

„žemaičių saulutės“ esė

Atkelta iš 9 psl.

Rengėjas - DRAUGIJA „SAULUTĖ“ Leidžiamas nuo 1994 m. spalio 4 d. Laisvės al. 19, LT-90157 Plungė Tel.: (8 448) 72 372, 72 375 E. p. [email protected]

Korespondentai: V. Liutikaitė, R. Žukienė, K. Vaitkus, A. Kuprelytė, Z. Paulauskaitė Rinko - Z. Jonušaitė

/

Gors­kiai – se­na Že­mai­ti­jos ba­jo­rų gi­mi­nė

Pa­par­čiai, Skuo­do ra­jo­nas

Redaktorė - Kristina Paulauskaitė Pavaduotojas - Dainius Sobeckis Kalbos redaktorės - Genutė Matevičiūtė, Vilma Mosteikienė

(732)

Ro­mu­al­do Lan­kaus­ko do­va­na Plun­gės vie­ša­jai bib­lio­te­kai

Eg­lė Jač­ko­ny­tė

Al­suo­ja pa­va­sa­ris. Žie­mos šal­tu­kas tik grybš­te­lė­jo ir jau ne­bėr. Bet kar­tu su va­sa­riu be ši­lu­mos at­ke­liau­ja ir drėg­nos vėt­ros, šlap­dri­bos, sli­dūs ke­liai. „Ry­ti­niai pa­si­vaikš­čio­ji­mai“ - kaip kad va­di­na­me su sū­nu­mi, kai at­si­ke­li vi­sai dar tam­so­je, var­gin­gai nu­klam­po­ji iki sto­te­lės, o au­to­bu­sui, pa­si­ro­do, bu­vo per sun­ku at­va­ žiuo­ti. Nu­ka­bi­nęs no­sį par­plum­pi­ni at­ga­lios. Glau­die­si prie kros­nies ir klau­sai­si kaip kiek­vie­nam su­kiu­žu­sios tro­be­lės ply­šy šniokš­čia vė­jai, kve­pian­tys pa­va­sa­riu. Ir taip no­ri­si ža­lu­mos, daug daug, o ne pur­vi­nų nu­kei­pu­sių krū­my­nų ir mur­zi­no iš­ko­ri­ju­sio snie­go. Upe­lio ban­ga iš­lin­do iš po snie­go ir le­do, šen ten kyš­te­lė­jo tam­siais van­de­nim, o dug­ne sau siū­ruo­ja ža­li žo­ly­nai lyg vi­sai ki­tam pa­sau­ly, tik ne­mė­gink jų lies­ti. Sa­vam pa­sau­ly jie ve­ši ir ža­liuo­ja, bet pa­lies­ti pa­virs­ta vien sku­tais, ku­riuos žmo­gus iš­me­ta, taip ir ne­pa­si­pui­ka­vęs. Ne taip bai­si bu­vo ta žie­ma, kaip ne­ma­lo­nus va­sa­ris. Ap­link nei no­sies ne­iš­ki­ši ne­par­klu­pęs - nuo­sta­biau­sios čiuo­ žyk­los. Ly­ja, už­šą­la, už­snin­ga, o ant snie­go vėl šą­la le­das. Lau­kų lau­kais tik čiu­ži­nėk taš­ky­da­ma­sis. Upe­lis pa­tvins­ta, už­šą­la, vėl už­tvins­ta lau­žy­da­mas le­du­kus, vėl šniokš­čia griau­da­mas til­te­lį. Mai­ša­ly­nė, pur­vy­nas, ba­los, le­dai, drėg­na ši­lu­ma, vis švel­nes­ni vė­jai, pir­mi drą­ses­ni paukš­tu­kų pa­čir­pe­ni­mai. Sun­kiai, sun­kiai že­ mė iš­si­va­duo­ja iš įša­lo. Vie­ną ry­tą tik šast - ir ne­be­li­ko snie­go nei le­do, vien ta­ke­liai bal­tuo­ja, upe­lis šniokš­čia, smar­kia sro­ve grės­min­gai aukš­tai pa­ki­lęs. Ga­lė­čiau sa­ky­ti, jog tie­siog to­ta­liai nie­ko ne­vyks­ta. Ab­so­liu­ti mir­ti­na ra­my­bė, te­kan­ti tin­gia sro­ve per gy­ve­ni­mą. Bet kai­my­nai ne­nu­sto­ja po­rin­ti apie rė­kian­čius laik­raš­čius, ra­di­jas pa­siu­tu­siu rit­mu tarš­ka ne­pails­da­mas, o žiū­rint te­le­vi­zo­rių tu­rė­tų at­ro­dy­ti, jog už kiek­vie­ne krū­mo ta­vęs ty­ko ma­nia­kas, mir­ti­nas vi­ru­sas ar bent mi­nų lau­kas. Po žie­mi­nio stin­gu­lio teks iš­lįs­ti iš ur­ve­lio pa­si­dai­ry­ti, kas gi iš tik­ro po tuo krū­mu sle­pia­si. De­šimt ki­lo­met­rų pė­di­nau šliurp­sian­čiu ke­lio