www.zemsaulute.blogspot.com

ISSN 1822-6817 2016 01 29 / PENKTADIENIS

KULTŪROS SAVAITRAŠTIS

Nr. 1 (752) / Kaina 0,72 Eur (2,5 Lt)

Po­etės Li­di­jos Šim­ku­tės re­či­ta­lis Sid­nė­jaus ope­ros rū­muo­se WHITE SHADOWS - (BALTI ŠEŠĖLIAI) pa­sau­ lio prem­je­ra, (kom­po­zi­ci­ja pa­gal Li­di­jos Šim­ ku­tės po­ezi­ją) skam­bė­jo SIDNĖJAUS OPEROS RŪMUOSE – UTZONO re­či­ta­lių sa­lė­je, 2015 m. spa­lio 23 d. Dai­nų cik­las ba­ri­to­nui - (An­drew O’Con­nor) ir ka­me­ri­nei gru­pei (flei­tai, pi­ko­lo, kla­ri­ne­tai/ bo­so kla­ri­ne­tai smui­kui ir pia­ni­nui). Kom­po­zi­ci­ją at­li­ ko HOURGLASSS ANSAMBLIS. Me­ni­nis va­do­ vas/kla­ri­nis­tas An­drew Ken­ne­dy. Čia pa­teik­tos kom­po­zi­to­rės MARGERY SMITH min­tys apie tai, kas ją pa­ska­ti­no pa­si­rink­ti Li­di­jos Šim­ku­tės ei­lė­raš­čius jos kū­ri­niui ir HOURGLASS ka­me­ri­nio an­sam­blio iš­pil­dy­mo re­cen­zi­ja. Kom­p o­z i­c i­j a ,,BALTI ŠEŠĖLIAI“ ak­cen­tuo­ja mū­sų lai­ki­nu­mą, pra­ra­di­mus ir vie­ nat­vę. Tai ryš­kiau­sios te­mos Li­di­jos Šim­ku­tės mis­ti­nė­je po­ ezi­jo­je. „BALTI ŠEŠĖLIAI“ - tar­si me­di­ta­ci­ja. Klau­sy­to­jas įtrau­kia­mas į pa­sau­lį, kur in­ teg­ra­lus na­tū­ra­lu­mas, dva­sin­ gu­mas ir šven­tu­mas su­skam­ba dau­ge­liu bal­sų ir dar­niai iš­si­lie­ ja į har­mo­nin­gą po­li­fo­ni­ją. Jo­je iš­gir­si­me ir po­etės, ir kom­po­zi­ to­rės bal­sus. Štai trum­pa HOUGLASS an­sam­blio mu­zi­kos san­trau­ka ir kom­po­zi­to­rės pa­nau­do­tos teks­to ei­lės. Iš vi­so bu­vo at­ rink­ta 12 ei­lė­raš­čių. 1. Ma­no vaiz­duo­tė pa­lie­ čia sau­lę  – flei­ta ir smui­kas žai­d žia tar­p u­s a­v y­j e, tar­s i pri­kel­da­mi ja­po­niš­ką auš­rą. So­lis­tas kon­tem­pliuo­ja pla­ čios to­ly­bės ke­lio­nę. Iš čia iš­plau­kia kom­po­zi­ci­jos pa­va­ di­ni­mo ei­lu­tė „Pie­šiu bal­tus še­šė­lius ant juo­do fo­no“. 2. Tik ty­la kal­ba  – aud­ rin­ga ir skal­dan­ti da­lis, rė­ žian­čiais rit­mais. Kaž­kie­no ne­b u­v i­m as su­ž a­d i­n a gi­l ų ne­ri­mą: „Klu­pau prie daug ži­nan­čių / su­jauk­tų dra­bu­žių / Jie ty­li / su­gė­rę pra­ei­tį“. 3. Ne­t u­r ė­d a­m i at­r a­m os - in­stru­men­tai ai­ma­nuo­ja drau­g ys­t ės; jie ne­ž e­m iš­k i, aist­rin­gi, pa­si­me­tę, vie­ni­ši: „Ne­tu­rė­da­ma at­ra­mos / pri­sė­ siu prie sa­vęs / ir pa­dai­nuo­siu sau dai­ne­lę“. 4. Še­šė­liai kren­ta  – lė­tas klar­ne­to, vin­giuo­jan­tis bal­sas iš­reiš­kia ne bal­tų, o tam­sių še­ šė­lių po­trau­kį – mir­tį: „Prieš sau­lė­lei­dį at­su­kau laik­ro­dį; kai še­š ė­l iai kren­t a, ta­v o  – your pre­sen­ce des­cends“. 5. En Pien Air  – ma­nia­ kiš­ka ir gy­vy­bin­ga, bu­vu­si gy­ve­ni­mo ga­li­my­bių lais­vė ir džiaugs­mo apo­te­oz­ ė pa­ laips­niui nu­ve­da į pra­ga­rą: „Nie­ko iš mė­ly­nės / gran­di­nė jun­gian­ti Graf­fi­ti ta­ve / Apie ką vis­kas su­ka­si / Ban­dyk at­

Š I A M E

numeryje

spė­ti / An­dan­te į In­fer­no“. 6. Esu sau­lė – so­lis­tas trans­ for­muo­ja­si iš am­ži­nos min­ties į ener­gi­ją  – na­tū­ra­lią bū­se­ną. Kon­tem­pliuo­ja­mas per­ėji­mas iš vie­nos fi­zi­nės bū­se­nos į jung­tį su Vi­sa­ta: „Esu švie­sa ke­liau­jan­ti per tuš­tu­mą  / esu me­dis ša­ko­jan­tis į ne­ži­nią / esu ban­ga ne­pa­sie­kian­ti kran­to“... CUTCOMMON – Nau­jos ge­ne­ra­ci­jos kla­si­ki­nė mu­zi­ka. Ap­ra­šė Sa­mu­e­le Cot­tell: http://www.cut­c om­m on­ mag.com/li­ve-re­view-hour­ glass-be­ach/ Nau­jas Sid­nė­jaus HOUR­ GLASS ANSAMBLIS pri­sta­tė dvi pa­sau­li­nes mu­zi­kos prem­ je­ras UTZONO re­či­ta­lių sa­lė­je, Sid­nė­jaus Ope­ros Rū­muo­se. Vie­n a iš jų bu­v o Mar­g e­r y Smith kom­po­zi­ci­ja „BALTI ŠEŠĖLIAI“, de­di­kuo­ta bro­liui, ku­ris šiais me­tais nu­trau­kė sa­ vo gy­vy­bę. Kom­po­zi­ci­jo­je iš­ reikš­tas gy­ve­ni­mo lai­ki­nu­mas, pra­ra­di­mas ir izo­lia­ci­ja. Prieš pri­sta­tant an­sam­blį, Mar­ge­ry Smith pa­si­da­li­no min­ti­mis su klau­sy­to­jais apie kū­ri­nio ra­šy­mo pro­ce­są bei Li­di­jos Šim­ku­tės teks­tų įta­kos svar­bą. Iš­gir­do­me Li­di­jos Šim­ku­tės ei­l ė­r aš­č io „ESU SAULĖ“ de­kla­ma­ci­ją. Bu­vo la­bai įdo­ mu iš­girs­ti apie kom­po­zi­to­rės ne­tek­ties iš­gy­ve­ni­mą ir kaip po­ezi­ja ins­pi­ra­vo jos kū­ri­nį (kom­po­zi­ci­ją). Ri­ta Bra­to­vich „En Plein Air“ pa­n au­d o­j o kom­po­zi­to­rės Mar­ge­ry bro­lio Pet­ro kū­ry­bą. „Bal­tų še­šė­lių“ kom­po­zi­ ci­ja per­teik­ta ypač ap­gal­vo­tai ir meist­r iš­k ai in­s tru­m en­t ų spal­vų įvai­ru­mu. Ba­ri­to­nas An­drew O‘Connoras jaut­riai ir sub­ti­liai pa­tei­kė ei­lė­raš­čių teks­tą. Jo ak­so­mi­nis bal­sas skli­do virš an­sam­blio mu­zi­ kos. O‘Connoro iš­raiš­ka ir bal­so niu­an­sai iš­kė­lė po­ezi­jos

Iš kairės: Margery Smith ir Lidija Šimkutė Flute Tree Studio. Li­di­ja Šim­ku­tė LIETAUS JUOSTA den­gia ma­no pa­sau­lį

si­dab­ro paukš­čiai žvil­ga švie­soj rai­bu­liuo­ja ma­no li­no dro­bė kriauk­lės ra­my­bė iš­si­plau­na smė­ly­je *** SHEETS OF RAIN co­ver my world

sil­ver birds glint through light a rip­ple in my whi­te cloth the stil­lness of sea-shell was­hes out in­to sand Aust­ra­li­ja

ei­les vir­šū­nėn. Ši kom­po­zi­ci­ja ypa­tin­gai ap­gal­vo­tai ir meist­riš­kai iš­ ty­ri­nė­jo in­stru­men­tų spal­vų įvai­ru­mą. Ba­ri­to­nas An­drew O‘Connor jaut­riai ir sub­ti­liai iš­dai­na­vo po­ezi­jos ei­les. Jo ak­ so­mi­nis bal­sas skli­do virš an­ sam­blio mu­zi­kos. O‘Connor

Lidija Šimkutė.

iš­raiš­ka ir bal­so niu­an­sai iš­kė­lė vir­šū­nėn po­ezi­jos ei­les. Šis HOURGLASS ANSAMBLIO ka­m e­r i­n ės mu­zi­kos įžan­gi­nis pa­si­ro­dy­ mas Sid­nė­ju­je bu­vo iš­skir­ ti­nis, ypač dėl gru­pės ben­ dra­vi­mo su pub­li­ka, va­ka­ro me­tu pa­aiš­ki­nant kom­po­zi­ci­

jų ge­ne­zę. Sa­lė­je skli­do ener­ gi­ja ir en­tu­ziaz­mas. Ga­li­me pa­t vir­t in­t i, HOURGLASS nu­m a­t o­m a gied­r i at­e i­t is  – kaip aukš­to ka­lib­ro ka­me­ri­nis an­sam­blis. Ver­tė iš an­glų kal­bos L.P.

*** Ki­tą die­na, spa­lio 24 d.,

5 psl.

7 psl.

Vy­tas Jau­gė­la: „Kū­ry­ba – gy­ve­ni­mo bū­das“

Iš griu­vė­sių pa­ki­lęs gra­fų Tiš­ke­vi­čių dva­ras prie Ne­vė­žio upės

Mar­ge­ry Smith se­niau su­ kur­ta kom­po­zi­ci­ja OCEAN HUM (VANDENYNO ATODŪSIS) pa­gal Li­di­jos Šim­ku­tės ei­les iš dvi­kal­bio po­ezi­jos rin­ki­nio „Vė­jo žvil­ ge­sys / Wind She­en” (pub­li­ kuo­tas 2003 m., Vil­niu­je), Nukelta į 2 psl.

2

2016 m. sausio 29 d.

Žydin­čios min­tys Šis pro­jek­tas skir­tas pa­tiems gra­žiau­siems žie­dams, ko­kius ga­li au­gin­ti žmo­gus – tai jo min­tys. Mū­sų min­tys ta­ry­tum sėk­los, ku­rias pa­so­di­nus į tin­ka­mą vie­te­lę pra­ žys­ta di­džiau­sios gė­lių pie­vos. Ti­kiuo­si, kad jū­sų šir­dys, skai­tant ki­tų žmo­gu­čių pa­ra­šy­tas min­tis, taps to­mis kve­ pian­čio­mis ir mar­gas­pal­vė­mis pie­vo­mis. Su­ma­ny­mo es­mė yra da­lin­tis žmo­nių min­ti­mis gal net gy­ve­ni­mo fi­lo­so­fi­jo­mis. Vi­siems pa­tei­kiu tuos pa­čius 5 klau­si­mus, o at­sa­ky­mais pa­si­da­li­nu (kol kas tik fa­ce­bo­ o­k‘e esan­čio „Lai­mės ke­lio“ al­bu­me), ta­čiau no­riu, kad šis pro­jek­tas ne­bū­tų tik skir­tas jau­ni­mui. Taip, jau­ni­mui to rei­kia, to­dėl ir pa­si­rin­kau tą gal ne tiek sub­ti­lią, bet po­pu­lia­rią erd­vę fa­ce­bo­o­k‘e, bet no­riu, kad pra­bil­tų ir vy­res­ni žmo­nės. Na, kol kas vie­nin­te­lė tų vy­res­nių­jų

Ka­mi­lė

PENKTADIENIS, Nr. 1

tar­pe Si­gu­tė Ach, bet no­riu kal­bin­ti žmo­nes ir iš mū­ sų ap­lin­kos, ypač tuos ty­lius, ta­čiau pil­nus iš­min­ties. „Žy­din­čių min­čių“ pro­jek­tą iš fa­ce­bo­o­k‘o erd­vės nu­ ta­riau per­kel­ti taip pat ir į „Že­mai­čių sau­lu­tę“. Ne­ga­liu pa­ža­dė­ti, jog min­tys bus spaus­di­na­mos re­gu­lia­riai, nes nie­kad ne­ži­nai, ka­da at­si­ras nau­jas žmo­gus, no­rin­tis pra­bil­ti, ta­čiau kai ku­rios min­tys tik­rai ga­li pra­skaid­rin­ti nuo­tai­ką. O tai ir svar­biau­sia... bent jau man taip at­ro­do. Klau­si­mai:

1. Pa­pa­sa­kok trum­pai apie sa­ve (Vi­siš­ka lais­vė. Ga­li ra­šy­ti, ką tik no­ri. Tai, kaip no­ rė­tum, kad ki­ti ta­ve pa­žin­tų) 2. Ar tu­ri ta­ve įkve­pian­tį žmo­gų? Jei taip, kas jis ir ko­dėl jis ta­ve taip įkve­pia? 3. Mėgs­ta­miau­sia ci­ta­ta ar gy­ve­ni­mo mo­ to. Ima­gi­ne all the pe­op­le Li­ving for to­day...

(752)

/

ŽEMAIČIŲ

SAULUTĖ

4. Jei da­bar ga­lė­tum kaž­ką pa­sa­ky­ti vi­sam pa­sau­liui, ką pa­sa­ky­tum? 5. Jei yra da­ly­kų, ku­riais no­rė­tum pa­si­da­ lin­ti, bū­ti­nai pri­dėk klau­si­mą pats. Ži­no­ma, ir at­sa­ky­mą ša­lia jo. Bū­tų ge­rai, kad prie at­sa­ky­mo bū­tų pri­dė­ta ir Min­čių au­to­riaus nuo­trau­ka. P. S. „Jei no­ri su ki­tais pa­si­da­lin­ti sa­vo min­čių gė­ly­nė­ liu  ar ži­nai be­žy­din­čių min­čių sa­vi­nin­kų – drą­siai ra­šyk mums! Žy­din­čios min­tys at­vi­ros kiek­vie­nam!“ Laiš­kus su at­sa­ky­mais ir nuo­trau­ko­mis siųs­ki­te el. paš­ tu: ag­raz­[email protected] Fa­ce­bo­o­k‘e ieš­ko­ti: San­dra Dru­ge­lių Lau­mė *** Šįsyk – pokalbis su Kamile ir Monika.

Mo­ni­ka

Ima­gi­ne the­re’s no coun­tries It isn’t hard to do Not­hing to kill or die for And no re­li­gion too Ima­gi­ne all the pe­op­le Li­ving li­fe in pe­a­ce... You may say I’m a dre­a­mer But I’m not the on­ly one I ho­pe so­me­day you’ll join us And the world will be as one Ima­gi­ne no pos­ses­sions I won­der if you can No ne­ed for gre­ed or hun­ger A brot­her­ho­od of man Ima­gi­ne all the pe­op­le Sha­ring all the world... You may say I’m a dre­a­mer But I’m not the on­ly one I ho­pe so­me­day you’ll join us And the world will li­ve as one

Pa­pa­sa­kok trum­pai apie sa­ve (Vi­siš­ka lais­vė. Ga­li ra­šy­ ti, ką tik no­ri. Tai, kaip no­rė­tum, kad ki­ti ta­ve pa­žin­tų). Aš esu Ka­mi­lė. Ieš­kan­ti sa­vo ke­lio. O gal la­biau ku­ rian­ti sa­vo ke­lią. Bet tai sma­gu­mas ir yra ta­me ieš­ko­ji­ me ir kū­ri­me. Kar­tais jau­čiuo­si la­bai iš­si­bars­čiu­si, tar­si pa­si­da­li­nu­si į daug ma­žų da­le­lių ir bė­gan­ti į vi­sas pu­ses tais ta­ke­liais, ku­rių ieš­kau. Tar­si ma­no min­tys ne­su­tar­tų tar­pu­sa­vy­je dėl ta­ko pa­si­rin­ki­mo. Bet gal ir ge­rai. Tai lei­džia man ei­ti tais vi­sais ta­kais be­veik vie­nu me­tu (vis per­jun­giant sa­vo mąs­ty­mą nuo vie­nos pa­bė­gu­sios da­lies, prie ki­tos, kol su­grįž­tu prie pir­mo­sios). Gal ga­lų ga­le su­si­eis tie vi­si ta­ke­liai į vie­ną pla­tų gra­žų ta­ką, nors iš pa­kščio skry­džio ir šis, su­si­raiz­gęs ta­kų mi­ši­nys tu­rė­tų at­ro­dyt vi­sai pa­trauk­liai. Ar tu­ri ta­ve įkve­pian­tį žmo­gų? Jei taip, kas jis ir ko­dėl jis ta­ve taip įkve­pia? Įkvė­pė­jų, mū­zų tu­riu ne vie­ną, bet kiek­vie­nu gy­ve­ni­mo lai­ko­tar­piu vis koks vie­nas iš­ryš­kė­ja la­biau. Tai da­bar tik­ riau­siai pa­sa­ky­čiau Ni­nos Si­mo­ne ryš­kų var­dą, ir tai tik­ riau­siai to­dėl, kad ma­čiau do­ku­men­ti­nį fil­mą apie ją (“What hap­pe­ned, Miss Si­mo­ne?”). Vi­suo­met (ar­ba, tiks­liau, nuo tuo­met, kai ją at­ra­dau) ža­vė­jau­si jos at­lie­ka­ma mu­zi­ka. Ir iki šiol vis iš kur nors ko­kią de­ta­lę su­ži­no­da­vau ir dė­da­vau­si Ni­nos pūz­lės de­ta­les į vie­ną vi­su­mą, tai po ši­to fil­mo, jau­ čiu, kad dė­lio­nė be­veik baig­ta. Tai kas man jo­je taip ža­vi? Tai, kad ji to­kia sa­vi­ta, ne­bi­jo at­si­skleis­ti ir bū­ti sa­vi­mi, ne­bi­jo ko­vo­ti už tai, kas jai svar­bu. Tai kaž­kaip ir pa­čiai no­ri­si sto­ti į ko­vą (gal ne to­kią gar­sią ir ne taip stip­riai, ir ne to­kiu pat ke­liu iš­reikš­tą) ir bū­ti sa­vi­mi. Mėgs­ta­miau­sia ci­ta­ta ar gy­ve­ni­mo mo­to. Aš gal to­kia di­de­le dai­nuo­ja­ma ci­ta­ta no­riu pa­si­da­lin­ti: John Len­non – Ima­gi­ne

Ima­gi­ne the­re’s no he­a­ven It’s easy if you try No hell be­low us Abo­ve us on­ly sky

Pa­si­klau­sy­kit jos žo­džių (nors ti­kiu, kad jau iki gy­vo kau­lo įsi­rė­žus dai­na, bet dar kar­tą per­klau­sy­kit). Tai va aš vi­sai įsi­vaiz­duo­ju ši­to­kį pa­sau­lį, ir bū­tų įdo­mu, jei vi­si jį to­kį įsi­vaiz­duo­tu­me (kaip ten kad sa­ko, jei min­tis gal­vo­ je įsi­šak­ni­ja, tai ta min­tis ga­li iš­dyg­ti/iš­si­skleis­ti ir virs­ti re­a­ly­be). Jei da­bar ga­lė­tum kaž­ką pa­sa­ky­ti vi­sam pa­sau­liui, ką pa­sa­ky­tum? Ai, gal kad ne­si­pa­rin­tų žmo­nės per daug. Kaž­kaip jau­čiu, kad gy­ve­ni­mas nė­ra toks su­dė­tin­gas, tik la­bai su­dė­tin­gą jį ban­do­me pa­vers­ti. Aš, aiš­ku, da­rau tą pa­tį, bet vis sa­ve pa­gau­nu ir vis su­vo­kiu “pa­ri­ni­mo­si” ne­rei­ka­lin­gu­mą. Kaip kad Bob Mar­ley pa­sa­ky­tų: “Don’t wor­ry about a thing, ‘cau­se eve­ry lit­tle thing gon­na be al­right”.

Pa­pa­sa­kok trum­pai apie sa­ve (Vi­siš­ka lais­vė. Ga­li ra­šy­ ti, ką tik no­ri. Tai, kaip no­rė­tum, kad ki­ti ta­ve pa­žin­tų) Esu žmo­gus, ku­ris my­li lais­vę rink­tis ka­da, kiek, kur ir kaip dirb­ti, dirb­ti sau, nuo nie­ko ne­pri­klau­sy­ti, tik taip jau­čiuo­si lai­ min­ga. Esu žmo­gus, ei­nan­tis pir­myn ir tvir­tai sie­kian­tis sa­vo tiks­lų, ta­čiau tuo pa­čiu ir bai­siai pa­si­kly­dęs. Tam, kad ju­dė­čiau pir­myn, nuo­lat pri­va­lau su sa­vi­mi ko­vo­ti: sa­vo jaus­mais, emo­ ci­jo­mis, min­ti­mis. Su sa­vi­mi ko­vo­ti sun­kiau­sia. Ar tu­ri ta­ve įkve­pian­tį žmo­gų? Jei taip, kas jis ir ko­dėl jis ta­ve taip įkve­pia? Ne­tu­riu to­kio vie­no. Ma­ne įkve­pia žmo­nės, tu­rin­tys sva­jo­nių, jų sie­kian­tys, kal­ban­tys apie jas su už­si­de­gi­mu, ne­bi­jan­tys ban­dy­ti nau­jų da­ly­kų. Ga­liu pa­sa­ky­ti, jog daž­ niau­siai ma­ne įkve­pia net ne žmo­gus, o jo dar­bai, pa­vyz­ džiui – fo­to­gra­fi­jos. Mėgs­ta­miau­sia ci­ta­ta ar gy­ve­ni­mo mo­to. Ma­žiau kal­bų - dau­giau dar­bų! Jei da­bar ga­lė­tum kaž­ką pa­sa­ky­ti vi­sam pa­sau­liui, ką pa­sa­ky­tum?  No­rė­čiau, kad kiek­vie­nas žmo­gus, kaž­ko­kiu bū­du at­ras­tų sa­ve, pa­tir­tų, ką reiš­kia, kai vir­pa ran­kos su­kū­rus kaž­ką, kas tau gra­žu, kas su­ke­lia tiek lai­mės. Ne­bi­jo­kit ban­dy­ti, ne­bi­jo­kit iš­ei­ti už sa­vo kom­for­to zo­nos, iš­mo­kit gy­vent ne tik dėl ki­tų, bet ir dėl sa­vęs.