pur­vy­nu. Miš­ko ke­ly dar bliz­ga le­das, o pa­ke­lėj styp­so mur­zi­no snie­go sto­vyk­los. Ma­žu­ty­tės lyg žais­li­nės eg­li­kės ver­žia­si iš po snie­go už­si­li­ku­sių gur­vuo­lių tar­si sku­bė­da­mas į pa­sau­lį to­lyn nuo sa­vo mo­ti­nos eg­lės. Švys­te­lė­jo pro no­sį šar­kos uo­de­ga. Kaž­kur tir­lia­vo zy­lės. Nu­čerš­kė­jo žvir­blių pul­kas. Ir dar kaž­ko­kio man ne­pa­žįs­ta­mo paukš­čio baikš­ti gies­me­lė. Pa­va­sa­ris juk dar ne­įsi­lin­ga­vo, ne­jau bus grį­žęs koks ma­ža­sis anks­ty­vas ke­liau­nin­kas? Bet kad dan­gus „at­si­ki­ša au­sis“ po žie­mos le­tar­go, tai jau tik­rai. Drėg­nas vė­jas teš­kia į vei­dą. Plė­šia ska­rą, ve­lia­si į plau­kus, bet vi­sai ir ne­si­no­ri nuo jo slėp­tis. Jis toks švel­nus, gy­vy­bin­gas, šil­tas. Vė­jas, ne­šan­tis gy­vy­bę, bet ne liū­de­sį, li­gą, šal­tį. Žiū, kaip grei­tai nu­rau­do ber­žų vir­šū­nės, nu­ka­ro žir­gi­niai, te­be­ža­liuo­ja miš­ko sa­ma­nų pa­slėp­ti že­muo­gy­nai. Ke­lias ke­le­lis už­sni­gęs, vie­nos duo­bės. Dvi­ra­čiu ne­iš­vin­gu­riuo­si, pės­čiam nė­ra ly­gios vie­te­lės, o jau ma­ši­na lyg bė­giais tra­ta ir tyš­ka į vi­sas ša­lis. Vi­sam ke­ly­je vie­na to­kia mur­zi­na nu­tra­tė­jo. Dar gy­vu­lius ve­žan­tis fur­go­nas nu­si­kra­tė. Su­ti­kau ir žmo­nių pa­ga­liau ke­ly­je: dvi ska­ro­tos mo­te­rė­lės la­bai jau emo­ cin­gai aiš­ki­no­si Eu­ro­pos Są­jun­gos pri­va­lu­mus. Ir taip ne­re­a­liai, juo­kin­gai skam­ba tas jų ki­vir­čas dum­bli­nam, ne­gy­vam ke­ly tar­tum fil­mą žiū­rė­tum iš ša­lies: varg­šai ir to­liau vargs toj Eu­ro­po­je, pa­mi­nė­si ma­no žo­dį, at­si­vers vi­si ke­liai, ne­iš­ma­nai nie­ko, po­nai ir liks dar di­des­niais po­nais ir t.t. Pra­len­kiau bū­si­mą­sias eu­ro­pie­tes, jau ir na­ mai ne­to­li. Dar vie­ną kar­tą te­ko mak­tel­ti į šla­pią pus­nį: to­kia už­si­glau­dus siau­ram ta­ke­ly tarp dvie­jų ap­žė­lu­sių krū­my­nais kal­vų žie­mos iš­dai­ga, bal­tas la­pas ant juo­ dos skran­dos. To­kia bu­vo de­šim­ties ki­lo­met­rų ke­lio­nė pa­va­sa­rio kva­pų bei­eš­kant, ir - ne­su­ti­kau kaž­ko­dėl nei vie­no bent ma­žu­ly­čio te­ro­ris­to, na šau­naus kau­bo­jaus, nie­kas ne­si­vi­jo pa­tra­kęs ma­ši­na, ne­šau­dė iš už me­džio, žvaigž­die­čiai ne­pa­mo­ja­vo ži­bu­rė­liu. Gam­tos žings­niai lė­ti, ra­mūs, iš­di­dūs, gra­žūs ir už­tik­rin­ti. Vis ra­tu, bet vis į prie­kį ir nė kar­to į vie­ną pė­dą, vis nau­jai per co­lį, per du ar net per vi­są žings­nį. Nuo­bo­du? La­bai jau lė­ta, mo­no­to­niš­ka ir aiš­ku? O kur le­ki? Kuo no­ri at­ro­dy­ti su­si­rū­pi­nęs, ner­vin­gai rū­ky­da­mas ir laks­ty­da­mas tai šen, tai ten lyg tas su­tri­kęs pe­liūkš­tis, stai­ga įmes­tas į dė­že­lę ir be­si­blaš­kan­tis nuo vie­nos sie­nos prie ki­tos? Vis­kas vyks­ta sa­vu lai­ku ir sa­vu rit­mu, kad ir ką be­da­ ry­tum. Vi­si pa­tys rim­čiau­si ir svar­biau­si ta­vo dar­bai tė­ra vai­ko žai­di­mas, kad už­im­tų die­ną. Te­ga­li vien įsi­jaus­ti į ta­ve su­pan­tį rit­mą.