Po­etės Li­di­jos Šim­ku­tės re­či­ta­lis Sid­nė­jaus ope­ros rū­muo­se Atkelta iš 1 psl.

skam­b ė­j o FLUTE TREE STUDIJOJE. Dai­n ų cik­l ą Sop­r a­n o (Wen­dy Di­xon), flei­tai & pia­ni­nui at­li­ko GREVIL­ LEA ANSAMBLIS. Kom­po­zi­to­rė at­rin­ko 6 ei­ lė­raš­čius, bet šia­me pri­sta­ty­me ji at­kū­rė ir pra­il­gi­no pas­ku­ti­nę kom­po­zi­ci­jos da­lį iš cik­lo “Oce­an Hum” (Van­de­ny­no ato­dū­sis), iš “Vė­jo žvil­ge­sys / Wind She­en” (dvi­kal­bis rin­ ki­nys, pub­li­kuo­tas 2003 m., Vil­niu­je, Lie­tu­vo­je). Prieš kom­po­zi­ci­jos iš­pil­ dy­mą Li­di­ja Šim­ku­tė de­kla­ ma­vo “She­ets of rain /Lie­ taus juos­ta” lie­tu­vių ir an­glų kal­ba. Da­ly­va­vo po­kal­by­je apie už­si­mez­gu­sią pa­žin­tį, ben­dra­vi­mą su kom­po­zi­to­re Mar­ge­ry Smith .

Andrew Kennedy, Rita Bratovich, Margery Smith, Lidija Šimkutė.

ŽEMAIČIŲ

SAULUTĖ

/ 2016 m. sausio 29 d.

PENKTADIENIS, Nr. 1

Ai­ri­na Pi­ne­vi­čiū­tė

Va­ba­lų te­at­ras per fo­to­ob­jek­ty­vą

mau­d y­m o­s i kos­t iu­m ė­l iai šo­ki­ruo­ja nuo­gy­bių per­si­so­ti­ nu­sį šiuo­lai­ki­nį žvilgs­nį sa­vo ne­pa­do­riai il­go­mis ran­ko­vė­ mis bei šor­tais iki ke­lių. Su­ ki­ke­nu, žvilg­te­lė­ju­si į XIX šimt­me­čio be­veik vi­są kū­ną den­gian­čius bi­ki­ni. Klau­sau­si Knut pa­sa­ko­ji­ mo apie šį ho­bį, ku­riuo už­si­ i­ma jau daug de­šimt­me­čių. Daug ži­n ių, daug aist­r os, daug pri­kaup­tos me­džia­gos. Knut tu­ri ir sa­vo la­bo­ra­to­ ri­ją, įreng­tą rū­sy­je, ir šiuo me­tu vis dar dir­ba ties sa­vo pro­jek­tu “Ma­king in­vi­sib­le vi­s ib­l e” (liet. “Pa­v er­č iant ne­ma­to­ma ma­to­ma”). Tie­sa, prieš pus­an­trų me­tų dėl li­gos Knut be­veik vi­siš­kai pra­ra­do re­gė­ji­mą. Bet kol dar tru­pu­tį ma­to, Knut ne­su­sto­ja.

Knut ruo­šia sce­ną fo­to­se­si­jai.

Va­ba­lų te­at­ras

Žais­min­ga Knut kom­po­zi­ci­ja. Ap­l an­k au an­t rą aukš­t ą se­no­sios bib­lio­te­kos pa­sta­te, kur pa­sie­niais su­sta­ty­tos jau eks­po­nuo­tos ar sa­vo ei­lės lau­ kian­čios fo­to­gra­fi­jų pa­ro­dos – ieš­kau rė­mo vie­nam pla­ka­tui. Akis už­kliū­va už fo­to­gra­fi­jų se­ri­jos, ku­rio­je mil­ži­niš­ko­ mis aki­mis žvel­gia de­šim­tis kar­t ų pa­d i­d in­t i vabz­d žiai. Tai nor­v e­g ų moks­l i­n in­k o, jau dau­giau nei de­šimt me­tų gy­ve­nan­čio Plun­gė­je, dar­bai ir juo­se įam­žin­tas, kaip aš pa­ va­di­nu, va­ba­lų te­at­ras. Vie­n ą po­p ie­t ę ap­l an­k au Knut ir Bi­ru­tės na­mus. Pa­si­ tin­ka šyp­se­nos, na­mai kve­pia jau­k u­m a bei švie­ž ia ka­v a. Pui­ki pro­ga pra­mankš­tin­ti sa­ vo nor­ve­gų kal­bos pa­grin­dus, bet leng­viau­siai ben­drau­ja­si an­gliš­kai. Knut yra ki­lęs iš Nor­ve­gi­ jos mies­to Dram­men, ku­ris įsi­kū­ręs Os­lo kai­my­nys­tė­je. Bai­gęs Os­le che­mi­jos stu­di­ jas, iš­vy­ko dirb­ti į Stok­hol­mo Ka­ro­lins­ka li­go­ni­nę, vie­ną žy­miau­sių moks­li­nių ty­ri­mų ins­ti­tu­ci­jų Šve­di­jos sos­ti­nė­ je. Kaip pats Knut pra­si­ta­ria, dar­bas li­go­ni­nė­je bu­vo kiek nuo­bo­do­kas, to­dėl po dar­bo ir sa­vait­ga­liais plu­šė­jo ben­ dra­min­čio la­bo­ra­to­ri­jo­je prie pro­jek­to, ku­ris po ke­lių me­tų in­ten­sy­vaus dar­bo, su­ža­vė­jo Ka­ro­link­sa li­go­ni­nės pro­fe­so­ rius ir at­ve­dė jau­ną­jį moks­li­ nin­ką į far­ma­ci­jos in­dust­ri­ją. Knut di­dži­ą­ją sa­vo gy­ve­ni­mo da­lį ir dir­bo šio­je sri­ty­je, ra­

3

(752)

šė moks­l i­n ius straips­n ius, ke­le­tą me­tų at­li­ko ty­ri­mus NASA (aut. past. Na­cio­na­li­ nė ae­ro­nau­ti­kos ir kos­mo­so ad­mi­nist­ra­ci­ja) Ka­li­for­ni­jo­je, po ku­rio lai­ko įkū­rė ir sa­vo kli­ni­ki­nių ty­ri­mų kom­pa­ni­ją, ku­ri te­sta­vo nau­jus vais­tus, pa­dė­jo far­ma­ci­jos įmo­nėms biu­r ok­r a­t i­j os la­b i­r in­t uo­s e bei ste­bė­jo li­go­ni­nių dar­bą su te­stuo­ja­mais vais­tais, ra­ šė ata­skai­tas. Prie­šais ma­ne sė­di tik­rų tik­riau­sias moks­ li­n in­k as! Šiuo me­t u Knut jau pen­si­jo­je, ra­miai gy­ve­na sa­vo pa­ties įreng­ta­me na­me Plun­gė­je. Fo­to­gra­fij­ a, kaip gy­ ve­ni­mo prie­sko­nis Nors su­si­tin­ka­me pir­mą kar­tą, po­kal­bio te­mos pi­na­si vie­na per ki­tą, šo­ki­nė­ja tai de­ši­nėn, tai kai­rėn. Dėl dar­ bo Knut te­ko daug ke­liau­ti, to­dėl jo ba­ga­žas pil­nas įdo­ mių is­to­ri­jų. Jis de­ta­liai, tik skan­di­na­vams bū­din­gu ak­ cen­tu, da­li­na­si pri­si­mi­ni­mais. Ne­ti­kė­tai at­ran­da­me ben­drą su­si­ža­vė­ji­mo ob­jek­tą – Is­ lan­di­ją... Vis dėl­to ban­dau už­duo­ti ke­lis klau­si­mus te­ma, dėl ku­ rios čia ir at­ėjau – fo­to­gra­fi­ja ir ko­kia jos vie­ta gy­ve­ni­me. Pa­s i­r o­d o bū­t a ne pa­p ras­t o sau­so moks­li­nin­ko, o su me­ ni­nin­ko gys­le­le. Fo­to­gra­fi­ja Knut su­si­do­mė­jo dar mo­kyk­ lo­je, kai va­sa­ros dar­bo me­tu

tu­r ė­j o ga­l i­m y­b ę pri­s i­l ies­t i prie pir­m o­j o fo­t o­a pa­r a­t o. Šian­dien jo ko­lek­ci­jo­je pui­ kuo­ja­si apie dvi­de­šimt pen­ kios fo­to­ka­me­ros – dau­gu­ma jų ga­n a se­n os, sie­k ian­č ios ke­lis de­šimt­me­čius, kai ku­ rios net iš pra­ei­to šimt­me­čio pra­džios. Knut iš sa­vo dar­bo kam­ba­rio at­ne­ša vie­ną šve­dų ga­min­to­jo Has­sel­blad mo­ de­lį, ku­ris bu­vo nau­do­ja­mas Apol­lo pro­gra­mos me­tu, kai žmo­nės pir­mą kar­tą iš­si­lai­pi­ no mė­nu­ly­je. Knut pri­si­pa­žįs­ ta, kad pats jos ne­iš­ban­dė, bet kai ra­do iš­par­da­vi­me kaž­kur Šve­di­jo­je, tie­siog ne­ga­lė­jo ne­nu­si­pirk­ti – tai juk bu­vo pir­mo­ji ka­me­ra, fo­to­gra­fa­ vu­si mė­nu­ly­je! “Aš taip pat tu­r iu ru­s iš­k ą šni­p i­n ė­j i­m o ka­me­rą – bet tai tie­siog ko­ pi­ja se­no Olym­pus apa­ra­to” nu­mo­ja ran­ka. Knut man ro­do ir keis­tus “aki­nius”. Tai XIX a. ste­re­ os­ko­pas, ku­rį kaž­ka­da pir­ko Ta­li­ne. Tai prie­tai­sas tri­ma­ čiui vaiz­dui iš­gau­ti. Žvel­giant per lę­š ius į dvi to­k ias pat nuo­trau­kas, nu­fo­tog­ra­fuo­tas skir­tin­gu kam­pu, gau­na­mas 3D efek­tas. Sun­ku pa­ti­kė­ti, kad šiuo­lai­ki­nių tech­no­lo­gi­jų fe­no­me­no, va­ran­čių vaiz­do nau­jo­vių ver­gus iš pro­to, šak­ nys net XIX am­žiu­je. Knut pa­duo­da vie­ną po­rą 1897 me­ tų fo­to­gra­fi­jų ir suo­kal­biš­kai su­šnibž­da: “Čia yra da­mos net su mau­dy­mo­si kos­tiu­mė­ liais!” Šie XIX a. pa­bai­gos

2015 me­tų va­sa­rą Plun­gės mies­to šven­tė­je Knut pri­sta­tė sa­vo fo­to­gra­fi­jų pa­ro­dą “Ma­ king in­vi­sib­le vi­sib­le”. Tai mak­ro­fo­tog­ra­fi­jos de­ser­tas vabz­džių my­lė­to­jams ir ne tik. Kai kal­ba pa­kryps­ta apie va­ba­lų fo­to­gra­fij­ą, Knut mi­ nu­tei ma­ne pa­lie­ka. Iš ki­to kam­ba­rio at­sku­ba su prie­tai­su ir iš­tie­sęs man iš­di­džiai ta­ria: “Aš pats pa­si­da­riau, kai re­gė­ ji­mas vi­sai nu­sil­po”. Pri­si­pa­ žįs­tu, kad net ne­įsi­vaiz­duo­ju, kas tai. “Ma­ža san­da­ri dė­žu­tė su­j ung­t a dvi­r a­č io pom­p os šlan­ge­le su an­glies diok­si­do ba­lio­nė­liu!” – iš­di­džiai de­ta­ li­zuo­ja prie­tai­są. Va­ba­lų du­jų ka­m e­r a! Gy­v as va­b a­l ė­l is už­da­ro­mas į dė­žu­tę ir pa­lei­ džia­mas an­glies diok­si­das. Kaip pats Knut sa­k o: “tai švel­niau­sias bū­das nu­žu­dy­ti vabz­dį”. Kaž­kaip idė­ja apie va­ba­liu­kų žu­dy­nes ir ne­la­bai pri­im­ti­na, ta­čiau ne­pa­sa­ky­si, kad šiam žmo­gui trūks­ta iš­ra­ din­gu­mo. Knut pa­ti­ki­na, kad no­rint iš­gau­ti kuo na­tū­ra­les­nę vabz­džio po­zą, ne­tin­ka jį tie­ siog pri­plo­ti laik­raš­čiu, ar už­ šal­dy­ti – iš­trau­kus iš šal­dy­mo ka­me­ros kū­ne­liai tam­pa la­bai tra­pūs. O pa­čius vabz­džius ir pats rin­ko, ir drau­gai, su­ži­ no­ję apie šį jo pro­jek­tą, ne­šė ir gy­vus, ir ne­gy­vus. Dar­bo kam­ba­ry­je ka­bo vie­no ne­ži­ no­mo va­ba­lo por­tre­tas – net drau­gas bio­lo­gas ne­ga­lė­jo pa­sa­ky­ti, ko­kia čia rū­šis. Va­ba­lus Knut pa­veiks­luo­

Pa­si­ren­gi­mas.

XIX a. ste­re­os­ko­pas, ku­riuo ma­to­mas 3D vaiz­das.

Se­no­vi­nis fo­to­apa­ra­tas tarp paš­to žen­klų al­bu­mų.

Pa­veiks­las-ins­ta­lia­ci­ja su nuo­trau­ka iš Gren­lan­di­jos.

Knut sa­vo sve­tai­nė­je.

Dar­bo vie­ta.

ja jau daug me­tų, ta­čiau šiuo mak­ro va­ba­lų te­at­ru už­si­i­mi­ nė­ja tik pas­ta­rai­siais me­tais, ėmus silp­ti re­gė­ji­mui. O kad čia te­at­ras, ga­li­ma įsi­tin­kin­ti ap­si­lan­kius jo dar­bo kam­ ba­ry, kur vi­sas veiks­mas ir vyks­ta. Pa­sta­ty­ta vi­sa sce­na, pa­ky­lė­ji­mas va­ba­liu­ko de­ biu­tui, blyks­tės, fo­to­apa­ra­tas, įtai­s y­t as spe­c ia­l iu kam­p u, vis­kas su­jung­ta su kom­piu­ te­riu. Knut šnibž­da man, kad nie­kad tik­ro­sios šių blyks­čių kai­n os ne­a t­s klei­d ė Bi­r u­ tei – nu­ma­nant fo­to­gra­fi­jos

tech­ni­kos įkai­nius, gal ge­riau ir ne­ži­not. Knut de­monst­ruo­ja ir tuo pa­čiu pa­sa­ko­ja, ko­kiu prin­ ci­pu jis fo­to­gra­fuo­ja sce­ną. Pir­miau­sia, kai jis sce­no­je pa­tal­pi­na va­ba­lą, jis tu­ri su­ fo­ku­suo­ti va­ba­lo da­lį, esan­čią ar­čiau­siai fo­to­apa­ra­to ob­jek­ ty­vo – pa­da­ro­ma nuo­trau­ka. Ta­da fo­ku­sas per­ke­lia­mas pu­se mi­li­met­ro ir fo­to­gra­fuo­ja­ma to­lė­liau esan­ti va­ba­lo da­lis. Nukelta į 11 psl.

4

2016 m. sausio 29 d.

PENKTADIENIS, Nr. 1

(752)

/

ŽEMAIČIŲ

SAULUTĖ

Marc Cha­gall Zi­ta Pau­laus­kai­tė

Ste­buk­lo lau­ki­mas Rau­dond­va­ry­je, bu­vu­sio­ je Tiš­ke­vi­čių re­zi­den­ci­jo­je įkur­ta­me mu­zie­ju­je, vei­kia di­džio­jo XX am­žiaus dai­ li­nin­ko – ta­py­to­jo, gra­fi­ko, sce­n og­r a­f o, mąs­t y­t o­j o – Mar­k o Ša­g a­l o li­t og­r a­f i­j ų pa­ro­da „Ste­buk­lo lau­ki­mas”. Spal­vin­gas, nai­vus ir keis­ tas pa­s au­l is. Skrai­d an­t ys gy­vu­liu­kai ir žmo­ge­liu­kai. Tik­r a­s is mis­t i­n is Mar­k o Ša­ga­lo pa­sau­lis, at­si­neš­tas iš Ru­si­jos im­pe­ri­jos pa­kraš­ čių, iš žy­diš­ko­sios bui­ties ir bū­ties. Mar­kas Ša­ga­las (Marc Cha­gall) gi­mė 1887 m. lie­ pos 7 d. Lioz­no mies­te­ly­je ne­t o­l i Vi­t ebs­k o, Bal­t a­r u­ si­jo­je. Pa­pras­ta or­to­dok­sų žy­dų šei­ma, pa­pras­tas gy­ ve­ni­mas - si­na­go­ga, na­mai, krau­tu­vė­lė. Ir de­vy­ni vai­kai. Jis bu­vo vy­riau­sias. Moi­ša Se­ga­les. Tė­vas Zak­har bu­ vo dar­bi­nin­kas – dir­bo pas sil­kių pir­klį, ne­šio­jo sun­kias sta­ti­nes su sil­kė­mis. Mo­ti­ na tu­rė­jo ma­žy­tę ba­ka­lė­jos pre­kių krau­tu­vė­lę. Nors val­ din­gas tė­vas griež­tai prieš­ta­ ra­vo, Moi­ša pra­dė­jo mo­ky­tis pie­ši­mo vie­nin­te­lio mies­te aka­de­mi­nį dai­li­nin­ko iš­si­ la­vi­ni­mą tu­rė­ju­sio Yehu­do Pe­no (1854-1937), ki­lu­sio iš Za­ra­sų, me­no mo­kyk­lo­ je. 1907 m. Moi­ša iš­vy­ko į im­pe­ri­jos sos­ti­nę Sankt Pe­ ter­bur­gą – me­no ir kul­tū­ros cen­trą. Jam ne­pa­vy­ko įsto­ti

į Alek­san­dro fon Štig­li­co cen­tri­nę tech­ni­nio pie­ši­mo mo­kyk­lą. Ta­da pra­dė­jo lan­ ky­ti pa­mo­kas pri­va­čio­je Je­ li­za­ve­tos Zvan­ce­vos pie­ši­mo ir ta­py­bos mo­kyk­lo­je. Šio­je mo­kyk­lo­je dės­tė iš­skir­ti­nio ta­len­to dai­li­nin­kai Le­o­nas Baks­tas iš Bal­ta­ru­si­jos ir gra­fi­kas Mstis­la­vas Do­bu­ žins­kis. Sankt Pe­ter­bur­ge ga­lu­ti­nai su­si­for­ma­vo ir pa­ ties Moi­šos uni­ka­lus sti­lius – nai­vi pie­ši­mo ma­nie­ra. 1910-1914 me­tais jis gy­ ve­no ir mo­kė­si Pa­ry­žiu­je. Čia jis su­si­kū­rė ir pran­cū­ ziš­ką pseu­do­ni­mą – Marc Cha­g all. Ta­l en­t in­g as, bet ne­tur­tin­gas dai­li­nin­kas gy­ ve­no me­ni­nin­kų ko­lo­ni­jo­je La Ru­che (Avi­lys), ku­rio­je glau­dė­si ir ki­ti me­ni­nin­kai Fer­na­nas Le­že, Ama­dė­jus Mo­dil­ja­nis, Chai­mas Su­ti­ nas… Vė­liau pa­sau­ly­je pri­ pa­žin­ti mo­der­nis­tai. 1914 m. Ber­ly­ne bu­vo su­reng­ta pir­mo­ji per­so­na­li­nė M. Ša­ga­lo kū­ry­bos pa­ro­ da. Po pa­ro­dos ati­da­ry­mo dai­l i­n in­k as grį­ž o na­m o, į Vi­tebs­ką. Čia ve­dė sa­vo mū­z ą ir my­l i­m ą­j ą Bel­l ą Ro­zen­feld, ku­rią pa­ži­no­jo dar iš ke­tur­me­tės mo­kyk­los Vi­tebs­ke lai­kų. Pra­si­dė­jęs Pir­ma­sis pa­sau­li­nis ka­ras ir vė­liau ki­lu­si su­iru­tė po bol­ še­vi­kų įvyk­dy­to per­ver­smo Ru­si­jo­je, dai­li­nin­kui ne­lei­do su­grįž­ti į Eu­ro­pą. 1917 –

Vi­tebs­ko me­no mo­kyk­los mo­ky­to­jai, 1919 m. Iš kai­rės tre­ čias Mar­kas Ša­ga­las.

Knyga apie Marc Chagall.

Dailininkas ir jo kūriniai.

1920 m. jis dir­bo Vi­tebs­ko liau­dies me­no mo­kyk­lo­je, du me­tus - Mask­vos Žy­dų ka­me­ri­nia­me te­at­re. Bol­še­ vi­kams ne­įti­ko mo­der­nus ir jiems ne­su­pran­ta­mas Mar­ ko Ša­ga­lo ku­ria­mas me­nas. Grė­sė su­si­do­ro­ji­mas. 1922 m. jis nu­spren­dė pa­lik­ti Ru­si­ją. Po­etas ir Lie­tu­vos Res­p ub­l i­k os pa­s iun­t i­n ys Mask­vo­je Jur­gis Bal­tru­šai­ tis jam pa­dė­jo per­vež­ti pa­ veiks­lus į Eu­ro­pą. Ku­rį lai­ką M. Ša­ga­las bu­vo ap­si­sto­jęs Kau­ne, čia su­reng­ta jo per­ so­na­li­nė pa­ro­da. De­ja, šio pro­vin­cia­laus mies­to gy­ven­ to­jai ne­su­pra­to jo kū­ry­bos. Kau­ne pa­ro­da ne­su­lau­kė nei su­si­do­mė­ji­mo, nei pri­pa­ži­ni­ mo. Ne­tru­kus dai­li­nin­kas su žmo­na ir duk­ra ap­si­gy­ve­no Ber­ly­ne, vė­liau per­si­kė­lė į Pa­ry­žių. Jis nu­g y­v e­n o il­g ą gy­ ve­ni­mą. Mi­rė 1985 me­tais Pa­ry­žiu­je, su­lau­kęs 98-erių me­tų. Dai­li­nin­kas pa­si­žy­ mė­jo ne­įti­kė­ti­nu darbš­tu­mu - pa­li­ko per 3 000 nu­ta­py­tų dro­bių, gau­sy­bę li­tog­ra­fi­jų, gra­viū­rų, te­at­ro kos­tiu­mų ir de­ko­ra­ci­jų, teks­ti­lės kū­ ri­nių, skulp­tū­rų, mo­zai­kų, pa­no, uni­ka­lių – per 1 000 kvad­ra­ti­nių met­rų – vit­ra­žo kū­ri­nių. Dirb­t i su vit­r a­ž ais M.

Ša­ga­las pra­dė­jo su­lau­kęs 70 me­tų. Mar­ko Ša­ga­lo pa­ ro­do­je „Ste­buk­lo lau­ki­mas” eks­po­nuo­ja­mas 12 li­tog­ra­fi­ jų cik­las „Je­ru­za­lės lan­gai”. Bib­li­nė­mis te­mo­mis su­kur­ti vit­ra­žai bu­vo skir­ti Ha­da­šo me­d i­c i­n os cen­t ro Abe­l io si­na­go­gai Je­ru­za­lės Ein Ka­ rem prie­mies­ty­je. Nau­do­ ja­mos ke­tu­rios pa­grin­di­nės spal­vos: rau­do­na, mė­ly­na, gel­to­na, ža­lia. Kiek­vie­na vit­ ra­žo plokš­tė yra vie­nos iš šių spal­vų, bet nau­do­ja­mi skir­ tin­gi še­šė­liai ir at­spal­viai. 16 li­tog­ra­fi­jų cik­lą „Daf­ nis ir Chlo­je“ M. Ša­ga­las pra­d ė­j o kur­t i po ant­r o­ sios san­tuo­kos su Va­len­ti­na Brod­ski. Pa­sto­ra­li­nės pa­sa­ kos, ku­rios veiks­mas vyks­ta Les­bo sa­lo­je, iliust­ra­ci­jas įkvė­pė dai­li­nin­ko įspū­džiai iš ke­lio­nės po Grai­ki­ją. M. Ša­ga­lo li­tog­ra­fi­jo­se sod­rūs, Vi­dur­že­mio jū­ros re­gio­no at­mos­fe­ra al­suo­jan­tys Pa­ no ir Ero­so pa­sau­liai, ru­sų ir žy­dų pa­sa­kų užuo­mi­nos, ku­rios šlo­vi­na mei­lę ir įsi­ my­lė­jė­lius. 13 li­tog­ra­fi­jų cik­las „Ke­ tu­rios pa­sa­kos iš Ara­biš­kų­jų nak­tų“ (1948). Pir­mą­sias cik­lo li­tog­ra­fi­jas M. Ša­ga­las su­kū­rė po my­li­mos žmo­nos ir mū­z os Bel­l os mir­t ies, taip ban­dy­da­mas su­si­tai­ky­ti

M. Chagall kūriniai Raudondvaryje.

su di­dži­ą­ja ne­tek­ti­mi ir vėl pra­dė­ti kur­ti. Iš vi­sos 1001 pa­sa­kų ko­lek­ci­jos dai­li­nin­ kas iš­si­rin­ko ke­tu­rias, ku­rios sie­ja­si su pra­ras­tos mei­lės, mir­ties ir pa­kar­to­ti­nio su­si­ ti­ki­mo te­ma. Tai vie­nos ge­ riau­sių spal­vo­tų li­tog­ra­fi­jų,

su­kur­tų JAV iki 1950 – ųjų me­tų. Dai­li­nin­kas Ame­ri­ko­ je gy­ve­no 1941 – 1948 m. Už šį li­tog­ra­fi­jų cik­lą 1948 m. Ve­ne­ci­jos bie­na­lė­je M. Ša­ga­lui bu­vo įteik­tas ap­do­ va­no­ji­mas. Plungė

ŽEMAIČIŲ

SAULUTĖ

/ 2016 m. sausio 29 d.

PENKTADIENIS, Nr. 1

5

(752)

Draugijos „Saulutė“ projektas „Žemaitijos spalvos: žmonės, amatai, paveldas“, skirtas Etnografinių regionų metams. Projektas dalinai finansuojamas Plungės rajono savivaldybės Kultūros rėmimo programos lėšomis.

Auš­ra Braz­dei­ky­tė

Vy­tas Jau­gė­la: „Kū­ry­ba – gy­ve­ni­mo bū­das“ Lai­min­gas tas, ku­ris džiaugs­ in­gai dir­ba ir džiau­gia­si dar­ m bais, ku­riuos pa­da­rė. J. V. Gė­tė

V. Jau­g ė­l a - dau­g e­l io kul­tū­ri­nių ren­gi­nių or­ga­ni­ za­t o­r ius, fo­t o­g ra­f as, ki­n o mė­gė­jas, me­džio dro­žė­jas, ta­py­to­jas, se­nie­nų rin­kė­jas,

V. Jaugėlos darbai . A. Brazdeikytės nuotr.

V. Jaugėlos medžio darbai. A. Kuprelytės nuotr.

2000 m. pri­im­tas į tau­to­dai­ li­nin­kų są­jun­gą. Pa­klaus­tas, kas yra kū­ry­ba ir ko­kią vie­tą ji už­ima me­ni­ nin­ko gy­ve­ni­me, V. Jau­gė­la at­sa­ko: „Kū­ry­ba – gy­ve­ni­mo bū­das“. „Vy­tas – ypa­tin­ga as­me­ ny­bė, per gy­ve­ni­mą dir­bęs ir ad­mi­nist­ra­ci­nį, ir par­ti­nį, ir kul­tū­ri­nį dar­bą, su vai­kais kū­r ęs spek­t ak­l ius, – tik­r a kai­mo „lik­tar­na“, ku­ris jau daug pa­da­rė, o kiek dar pa­da­ rys!“ – taip apie me­ni­nin­ką iš Gin­ta­liš­kės kal­ba Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nio par­ko di­rek­ci­jos kul­t ū­r os pa­v el­d o sky­r iaus ve­d ė­j a Al­d o­n a Kup­r e­l y­t ė.  „Tu, dar­be­li, ne­bi­jok, aš ta­ vęs ne­grieb­siu! – ­sa­ko pui­kų hu­m o­r o jaus­m ą tu­r in­t is V. Jau­gė­la. – Pa­si­ža­dė­jau: šim­ tui nuo­dė­mių iš­pirk­ti tu­riu pa­da­ry­ti po vie­ną kry­žių. Pa­ skai­čia­vau, kad iki smer­ties ne­spė­siu...“ Šis me­ni­nin­kas per sa­vo ne trum­pą gy­ve­ni­mą sa­vą­sias nuo­dė­mes jau iš­pir­ko, kur­ da­mas ne tik kry­žius, bet ir ki­tus me­džio, ta­py­bos dar­bus, spin­du­liuo­da­mas kū­ry­bi­niu džiaugs­mu ir juo pa­si­da­lin­ da­mas ne tik su su­au­gu­siais, bet ir su vai­kais. Meist­ras yra su­kū­ręs ne­ ma­ž ai skulp­t ū­r ė­l ių. Ypač mėgs­t a­m i Šv. Jur­g io, Rū­ pin­to­jė­lio siu­že­tai. Jo me­ džio dar­bai - krikš­čio­niš­ki ir pa­go­nių die­vai, Už­ga­vė­nių kau­kės, ba­rel­je­fai, kop­lyt­stul­ piai - eks­po­nuo­ti įvai­rio­se Lie­tu­vos vie­to­se. V. Jau­gė­la su­r en­g ė ne vie­n ą au­t o­r i­n ę pa­ro­dą. Jos vy­ko Pla­te­liuo­ se (1996, 1998, 2008, 2013 m.), Dau­gė­duo­se (1997 m.), Plun­gė­je (1997, 2003 m.), Že­mai­čių Kal­va­ri­jo­je (1998 m.), Lau­ku­vo­je (2002 m.), Rie­ta­ve (2015 m.). Jo dar­bai eks­p o­n uo­t i Plun­g ė­j e, Tel­ šiuo­se, Ro­kiš­ky­je, Vil­niu­je, Klai­pė­do­je, Ši­la­lė­je, Ma­žei­ kiuo­se. Meist­ro pa­da­ry­tos skulp­ tū­rė­lės puo­šia Že­mai­čių Kal­ va­ri­jo­je prie se­ne­lių na­mų sto­vin­tį kop­lyt­stul­pį, ke­le­tą ki­tų kop­ly­tė­lių ir sto­gas­tul­pių Že­mai­ti­jo­je. Ke­li V. Jau­gė­los su­kur­ti kry­žiai pa­sta­ty­ti Gin­ta­liš­kė­je, Ša­tei­kiuo­se, Tū­zų k. (Kre­ tin­gos r.), aš­tuo­ni kop­lyt­stul­ piai: po vie­ną - Jo­dė­nuo­se,

Vė­žai­čiuo­se, Ku­lū­pė­nuo­se, Klai­pė­do­je, Pa­lan­go­je, trys Gin­ta­liš­kė­je. „Pa­si­da­riau rim­tu me­džio meist­ru. Kry­žiai, kop­lyt­stul­ piai pui­kuo­ja­si ne tik Plun­ gės ra­jo­ne, bet ir Klai­pė­dos, Kre­tin­gos ra­jo­nuo­se, Kau­no ka­p i­n ė­s e“, - sa­k o me­d žio meist­ras. V. Jau­gė­la ne kar­tą da­ly­ va­vo res­pub­li­ki­nė­je me­džio dro­žė­jų pa­ro­do­je-kon­kur­se Ro­kiš­ky­je (2005, 2006 m. ta­po kon­kur­so pri­zi­nin­ku), 2007 m. pa­ro­dos-kon­kur­so „Auk­so vai­ni­kas“ re­gio­ni­nės pa­ro­dos II vie­tos lai­mė­to­jas (už kryž­dir­bys­tę). 2008 m. tarp­tau­ti­nė­je skulp­tū­rų pa­ ro­do­je-kon­kur­se „Šv.Jur­gio pa­va­sa­ris Vei­sie­juo­se“ pel­nė III vie­tą. Me­n i­n in­k o dar­b ai eks­ po­nuo­ti Plun­gė­je,  Tel­šiuo­ se, Ro­kiš­ky­je, Vil­niu­je, Klai­ pė­do­je, Ši­la­lė­je, Ma­žei­kiuo­ se. Jo dar­bų yra įsi­gi­jęs Že­ mai­ti­jos na­cio­na­li­nis par­kas, pri­va­tūs as­me­nys. 2003 m. L. Šep­kos var­ do res­pub­li­ki­nia­me me­džio dro­žė­jų dar­bų kon­kur­se Ro­ kiš­ky­je V. Jau­gė­la yra pel­nęs „Vals­ tie­čio laik­raš­čio spe­cia­lų­jį pri­zą – šio laik­raš­čio pre­nu­ me­ra­tą, ke­pu­rai­tę, ka­len­do­rių ir kny­gų rin­ki­nį. 2008 m. Že­mai­ti­jos na­cio­ na­li­nis par­kas, Pla­te­liai ta­po pa­trauk­liau­sia Eu­ro­pos tu­riz­ mo vie­to­ve su tra­di­ci­nė­mis Už­g a­v ė­n ė­m is. Pran­c ū­z i­j os Bor­do mies­te vy­ku­sia­me pa­ trauk­liau­sių Eu­ro­pos tu­riz­mo vie­to­vių pri­sta­ty­me bu­vo ga­ li­ma pa­ma­ty­ti ne tik meist­ro A.Vaš­kio, bet ir ke­lias V. Jau­ gė­los da­ry­tas kau­kes. Vie­na jų bu­vo pa­do­va­no­ta Eu­ro­pos Ko­m i­s i­j os vi­c e­p re­z i­d en­t ui Giun­te­riui Fer­goi­ge­nui. 2009 ir 2011 m. me­ni­nin­ kas su ki­tais tau­to­dai­li­nin­kais da­ly­va­vo Vil­niu­je Lie­tu­vos pi­lig­ri­mų ben­dri­jos su­reng­ta­ me Lie­tu­vos me­džio dro­žė­jų kū­ri­nių pa­ro­do­je-kon­kur­se „Šven­tie­ji ir pi­lig­ri­mai“. Nors pir­ma­ja­me kon­kur­se ap­do­va­ no­ji­mų ne­pel­nė, ta­čiau 2011 m. jam bu­vo įteik­tas pa­ska­ti­ na­ma­sis pri­zas. 2015 m., per Tri­jų ka­ra­lių šven­tę Vil­niu­je, Lie­tu­vos na­ cio­na­li­nia­me mu­zie­ju­je, bu­vo pa­gerb­ti tra­di­ci­nio, jau de­šim­

Vyto Jaugėlos portretas. G. Margio nuotr. to­jo, res­pub­li­ki­nio „Auk­so vai­ni­ko“ kon­kur­so da­ly­viai. V. Jau­gė­la iš Gin­ta­liš­kės ap­ do­va­no­tas ma­žuo­ju „Auk­so vai­ni­kė­liu“, jam skir­ta tre­ čio­ji vie­ta už vaiz­duo­ja­mo­ sios liau­dies dai­lės kū­ri­nius – me­džio skulp­tū­ros dar­bus:

„Ber­žo­ro at­lai­dai“, „Už­ga­ vė­nės“, „Pra­kar­tė­lė“ ir „Šv. Jur­gis“. „Ber­žo­ro at­lai­dus“ įsi­gi­jo Lie­tu­vos na­cio­na­li­nis mu­zie­jus. Meist­ro dar­bų yra ir Tel­šių „Al­kos“ mu­zie­ju­je. Šie­met šis mu­zie­jus ke­ti­na nu­pirk­ti dar ke­lis nau­jus V.

Jau­g ė­l os me­d žio dar­b us. Me­ni­nin­ko dar­bai iš­ke­lia­vo į An­gli­ją, Pran­cū­zi­ją, Af­ri­ką, Ame­ri­ką. 2015 m. Bir­žu­vė­nų dva­re (Tel­šių r.) vy­ku­sia­me Tel­šių ap­skri­ties meist­rų at­ran­ki­ Nukelta į 6 psl.

V. Jaugėla rodo savo darbą - dekoratyvines medžio rodykles. A. Brazdeikytės nuotr. V. Jaugėlos daryta Užgavėnių kaukė. A. Kuprelytės nuotr.

V. Jaugėla skaptuoja kryžių. A. Kuprelytės nuotr.

V. Jaugėlos tapybos darbai. A. Kuprelytės nuotr.

V. Jaugėlos šv. Pranciškaus skulptūra Stirbaičių kaime. K. Stalnionytės nuotr.

V. Jaugėlos darbai . A. Brazdeikytės nuotr.

6

2016 m. sausio 29 d.

PENKTADIENIS, Nr. 1

(752)

/

ŽEMAIČIŲ

SAULUTĖ

Vy­tas Jau­gė­la: „Kū­ry­ba – gy­ve­ni­mo bū­das“ Atkelta iš 5 psl.

nia­me tu­re „Auk­so vai­ni­kui“ gau­ti V. Jau­gė­la bu­vo pri­pa­ žin­tas ge­riau­siu su sa­vo dar­ bais (Už­ga­vė­nių kau­kė­mis ir ta­py­bos dar­bais). Be­j e, bū­tent V. Jau­g ė­l a „Auk­si­nio vai­ni­ko“ pa­ro­do­ se-kon­kur­suo­se eks­po­na­vo ne tik me­džio skulp­tū­ras, bet ir Už­ga­vė­nių kau­kes, ta­py­bos dar­bus.  2015 m. lie­pos 14–19 d. Tel­š iuo­s e, Že­m ai­č ių mu­ zie­j u­j e „Al­k a“, „Lie­t u­v os mu­zie­jų ke­lias“ lan­ky­to­jams pri­sta­ty­ta­me vaiz­do pro­jek­te „Auk­so vai­ni­kas“ liau­dies me­nui“ bu­vo ga­li­ma pa­ma­ ty­ti ir me­džio fi­lo­so­fo Vy­to Jau­gė­los dar­bus. Me­n i­n in­k as da­l y­v a­v o 2004 m. kū­ry­bi­nė­je sto­vyk­ lo­j e „S. Riau­b os ke­l ias“, su­k ū­r ė kop­l yt­s tul­p į su šv. Pran­ciš­ku­mi, ku­ris pa­sta­ty­tas Go­de­li­nės miš­ke. 2006 m. kū­ry­bi­nė­je sto­vyk­ lo­je „Se­nie­ji Pla­te­lių luo­tai“ su An­ta­nu Vaš­kiu iš­skap­ta­vo se­no­vi­nį luo­tą. Apie pas­ta­rą­jį dar­bą pri­si­me­na kaip „apie di­džiau­sią šven­tę, nes no­rė­jo­si pa­čiam pri­si­lies­ti prie is­to­ri­jos, pri­kiš­ti na­gus“. Kol vi­są mė­ ne­sį vy­ko luo­tų ta­šy­mas, vie­ni žmo­nės ste­bė­jo­si, kad me­ni­ nin­kai yra iš­pro­tė­ję, kad taip sun­kiai dir­ba, ki­ti įsi­vaiz­da­vo, kad tai yra pa­pras­tas ir leng­vas dar­bas. „Kiek­vie­na skied­ra, ir di­de­lė, ir ma­ža, - tai kir­vio kir­tis. Ker­ti iš vi­sos šir­dies. Nors nuo ta­šy­mo nak­ti­mis pa­skau­dė­da­vo ir pe­čiai (ne jau­nik­lis esu), ta­čiau ne­si­no­ rė­jo pa­si­ro­dy­ti, kad esi „vie­ni pū­kai“. Tai la­bai ge­ras vais­tas ir nuo ner­vų, ir nu­gar­kau­liui,

V. Jaugėlos medžio darbai. A. Kuprelytės nuotr.

ir ra­di­ku­li­tas ne­be­kim­ba, ir šir­dis ge­riau dir­ba, ir krau­jo apy­ta­ka yra ge­res­nė. Ir ben­ drau­ji su žmo­nė­mis“, - kaip vi­sa­da, juo­kau­ja me­ni­nin­kas. „Kas svar­biau­sia, iš­moks­ti dirb­ti su se­no­vi­niu in­stru­men­tu ve­de­ga“. 2007 m. kū­ry­bi­nė­je sto­ vyk­l o­j e „Se­n a­s is Ber­ž o­r as ir jo apy­lin­kių kul­tū­ros pa­ vel­d as“ V. Jau­g ė­l a su­k ū­r ė kry­žių su Nu­kry­žiuo­tuo­ju. Jis pa­sta­ty­tas prie ke­lio „Pla­ te­liai-Ber­žo­ras“. 2009 m. kū­ry­bi­nė­je sto­vyk­ lo­je „Me­ni­nin­kų dirb­tu­vės Ber­ žo­re“ meist­ras pa­da­rė kop­ly­tė­lę prie me­džio su Švč. Mer­ge­le Ma­ri­ja Ma­lo­nin­gą­ja. Me­n i­n in­k as ša­l ia sa­v o na­mų, Gin­ta­liš­kė­je, pa­si­sta­ tė na­me­lį kū­ry­bai. Ja­me yra įkū­ręs sa­vo dar­bų ir su­rink­tų se­nie­nų eks­po­zi­ci­ją. Apie sa­vo tro­be­lės at­si­ra­ di­mą kal­ba su hu­mo­ru: „Kai „iš­pra­vo­di­jo“ iš vir­šai­čių Pla­ te­liuo­se, ne­tu­rė­jau kuo už­si­ im­ti. O jei­gu ne­tu­ri ko dirb­ti, bus blo­gai. Jei­gu Be­lo­mo­ro ka­na­lą iš­ka­sė, tai ko­dėl aš duo­bės ne­iš­ka­siu, pa­gal­vo­jau. Su „Mosk­vi­čiu­mi“ pri­si­ve­ žiau ak­me­nų, su­si­mū­ri­jau“. Už­si­im­ti dro­žy­ba ši tro­ be­lė ne­la­bai tin­ka, nes jo­je šal­ta. Be to, ir kam­ba­ry­je ga­ li drož­ti, - sa­ko me­ni­nin­kas. „Vie­no­je vie­to­je yra ge­ras ap­švie­ti­mas, ki­to­je – įkvė­pi­ mas, dar ki­to­je - ge­ra au­ra, ir ga­li drož­ti“. Ant sie­nų vie­pia­si liau­dies meist­r o iš­d rož­t os Už­g a­v ė­ nių kau­kės, ant len­ty­nų sto­vi skulp­tū­rė­lės. Jas ro­dy­da­mas meist­ras vis ką nors pa­po­ri­na.  Už­g a­v ė­n ių kau­k ę ten­k a drož­ti ko­kias tris die­nas, šven­ tų­jų skulp­tū­ras – dar il­giau. Jas da­žy­ti pra­dė­jo ne­se­niai, nes me­ni­nin­kui la­biau pa­tin­ka na­tū­ra­lus me­dis. Meist­ras me­ džio skulp­tū­ras da­ro iš lie­pos me­džio, di­de­lius mo­nu­men­ta­ lius dar­bus, - iš ąžuo­lo. „Vy­tas Jau­gė­la vaiz­duo­ ja­muo­ju ob­jek­tu daž­niau­siai pa­si­ren­ka vie­no ar ke­lių žmo­ nių fi­gū­ras, te­mi­nes kom­po­zi­ ci­jas. Skulp­to­riaus dro­ži­mo tech­ni­ka ir sti­li­za­vi­mas sa­vi­ti: ben­dras įvaiz­dis švie­ses­nis, ar­t i­m es­n is na­t ū­r a­l iam me­ die­n os to­n ui ir fak­t ū­r oms. Jis ne­sle­pia dar­bi­nio pro­ce­so pėd­sa­kų, kal­to vir­pe­sių. Taip re­zul­ta­tas tam­pa gy­ves­nis, ge­riau su­vo­kia­mas žiū­ro­vo“, - taip apie V. Jau­gė­los kū­ry­bą ra­šo­ma Lie­tu­vos tau­to­dai­li­ nin­kų są­jun­gos ir Lie­tu­vos tau­to­dai­lės aso­cia­ci­jos kū­rė­jų in­ter­ne­ti­nė­je sve­tai­nė­je www. lie­tu­vos­tau­to­dai­le.lt. Žur­na­lo „Tau­to­dai­lės met­ raš­tis“ (try­lik­to­jo nu­me­rio), skir­t o Tel­š ių kraš­t o tau­t o­ dai­l i­n in­k ams, tę­s ian­t iems že­mai­čių liau­dies me­no tra­ di­ci­jas, pir­mą­jį vir­še­lį puo­šia dro­žė­jo V. Jau­gė­los su­kur­tos skulp­tū­ros. Me­džio dro­žy­ba pra­si­dė­ jo nuo to, kai vie­nas žmo­gus V. Jau­gė­los pa­pra­šė pa­da­ry­ti