PENKTADIENIS, Nr. 3

Leidėjas: UAB „Plungės žinios“ Vytauto g. 9B, LT-90123 Plungė Tel./faks.: (8 448) 71 012, 70 400. Spaudė UAB „Vakarų spaustuvė“ (Kretinga). Straipsnių ir laiškų autorių nuomonės gali nesutapti su redakcijos nuomone. Maketavo Žydrūnas Pilitauskas (Vytauto g. 9B, LT90123 Plungė. Tel.: (8 448) 70 400, 8 682 56 996. E. p. [email protected]). Tiražas – 1500 egz.

ny­čiai, ap­griu­vo ir Gors­kių ka­po rū­sys. Ap­lan­kė Bir­žu­ vė­nuo­se įsteig­tą mu­zie­jų, jį įstei­gė ir vi­suo­me­ni­niais pa­grin­dais pri­žiū­ri mo­ky­ to­ja Al­do­na Si­mo­na­vi­čiū­tė. Pa­kvie­tė p. A. Ivins­kį ir A. Si­mo­na­vi­čiū­tę ap­si­lan­ky­ti Pran­cū­zi­jo­je, Gre­nob­ly­je, kur gy­v e­n o, tė­v o vi­l o­j e „Sa­mo­gi­tia“. Jie taip ir pa­ da­rė. Drau­gys­tė ne­nu­trū­ko iki da­bar. Ja­ni­na Gors­ka – gra­fie­nė de Na­gurs­ka į Bir­žu­vė­nus bu­vo at­va­žia­vu­si su sū­nu­ mis Mi­š e­l iu ir Hu­b er­t u 2005 m. Ji no­rė­jo su­ras­ti už­kas­tą šei­mos por­ce­lia­ną. Po die­nos pa­ieš­kų lo­bį pa­ si­se­kė su­ras­ti. In­dai bu­vo ge­rai iš­si­lai­kę, nors dė­žės bu­vo su­pu­vę. At­kas­tą por­ ce­lia­ną p. Ja­ni­na pa­do­va­ no­jo Že­mai­ti­jos vys­ku­pi­jos Var­nių mu­zie­jui. Ma­r i­j os Fer­g iu­s on sū­ nus Mi­š e­l is, gy­v e­n an­t is Pran­c ū­z i­j o­j e Lio­n e 2012 m. mo­to­cik­lu at­va­žia­vo į Bir­žu­vė­nus, jis pa­no­rė­jo pa­ ma­ty­ti pro­tė­vių dva­rą, nes jam apie jį daug pa­sa­ko­jo se­ne­lis An­ta­nas. Daug var­g o so­v ie­t i­n ė oku­pa­ci­ja at­ne­šė ir Mag­ da­l e­n ai Gors­k ai ir Ju­l iui Ko­ma­rov­skiams. Jie su­si­ lau­kė tri­jų sū­nų: Zyg­mun­ do, Bro­nis­lo­vo ir An­ta­no bei duk­r os Anos. 1940 m. Ko­m a­r ov­s kiai, bi­j o­ da­mi so­vie­ti­nių rep­re­si­jų per­si­kė­lė į Vil­nių. Sū­nūs įsi­t rau­k ė į an­t i­s o­v ie­t i­n ę ir an­ti­na­ci­nę veik­lą. Bro­