kry­žių. Iki tol me­ni­nin­kas to ne­bu­vo da­ręs, bet pa­ža­dė­jo. Jo pa­da­ry­tas kry­žius bu­vo pa­sta­ty­tas Tū­zų kai­me, Kre­ tin­gos ra­jo­ne. Ne per se­niau­siai vie­nai šei­mai Prū­sa­lių kai­me (Plun­ gės r.) pa­da­rė kop­lyt­stul­pį, de­k o­r a­t y­v i­n ę ro­d yk­l ę, sū­ py­n es, de­k o­r a­t y­v i­n ę paš­t o dė­žu­tę su ad­re­su, ant­ka­pi­nę skulp­tū­rą „Rū­pin­to­jė­lis“. Tu­ri V. Jau­gė­la ir sa­vo mo­ ki­n į, ku­r iam la­b ai pa­t in­k a me­džio dro­žy­ba. At­ėjo jis pas meist­rą pa­si­mo­ky­ti dro­ži­nė­ti. Šis jam lie­pė ei­ti mo­ky­tis į me­ no mo­kyk­lą, ku­rio­je „iš­mo­kys kaip žmo­gų“. Pa­si­ro­do, moks­ lei­viui ne­įdo­mu ten, no­ri pas meist­rą mo­ky­tis. Pa­si­mo­kęs, Aly­tu­je vy­ku­sio­je pa­ro­do­je an­trą vie­tą už­ėmė. Še­šio­lik­ me­čiui tai di­de­lis įver­ti­ni­mas. V. Jau­gė­la jį pa­mo­kė, kaip dro­žiant rei­kia iš­lai­ky­ti vei­do pro­por­ci­jas, kaip jis pats sa­ko: „Meist­ras tu­ri pats jaus­ti, ko­ kios jos tu­ri bū­ti. Grai­kai bu­vo pa­skai­čia­vę.“ Lie­pė mo­ki­niui pa­si­skai­ty­ti kny­gą „Ana­pus sky­do“, pas­kui da­vė dar vie­ną ru­sų kal­ba ir lie­pė nors pie­ši­ nius pa­si­žiū­rė­ti. Me­ni­nin­ko gy­ve­ni­me svar­ bią vie­tą už­ima ne tik me­džio dro­žy­ba, bet ir ta­py­ba. Apie ją V. Jau­gė­la taip pri­si­me­na: „Ta­ry­bi­nė­je ar­mi­jo­je pra­ėjau su me­n i­n in­k ais mo­k yk­l ą. 1959 m. ga­vau „Gar­bės raš­ tą“ (rus. „Gra­ma­tu pa­čio­ta“). Vie­nas kar­tu su ma­ni­mi tar­ na­vęs „be­pro­tis“ tre­čiais tar­ ny­bos me­tais nu­pir­ko al­bu­mą ir sa­ko: „Tu man pri­pai­šyk“. Aš jam pri­pai­šiau. Al­bu­mą at­r a­d o „zam­p o­l i­t as“ (liet. va­d o pa­v a­d uo­t o­j as po­l i­t i­ niam švie­čia­ma­jam ir auk­lė­ ja­ma­jam dar­bui). Par­si­ne­šė į šta­bą. Klau­sia, kas pri­pai­šė. Tas ne­s a­k o. „Zam­p o­l i­t as“ pa­gra­si­no: „Tei­sia­me ta­ve“. Nors jo tar­ny­bos drau­gas ir ne­iš­da­vė, V. Jau­gė­la vė­liau bi­jo­jo sien­laik­raš­tį leis­ti. Dai­li­nin­kas Kos­tas Kat­ kus, ki­lęs iš Pa­e­že­rės Rū­dai­ čių kai­mo, da­bar gy­ve­nan­tis Vil­n iu­j e, dar so­v ie­t i­n iais lai­kais nu­si­ve­dė V. Jau­gė­lą į spe­cia­lią ta­py­bos reik­me­nų par­duo­tu­vę Vil­niu­je, ku­rio­ je tik su pa­žy­mė­ji­mu bu­vo ga­li­ma gau­ti ta­py­mui skir­tų da­žų. Jų tū­be­lė kai­na­vo la­bai pi­giai: nuo 15 iki 16 ka­pei­ kų. K. Kat­kus lie­pė Jau­gė­lai pri­si­rink­ti ir pri­si­kiš­ti pil­nas ki­še­nes įvai­riau­sių da­žų. Jei ne­u ž­t eks pi­n i­g ų, pa­ž a­d ė­j o pats už­mo­kė­ti. Tai ir ta­pė Vy­ tas pa­veiks­lus, ne­gai­lė­da­mas sto­rai su „lo­pe­ta“ tep­da­mas tuos da­žus. „Kai da­žų kai­na ta­po nuo 8 iki 18 li­tų už vie­ną tū­be­lę, ta­da rei­kė­jo „plo­nin­ti“ tuos da­žus, su „lo­pe­ta ne­pa­ ma­lia­vo­si“, - sa­ko jis. Me­ni­nin­kas pri­si­me­na vie­ ną lem­t in­g ą su­s i­t i­k i­m ą su ta­py­to­ju prie Gin­ta­liš­kės baž­ ny­čios: „Prie baž­ny­čios aukš­ tas gra­žus vy­ras be­ta­pąs“. V. Jau­gė­la jį už­kal­bi­no: „Aš pats tru­pu­tį ma­lia­vo­ju. Ar ne­ga­lė­

tu­mė­te pas ma­ne at­va­žiuo­ti, ko­kį pa­ta­ri­mą duo­ti, aš čia pat gy­ve­nu? „Da­bar ne­ga­liu“, - at­ sa­kė šis. „Aš jus at­ve­šiu“, - ne­ at­ly­žo me­ni­nin­kas. „Ne, da­bar ne­vežk, nes tu ma­ne iš­mu­ši iš vė­žių“, - ne­nu­si­lei­do ta­py­to­ jas. Pa­sa­kė va­lan­dą, ka­da ga­li su juo su­si­tik­ti. V. Jau­gė­la, su­si­rin­kęs vi­sus sa­vo „ma­lia­ vo­kus“, nu­ve­žė jam pa­ro­dy­ti. Su­sta­tė pa­lei me­dį. Ta­py­to­jas at­skai­tė jam, kaip me­ni­nin­kas sa­ko, „be jo­kios me­la­gys­tės, dvie­jų va­lan­dų pa­skai­tą“. Taip ir pa­sa­kė: „Čia - ge­rai, čia blo­gai, čia - per daug bal­tos spal­vos“. Po šios pa­skai­tos V. Jau­gė­lai „at­si­da­rė akys“. „Aš vi­sai ki­taip pra­dė­jau žiū­rė­ti į tą rei­ka­lą“, - sa­ko jis. Du kar­tus V. Jau­gė­la da­ ly­va­vo res­pub­li­ki­nė­je kon­ kur­si­nė­je pei­za­žo pa­ro­do­je dai­l i­n in­k o An­t a­n o Žmui­ dzi­na­vi­čiaus var­do pre­mi­jai lai­m ė­t i Kau­n e, Jo­n iš­k y­j e - at­ran­ki­nė­je ta­py­bos dar­bų pa­ro­do­je. Dėl kū­ry­bi­nių min­čių ne­ ten­ka kan­kin­tis nė tru­pu­čio. „Kai lau­k e šal­t a, nė­r a kas veik­ti, ta­da ta­pai. Jei iki pie­ tų nie­ko „ne­nu­ma­lia­vo­ji“, tai nė­ra ir ko pra­si­dė­ti“, - juo­kau­ ja me­ni­nin­kas. Pus­die­nis, ir pa­veiks­las nu­ta­py­tas. Dau­ giau­sia mėgs­ta ta­py­ti gam­tos vaiz­dus, pei­za­žus. Žmo­nes – ne­la­bai. „Žmo­nės yra žmo­ nės“, - sa­ko me­ni­nin­kas. Apie pla­čia­ša­kę Vy­to Jau­ gė­l os veik­l ą ir įdo­m ią as­ me­n y­b ę pa­s a­k o­j a 2008 m. Jus­ti­no Lin­gio su­kur­tas fil­ mas „Kė­tuoks“ (http://www. ber­nar­di­nai.lt/tv/ka­na­las/ato­ dan­g os#lai­d a/292/jus­t i­n aslin­gys-ke­tuoks). „Ga­vau „Šven­tą­jį raš­tą“ pa­skai­ty­ti. Aš jį su per­trau­ kė­lė­mis, kas­dien po de­šimt, pen­kio­li­ka, dvi­de­šimt pus­ la­p ių, skai­č iau gal ko­k ius dve­jus me­tus. Jį rei­kia per­ skai­ty­ti kiek­vie­nam tru­pu­tį „pra­si­try­nu­siam“ žmo­gui, nes be­veik vi­si ra­šy­to­jai ra­šy­da­mi re­mia­si šiuo Raš­tu. „Šven­ta­ ja­me raš­te“ yra daug ko pa­ mąs­ty­mams... Ti­kiu, kad yra kos­mi­nė tvar­ka ir ne­tvar­ka“, - sa­ko me­ni­nin­kas. Vie­na die­vo­bai­min­ga mo­ te­riš­kė iš Gin­ta­liš­kės kar­tą V. Jau­gė­los pa­klau­sė: „Ko­dėl tu dro­ži vel­nią? Ar esi jį ma­tęs?“ „Aš ir Pon­die­vo ne­su ma­tęs, bet dro­žiu ir jį. Ir vis­kas“, - šmaikš­čiai jai at­sa­kė me­ ni­nin­kas. Pil­nas al­bu­mas pa­dė­kos raš­tų at­sklei­džia įva­ria­pu­sę V. Jau­gė­los veik­lą ir ak­ty­vų da­ly­va­vi­mą ren­gi­niuo­se. Bet ne tai svar­biau­sia. Es­mi­nis da­ly­kas, kad me­ni­nin­kas sa­vo kū­ry­ba ga­li džiu­gin­ti ki­tus ir bū­ti pats lai­min­gas, nes kaip sa­ko Ori­zo­nas Sve­tas Mar­ de­nas: „Ne­įsi­vaiz­duok, kad tu ga­lė­tum bū­ti lai­min­gas, o drau­ge ir tin­gi­nys. Lai­mė ir veik­lu­mas yra vie­nas nuo ki­to ne­at­ski­ria­mi dvy­niai“. Pla­te­liai, Plun­gės r.

V. Jaugėla Užgavėnių kaukių parodoje Plateliuose. S. Sidabro nuotr.

V. Jaugėlos daryta Užgavėnių kaukė. K. Stalnionytės nuotr.

V. Jaugėla savo darbų parodoje Plateliuose. A. Kuprelytės nuotr.

Vytas Jaugėla moko medžio drožybos Žemaitijos nacionalinio parko Platelių tradicinių amatų centre. Vytas Jaugėla su savo medžio darbu. A.Kuprelytės n.

ŽEMAIČIŲ

SAULUTĖ

/ 2016 m. sausio 29 d.

PENKTADIENIS, Nr. 1

7

(752)

Zi­ta Pau­laus­kai­tė

Iš griu­vė­sių pa­ki­lęs gra­fų Tiš­ke­vi­čių dva­ras prie Ne­vė­žio upės Tiš­ke­vi­čiai – vie­na iš gar­ siau­sių Lie­tu­vos is­to­ri­jo­je di­d i­k ų gi­m i­n ė. Ma­n o­m a, kad jie ki­lę iš Uk­rai­nos. Vi­si Tiš­ke­vi­čiai - iš tų pa­čių šak­ nų. Jų her­bas – še­šia­kam­pė žvaigž­dė ir pus­mė­nu­lis. Šį kar­tą pa­sa­ko­ji­mas apie gra­fus Tiš­ke­vi­čius iš Rau­dond­va­rio. Iš pi­lies dva­ro ant Ne­vė­žio upės kran­to ne­to­li Kau­no. XVI a. pi­lį pra­dė­jo sta­ty­ti Vai­t ie­k us Dze­v al­t aus­k as. Vė­l iau pi­l ies dva­r ą val­d ė iš­ki­lūs Lie­tu­vos di­di­kai Ka­ ro­lis Vor­lov­skis, Za­bie­los, My­ko­las, Be­ne­dik­tas Ema­ nu­e­lis ir Be­ne­dik­tas Hen­ri­kas Tiš­ke­vi­čiai. Tiš­ke­vi­čiai dva­rą val­dė be­veik šimt­me­tį – nuo 1819 iki 1915 me­tų. My­ko­las Tiš­ke­vi­čius daug ke­lia­vo su­ pir­ki­nė­da­mas dva­rus. Taip jis rū­pi­no­si sa­vo vai­kų - pen­kių sū­nų ir vie­nos duk­ters – at­ei­ ti­mi. Tik­ra­sis Rau­dond­va­rio šei­mi­nin­kas bu­vo Be­ne­dik­tas Ema­nu­e­lis Tiš­ke­vi­čius. 1831 me­tais gais­ro me­tu me­di­ niai dva­ro pa­sta­tai su­de­gė.

Grafienės biustas.

Senieji vartai.

Klubo „Oginskių dvaro bičiuliai“ nariai „važinėjosi“ rogėmis. Tai jis pra­dė­jo sta­ty­ti dva­ro an­s am­b lį iš rau­d o­n ų ply­tų mū­ro. Dir­bo gar­sūs to me­to ar­chi­tek­tai: Jo­nas Mar­ge­vi­ čius, Ja­ko­bas Wol­le­ris, at­vy­ kęs iš Prū­si­jos, Laur Ce­sa­re Ani­chi­ni iš Ita­li­jos. Gra­fas fun­d a­v o ir Rau­d ond­v a­r io Vieš­pa­ties Jė­zaus Kris­taus žen­gi­mo į dan­gų baž­ny­čios sta­ty­bą, ku­ri Pir­mo­jo pa­sau­ li­nio ka­ro me­tais (1915 m.) bu­vo su­sprog­din­ta. Dva­rą tu­rė­jo pa­vel­dė­ti vy­riš­kos ly­ ties šei­mos at­sto­vas. Bet jo vie­nin­te­lis sū­nus My­ko­liu­kas mi­rė, su­lau­kęs vos pen­ke­rių me­tų. Be­ne­dik­tas Ema­nu­e­lis Tiš­ke­vi­čius tu­rė­jo tris duk­ te­r is. Rau­d ond­v a­r io dva­r ą pa­vel­dė­jo jo anū­kas Be­ne­ dik­tas Hen­ri­kas Tiš­ke­vi­čius (1852-1935) – pro­fe­sio­na­lios fo­to­gra­fi­jos pra­di­nin­kas. Bet jis la­biau bu­vo me­ni­nin­kas, ne­gu ra­cio­na­lus dva­ri­nin­kas. Daug ke­lia­vo po To­li­muo­sius Ry­tus, fo­to­gra­fa­vo, da­ly­va­vo pa­ro­do­se, bu­vo įver­tin­tas ir ap­do­va­no­tas. Di­džio­ji jo fo­ to­gra­fi­jų rin­ki­nio da­lis din­go per Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą. Bet prieš de­šimt­me­tį vie­na­me an­ti­kva­ria­te bu­vo su­ras­tas al­ bu­mas su B. H. Tiš­ke­vi­čiaus nuo­trau­ko­mis. 2010 me­tais tos nuo­trau­kos pa­te­ko į Rau­ dond­v a­r io rū­m uo­s e įkur­t ą mu­zie­jų. Al­bu­me ras­ta ir 10 fo­to­gra­fi­jų iš Rau­dond­va­rio. 2005 me­tais mu­zie­ju­je ap­si­ lan­kė po­nas Jur­ge­nas Štu­bė iš Vo­kie­ti­jos ir pri­sis­ta­tė esąs ne­san­tuo­ki­nis gra­fo Be­ne­ dik­to Hen­ri­ko Tiš­ke­vi­čiaus anū­kas. Mat gra­fas Be­ne­dik­

Oginskių dvaro bičiuliai Raudondvaryje.

tas Hen­ri­kas kaž­ka­da bu­vo įsi­my­lė­jęs gra­žuo­lę pa­ne­lę Iza­be­lę Fe­raud, su ku­ria su­ si­lau­kė duk­ters Ma­rie. Bet griež­ti ano me­to pa­pro­čiai ne­lei­do gra­fui ves­ti ne­kil­min­ gos mer­gi­nos. Ta­da jis iš­vy­ko į Ame­ri­ką ir čia su­si­pa­ži­no su pran­cū­zų kil­mės ame­ri­kie­ te Elž­bie­ta Kla­ra Bran­kroft (1857-1883) iš tur­tin­gos ir įta­k in­g os lai­v ų sa­v i­n in­k ų šei­mos. Gra­fas ve­dė pa­ne­lę Elž­bie­tą Kla­rą ir par­si­ve­žė į Rau­dond­va­rio dva­rą. Šei­ma il­go­kai gy­ven­da­vo Pa­ry­žiu­ je. Pa­ry­žiu­je gi­mė du sū­nūs. Pa­blo­gė­jus po­nios svei­ka­tai, jie ap­si­gy­ve­no Ma­dei­ro­je, čia su­si­lau­kė duk­ters. Bet džio­va ga­lu­ti­nai pa­lau­žė E. K. Tiš­ ke­vi­čie­nės svei­ka­tą ir jau­no­ji gra­fie­nė mi­rė jau­na, su­lau­ ku­si vos 26 me­tų, pa­lik­da­ma tris vai­kus. Ta­da Be­ne­dik­tas Hen­ri­kas Tiš­ke­vi­čius į dva­rą pa­si­kvie­tė anks­tes­ni­ą­ją sa­vo my­li­mą­ją Iza­be­lę Fe­raud su duk­re­le. To­kia ta mei­lė... Ir Tiš­ke­vi­čių šū­kis „Iš­si­rink, ką my­li“ liu­di­ja apie aist­rin­gą jų pri­gim­tį. B. H. Tiš­k e­v i­č ius daug ke­lia­vo po To­li­muo­sius Ry­ tus. Ypač my­lė­jo Ki­ni­ją. Pats mo­kė­si man­da­ri­nų kal­bos, o ki­nai jam su­tei­kė gar­bin­ gą man­d a­r i­n o ti­t u­l ą. Ke­ liau­d a­m as po Ki­n i­j ą daug fo­to­gra­fa­vo. Grį­žęs na­mo į Rau­dond­va­rio dva­rą pa­liep­ da­v o par­k ą iš­p uoš­t i ki­n iš­ kais ži­bin­tais, da­bin­da­vo­si keis­tais šil­ki­niais man­da­ri­no rū­bais ir vaikš­ti­nė­da­vo po par­ką. Pa­sa­ko­ja­ma, kad jo

sū­nus Be­ne­dik­tas Jo­nas Tiš­ ke­vi­čius (1875-1948) bu­vęs tik men­kas sa­vo stip­raus ir ori­gi­na­laus tė­vo še­šė­lis. Bet 1903 m. sū­naus tuok­tu­vių pro­ga tė­vas jam pa­do­va­no­jo Rau­dond­va­rio dva­rą. Nau­ja­ sis dva­ro šei­mi­nin­kas į rū­mus bu­vo įves­din­tas ant pa­lan­ ki­no (ry­tie­tiš­kos pa­ky­los) ir ap­reng­tas praš­mat­niais ki­nų man­da­ri­no rū­bais. Gra­žus ir įdo­mus gra­fų gy­ve­ni­mas Rau­dond­va­ry­je tę­sė­si iki Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro. Kai Tiš­ke­vi­čius lauk­da­ vo sve­čių, pi­lies bokš­te bū­da­ vo iš­ke­lia­ma vė­lia­va. Sar­gas, pa­ma­tęs vė­lia­vą, ži­no­jo, kad Tiš­ke­vi­čius yra ge­ros nuo­ tai­kos ir ga­li pri­im­ti sve­čius. Jei gra­fą ka­muo­da­vo blo­ga nuo­tai­ka, nors jis ir bū­da­vo rū­muo­se, vė­lia­va ne­bū­da­vo ke­lia­ma. Sve­čiai ne­lau­kia­mi ir ne­pri­ima­mi. Šei­mi­nin­kus ir jų sve­čius džiu­gi­no Ro­jaus so­das – stik­li­nė ve­ran­da, ku­rio­je sto­ vė­jo Ado­mo ir Ie­vos skulp­tū­ra, ve­šė­jo iš šil­tų­jų kraš­tų at­vež­ti au­ga­lai. Rū­siuo­se įreng­ta vy­ ni­nė, ku­rio­je bu­vo sau­go­ma virš 300 bu­te­lių rau­do­no­jo vy­ no, 300 bu­te­lių sal­džių­jų li­ke­ rių, apie 700 sta­ti­nių mi­daus. Dva­re bu­vo ir sa­vas bra­vo­rė­lis. Kar­tais gra­fas su dar­bi­nin­kais at­si­skai­ty­da­vo al­ko­ho­liu, o šių įsi­utu­sios žmo­nos at­lėk­da­vu­ sios į dva­rą bar­tis. 1915 me­tais, pa­si­ė­mę ver­ tin­giau­sius daik­tus – pa­veiks­ lus, bal­dus, in­dus, ki­li­mus - jie iš­vy­ko į Len­ki­ją. Gra­žu­ sis dva­ras li­ko be šei­mi­nin­kų. Jį plė­šė vi­si, kas tik no­rė­jo. Du pa­sau­li­niai ka­rai, pra­ūžę per Lie­tu­vą, Rau­dond­va­rio dva­r ą vi­s iš­k ai su­n io­k o­j o. Tiš­ke­vi­čiaus sta­ty­ta ori­gi­na­ lios for­mos oran­že­ri­ja ka­ro me­tais bu­vo su­sprog­din­ta. Di­džiu­lės ar­kli­dės per ka­rą nu­ken­tė­jo ne­daug. La­biau po ka­ro, kai jo­se bu­vo įkur­tos me­c ha­n i­z a­c i­j os dirb­t u­v ės. Pi­lis su­de­gin­ta per Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą. Kar­tais ir Lie­tu­vo­je nu­tin­ ka tai, ką ga­li­ma pri­ly­gin­ti ste­buk­lui. Bu­vo nu­spręs­ta nu­n io­k o­t ą Rau­d ond­v a­r io dva­r ą res­t au­r uo­t i. Da­b ar pa­grin­di­niai pa­sta­tai jau su­ tvar­ky­ti. Vie­no­je pa­grin­di­nių rū­mų da­ly­je įreng­tas Kau­no sa­v i­v al­d y­b ės mu­z ie­j us su kuk­l ia eks­p o­z i­c i­j a. Ki­t o­j e di­d es­n ė­j e da­l y­j e įsi­k ū­r u­s i vie­šo­ji įstai­ga „Rau­dond­va­ rio dva­ras“, ku­ri or­ga­ni­zuo­ja įvai­rius ren­gi­nius, pra­ban­gias me­n es iš­n uo­m o­j a ban­k e­ tams ir ki­tiems po­bū­viams. Mat rei­kia už­dirb­ti pi­ni­gų dva­rui iš­lai­ky­ti. Bet gruo­ džio 6 die­ną Rau­dond­va­ry­je ap­s i­l an­k ę Ogins­k ių dva­r o bi­čiu­liai ne­ga­lė­jo pa­tek­ti į tas praš­mat­nias me­nes. Nie­kas ne­ga­lė­jo pa­sa­ky­ti, kas ga­li ten įleis­ti ir pa­ro­dy­ti at­kur­tų rū­mų gro­žy­bes. Net už pi­ni­ gus... Tin­kla­py­je taip pat nė­ra nuo­ro­dos. Ma­tyt, pa­pras­ti, nors ir smal­sūs ke­liau­to­jai,

Oranžerija.

Arklidės.

Oranžerijoje.

B. H. Tiškevičiaus nuotrauka. čia ne­l au­k ia­m i. Ar­k li­d ė­s e įreng­tas me­ni­nin­kams skir­tas in­ku­ba­to­rius. Bet iš­gir­do­me, kad me­n i­n in­k ai dar ne­n u­ omo­ja sa­vo kū­ry­bai pa­tal­pų. Į vi­dų taip pat ne­ga­lė­jo­me pa­ tek­ti. Tik gra­žio­ji oran­že­ri­ja ke­liau­to­jams bu­vo sve­tin­gai at­vė­ru­si du­ris. Ka­vos puo­ de­liui... Bu­vu­sio­je le­dai­nė­je įkur­tas Tu­riz­mo in­for­ma­ci­jos cen­tras. Ofi­ci­no­je gy­ven­to­jai dar 1993 me­tais vy­ku­sios pa­mi­šė­liš­kos pri­va­ti­za­ci­jos lai­k ais pri­v a­t i­z a­v o bu­t us.

Oranžerijos šeimininkas. Da­bar vyks­ta de­ry­bos dėl tų bu­tų iš­pir­ki­mo. Na, o žmo­nės go­dūs – pa­ju­tę pi­ni­gų kva­pą rei­ka­lau­ja mi­li­jo­nų. Bet iš da­lies su­tvar­ky­to dva­ro vaiz­ das da­ro įspū­dį. Gra­žu... Net ir ki­či­niai bal­vo­nė­liai, t.y. į ro­ges pa­kin­ky­ti dirb­ti­niai el­niai, ne­nu­gąs­di­na. Šyp­so­ da­mie­si fo­to­gra­fuo­ja­mės. Juk ar­tė­ja šv. Ka­lė­dos... Plun­gė

8

2016 m. sausio 29 d.

PENKTADIENIS, Nr. 1

(752)

/

ŽEMAIČIŲ

SAULUTĖ

Kris­ti­na Bui­do­vai­tė

So­dy­bų ny­ki­mas Že­mai­ti­jo­je sie­ja­mas su ko­lek­ty­vi­za­ci­ja ir me­lio­ra­ci­ja Is­to­ri­nės ir gam­ti­nės są­ ly­gos lė­mė ryš­kes­nę Že­mai­ ti­jos skir­tį nuo ki­tų et­no­gra­ fi­nių Lie­tu­vos re­gio­nų, tik šiam kraš­tui bū­din­gą so­dy­bų iš­dės­ty­mą ir ar­chi­tek­tū­rą. Bet pa­vel­do si­tu­a­ci­ja vi­suo­ se re­gio­nuo­se pa­na­ši – jis nyks­t a už­l eis­d a­m as vie­t ą nau­jiems mo­der­niems sta­ti­ niams. Tik sau­go­mo­se te­ri­ to­ri­jo­se, mu­zie­juo­se ir rū­ pes­tin­gų šei­mi­nin­kų so­dy­ bo­se vis dar sie­kia­ma iš­sau­ go­ti ar at­kur­ti tai, kas pra­dė­ ta griau­t i so­v iet­m e­č iu, o kar­tais nai­ki­na­ma ir šian­ dien. © “Sta­ty­ba ir ar­chi­tek­ tū­ra” Ar­čiau nau­jo­vių Že­ mai­ti­ją nuo Aukš­tai­ti­jos ar Dzū­ki­jos et­no­gra­fi­nių re­gio­ nų pir­miau­sia ski­ria se­no­ji vien­kie­mių so­dy­bų tra­di­ci­ja. Be to, ir so­dy­bos čia ge­ro­kai di­des­nės nei ki­tuo­se kraš­ tuo­se – stam­bes­nio ir vi­du­ ti­n io ūki­n in­k o so­d y­b o­s e bu­v o pri­s kai­č iuo­j a­m a iki dvi­de­šim­ties pa­sta­tų. Tų, ku­rie ver­tė­si ama­tais, ūkiuo­ se pa­sta­tų bu­vo dau­giau­sia: čia bu­vo ga­li­ma pa­ma­ty­ti ir van­dens ar vė­jo ma­lū­ną, kal­ vę, alie­jaus spau­dyk­lą ir pan. Pa­grin­di­niai že­mai­čių so­dy­ bos pa­sta­tai, kaip ir Aukš­tai­ ti­jo­je – tro­ba ir ly­giag­re­čiai su ja esan­tis svir­nas (klė­tis). So­dy­bo­je taip pat bu­vo sta­ to­mas tvar­tas, jau­ja, žar­di­nė, pir­tis, taip pat tik Že­mai­ti­jai bū­din­ga ub­la­dė – ne­di­de­lis pa­sta­tas su duon­ke­pe kros­ ni­m i. Tur­t in­g o ūki­n in­k o so­dy­bos pa­sta­tų gau­sa liu­di­ ja, kad Že­mai­ti­jo­je so­dy­bos bu­vo lais­ves­nio pla­no nei Aukš­tai­ti­jo­je ar Su­val­ki­jo­je, o pa­sta­tai – įvai­res­nės pa­ skir­ties. Že­mai­ti­jo­je jie bu­vo sta­to­mi pla­tes­nė­mis pa­sto­ gė­mis, kad ap­sau­go­tų sie­nas nuo lie­taus ir smar­kių šo­ni­ nių pa­j ū­r io vė­j ų. Pla­č ios pa­sto­gės da­rė pa­sta­tą tar­si pri­spaus­tą ar­čiau že­mės ir ne­pa­li­ko daug plo­to jo puo­ šy­bai. Že­mai­tiš­kos so­dy­bos ne­re­tai sta­ty­tos prie van­ dens: eže­ro, upės, kūd­ros, o ne­sant jų so­dy­bo­je bū­da­vo du šu­li­niai – gy­vu­liams ir žmo­nių reik­mėms. Prie ge­ ro­jo – žmo­nių šu­li­nio – sto­ vė­da­vo svir­nas, gy­ve­na­ma­ sis na­mas. Taip pa­sta­tai su­ da­ry­da­vo tar­si ge­rą­jį kie­mą. Ar­čiau tvar­tų bū­da­vo ki­tas šu­li­nys. To­liau­siai nuo vi­sų pa­sta­tų so­dy­bo­je bu­vo sta­to­ mi tie sta­t i­n iai, ku­r iuo­s e bū­da­vo ku­ria­ma ug­nis, t. y. pir­tis, jau­ja. Ar­čiau jū­ros, tai­gi ir ar­čiau pre­ky­bos ke­lių gy­ve­nę že­mai­čiai bu­vo ne tik pa­si­tu­rin­tys ūki­nin­kai. Juos spar­čiau pa­siek­da­vo nau­jo­vės iš Va­ka­rų Eu­ro­pos. Net pa­sta­tų šil­dy­mas že­mai­ čių so­dy­bo­se bu­vo ki­toks nei įpras­tas ki­tuo­se Lie­tu­vos re­gio­nuo­se. Aukš­tai­čių kros­ nių dū­m ai iš dūm­t rau­k io iš­ei­da­vo įkai­tę ir be­veik ne­ ati­da­vę ši­lu­mos, o že­mai­čių

tro­bo­je su­mū­ry­tas di­dy­sis ka­m i­n as at­v ė­s in­d a­v o dū­ mus, ir šie per šiau­di­nį sto­gą iš­ei­da­vo be­veik vi­sai at­vė­sę. Nu­mo cen­tre – ug­nia­vie­tė © “Sta­ty­ba ir ar­chi­tek­tū­ra” Tra­di­ci­nė že­mai­čio tro­ba pir­miau­sia iš­si­sky­rė cen­tri­nę jos da­lį už­iman­čiu ka­mi­nu. Tai at­ski­ra pa­tal­pa, ku­rios cen­tre – ug­nia­vie­tė su virš jos ant kab­lio pa­ka­bin­tu ka­ ti­lu mais­tui ga­min­ti. Ka­mi­ nas tro­bą da­li­jo į dvi da­lis – ge­rą­ją ir blo­gą­ją. To­kia tro­b a Že­m ai­t i­j o­j e vy­r a­v o XIX am­žiaus vi­du­ry­je ir pa­ bai­g o­j e. Tik is­t o­r i­n iuo­s e šal­ti­niuo­se už­fik­suo­tas pir­ mi­nis že­mai­čių būs­tas – ne­ di­de­lis, že­mas pa­sta­tas, su­ ręs­tas iš ho­ri­zon­ta­lių rąs­tų ne­nau­do­jant pjūk­lo – nu­mas (nums, noms, nams), ku­ria­ me vals­tie­čiai lai­kė ir gy­vu­ lius. Vie­nas Et­ni­nės kul­tū­ros glo­bos ta­ry­bos rū­pi­ni­mu­si iš­leis­tos kny­gos „Že­mai­ti­jos tra­di­ci­nė kai­mo ar­chi­tek­tū­ ra“ au­to­rių ar­chi­tek­tas Jur­gis Bom­b laus­k as ma­n o, kad skir­tin­gi se­no­jo že­mai­čių būs­to pa­va­di­ni­mai su­si­ję su pa­tar­mių skir­tu­mais. Nu­mai ne­tu­rė­jo pa­ma­tų ar­ba tik lau­ ko ak­me­nų pa­ma­tą, ei­le su­ dė­tą po sie­no­jais. Pa­grin­di­ nė­je nu­mo pa­tal­po­je esan­ čio­je duo­bė­je bu­vo įreng­ta at­vi­ra ug­nia­vie­tė. Virš jos pa­ka­bin­ta pin­ta ir mo­liu ap­ drėb­ta ke­tur­kam­pė pa­kriau­ tė, skir­ta sto­gui nuo žie­žir­bų ap­sau­go­ti. Dū­mai iš­ei­da­vo pro sto­go pa­krai­gė­je esan­čią an­gą – čiu­ku­rą. Ma­no­ma, kad XIX am­žiu­je (kai ku­rie ty­ri­nė­to­jai ma­no, jog dar XVII am­žiu­je) nu­mo pa­skir­ tis pa­si­kei­tė: jis ta­po kar­vių, ar­klių lai­ky­mo ar vir­tu­vės vie­ta. Sta­ty­boms va­do­va­vo pro­fe­sio­na­lai Ir tro­bas, ir ūki­nius pa­sta­tus sta­tė dai­li­ dės. Tro­b e­s ius pa­p ras­t ai sta­ty­da­vo pa­va­sa­rį ir va­sa­rą. Len­tas ir sie­no­jus iš­pjau­da­ vo len­tų pjo­vė­jai – dro­čiai. Rąs­tus ta­šy­da­vo spe­cia­liu pla­čių aš­me­nų kir­viu – skliu­ tu. Len­tas pjau­da­vo dvie­se iš­il­gi­niu pjūk­lu, pa­si­dė­ję ant ožių. Kai pra­dė­jo ras­tis dau­ giau lent­pjū­vių ir lent­pjo­vių, dro­čiai ta­po ne­be­rei­ka­lin­gi. Sta­tant tal­kin­da­vo kai­my­nai, sam­dy­ti ne­tur­tin­ges­ni vals­ tie­čiai. Pa­grin­di­nis žmo­gus sta­ty­bo­se bu­vo meist­ras. Jis pa­skirs­ty­da­vo dar­bus, nu­ro­ dy­da­vo, ką ir kaip rei­kia da­ry­ti, nu­sta­ty­da­vo tro­be­sių pa­ma­tus, ma­tuo­da­vo kon­ struk­ci­jas. Iš­kė­lus geg­nes bū­da­vo kvie­čia­mas meist­ras lu­b oms, grin­d ims su­d ė­t i, du­rims, lan­gams su­sta­ty­ti, lan­gi­nėms pa­da­ry­ti ir pa­ puoš­ti. Tra­di­ci­niams že­mai­ čių so­dy­bos pa­sta­tams bū­ din­gas dau­giau­sia ma­sy­vus, pro­por­cin­gas tū­ris, ne­aukš­ tos ta­šy­tų ar­ba pjau­tų sie­no­ jų, daž­nai iš lau­ko len­to­mis ver­ti­ka­liai ap­kal­tos sie­nos.

Žemaičių trobos.

Ma­s y­v us pus­v al­m i­n ės ar ke­tur­šlai­tės for­mos sto­gas deng­tas šiau­dais, vė­liau – skied­ro­mis, prie van­dens tel­ki­nių esan­čių so­dy­bų sto­ gai deng­ti nen­drė­mis, vė­ liau, iš An­gli­jos pra­dė­jus vež­ti skar­das, at­si­ra­do skar­ di­nių sto­gų. Sto­gą (šiau­dų ar

skied­rų) deng­da­vo stog­den­ gys, o jų bū­da­vo kiek­vie­na­ me kai­me. Stog­den­giui pa­ dė­da­vo vie­nas iš na­miš­kių vy­rų, pa­duo­da­mas šiau­dus ar skied­ras. Šiau­dais sto­gai bū­da­vo den­gia­mi iki XX am­žiaus pra­džios. Po Pir­mo­ jo pa­sau­li­nio ka­ro pa­pli­to

skied­r ų sto­g ai. Že­m ai­č ių tro­bos san­tū­rios, tvar­kin­gos. Sai­kin­gai puoš­ti lan­gų ap­va­ dai, virš­l an­g iai, fron­t o­n ų apa­čios, si­jų ir geg­nių ga­lai. Sto­gų kraš­tų vir­šus puoš­tas žir­ge­liais. XIX am­žiaus pa­ bai­go­je pra­dė­ta da­žy­ti lan­gų rė­mus, apy­lan­gius, lan­gi­nes, vi­sa ki­ta pa­lik­ta na­tū­ra­liai se­nė­ti. Že­mai­čiai so­dy­bas sta­tė ke­lioms kar­toms. Vie­ na­m e tro­b os ga­l e bu­v o įreng­ta pa­tal­pa – prie­ši­nin­ kė, skir­ta nu­se­nu­siems tė­ vams, ku­rie, per­da­vę vai­ kams ūkį, lik­da­vo kar­tu gy­ ven­t i. Ka­d an­g i že­m ai­čiai ver­tė­si dar­ži­nin­kys­te, gy­vu­ li­nin­kys­te, ap­link so­dy­bas ir tarp pa­sta­tų bu­vo aps­tu tvo­ rų. Ne­g an­d os ne­a p­l en­k ė © “Sta­ty­ba ir ar­chi­tek­tū­ra” So­dy­bų ny­ki­mas Že­mai­ti­jo­ je sie­ja­mas su so­viet­me­čiu vyk­dy­ta ko­lek­ty­vi­za­ci­ja ir me­lio­ra­ci­ja. Ar­chi­tek­tas J. Bom­blaus­kas pa­sa­ko­jo, kad, pra­si­dė­jus nau­jo­jo gy­ve­ni­ mo bu­mui, ėmus stam­bin­ti že­mes ir šluo­ti se­ną­sias so­ dy­bas, nuo 1945 iki 1975 me­tų bu­vo su­nai­kin­ta ko­ne vi­s a kai­m o ar­c hi­t ek­t ū­r os tra­di­ci­ja. Pra­ras­tos jau­kios, ma­lo­nios že­mai­čių so­dy­bos. „Jas mė­gi­na­ma at­kur­ti, ta­ čiau įter­piant mo­der­nių de­ ta­lių, nes žmo­nės ne­be­su­ pran­ta, kas yra tik­ra tra­di­ci­ nė so­dy­ba, – ap­gai­les­ta­vo ar­chi­tek­tas. – Vie­nur ki­tur dar iš­li­kęs au­ten­tiš­kas svir­ nas ar bai­gian­ti su­griū­ti tro­ be­l ė, ku­r iai at­s ta­t y­t i pir­ miau­sia rei­kia daug lė­šų.“ Mu­zie­jaus ver­ty­bės Tel­šių mies­te, piet­va­ka­ri­nė­je Mas­ čio eže­ro pa­kran­tė­je, įkur­tas Že­mai­ti­jos kai­mo mu­zie­jus – Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės že­mai­čių mu­zie­jaus „Al­ka“ pa­da­li­nys. „Že­mai­ti­jos kai­ mo eks­po­zi­ci­ja ir sa­vo ko­ ky­be, ir pa­skir­ti­mi yra uni­ ka­li ne tik Že­mai­ti­jos re­gio­ ne, bet ir vi­so­je Lie­tu­vo­je“, – sa­kė „Al­kos“ Et­ni­nės kul­ tū­ros ir Že­mai­ti­jos kai­mo sky­riaus ve­dė­ja In­gri­da Vai­ tie­kie­nė. Su­ma­ny­mas Tel­ šiuo­s e įkur­t i Že­m ai­t i­j os kai­m o mu­z ie­j ų po at­v i­r u dan­gu­mi ki­lo prieš Ant­rą­jį

pa­sau­li­nį ka­rą, ta­čiau įgy­ ven­din­ti jis pra­dė­tas tik 1963 me­tais. Že­mai­ti­jos kai­mo mu­zie­ju­je – 16 pa­sta­tų. Jie su­skirs­ty­ti į tris so­dy­bas ir vi­suo­me­ni­nį sek­to­rių, ku­rie at­spin­di XIX am­žiaus pa­bai­ gos (XX am­žiaus pra­džios) Že­mai­ti­jos kai­mo vaiz­dą. Čia pa­sta­ty­tos tur­tin­go ūki­ nin­ko, vi­du­ti­nio vals­tie­čio ir ma­ža­že­mio, ki­taip sa­kant – skur­džiaus, so­dy­bos, taip pat vė­jo ma­lū­nas, pir­tis, kal­vė, įvai­rios pa­skir­ties ūki­niai pa­sta­tai. Že­mai­ti­jos kai­mo mu­z ie­j u­j e eks­p o­n uo­j a­m a tur­tin­go ūki­nin­ko so­dy­ba yra lais­vo­jo ti­po pa­sta­tų iš­ dės­ty­mo so­dy­bos pa­vyz­dys. Ją su­da­ro gy­ve­na­ma­sis na­ mas ir L rai­dės for­mos tvar­ tas. Tvar­te vie­na da­lis nau­ do­ja­ma gy­vu­liams, ki­ta – šie­n ui. L ar­b a U rai­d žių for­mų tvar­tai bū­da­vo pa­pli­ tę stam­biuo­siuo­se ūkiuo­se, jų for­ma leis­da­vo tu­rė­ti vi­ di­nį kie­mą – lai­da­rą, į ku­rį bu­vo nu­kreip­tos vi­sų tvar­to pa­sta­tų du­rys. Žie­mą kar­tais į lai­da­rą leis­da­vo gy­vu­lius. Taip pat so­dy­bo­je bū­da­vo svir­nas, dar­ži­nė, kiau­li­nin­ kas, žar­di­nė, pir­tis, ki­taip – pe­r e­n ė, jau­j a. Že­m ai­č iai gar­sė­jo ypač pri­žiū­ri­mais gė­ly­nais. Dar­že­liuo­se prie na­m ų Že­m ai­t i­j o­j e la­b ai mėg­ta au­gin­ti bi­jū­nus. „Tel­ šių mies­t as net­g i ban­d o įtvir­t in­t i bi­j ū­n o pum­p u­r ą kaip sim­bo­li­nę mies­to gė­lę, nes bi­jū­nai pa­pras­tai žy­di bir­že­lio mė­ne­sio pra­džio­je, kai šven­čia­ma Mag­de­bur­go tei­sių Tel­šiams su­tei­ki­mo die­na“, – sa­kė I. Vai­tie­kie­nė. Ka­dan­gi Že­mai­ti­jo­je daug vien­k ie­mių, tai so­d y­b o­s e daž­nai so­din­da­vo ir di­de­lių la­p uo­č ių me­d žių: bu­v o mėgs­t a­m i ber­ž ai, lie­p os, kle­vai, ąžuo­lai, šer­mukš­ niai. Spyg­liuo­čiai pa­pli­to tik XX am­žiaus vi­du­ry­je. Ne­ bė­ra ką sau­go­ti Iš­skir­ti­nes sa­vo for­ma ir ar­chi­tek­tū­ri­ niais spren­di­mais tra­di­ci­nes že­mai­čių so­dy­bas šian­dien ga­li­ma pa­ma­ty­ti tik mu­zie­ ju­je, ki­tur, kaip mi­nė­jo ar­ chi­tek­tas J. Bom­blaus­kas, dau­giau­sia iš­li­kę tik to­kių so­dy­bų frag­men­tų – tro­ba, jau­ja ar ki­tas sta­ti­nys. Net­gi Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nia­me par­ke sau­go­ti, de­ja, be­veik ne­bė­ra ką. Nors šis re­gio­nas ma­žiau­siai pa­lies­tas pra­ei­ ty­je Lie­tu­vo­je vyk­dy­tų va­ la­kų ir Sto­ly­pi­no re­for­mų, po ko­lek­ty­vi­za­ci­jos Že­mai­ ti­jos na­cio­na­li­nio par­ko te­ ri­to­ri­jo­je daug se­nų­jų so­dy­ bų ir kai­mų su­ny­ko. Par­ko te­ri­to­ri­jo­je, Med­sė­džių kai­ me, li­ko tik vie­na kul­tū­ros ver­ty­bės sta­tu­są tu­rin­ti so­ dy­ba. Šis kai­mas svar­bus ir dar vie­nu pa­vel­do ob­jek­tu – se­no­vi­ne klė­ti­mi. Žur­na­las „Sta­ty­ba ir ar­chi­ tek­tū­ra“ 2012 m.

ŽEMAIČIŲ

SAULUTĖ

/ 2016 m. sausio 29 d.

PENKTADIENIS, Nr. 1

9

(752)

Oti­li­ja Juo­za­pai­tie­nė

Kraš­to­ty­ros dar­bų kon­kur­sas „Iš ma­no že­mės“ Plun­gės ra­jo­no bib­lio­te­ki­nin­kai da­ly­va­vo kraš­to­ty­ri­nių dar­bų kon­kur­se „Iš ma­no že­mės...“, skir­ ta­me mies­to Gar­bės pi­lie­tės, gar­sios Plun­gės kraš­to­ty­ri­nin­kės, Ele­o­no­ros Ra­vic­kie­nės 100-osioms gi­mi­mo me­ti­nėms. Kon­kur­są or­ga­ni­za­vo Plun­gės vie­šo­ji bib­lio­te­ka ir už kon­kur­są at­sa­kin­ga Me­to­di­nio-spau­di­nių kom­plek­ta­vi­mo sky­riaus ve­dė­ja Re­gi­na Re­ka­šie­nė. Šio kon­kur­so tiks­las - ska­tin­ti do­mė­tis sa­vo kraš­to pra­ei­ti­mi ir da­bar­ti­mi, fik­suo­ti, kaup­ti au­ten­tiš­ką, nie­kur ki­tur ne­skelb­tą me­džia­gą, pa­ties dar­buo­to­jo už­ra­šy­tą ar nu­fil­muo­tą. Kraš­to­ty­ri­nė veik­la pa­de­ da pa­žin­ti ben­druo­me­nėms jų gy­v e­n a­m o­s ios vie­t o­v ės is­to­ri­ją ir žmo­nes. Ji ska­ti­na do­mė­tis kai­mo ar mies­te­lio pra­ei­ti­mi. Vie­šo­sio­se bib­lio­ te­ko­se yra kraš­to­ty­ros sky­ riai, ku­riuo­se dir­ban­tys bib­ lio­te­ki­nin­kai kau­pia, sau­go ir vie­ši­na me­džia­gą apie ra­jo­ną: is­to­ri­ją, gam­tą, ver­slus, žy­ mius žmo­nes. Nors kraš­to­ ty­ri­niai dar­bai yra mė­gė­jiš­ka veik­la, ta­čiau daž­nai jais re­ mia­si ir is­to­ri­kai, kai ne­ran­da ar­chy­vi­niais do­ku­men­tais bei pir­mi­niais šal­ti­niais pa­grįs­ tos in­for­ma­ci­jos. Pa­pras­tų žmo­nių už­ra­šy­ti pri­si­mi­ni­mai ga­li bū­ti svar­bi ir vie­nin­te­lė in­for­ma­ci­ja pa­de­dan­ti jiems pri­si­kas­ti iki tik­rais do­ku­ men­tais pa­grįs­tų fak­tų. Į bib­lio­te­kas daž­nai krei­ pia­s i skai­t y­t o­j ai ku­r iems rei­kia ko­kių nors duo­me­nų apie ra­jo­no kai­mus, pa­min­ klus, žmo­nes. De­ja, ne vi­sa­da bib­lio­te­ki­nin­kai ga­li pa­dė­ti. Jei nie­kas apie tai ne­pa­ra­šė, ta­da bib­lio­te­ko­je me­džia­gos ir ne­bus. To­dėl kai ku­rie bib­ lio­te­ki­nin­kai, ži­no­da­mi sa­vo skai­ty­to­jų po­rei­kius, ir pa­tys dir­ba kraš­to­ty­ri­nį dar­bą ra­šo kai­mų, mo­kyk­lų ar ki­tų įstai­ gų is­to­ri­jas; ren­ka ir už­ra­ši­nė­ ja pri­si­mi­ni­mus apie pra­ei­ties įvy­kius (knyg­ne­šius, trem­tį, Są­jū­džio lai­kus, žy­mius kraš­ tie­čius ir kt.). Kad su­rink­ta me­džia­ga ne­už­si­gu­lė­tų bib­ lio­t e­k o­s e, lauk­d a­m a sa­v o skai­ty­to­jų, bib­lio­te­ki­nin­kai ja pa­si­nau­do­da­mi pub­li­kuo­ ja straips­nius ži­niask­lai­do­je, tal­pi­na kraš­to­ty­ri­nius dar­bus bei įvai­rią kraš­to­ty­ri­nę in­for­ ma­ci­ją bib­lio­te­kų sve­tai­nė­se, spe­cia­liuo­se kraš­to­ty­ros por­ ta­luo­se ar net Fa­ce­bo­o­k‘e. Bib­lio­te­kos be­ne dau­giau­sia pa­ren­gia ir iš­lei­džia kraš­to­ty­ ri­nių lei­di­nių. Kraš­t o­t y­r os dar­b ų kon­ kur­sas vy­ko 2015 m. gruo­ džio 18 d. Plun­gės vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je. Per 2015 me­tus bu­vo pa­da­ry­ta 17 kraš­to­ty­ri­

Ap­do­va­no­ja­ma pir­mos vie­tos lai­mė­to­ja R. Jur­kai­tie­nė už kraš­to­ty­ri­nį dar­bą „Žy­dų pėd­sa­kai Al­sė­džiuo­se“.