nis­lo­vą 1943 m. vo­kie­čių sau­gu­mas ir už pri­klau­sy­mą Lais­vų­jų lan­kų są­jun­gai su­ šau­dė Pa­ne­riuo­se. An­ta­nas bu­vo slap­tos skau­tų or­ga­ ni­za­ci­jų na­rys. 1944 m. jį, vos ke­tu­rio­lik­me­tį, su­ėmė NKVD, po po­ros mė­ne­sių vi­sai iš­se­ku­sį pa­lei­do. An­ ta­nas su tė­vais re­pat­ri­ja­vo į Len­ki­ją. Su su­klas­to­tais do­ku­men­tais įsto­jo į Poz­ na­nės ka­ri­nin­kų mo­kyk­lą. Už­si­tar­na­vo ka­ri­nio lai­vy­ no ko­man­do­ro laips­nį. Mi­rė 2008 me­tais. Zyg­m un­t as Ko­m a­r ov­ skis, gi­męs 1925 m. da­ly­va­ vo len­kų po­grin­džio veik­lo­ je, bu­vo Ar­mi­jos Kra­jo­vos 6-osios Vil­niaus bri­ga­dos par­ti­za­nas. Ka­rą bai­gė 1945

m. fron­t e prie Drez­d e­n o, tu­rė­da­mas pa­po­ru­či­ko laips­ nį. Po ka­ro bai­gė Poz­na­nės uni­ver­si­te­tą, ta­po Var­šu­vos uni­ver­si­te­to pro­fe­so­riu­mi. 1989 m. pa­si­kei­tus san­tvar­ kai, bu­vo pa­skir­tas Len­ki­jos am­ba­sa­do­riu­mi Ru­mu­ni­jo­je. Mi­rė 1992 m. Var­šu­vo­je. Zyg­mun­to sū­nus, Mag­ da­le­nos Gors­kos vai­kai­tis, Bro­nis­lo­vas Ko­ma­rov­skis yra Len­ki­jos pre­zi­den­tas. Ana Ko­ma­rov­ska gi­mė 1940 m. ge­gu­žės 5 d. Bai­gė Liub­li­no uni­ver­si­te­to pe­da­ go­gi­kos fa­kul­te­tą. Iš­te­kė­jo už Ja­no Dov­gia­lo, ge­o­lo­gi­ jos pro­fe­so­riaus. Dov­gia­lų (Dau­gė­lų) šei­ma ki­lu­si iš Lie­tu­vos. Mag­da­le­na Gors­ka-Ko­

ma­r ov­s ka prieš mir­t į pa­ ra­šė kny­gą „Su­grį­ži­mas į Že­mai­ti­ją“, ku­rio­je ap­ra­šė sa­vo vai­kys­tę ir gy­ve­ni­mą Že­mai­ti­jo­je. Kny­ga pil­na mei­lės ir il­ge­sio že­mai­čių že­mei ir jos žmo­nėms. Šią kny­gą kaip do­va­ną pa­li­ko sa­v o vai­k ams ir vai­k ai­ čiams, kad jie ži­no­tų sa­vo pro­tė­vių gim­tą­jį kraš­tą ir jį pa­mil­tų. Mag­da­le­na mi­rė 1989 m. Var­šu­vo­je, su­lau­ ku­si 89 me­tų. Tai to­kia Že­mai­ti­jos ba­jo­ rų Gors­kių, XX a. pra­džio­je gy­v e­n u­s ių Bir­ž u­v ė­n uo­s e, Šau­kė­nuo­se ir Džiu­gi­nė­nuo­ se, is­to­ri­ja. Vil­nius