Sa­vo pa­reng­tą kraš­to­ty­ri­nį dar­bą pri­sta­to Alek­san­dra­vo kai­mo vyr. bib­lio­te­ki­nin­kė V. Po­kvy­tie­nė. Kon­kur­so nu­ga­lė­to­jai su kon­kur­so or­ga­ni­za­to­riais (Iš kai­rės sto­vi: L. Ma­ci­jaus­kie­nė, V. Po­kvy­tie­nė, L. Bud­rie­nė, R. Jur­kai­tie­nė, R. Šiau­lie­nė, V. Gar­ben­čie­nė. Sė­di: bib­lio­te­kos di­rek­ to­rė V. Skie­rie­nė ir Me­to­di­nio-spau­di­nių kom­plek­ta­vi­mo sky­riaus ve­dė­ja R. Re­ka­šie­nė).

Ver­ti­ni­mo ko­mi­si­ja ver­ti­na kon­kur­si­nius dar­bus..

Po kraš­to­ty­ri­nių dar­bų pri­sta­ty­mų kal­ba ver­ti­ni­mo ko­mi­si­jos na­rys is­to­ri­kas B. Po­cius. nių dar­bų apie Plun­gės ra­jo­no švie­suo­lius, kai­mų bei mo­ kyk­lų is­to­ri­jas. Bu­vo pa­reng­ti dar­bai apie tris žy­mius ra­jo­no kraš­to­ty­ri­nin­kus, bu­vu­sius E. Ra­vic­kie­nės drau­gus ir pa­se­ kė­jus. Alek­san­dra­vo kai­mo bib­lio­te­kos vyr. bib­lio­te­ki­ nin­kė Vir­gi­ni­ja Po­kvy­tie­nė su­rin­ko ir pri­sta­tė me­džia­gą apie kai­m o ben­d ruo­m e­n ės

švie­s uo­l ę Ve­r o­n i­k ą Si­m u­ tie­n ę. Bu­v u­s i Alek­s an­d ra­ vo pa­g rin­d i­n ės mo­k yk­l os di­rek­to­rė, da­bar jau iš­ėju­si už­tar­nau­to po­il­sio, ak­ty­viai dir­ba vi­suo­me­ni­nį dar­bą kai­ mo ben­d ruo­m e­n ei: ra­š o ir įgy­ven­di­na pro­jek­tus, tvar­ko Alek­san­dra­vo kraš­to mu­zie­jų „Mėj­ga“ ir kar­tu dir­ba kraš­to­ ty­ri­nį dar­bą. Kon­kur­so me­tu

Plun­gės ra­jo­no bib­lio­te­ki­nin­kai, da­ly­va­vę kraš­to­ty­ri­nių dar­bų kon­kur­se.

pri­sta­ty­ta me­džia­ga ir apie ana­pi­lin iš­ėju­sius kraš­to­ty­ri­ nin­kus: Že­mai­čių Kal­va­ri­jos

švie­suo­lį Kon­stan­ti­ną Bru­žą, ku­ris rū­pi­no­si po­eto V. Ma­ čer­nio at­mi­ni­mo įam­ži­ni­mu ir Did­vy­čių kai­mo bib­lio­te­ ki­nin­kę kraš­to­ty­ri­nin­kę Jad­ vy­gą Ber­žans­kie­nę. Švie­sios at­m in­t ies bib­l io­t e­k i­n in­k ė, kraš­to­ty­ri­nin­kė J. Ber­žans­ kie­nė yra pa­ra­šiu­si straips­nius Did­vy­čių, Gri­gai­čių, Jo­dė­nų, Bab­run­gė­nų, Liep­lau­ka­lės, Sur­blių kai­mų is­to­ri­jas. Kai ku­rie jų bu­vo spaus­din­ti „Že­ mai­čių sau­lu­tės“ laik­raš­ty­je, 2009 m., o kai ku­rie įkel­ti į Klai­pė­dos re­gio­no bib­lio­ te­kų por­ta­lą „Et­no­kul­tū­ros lo­biai“. http://www.klavb.lt/

el_lei­di­niai/kras­to­ty­ra/. Šių is­to­ri­jų ori­gi­na­lai sau­go­mi Plun­gės vie­šo­jo­je bib­lio­te­ ko­je. Kai­mų is­to­ri­jos - vie­ni iš po­pu­lia­riau­sių ir la­biau­siai pa­gei­dau­ja­mų kraš­to­ty­ri­nių dar­b ų. Šių tri­j ų pa­m i­n ė­t ų kraš­to­ty­ri­nin­kų dar­bai gar­si­ na Plun­gės ra­jo­ną, ne­lei­džia už­m irš­t i kul­t ū­r i­n ės kraš­t o pra­ei­ties. Bib­l io­t e­k i­n in­k ai pa­r en­ gė kraš­t o­t y­r i­n ių dar­b ų ir apie ki­tus ra­jo­no švie­suo­ lius: tau­to­dai­li­nin­kus Oną Kaz­l aus­k ie­n ę, Sta­s į Ši­l ą. Ap­ra­šė trem­ti­nių Ze­no­nos Nukelta į 12 psl.

Kon­kur­so „Iš ma­no že­mės...“ kraš­to­ty­ros dar­bų są­ra­šas:

Me­to­di­nio-spau­di­nių kom­plek­ta­vi­mo sky­riaus ve­dė­ja R. Re­ka­šie­nė pri­ sta­to kon­kur­so da­ly­vius ir ko­mi­si­ją.

1. „Žy­dų pėd­sa­kai Al­sė­džiuo­se“ (Al­sė­džiai). 2. „Kraš­to­ty­ri­nin­kė Ve­ro­ni­ka Drun­gi­lai­tė-Si­mu­tie­nė – Alek­ san­dra­vo kai­mo švie­suo­lė“ (Alek­san­dra­vas). 3. „Gan­din­gos kraš­tas“ (Var­ka­liai). 4. „Vie­no gy­ve­ni­mo is­to­ri­ja“: apie il­ga­me­tę kul­tū­ros dar­buo­ to­ją Ni­jo­lę Nor­bu­tie­nę“ (Glau­džiai). 5. „Kon­stan­ti­nas Bru­žas – kraš­to­ty­ri­nin­kas, Že­mai­čių Kal­va­ ri­jos kul­tū­ros ir gam­tos pa­vel­do sau­go­to­jas ir puo­se­lė­to­jas“ (Že­mai­čių Kal­va­ri­ja).  6. „Grum­blių kai­mo mo­kyk­la: pra­ei­tis ir da­bar­tis“ (Grum­bliai). 7. „Kar­klė­nų kai­mo is­to­ri­ja“ (Kar­klė­nai). 8. „Ku­liš­kio Sta­sio Ši­lo gy­ve­ni­mas“ (Ku­liai). 9. „Pau­li­nos Vir­žin­tie­nės 99 gy­ve­ni­mo me­tų at­spal­viai“. (Nar­vai­šiai). 10. „Mo­ky­to­jas Pet­ras Sa­daus­kas“ (Pla­te­liai). 11. „Trem­ti­nės Ze­no­nos Srė­ba­liū­tės at­min­čiai“ (Stal­gė­nai). 12. „Iš Ša­tei­kių kai­mo kul­tū­ros is­to­ri­jos“ (Ša­tei­kiai). 13. „Tau­to­dai­li­nin­kė Ona Kaz­laus­kie­nė“ (Geg­rė­nai). 14. „Jad­vy­ga Ber­žans­kie­nė“ (Did­vy­čiai). 15. „Žli­bi­nų cho­ras“ (Žli­bi­nai). 16. „Sen­ti­kiai Kan­tau­čiuo­se“ (Kan­tau­čiai). 17. „Sta­ne­lių mo­kyk­los is­to­ri­ja 1921-2012 m.“ (Sta­ne­liai).

10 1.Die­vas nė­ra abe­jin­gas! Die­vui rū­pi žmo­ni­ja, Die­ vas jos ne­ap­lei­džia! Nau­jų­jų me­tų pra­džio­je no­rė­čiau ne tik pa­si­da­ly­ti šiuo sa­vo gi­liu įsi­ti­ki­ni­mu, bet ir, ku­pi­nas vil­ties, kiek­vie­nam vy­rui ir kiek­v ie­n ai mo­t e­r iai, kiek­ vie­nai šei­mai, tau­tai ir ša­liai, taip pat vals­ty­bių gal­voms, vy­riau­sy­bėms ir re­li­gi­niams va­do­vams pa­lin­kė­ti gau­sios pa­lai­mos ir tai­kos. Ne­pra­ras­ ki­me vil­ties, kad 2016 m. vi­si tvir­tai ir skli­di­ni pa­si­ti­kė­ji­mo įvai­riais lyg­me­ni­mis įsi­pa­rei­ gos įgy­ven­din­ti tei­sin­gu­mą ir dar­buo­tis dėl tai­kos. Taip, tai­ka yra ir Die­vo do­va­na, ir žmo­gaus dar­bo vai­sius. Tai­ ka yra Die­vo do­va­na, ta­čiau pa­ti­kė­ta vi­siems vy­rams bei mo­te­rims: jie pa­šauk­ti ją įgy­ ven­din­ti. Ser­gė­ti vil­ties pa­grin­dą 2. Ka­r as ir te­r o­r is­t i­n iai veiks­m ai, ly­d i­m i tra­g iš­k ų pa­da­ri­nių, pa­gro­bi­mų, et­ni­ nių bei re­li­gi­nių per­se­kio­ji­mų ir pik­tnau­džia­vi­mo val­džia, taip žen­kli­no pra­ėju­sius me­ tus nuo jų pra­džios iki pa­bai­ gos ir taip iš­pli­to dau­ge­ly­je pa­sau­lio re­gio­nų, kad įgi­jo bruo­žų to, ką ga­li­ma pa­va­ din­ti „pa­kri­ku­siu tre­čiuo­ju pa­s au­l i­n iu ka­r u“. Ta­č iau ke­le­rių pra­ėju­sių ir ką tik pa­s i­b ai­g u­s ių me­t ų įvy­k iai ska­t i­n a ma­n e, žvel­g iant į nau­juo­sius me­tus, vėl pa­ra­ gin­ti ne­pra­ras­ti vil­ties dėl žmo­gaus ge­bė­ji­mo, pa­de­dant Die­vo ma­lo­nei, įveik­ti blo­gį ir ne­pa­si­duo­ti ne­vil­čiai bei abe­j in­g u­m ui. Įvy­k iai, ku­ riuos tu­riu gal­vo­je, liu­di­ja žmo­ni­jos ge­bė­ji­mą, iš­ki­lus kri­z ėms, veik­t i so­l i­d a­r iai nu­ga­lint in­di­vi­du­a­lis­ti­nius in­te­re­sus, apa­ti­ją ir abe­jin­gu­ mą. Iš jų no­rė­čiau pa­mi­nė­ti pa­stan­gas su­bur­ti pa­sau­lio va­do­vus su­si­ti­ki­mo COP21 kon­teks­te ieš­ko­ti nau­jų bū­ dų, kaip re­a­guo­ti į kli­ma­to po­ky­čius ir ap­sau­go­ti Že­mės, mū­sų ben­drų­jų na­mų, ge­ro­ vę. Ši­tai mū­sų dė­me­sį krei­pia į du anks­tes­nius pa­sau­li­nio ly­g io įvy­k ius – į vir­š ū­n ių su­s i­t i­k i­m ą Adis Abe­b o­j e dėl pa­sau­lio dar­nios plėt­ros fi­nan­sa­vi­mo ir į Jung­ti­nių Tau­tų 2030 m. pro­gra­mos pri­ėmi­mą, šia pro­gra­ma sie­ kia­ma iki tų me­tų vi­siems, pir­miau­sia ne­tur­tin­gie­siems pla­ne­tos gy­ven­to­jams, lai­ duo­ti ores­nį gy­ve­ni­mą. 2015ie­ji Baž­ny­čiai bu­vo ypa­tin­gi me­tai ir dėl to, kad pa­mi­nė­tos dvie­jų Va­ti­ka­no II Su­si­rin­ ki­mo do­ku­men­tų, ku­riuo­se iš­kal­bin­gai iš­reikš­tas Baž­ny­ čios so­li­da­ru­mas su pa­sau­liu, pen­kias­de­šim­to­sios me­ti­nės. Po­pie­žius Jo­nas XXIII Su­si­ rin­ki­mo pra­džio­je troš­ko at­ la­po­ti Baž­ny­čios lan­gus, kad jos ir pa­sau­lio ben­dra­vi­mas tap­t ų at­v i­r es­n is. Dvie­j uo­ se do­ku­men­tuo­se – Nost­ra aeta­te ir Gau­dium et spes – ryš­ki dia­lo­go, so­li­da­ru­mo ir ly­dė­ji­mo pa­žen­klin­to nau­jo san­ty­kio, ku­riam Baž­ny­čia no­rė­jo duo­ti pra­džią žmo­ni­ jo­je, ap­raiš­ka. De­kla­ra­ci­jo­je Nost­ra aeta­te Baž­ny­čia ra­ gi­na­ma at­si­ver­ti dia­lo­gui su ne­krikš­čio­niš­ko­mis re­li­gi­jo­ mis. Pa­sto­ra­ci­ne kon­sti­tu­ci­ja Gau­dium et spes Baž­ny­čia, ka­dan­gi „džiaugs­mas ir vil­ tis, liū­de­sys ir siel­var­tas, pa­ ti­ria­mi da­bar­ties me­to žmo­ nių, ypač ne­tur­tin­gų­jų ir vi­sų pri­spaus­tų­jų, yra ir Kris­taus mo­ki­nių džiaugs­mas ir vil­tis, liū­de­sys ir siel­var­tas“ (1), no­ rė­da­ma pa­ro­dy­ti so­li­da­ru­mą,

2016 m. sausio 29 d.

PENKTADIENIS, Nr. 1

(752)

/

Po­pie­žius Pran­ciš­kus

Įveik­ti abe­jin­gu­mą ir lai­mė­ti tai­ką Ži­nia Pa­sau­li­nės tai­kos die­nos (2016 m. sau­sio 1 d.) pro­ga pa­gar­bą ir mei­lę (2), troš­ko pra­d ė­t i dia­l o­g ą su žmo­n ių šei­ma dėl pa­sau­lio pro­ble­mų. Tu­rė­da­mas prie­šais akis to­kią pat per­spek­ty­vą, Gai­les­tin­ gu­mo ju­bi­lie­ju­mi no­rė­čiau pa­kvies­ti Baž­ny­čią mels­tis ir dar­buo­tis, kad kiek­vie­nas krikš­čio­nis iš­siug­dy­tų nuo­ lan­kią ir at­jau­čian­čią šir­dį, ge­ban­čią skelb­ti bei liu­dy­ti gai­l es­t in­g u­m ą, „at­l eis­t i ir sa­ve do­va­no­ti“, „at­ver­ti šir­dį vi­siems, ku­rie gy­ve­na įvai­ riau­siuo­se eg­zis­ten­ci­niuo­se pa­ri­biuo­se, ne­re­tai dra­ma­tiš­ kai su­ku­ria­muo­se pa­ties šiuo­ lai­ki­nio pa­sau­lio“, nu­puo­lant „į že­m i­n an­t į abe­j in­g u­m ą, į dva­sią nu­jaut­ri­nan­tį ir ką nors nau­ja at­ras­ti truk­dan­tį ru­ti­niš­ku­mą, į griau­nan­tį ci­ niz­mą“ (3). Daug kas tei­kia pa­grin­dą ti­kė­ti žmo­ni­jos ge­ bė­ji­mu iš­vien so­li­da­riai veik­ti pri­pa­žįs­tant tar­pu­sa­vio ry­šį bei pri­klau­so­my­bę, rū­pi­nan­tis sil­pniau­siais na­riais bei ser­gė­ jant ben­drą­jį gė­rį. To­kia ben­ dros so­li­da­rios at­sa­ko­my­bės nuo­sta­ta yra pa­ma­ti­nio pa­šau­ ki­mo į bro­lys­tę ir ben­drą gy­ ve­ni­mą pa­grin­das. Kil­nu­mas ir tar­pas­me­ni­niai san­ty­kiai ne­a t­s ie­j a­m i nuo žmo­g aus, ko­kio pa­no­ro Die­vas pa­gal sa­vo pa­veiks­lą ir pa­na­šu­mą. Kaip ne­a t­i ma­m u kil­n u­m u ap­do­va­no­tos bū­ty­bės, eg­zis­ tuo­ja­me pa­lai­ky­da­mi san­ty­kį su mū­sų bro­liais bei se­se­ri­ mis, už ku­riuos at­sa­ko­me ir su ku­riais so­li­da­riai vei­kia­me. Be to­k io san­t y­k io bū­t u­m e ma­žiau žmo­giš­ki. Kaip tik to­d ėl abe­j in­g u­m as žmo­n ių šei­mai yra grės­mė. Įžen­giant į nau­juo­sius me­tus, no­rė­čiau vi­sus pa­kvies­ti tai pri­pa­žin­ti, įveik­ti abe­jin­gu­mą ir lai­mė­ti tai­ką. Kai ku­rios abe­jin­gu­mo for­mos 3. Tie­sa, abe­jin­gu­mas nė­ ra kaž­kas nau­ja. Ši nuo­sta­ta, už­sklen­džian­ti šir­dį nuo ki­tų, už­mer­kian­ti akis, kad jos ne­ re­gė­tų, kas de­da­si ap­lin­kui, ar nu­grę­žian­ti nuo ki­tų žmo­nių pro­ble­mų, yra ga­na pa­pli­tu­si ir ap­tin­ka­ma kiek­vie­no­je is­ to­ri­jos epo­cho­je. Ta­čiau mū­sų die­no­mis ji aiš­kiai pra­no­ko in­di­vi­du­a­lią ap­lin­ką ir įgi­jo pa­sau­li­nį mat­me­nį pa­gim­dy­ da­ma „abe­jin­gu­mo glo­ba­li­ za­ci­jos“ reiš­ki­nį. Pir­mu­ti­nė abe­jin­gu­mo žmo­nių vi­suo­me­ nė­je for­ma yra abe­jin­gu­mas Die­v ui. Iš to abe­j in­g u­m o ky­la abe­jin­gu­mas ar­ti­mui ir kū­ri­ni­jai. Tai vie­nas iš rim­tų klai­din­go hu­ma­niz­mo ir prak­ ti­nio ma­te­ria­liz­mo, ly­di­mų re­lia­ty­vis­ti­nės ir ni­hi­lis­ti­nės mąs­ty­se­nos, pa­da­ri­nių. Žmo­ gus ma­no­si esąs sa­vo pa­ties, sa­vo gy­ve­ni­mo ir vi­suo­me­nės kū­rė­jas, jau­čia­si ne­pri­klau­so­ mas ir kė­si­na­si ne tik pa­keis­ti Die­vą, bet ir ap­skri­tai be jo iš­si­vers­ti. To­dėl gal­vo­ja, jog jis nie­ko nie­kam nė­ra sko­lin­ gas, iš­sky­rus sau pa­čiam, ir pai­so tik tei­sių (4). Kri­ti­kuo­ da­mas to­kią klai­din­gą as­mens sa­v i­v o­k ą, Be­n e­d ik­t as XVI pri­mi­nė, kad žmo­gus ne­įsten­ gia pats sau su­teik­ti ga­lu­ti­nės pra­smės (5), o anks­čiau nei jis Pau­lius VI pa­reiš­kė, jog „au­ ten­tiš­kas yra tik tas hu­ma­niz­ mas, ku­ris at­si­ve­ria Ab­so­liu­

tui pri­pa­žin­da­mas pa­šau­ki­mą, do­va­no­jan­tį tik­rą­jį žmo­gaus gy­v e­n i­m o su­p ra­t i­m ą“ (6). Abe­jin­gu­mas ar­ti­mui ga­li bū­ti įvai­rio­pas. Kai ku­rie žmo­nės yra in­for­muo­ti, klau­so ra­di­jo, skai­to laik­raš­čius ar žiū­ri te­ le­vi­zi­jos pro­gra­mas, bet tar­si iš įpro­čio, be jo­kio su­si­do­mė­ ji­mo: to­kie žmo­nės mig­lo­tai su­vo­kia žmo­ni­ją ka­muo­jan­ čias dra­mas, ta­čiau ne­si­jau­ čia į jas įtrauk­ti, ne­iš­gy­ve­na at­jau­tos. Taip el­gia­si tie, ku­rie ži­no, ta­čiau žvilgs­nį, min­tis ir veik­lą nu­krei­pia į sa­ve. De­ja, ten­ka kon­sta­tuo­ti, jog gau­ses­ nė in­for­ma­ci­ja mū­sų lai­kais sa­vai­me ne­reiš­kia di­des­nio dė­m e­s io pro­b le­m oms, jei to ne­ly­di są­ži­nės at­vi­ru­mas ir so­li­da­ru­mo jaus­mas (7). Ma­ža to, ši­tai ga­li lem­ti tam tik­rą pri­si­so­ti­ni­mą, ku­ris at­ bu­ki­na jaut­ru­mą ir su­men­ki­na pro­ble­mų svar­bą. „Kai ku­rie, pa­si­telk­da­mi ne­de­ra­mus api­ ben­dri­ni­mus, pa­čius varg­šus ir ne­t ur­t in­g as ša­l is kal­t i­n a dėl jų bė­dų ir kaip spren­di­ mą siū­lo juos nu­ra­min­sian­tį, pri­jau­kin­to­mis ir ne­ag­re­sy­ vio­mis bū­ty­bė­mis pa­ver­sian­tį „auk­lė­ji­mą“. Vi­sa tai tik dar la­biau er­zi­na, kai iš­stum­tie­ji re­gi au­gant so­cia­li­nį vė­žį – dau­ge­lio ša­lių vy­riau­sy­bė­se, ver­sle ir ins­ti­tu­ci­jo­se, ne­pai­ sant val­dan­čių­jų po­li­ti­nės ide­ o­lo­gi­jos, gi­liai įsi­šak­ni­ju­sią ko­rup­ci­ją“ (8). Ki­tais at­ve­jais abe­jin­gu­mas reiš­kia­si kaip dė­me­sio su­pan­čiai tik­ro­vei, ypač to­les­nei, sty­gius. Kai ku­rie žmo­nės ne­no­ri ieš­ko­ti, su­ži­no­ti ir mė­gau­ja­si sa­vo ge­ro­ve bei pa­to­gu­mu lik­da­mi kur­ti ken­čian­čios žmo­ni­jos skaus­mo ku­pi­niems šauks­ mams. Ko­n e ne­p a­s te­b i­m ai pra­ra­do­me ge­bė­ji­mą at­jaus­ti ki­tus dėl jų iš­gy­ve­na­mų dra­ mų, ne­si­sten­gia­me rū­pin­tis ki­t ais, tar­s i tai bū­t ų kie­n o nors ki­to, o ne mū­sų at­sa­ko­ my­bė (9). To­dėl ir nu­tin­ka, kad „mes, kai mums ge­rai klo­ja­si ir jau­čia­mės pa­to­giai, daž­nai ki­tus už­mirš­ta­me (ko Die­vas nie­ka­da ne­da­ro), ne­ si­do­mi­me jų pro­ble­mo­mis, kan­č io­m is ir pa­t i­r ia­m o­m is ne­tei­sy­bė­mis... Ta­da mū­sų šir­d is tam­p a abe­j in­g a: kai man pa­ly­gin­ti ge­rai se­ka­si ir aš ge­rai jau­čiuo­si, už­mirš­ tu tuos, ku­riems ne­si­se­ka“ (10). Gy­ven­da­mi ben­druo­se na­m uo­s e, ne­g a­l i­m e sa­v ęs ne­klaus­ti, ar jie svei­ki, – kaip tik tai ir mė­gi­nau pa­da­ry­ti sa­vo en­cik­li­ko­je Lau­da­to Si‘. Van­dens ir oro ter­ši­mas, be­ ato­dai­riš­kas miš­kų kir­ti­mas, ap­lin­kos grio­vi­mas daž­nai yra žmo­nių abe­jin­gu­mo vie­nas ki­tam vai­sius, nes vi­sa yra su­si­ję (11), jau ne­kal­bant apie tuos, ku­rie lei­džia sau da­ry­ti ki­tur tai, ko ne­ga­li da­ry­ti sa­vo pa­čių na­muo­se (12). Šiais ir ki­tais at­ve­jais abe­jin­gu­mas pir­miau­sia ska­ti­na už­si­sklęs­ti, ne­įsi­trauk­ti ir ga­liau­siai pri­ si­de­da prie tai­kos su Die­vu, ar­ti­mu ir kū­ri­ni­ja sty­giaus. Glo­ba­li­zuo­to abe­jin­gu­mo grės­mė tai­kai 4. Abe­j in­g u­m as Die­v ui per­žen­gia in­di­vi­du­al­ aus as­ mens pri­va­čios dva­si­nės sri­ ties ri­b as ir da­r o po­v ei­k į

vie­ša­jai bei so­cia­li­nei sri­čiai. Pa­sak Be­ne­dik­to XVI, „Die­ vo šlo­vi­ni­mas ir žmo­nių tai­ ka že­mė­je tarp sa­vęs su­si­ję“ (13). Iš tie­sų, „trans­cen­den­ci­ jai ne­at­si­vė­ręs žmo­gus ne­sun­ kiai tam­pa re­lia­ty­viz­mo au­ka ir ta­da jam elg­tis tei­sin­gai bei siek­ti tai­kos sun­kiau“ (14). Die­vo už­marš­tis ir nei­gi­mas, pa­ska­ti­nę žmo­gų ne­pri­pa­žin­ti aukš­čiau sa­vęs jo­kio ma­to ir ma­tu lai­ky­ti sa­ve pa­tį, pa­gim­ dė ne­ap­sa­ko­mą žiau­ru­mą bei smur­tą (15). In­di­vi­du­a­liu ir ben­d ruo­m e­n i­n iu lyg­m e­n iu abe­jin­gu­mas ar­ti­mui, at­si­ra­ dęs iš abe­jin­gu­mo Die­vui, įgy­ja iner­tiš­ku­mo bei ne­no­ro įsi­trauk­ti as­pek­tą, įga­li­nan­tį ir to­liau gy­vuo­ti ne­tei­sin­gu­ mo si­tu­a­ci­joms bei di­de­liam so­cia­li­niam dis­ba­lan­sui, o tai sa­vo ruož­tu pri­ve­da prie kon­ flik­tų ar bent jau ne­pa­si­ten­ki­ ni­mo, ku­ris anks­čiau ar vė­liau ga­li virs­ti smur­tu ir ne­sau­gu­ mu. Šia pras­me abe­jin­gu­mas ir ne­įsi­trau­ki­mas yra di­de­lis trū­ku­mas kiek­vie­no iš mū­sų pa­rei­gos pa­gal sa­vo ge­bė­ji­ mą ir vaid­me­nį vi­suo­me­nė­je pri­si­dė­ti prie ben­dro­jo gė­rio, ypač tai­kos, ku­ri yra vie­na iš ver­t in­g iau­s ių žmo­n i­j os gė­r y­b ių (16). Ins­t i­t u­c i­n iu lyg­me­niu abe­jin­gu­mas ki­tam, jo kil­nu­mui, pa­grin­di­nėms tei­sėms ir lais­vei, ly­di­mas į pel­ną bei he­do­niz­mą orien­ tuo­t os kul­t ū­r os, ska­t i­n a ir kar­tais pa­tei­si­na tai­kai grės­ mę ke­lian­čius veiks­mus bei po­li­ti­ką. To­kia abe­jin­gu­mo nuo­sta­ta ga­li net kel­ti no­rą pa­tei­sin­ti peik­ti­ną eko­no­mi­ nę po­li­ti­ką, gim­dan­čią ne­ tei­sin­gu­mą, su­si­skal­dy­mą ir smur­tą dėl in­di­vi­do ar tau­tos ge­ro­vės. Juk eko­no­mi­niais ir po­li­ti­niais pro­jek­tais ne­re­tai sie­k ia­m a įgy­t i ar iš­l ai­k y­t i ga­lią ir tur­tus net ir pa­mi­nant ki­tų žmo­nių pa­grin­di­nes tei­ ses bei po­rei­kius. Gy­ven­to­jai, re­gė­da­mi, kad iš jų at­im­tos to­ kios pa­grin­di­nės tei­sės, kaip tei­sė į mais­tą, van­de­nį, svei­ ka­tos ap­sau­gą ar dar­bą, jau­čia pa­gun­dą jas įgy­ti jė­ga (17). Be to, abe­jin­gu­mas gam­ti­nei ap­lin­kai, pri­si­de­dan­tis prie miš­kų kir­ti­mo, už­terš­tu­mo ir gam­ti­nių ka­tast­ro­fų, dėl ku­rių iš­ti­sos ben­druo­me­nės pri­vers­tos pa­lik­ti gy­ve­na­mą­ją ap­lin­ką, su­ke­lia ne­sta­bi­lu­mą bei ne­sau­gu­mą ir ga­liau­siai – nau­ją skur­dą, nau­jas ne­tei­ sin­gu­mo si­tu­a­ci­jas, nei­gia­mai at­si­lie­pian­čias sau­gu­mui ir so­cia­li­nei tai­kai. Kiek ka­riau­ ta ir dar bus ka­riau­ja­ma dėl iš­tek­lių sty­giaus ar ten­ki­nant ne­pa­so­ti­na­mą gam­ti­nių iš­tek­ lių po­rei­kį (18)? Nuo abe­jin­gu­mo prie gai­les­tin­gu­mo: šir­dies at­si­ver­ti­mas 5. Prieš me­tus Ži­nio­je Pa­ sau­li­nės tai­kos die­nos pro­ga „Ne­b e ver­g ai, bet bro­l iai“ pri­min­da­mas pir­mą bib­li­nį žmo­g iš­k o­s ios bro­l ys­t ės – Kai­no ir Abe­lio (plg. Pr 4, 1– 16) – įvaiz­dį, no­rė­jau at­ kreip­ti dė­me­sį į tai, kaip ši­ta pir­ma bro­lys­tė bu­vo iš­duo­ta. Kai­nas ir Abe­lis yra bro­liai. Gi­mę iš tų pa­čių įsčių, abu yra ly­gūs kil­nu­mu ir su­kur­ti pa­gal Die­vo pa­veiks­lą ir pa­ na­šu­mą. Ta­čiau jų kū­ri­niš­ko­ji

bro­lys­tė su­dūž­ta. „Kai­nas ne tik ne­ga­li pa­kęs­ti Abe­lio, bet ir iš pa­vy­do jį nu­žu­do“ (19). Brol­žu­dys­tė tam­pa iš­da­vys­ tės for­ma, o tai, kad Kai­nas at­me­ta Abe­lio bro­lys­tę, yra pir­mas šei­my­ni­nių bro­liš­ku­ mo, so­li­da­ru­mo ir abi­pu­sės pa­g ar­b os san­t y­k ių nu­t rau­ ki­mas. Ta­da įsi­ki­ša Die­vas, kvies­da­mas žmo­gų pri­im­ti at­sa­ko­my­bę už pa­na­šų į sa­ve, ly­giai kaip ir ta­da, kai Ado­ mas ir Ie­va, pir­mie­ji tė­vai, su­grio­vė ben­drys­tę su Kū­rė­ju. „Tuo­m et Vieš­p ats pa­k lau­ sė Kai­ną: Kur­gi ta­vo bro­lis Abe­lis? – Ne­ži­nau! Ar­gi aš esu sa­vo bro­lio sar­gas!? – jis at­sa­kė. O Vieš­pats jam ta­rė: Ką tu pa­da­rei? Ta­vo bro­lio krau­j as šau­k ia­s i ma­n ęs iš že­mės!“ (Pr 4, 9–10). Kai­nas sa­ko ne­ži­nąs, kas nu­ti­ko jo bro­liui, sa­ko, kad jis nė­ra jo sar­gas. Ne­si­jau­čia at­sa­kin­gas už jo gy­ve­ni­mą, jo li­ki­mą. Ne­si­jau­čia įtrauk­tas. Jis yra abe­jin­gas sa­vo bro­liui, nors juos ir jun­gia ben­dros kil­mės sai­t ai. Kaip liūd­n a! Ko­k ia bro­lių, šei­mos, žmo­ni­jos dra­ ma! Tai – pir­ma abe­jin­gu­mo tarp bro­lių ap­raiš­ka. Die­vas, prie­šin­gai, nė­ra abe­jin­gas: jo aki­mis, Abe­lio krau­jas la­bai bran­gus, ir jis rei­ka­lau­ja iš Kai­no ata­skai­tos. Die­vas jau pa­čio­je žmo­ni­jos pra­džio­je pa­si­ro­do kaip tas, ku­riam rū­pi žmo­gaus da­lia. Vė­liau, Iz­ra­ e­lio vai­kams ta­pus ver­gams Egip­te, Die­vas vėl įsi­ki­ša: „Aš ma­čiau ta­vo tau­tos kan­ čią Egip­te, gir­dė­jau jų skun­do šauks­mus prieš sa­vo en­gė­jus. Iš tik­rų­jų aš ge­rai ži­nau, ką jie ken­čia, nu­žen­giau iš­gel­bė­ti iš egip­tie­čių ran­kų ir nu­ves­ti iš to kraš­to į ge­rą ir erd­vų kraš­ tą, į kraš­tą, te­kan­tį pie­nu ir me­du­mi“ (Iš 3, 7–8). Svar­bu at­kreip­ti dė­me­sį į žo­džius, ku­r iais nu­s a­k o­m as Die­v o įsi­ki­ši­mas: jis ma­to, gir­di, ži­n o, nu­ž en­g ia, iš­g el­b ė­j a. Die­v as nė­r a abe­j in­g as. Jis dė­me­sin­gas ir vei­kia. Ly­giai taip pat sa­vo Sū­nu­je Jė­zu­je Die­vas nu­žen­gė tarp žmo­nių, įsi­kū­ni­jo ir vis­kuo, iš­sky­rus nuo­dė­mę, so­li­da­ri­za­vo­si su žmo­ni­ja. Jė­zus su­si­ta­pa­ti­no su žmo­ni­ja: jis bu­vo „pirm­gi­ mis iš dau­ge­lio bro­lių“ (Rom 8, 29). Ne­si­ten­ki­no žmo­nių mo­ky­mu, bet rū­pi­no­si jais, ypač ta­da, kai ma­ty­da­vo, kad jie al­ka­ni (plg. Mk 6, 34–44) ar be dar­bo (plg. Mt 20, 3). Sa­vo žvilgs­nį krei­pė ne tik į žmo­nes, bet ir į jū­ros žu­vis, dan­gaus spar­nuo­čius, di­de­lius ir ma­žus au­ga­lus bei me­džius, ap­glė­bė vi­są kū­ri­ni­ją. Jis tik­ rai ma­to, ta­čiau tuo ne­ap­si­ri­ bo­ja; jis žmo­gų pa­ly­ti, su juo kal­ba, vei­kia jo nau­dai ir da­ro ge­ra tiems, ku­riems to rei­kia. Ir ne tik, Die­vas grau­di­na­si ir ver­kia (plg. Jn 11, 33–44). Jis sten­g ia­s i pa­d a­r y­t i ga­l ą kan­čiai, liū­de­siui, var­gui ir mir­čiai. Jė­zus mus mo­ko, kad bū­tu­me gai­les­tin­gi kaip Tė­vas (plg. Lk 6, 36). Pa­ly­gi­ni­me apie ge­rą­jį sa­ma­rie­tį (plg. Lk 10, 29–37) jis pa­smer­kia tą, ku­ris ne­pa­gel­bė­jo ki­tam, jo pa­gal­bos rei­ka­lin­gam: „pa­ ma­tė ir pra­ėjo“ (plg. Lk 10, 31–32). Sy­kiu šiuo pa­vyz­džiu jis kvie­čia sa­vo klau­sy­to­jus, pir­miau­sia sa­vo mo­ki­nius, mo­ky­tis su­sto­ti prie šio pa­

ŽEMAIČIŲ

SAULUTĖ

sau­l io ken­č ian­č ių­j ų ir pa­ leng­vin­ti jų kan­čias, su­sto­ti prie ki­tų žmo­nių ir gy­dy­ti jų žaiz­das tu­ri­mo­mis prie­mo­ nė­mis, pra­de­dant nuo sa­vo lai­k o, kad ir kaip bū­t u­m e už­si­ė­mę. Abe­jin­gu­mas vi­ sa­da ieš­ko kuo pa­si­tei­sin­ti – ri­tu­al­i­nių prie­sa­kų pai­sy­mu, dar­bų gau­sa, prie­šiš­ku­mu, nu­to­li­nan­čiu mus nuo ki­tų, vi­s o­k io­m is iš­a nks­t i­n ė­m is nuo­sta­to­mis, truk­dan­čio­mis tap­ti ar­ti­mu ki­tiems. Gai­les­ tin­gu­mas yra Die­vo šir­dis. To­dėl gai­les­tin­gu­mas tu­ri bū­ ti šir­dis ir tų, ku­rie sa­ve lai­ko vie­nos di­de­lės jo vai­kų šei­ mos na­riais, šir­dis, smar­kiai pla­kan­ti vi­sur, kur grės­mė iš­ki­lu­si žmo­gaus kil­nu­mui – Die­vo vei­do at­spin­džiui jo kū­ri­niuo­se. Jė­zus mus įspė­ja: mei­lė ki­tiems – at­ei­viams, li­go­niams, ka­li­niams, be­na­ miams ir net prie­šams – yra Die­vo ma­tas mū­sų po­el­giams įver­tin­ti. Nuo to pri­klau­so mū­sų am­ži­na­sis li­ki­mas. Tad ne­s te­b ė­t i­n a, kad apaš­t a­l as Pau­lius Ro­mos krikš­čio­nis kvie­t ė džiaug­t is su be­s i­ džiau­gian­čiais ir verk­ti su ver­kian­čiais (plg. Rom 12, 15) ar siū­l ė ko­r in­t ie­č iams reng­ti rin­klia­vas ro­dant so­li­ da­ru­mą su ken­čian­čiais Baž­ ny­čios na­riais (plg. 1 Kor 16, 2–3). O šven­ta­sis Jo­nas ra­šė: „Bet jei kas tu­rė­tų pa­sau­lio tur­t ų ir, pa­s te­b ė­j ęs var­g o spau­džia­mą bro­lį, už­ra­kin­tų jam sa­vo šir­dį, – kaip ja­me pa­si­liks Die­vo mei­lė?“ (1 Jn 3, 17; plg. Jok 2, 15–16). Štai ko­dėl „Baž­ny­čiai ir jos skel­bi­mo įti­ki­mu­mui es­min­ gai svar­bu, kad pir­miau­sia ji pa­ti gy­ven­tų gai­les­tin­gu­mu ir jį liu­dy­tų! Ji tu­rė­tų per­teik­ti gai­l es­t in­g u­m ą sa­v o kal­b a bei veiks­mais taip, kad jis įsi­skverb­tų į žmo­nių šir­dis ir pa­ska­tin­tų juos pa­suk­ti ke­liu, ve­dan­čiu pas Tė­vą. Pir­mu­ti­nė Baž­ny­čios tie­sa yra Kris­taus mei­lė. Baž­ny­čia tam­pa šios mei­lės, ve­dan­čios iki at­lei­ di­mo bei sa­vęs do­va­no­ji­mo, tar­nai­te ir per­tei­kė­ja žmo­ nėms. Tad, kur yra Baž­ny­čia, vi­sur tu­ri bū­ti re­gi­mas Tė­vo gai­les­tin­gu­mas. Mū­sų pa­ra­ pi­jo­se, ben­druo­me­nė­se, or­ ga­ni­za­ci­jo­se ir są­jū­džiuo­se, t. y. vi­sur, kur yra krikš­čio­nys, kiek­vie­nas tu­ri at­ras­ti gai­les­ tin­gu­mo oazes“ (20). Tad ir mes esa­me pa­šauk­ti mei­lę, at­jau­tą, gai­les­tin­gu­mą ir so­ li­da­ru­mą pa­da­ry­ti tik­ra sa­vo gy­ve­ni­mo pro­gra­ma, elg­se­na tar­pu­sa­vio san­ty­kių sri­ty­je (21). Tam rei­kia šir­dies at­si­ ver­ti­mo – kad Die­vo ma­lo­nė mū­sų ak­me­ni­nę šir­dį pa­vers­ tų jaut­ria šir­di­mi (plg. Ez 36, 26), ge­ban­čia tik­rai so­li­da­riai at­si­ver­ti ki­tiems. Juk tai yra daug dau­giau nei „mig­lo­tos užuo­jau­tos ar pa­vir­šu­ti­niš­ko grau­du­lio dėl blo­gio, ku­rį pa­ty­rė gau­sy­bė to­li­mų ir ar­ ti­mų as­me­nų, jaus­mas“ (22). So­li­da­ru­mas yra „tvir­tas ir nuo­la­ti­nis pa­si­ry­ži­mas įsi­pa­ rei­go­ti ben­dra­jam gė­riui, t. y. vi­sų ir kiek­vie­no gė­riui, nes vi­si iš­ties esa­me at­sa­kin­gi už vi­sus“ (23), nes at­jau­ta ky­la iš bro­lys­tės. Taip su­vo­kia­mas so­li­da­ru­mas yra mo­ra­li­nė ir so­cia­li­nė nuo­sta­ta, ge­riau­siai ati­tin­kan­ti mū­sų die­nų rykš­ čių su­vo­ki­mą, ne­pa­nei­gia­mą vis di­des­nę, ypač glo­ba­l i­ zuo­ta­me pa­sau­ly­je, abi­pu­sę pri­klau­so­my­bę tarp in­di­vi­do bei jo ben­d ruo­m e­n ės tam tik­ro­je vie­to­vė­je gy­ve­ni­mo ir vy­rų bei mo­te­rų li­ku­sia­me pa­sau­ly­je gy­ve­ni­mo (24). Bus daugiau.

ŽEMAIČIŲ

SAULUTĖ

Liep­lau­kės mies­te­lio va­ ka­ri­nė­je pu­sė­je, už Lu­ši­nės upe­lio yra Na­šu­kuo­čių kai­ mas. Iš pie­tų pu­sės jį juo­sia vieš­ke­lis Tel­šiai – Plun­gė, iš šiau­rės – Že­mai­ti­jos aukš­ tu­m ų ruo­ž as, le­d yn­m e­č io su­for­muo­tos ke­tu­rios kal­vos, nuo se­no va­di­na­mos Geč­kal­

Vac­lo­vas Šir­vys (I-as iš kai­rės) su drau­gu len­ku Af­ri­ko­je. 1934 m.

Vac­lovas Šim­kus ir jo su­ ža­dė­ti­nė Ade­lė Pet­raus­kai­ tė. Nuo­trau­ka iš bur­lai­vy­je su­ras­tos fo­to­juos­te­lės.

/ 2016 m. sausio 29 d.

PENKTADIENIS, Nr. 1

Apo­lo­ni­ja Gir­džiū­nie­nė

Bur­lai­vis niais. 1933 me­tais, tie­siant ge­le­žin­ke­lio li­ni­ją Tel­šiai – Kre­tin­ga, dvie­jų kal­vų šlai­tai bu­vo ge­ro­kai nu­kas­ti, kas ir da­bar ma­ty­ti va­žiuo­jant trau­ ki­niu iš Liep­lau­kės į Plun­gę, kai­rė­je ke­lio pu­sė­je. To­liau įsi­kū­ręs Vaiš­ta­rų kai­mas. Na­š u­k uo­č ių kai­m as vi­ sa­da bu­vo ap­sup­tas miš­kų. Di­des­nie­ji jo ūki­nin­kai Le­ o­nas Sta­siu­lis ir Be­ne­dik­tas Ju­r e­v i­č ius tu­r ė­j o ne­m a­ž ai že­m ės ir nuo­s a­v o miš­k o. Ig­n a­c as Ker­p aus­k as gre­t a nuo­sa­vo miš­ko tu­rė­jo ir vi­są 100 ha že­mės. Kai­me bu­vo ir ma­ža­že­mių. Vė­liau po­ka­ris, trem­tys kai­mą su­grio­vė – ne­ li­ko pa­sta­tų, žmo­nių... Ant vie­n os iš Geč­k al­n io kal­v ų ma­žo­je mo­li­nė­je tro­be­lė­je gy­ ve­no Šir­vio šei­ma. Vien­tur­tis jų sū­n us Vac­l o­v as mo­k ė­s i Šiau­liuo­se. Ne­tur­tin­gi tė­vai vi­so­mis iš­ga­lė­mis sten­gė­si jam pa­dė­ti. Kar­tą, Vac­lo­vui laiš­ke pa­pra­šius at­siųs­ti pi­ni­ gų iš anks­to, už tris mė­ne­sius, su­mo­kė­ti šei­mi­nin­kei už bu­tą ir mais­tą, tė­vai, kad pa­dė­tų sū­nui, par­da­vė kar­vę. Ta­čiau po ku­rio lai­ko sū­ nus din­g o, ne­b e­a t­s i­l ie­p ė. Vė­liau tė­vus prad­ėjo pa­siek­ti jo laiš­kai iš įvai­riau­sių ša­lių. Pri­s i­m e­n u, kaip Šir­v ie­n ė lauk­da­vo tų laiš­kų, vis at­ei­da­ vo į mū­sų na­muo­se įsi­kū­ru­sį paš­tą (ma­no tė­ve­lis bu­vo paš­ to agen­tū­ros ve­dė­jas). Vac­l o­v as Šir­v ys gi­m ė 1914 me­tais. Nuo 1929-ų iki

1937-ų me­tų jis ke­lia­vo po pa­sau­lį ir ap­lan­kė dau­gy­bę ša­lių – Pran­cū­zi­ją, Is­pa­ni­ją, Por­tu­ga­li­ją, An­gli­ją, Ita­li­ją, Švei­ca­ri­ją, Aust­ri­ją, Vo­kie­ti­ ją, Len­ki­ją ir ki­tas. Be to, ket­ ve­rius me­tus gy­ve­no Šiau­rės Af­ri­ko­je. Tar­nau­da­mas pran­ cū­zų sve­tim­ša­lių le­gio­nuo­se Al­žy­re ir Mo­na­ke, 1937 me­ tų pa­bai­go­je su­grį­žęs na­mo pra­dė­jo ra­šy­ti pri­si­mi­ni­mus laik­raš­čiams „XXI am­žius“ ir „Že­mai­čių prie­te­lius“. Įkvėp­tas Ste­po­no Da­riaus ir Sta­sio Gi­rė­no žyg­dar­bio Vac­lo­vas ne­be­ga­lė­jo nu­sė­dė­ti vie­to­je ir pra­dė­jo da­ry­ti bur­ lai­vį – už­si­de­gė sva­jo­ne per­ plauk­ti Bal­ti­jos jū­rą. Dar yra žmo­nių, pri­si­me­nan­čių, kaip, įsi­kū­ręs kal­no pa­pė­dė­je, jis meist­ra­vo sa­vo lai­vą. Vaiš­ta­rų kai­me da­bar gy­ve­nan­ti So­fi­ja Stemb­rai­tė – Ast­rei­kie­nė pa­ sa­ko­ja, kaip kai­my­nai ban­dė at­k al­b ė­t i Vac­l o­v ą nuo šio su­ma­ny­mo. Įti­kin­ti, koks pa­ vo­jin­gas yra jo su­ma­ny­mas, ban­dė ir Liep­lau­kės kle­bo­nas Vla­das Taš­kū­nas. Ne­pa­vy­kus per­kal­bė­ti ir jam, kle­bo­nas pa­do­va­no­jo ke­liau­to­jui chro­ no­met­ri­nį laik­ro­dį, pa­tik­rin­tą Pran­cū­zi­jos ob­ser­va­to­ri­jo­je. Pa­g a­l iau bur­l ai­v is bu­ vo baig­tas ir nu­ga­ben­tas į Klai­pė­dą, jū­rų uos­tą. Kar­tu sū­nų ly­dė­jęs tė­vas ir ve­ži­kas pa­dė­jo nu­stum­ti lai­vą į jū­rą. Di­de­lės ban­gos iš­kart pa­ga­vo bur­lai­vį ir pra­dė­jo neš­ti to­ lyn, o nu­leis­ti dras­ko­mą bu­rę

Va­ba­lų te­at­ras per fo­to­ob­jek­ty­vą Atkelta iš 2 psl.

Ir taip, kol, pri­klau­so­mai nuo vabz­džio dy­džio, pa­da­ro­mos nuo 50 iki 100 nuo­trau­kų. Ta­ da jos kom­piu­te­ri­ne pro­gra­ma su­spau­džia­mos į vie­ną vi­so su­fo­ku­suo­to va­ba­lo nuo­trau­ ką. Nuo­trau­ko­je aiš­ku ne tik va­ba­las, bet ir su­kom­po­nuo­ta vi­sa kom­po­zi­ci­ja. Bi­ru­tė sa­ko, kad jis per­fek­cio­nis­tas – jei jau da­ro kaž­ką, tai ir pa­tys smul­ kiau­si da­ly­kai yra nu­glu­di­na­ mi. Ka­dan­gi Knut jau pra­stai ma­to, Bi­ru­tė jam kiek pa­de­da su fo­to­apa­ra­to nu­sta­ty­mais, pa­sa­ko, ka­da ob­jek­tas su­fo­ku­ suo­tas, ir ta­da Knut pats dir­ba prie pro­jek­to... Bet ne­bū­tų jis moks­li­nin­ kas, jei ir čia ne­įžvelg­tų vabz­ džių fo­to­gra­fi­jos pa­si­tar­na­vi­ mo moks­lui – mak­ro fo­to­gra­ fi­ja - tai pui­kus in­for­ma­ci­jos šal­ti­nis. Jis net vie­nam sa­vo

Has­sel­blad ka­me­ra, ku­ria bu­vo fo­to­gra­fuo­ta žmo­ nėms pir­mą kar­tą iš­si­lai­pi­ nus mė­nu­ly­je.

drau­gui bio­lo­gui pa­ro­dė bi­tės nuo­trau­ką ir pa­aiš­ki­no, kad bi­tės zvim­bi­mas at­si­ran­da ne tik iš spar­ne­lių ju­dė­ji­mo, bet ir iš iš­orė­je esan­čių tra­chė­jų vib­ra­ci­jos. Pa­mąs­ty­mai apie fo­to­gra­fi­ją Pa­klaus­tas, ką jam reiš­kia fo­to­gra­fi­ja, Knut pa­ti­ki­na, kad vis­ką da­ro to­dėl, kad jam tai pa­tin­ka ir su­tei­kia daug džiaugs­mo. Bi­ru­tė pri­ta­ria­ mai šyp­so. Fo­to­gra­fi­ja jam yra tik kaip sa­vęs re­a­li­za­vi­mo prie­mo­nė, pats fo­to­gra­fi­jos už­fik­sa­vi­mo pro­ce­sas su­tei­kia daug džiaugs­mo. Ir tuoj ima pa­sa­ko­ti sa­vo ge­riau­sios fo­ to­gra­fi­jos is­to­ri­ją. “Ge­riau­sia nuo­trau­ka, ku­rią pa­da­riau sa­vo gy­ve­ni­me. Prieš daug me­tų Es­ti­jo­je aš vai­ra­vau dul­kė­tu kraš­to ke­liu. Lau­ke bu­vo la­bai karš­ta. Ir vie­no­je ke­lio pu­sė­je sto­vė­jo vai­ki­nas, jis tur­būt dir­bo gre­ti­muo­se lau­kuo­se, jo rū­bai bu­vo dul­kė­ti ir karš­tis sun­kė iš jo at­ro­do pas­ku­ti­nį pra­kai­tą. Ne­to­lie­se au­to­bu­sų sto­te­lė­je ant suo­liu­ko sė­dė­jo ele­gan­tiš­ka mo­te­ris ir kiek įsi­tem­pu­si lai­kė pa­si­dė­jus sa­vo ran­ki­nę ant ke­lių. Aš sa­vo ba­ ga­ži­nė­je tu­rė­jau alaus, ku­riuo iš­šo­kęs iš ma­ši­nos pa­vai­ši­nau vai­ki­ną ir pa­pra­šiau pa­po­zuo­ti,

Mu­sė.

Va­ba­las.

11

(752)

ban­dęs Vac­lo­vas stai­ga ban­ gos bu­vo nu­blokš­tas į jū­rą. Ne­tru­kus stip­ri ban­gų mū­ša bur­lai­vį iš­me­tė į kran­tą jau be bu­riuo­to­jo. Lai­ve ras­tas laik­ro­dis grą­žin­tas kle­bo­nui, ten pat ras­t as fo­t o­a pa­r a­ tas per­duo­tas liep­lau­kiš­kiui Juo­zui Mi­la­šiui. Iš šla­pios fo­to­apa­ra­to juos­te­lės pa­vy­ko iš­ryš­kin­ti vie­nin­te­lę nuo­trau­ ką – Vac­lo­vo ir jo mer­gai­tės liep­l au­k iš­k ės Ade­l ės Pet­ raus­kai­tės. Vė­liau su­ras­tą ir sken­duo­lį pa­lai­do­jo ten pat, žve­jų ka­pi­nai­tė­se. Bur­lai­vis bu­vo par­duo­tas už 50 li­tų, o tais pi­ni­gais at­si­skai­ty­ta ve­ži­kui, nu­ve­žu­siam lai­vą į Klai­pė­dą. Vac­lo­vo tė­vai po tra­ge­di­jos Liep­lau­kė­je ne­ be­gy­ve­no, ne­tru­kus kaž­kur iš­si­kraus­tė. Pa­ne­lė Ade­lė Pet­ raus­kai­tė vi­są gy­ve­ni­mą li­ko vie­na, dir­bo Tel­šių li­go­ni­nė­je me­di­ci­nos se­se­ri­mi ir, su­lau­ ku­si il­go am­že­lio, ne­se­niai, 2013 me­tais mi­rė ir bu­vo pa­ lai­do­ta Liep­lau­kės ka­pi­nė­se. Jos se­suo Bi­ru­tė pa­pa­sa­ko­jo, kad Va­cys ir Ade­lė bu­vo su­si­ ža­dė­ję. Va­cys bu­vo pa­do­va­ no­jęs sa­vo su­ža­dė­ti­nei žie­dą su dei­man­tu, ku­rį, mir­da­ma, Ade­lė pa­li­ko jai.

Bur­lai­vio sta­ty­ba. Na­šu­kuo­čių kai­mas, 1938 m.

Iš So­fi­jos Stemb­rai­tės – Ast­ rei­kie­nės, Juo­zo Mi­la­šiaus, Le­o­no Jo­vai­šos ir Apo­lo­ni­ jos Gir­džiū­nie­nės pri­si­mi­ ni­mų. Nuo­trau­kos – iš as­me­ni­nio Juo­ zo Mi­la­šiaus ar­chy­vo.

Ki­tuo­se „Že­mai­čių sau­lu­ tės“ nu­me­riuo­se skai­ty­ki­te Vac­lo­vo Šir­vio pa­sa­ko­ji­mus iš kla­jo­nių Eu­ro­po­je, 1938 m. pub­li­kuo­tus laik­raš­ty­je „Že­mai­čių prie­te­lius“

Plun­gė

at­si­sė­dus ša­lia da­mos ant suo­ le­lio. Ir tas vaiz­das, ge­riau­sia fo­to­gra­fi­ja – karš­ta va­sa­ros die­ na, vai­ki­nas tie­siog per­mir­kęs pra­kai­te ir ta ele­gan­tiš­ka da­ma au­to­bu­sų sto­te­lė­je. Iš­si­trau­kiau sa­vo, ta­da dar juos­ti­nį, fo­to­apa­ ra­tą, ir pa­da­riau ke­le­tą kad­rų. Aš bu­vau toks lai­min­gas. Bet kai grį­žau į vieš­bu­tį, pa­ma­čiau, kad fo­to­apa­ra­te nė­ra juos­tos.” Tai tie­siog pro­ce­sas, ku­ris su­ tei­kia dau­giau­sia džiaugs­mo. Knut hu­mo­ro jaus­mą tu­rin­ tis me­ni­nin­kas – vis at­ne­ša iš sa­vo dirb­tu­vių vie­ną ki­tą sa­vo žais­min­gą kad­rą, kur ne vie­ na­me po­zuo­ja ir pats. “Sun­ku pa­veiks­luo­ti žmo­nes. Su žmo­ nė­mis rei­kia kal­bė­ti, pa­žin­ti juos, už­megz­ti ry­šį – ki­taip žmo­nės su­si­kaus­to prieš ob­ jek­ty­vą. Bet vi­sa­da no­ri­si kuo na­tū­ra­les­nio kad­ro. Ma­ne ža­vi fo­to­gra­fai, ku­rie tai su­ge­ba. Su va­ba­lais la­bai pa­pras­ta” Na­mai Plun­gė­je

Bi­tė.

Val­ty­je Ger­ma­nto eže­re. 1938 m.

Vis kir­ba klau­si­mas, ko­dėl Lie­tu­va, ir dar di­des­nė nuo­ sta­ba, ko­dėl Plun­gė. Aiš­ku be ro­man­ti­kos čia neap­si­ei­ ta. Knut Bi­ru­tę su­ti­ko kel­te iš Ta­li­no į Stok­hol­mą prieš dau­g iau nei try­l i­k a me­t ų. Už­kal­bi­nęs ir va­ka­rie­ne pa­ vai­ši­nęs, o pas­kui ir Nor­ve­gi­ jo­je jos ieš­ko­jęs, Knut vie­ną die­ną at­vyks­ta į Plun­gę. Ir čia pa­si­lie­ka... Bet kaip se­ka­si gy­v en­t i to­k ia­m e ra­m ia­m e

Su baž­ny­čios cho­ris­tais. Sto­vi (iš kai­rės) – Sta­sė Lu­ko­ šiu­tė, var­go­ni­nin­kas Liu­das Ged­gau­das, sė­di – Sta­sys Kur­lians­kas, Vac­lo­vas Šim­kus. ir už­da­ra­me Lie­tu­vos kam­ pe­l y­j e, ne­m o­k ant kal­b os, ne­pa­žįs­tant žmo­nių. Rei­kia pri­p a­ž in­t i lie­t u­v iai šiau­r ės žmo­nės – san­tū­rūs, at­sar­gūs, be­si­lai­kan­tys at­stu­mo. Nors Knut ži­no vos ke­le­tą lie­tu­ viš­k ų žo­d žių, ta­č iau daug ke­lia­vęs ir gy­ve­nęs dau­gy­bė­je skir­tin­gų ša­lių bei kū­ry­bin­gu­ mo ne­sto­ko­jan­tis nor­ve­gas Plun­g ė­j e ne­n u­o bo­d žiau­j a. Kaip Bi­ru­tė pa­ti­ki­na, už­si­i­ma sa­vo ho­biais, ku­rių ne vie­nas, “krapš­to­si” na­muo­se, mėgs­ta dirb­ti su me­džiu. Bi­ru­tė ro­do ir jo ta­py­tas dro­bes – nors Knut kiek dro­viai juo­kia­si – sa­ko, kad į jo ta­py­bos dar­bus rei­kia žiū­rė­ti per de­šim­ties met­rų at­stu­mą. Per lan­gą ma­ to­si kie­mo kam­pe pa­sta­ty­tas paukš­čiu­kų vieš­bu­tis. Per dau­g iau nei de­š imt Plun­g ė­j e pra­g y­v en­t ų me­t ų Knut su­kau­pė ne­ma­žą Plun­ gės fo­t o­g ra­f i­j ų ko­l ek­c i­j ą. Skir­tin­gi žmo­nės su skir­tin­ go­m is gy­v e­n i­m o li­n i­j o­m is ma­to mies­to gat­ves taip pat skir­tin­gai. Ma­ne la­biau­siai su­do­mi­no, kaip Knut sa­vo kad­ruo­se už­fik­sa­vęs Plun­gės pa­sta­tus bei pri­va­čius na­mus, da­ž y­t us ke­l io­m is spal­v o­ mis ar ap­k al­t us skir­t in­g os teks­tū­ros len­te­lė­mis, du­rys ar bal­ko­nas da­žy­ti ki­to­mis spal­vo­mis nei vi­sas fa­sa­das. Pa­sta­bu­mas ir iš­ra­din­gu­mas Knut įgim­tos sa­vy­bės. Su­kio­ja­mės jo dar­bo kam­

ba­ry­je – kam­pe sto­vi krės­las, kur daž­niau­siai jis skai­to. Nors Knut šiuo me­tu dar sil­pnai ma­ to, skai­ty­ti kaip įpras­ta ge­rai ma­tan­tiems, jis ne­be­ga­li. Jis skai­to kny­gas klau­sy­da­ma­sis. Per pas­ta­ruo­sius de­šimt mė­ ne­sių per­skai­tė – nei daug, nei ma­žai – šim­tą pen­kio­li­ka kny­ gų. Džiau­gia­si, kad tu­ri da­bar lai­ko di­die­siems kla­si­kams. Ir tik tarp kit­ko už­si­me­na apie ki­t ą sa­v o po­m ė­g į. At­v e­r ia pil­nus al­bu­mus paš­to žen­klų iš įvai­riau­sių pa­sau­lio ša­lių, ima var­din­ti, ku­rių tu­ri net pir­ muo­sius eg­zem­plio­rius. Tuoj iš­trau­kia ir is­to­ri­ją, kaip ga­vo ne­ma­žą da­lį šios ko­lek­ci­jos. Prieš daug me­tų, kai dar dir­bo Šve­di­jo­je, pa­skam­bi­no jam drau­gas, ku­rio se­ne­lis tu­rė­jęs di­de­lę paš­to žen­klų ko­lek­ci­ją, nes bu­vo ban­ki­nin­kas, o ban­ kas ko­res­pon­den­ci­jos tuo me­ tu gau­da­vo ne­ma­žai. Drau­gas pa­si­die­va­go­jo, kad ne­ži­nąs ką po se­ne­lio mir­ties da­ry­ti su šia ko­lek­ci­ja. Knut sa­ko: “Nors ma­no drau­gas gy­ve­no ki­ta­me mies­te, jau ki­tą die­ną bu­vau jo na­muo­se.” Už­si­spy­ręs žmo­gus Knut. Ir kū­ry­bin­gas. Švie­su­lys pil­ko­je ma­žo mies­to kas­die­ny­bė­je. Pri­si­pa­žįs­ta, kad pra­ras­ti re­gė­ ji­mą bu­vo di­de­lis šo­kas, ta­čiau sten­gia­si ne­si­kon­cen­truo­ti ties juo­dą­ja li­gos pu­se, bet žvelg­ti į tai ir su kris­le­liu hu­mo­ro. O su juo gy­ven­ti vi­sa­da leng­viau. Plun­gė

12

2016 m. sausio 29 d.

PENKTADIENIS, Nr. 1

(752)

/

ŽEMAIČIŲ

SAULUTĖ

Ri­ta Jun­du­lie­nė

Ste­fa Eid­ri­ge­vi­čie­nė

Klu­bo „Iš­min­ties upe­liu­kas“ ak­ci­ja „Kny­gų Ka­lė­dos“

2015-ųjų gruo­dis, lau­kiant Nau­jų­jų

Plun­gė

Plun­gės mies­to bib­lio­te­kos Jau­nų­jų kny­gos bi­čiu­lių klu­bo „Iš­min­ties upe­liu­kas“ na­riai pri­si­jun­gė prie Lie­tu­vos Pre­zi­ den­tės Da­lios Gry­baus­kai­tės skel­bia­mos ak­ci­jos „Kny­gų Ka­lė­dos“ ir ta­po šios ak­ci­jos sa­va­no­riais. Apie šią ak­ci­ją vai­kai skel­bė sa­vo kla­sė­se, po­pa­mo­ki­nių veik­lų me­tu, taip pat kvie­tė do­va­no­ti vai­ kiš­kas kny­gu­tes sa­vo drau­gus bei šei­mos na­rius. Pir­mą­sias kny­gu­tes pa­do­va­no­jo ir pa­ vyz­dį pa­ro­dė Au­gus­tė Kaz­ ba­rai­tė, Ru­gi­lė Do­mar­kai­tė ir Ga­bi­ja Pau­laus­kai­tė. Ge­ras pa­vyz­dys už­kre­čia, tad per vi­są ak­ci­jos lai­ką bu­vo su­rink­ tos 36 įvai­raus tu­ri­nio kny­ge­ lės. Pa­čių klu­bo na­rių pa­da­ ry­to­je ir šven­tiš­kai iš­puoš­to­je „Kny­gų Ka­lė­dos“ do­va­nų dė­žė­je su­gu­lė spal­vin­gos pa­sa­kų, pa­sau­lio pa­ži­ni­mo, spal­vi­ni­mo bei kny­gu­tės su įvai­rio­mis už­duo­ti­mis ir gal­ vo­sū­kiais. Klu­bo na­riai vi­sas šias kny­gu­tes nu­ta­rė pa­do­ va­no­ti Plun­gės vai­kų glo­bos na­mų auk­lė­ti­niams. 2015

Klubo “Išminties upeliukas” nariai - akcijos “Knygų Kalėdos” savanoriai

m. gruo­džio 17 d. ak­ci­jos „Kny­gų Ka­lė­dos“ sa­va­no­rių at­sto­vai iš­kil­min­gai per­da­vė pil­ną dė­žę vai­kiš­kų kny­ge­lių bū­si­mie­siems jų skai­ty­to­jams. Kad bū­tų sma­giau lauk­ti ar­tė­ jan­čių šv. Ka­lė­dų, klu­bo na­riai pa­ruo­šė ir vai­kams įtei­kė sal­

dži­ą­ją do­va­nė­lę. Sau­sio 6 d. klu­bo na­riai su­lau­kė ne tik Tri­jų Ka­ra­lių, bet ir nuo­šir­džios mo­ky­to­ jos Ali­nos Ma­se­liū­nie­nės ir vai­kų pa­dė­kos su la­bai gra­ žiais pa­lin­kė­ji­mais. Džiu­gu, kad Jau­nie­ji kny­

gos bi­čiu­liai ne tik skai­to, bet do­va­no­ja pa­tys bei kvie­ čia ki­tus do­va­no­ti skai­ty­mo džiaugs­mą tiems, kam la­ biau­siai to rei­kia.

kie­n ė. Pa­s i­r in­k au tą te­m ą to­dėl, kad pas­ku­ti­niais me­ tais spar­čiai už­da­ri­nė­ja­mos mo­kyk­los, tad ir pa­si­sten­giau gau­ti tai  ką dar ga­li­ma gau­ti ir iš­sau­go­ti“. Kraš­to­ty­ri­nių dar­bų kon­ kur­so ver­ti­ni­mo ko­mi­si­jo­je bu­vo 7 na­riai. Tai Plun­gės vie­šo­sios bib­lio­te­kos di­rek­to­rė Vio­le­ta Skie­rė­nė, di­rek­to­rės pa­va­duo­to­ja Zi­ta Pau­laus­kai­tė, bib­lio­te­kos fo­to­gra­fė Kris­ti­na Pau­laus­kai­tė, kraš­to­ty­ri­nin­kų klu­bo „Pi­lai­tė“ na­riai: Bro­ nis­lo­vas Po­cius, Da­nu­tė Ar­ da­vi­čie­nė, Mil­da Mu­ra­lie­nė ir Oti­li­ja Juo­za­pai­tie­nė. Šis kon­kur­sas Plun­gės vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je su­do­mi­no ne tik ko­mi­si­jos na­rius, ku­rių dau­gu­ ma pa­tys yra kraš­to­ty­ri­nin­kai, ta­čiau ir pa­čius bib­lio­te­ki­nin­ kus. Vi­si dar­bai bu­vo įver­tin­ti la­bai ge­rai, iš­rink­ti ap­do­va­no­ ji­mui pa­čius ge­riau­sius bu­vo ne­leng­va. Pir­me­ny­bė teik­ta Al­sė­džių vyr. bib­lio­te­ki­nin­kei Rū­tai Jur­kai­tie­nei už su­rink­ tos me­džia­gos gau­su­mą ir uni­ka­lu­mą. Ji kon­kur­sui pa­ tei­kė nie­kur ne­spaus­din­tą ir anks­čiau nie­kur ne­už­ra­šy­tą me­džia­gą apie Al­sė­džių mies­ te­lio žy­dus ir jų gel­bė­to­jus „Žy­dų pėd­sa­kai Al­sė­džiuo­se“.

Lie­tu­vos žy­dų te­ma šiuo me­tu yra ypač ak­tu­a­li ir bib­lio­te­kos tu­ri ga­na daug šia te­ma be­si­do­ min­čių skai­ty­to­jų. Jos dar­bas bus nau­din­gas ne vien kaip įdo­mus pa­sa­ko­ji­mas, ta­čiau ir kaip ak­tu­a­li ver­tin­ga me­džia­ga, ku­ria ga­lės pa­si­nau­do­ti is­to­ ri­kai, žur­na­lis­tai ty­ri­nė­jan­tys žy­dų gy­ve­ni­mą Lie­tu­vo­je ir lei­džian­tys lei­di­nius. An­tra vie­ta, ko­mi­si­jos bal­ sa­vi­mu, skir­ta Alek­san­dra­vo kai­mo vyr. bib­lio­te­ki­nin­kei Vir­gi­ni­jai Po­kvy­tie­nei už Alek­ san­dra­ve gy­ve­nan­čios švie­suo­ lės pri­sta­ty­mą: „Kraš­to­ty­ri­nin­ kė Ve­ro­ni­ka Drun­gi­lai­tė - Si­ mu­tie­nė – Alek­san­dra­vo kai­mo švie­suo­lė“. Ši kraš­to­ty­ri­nin­kė – mo­ky­to­ja, bu­vu­si Alek­san­ dra­vo pa­grin­di­nės mo­kyk­los di­rek­to­rė, da­bar šios, jau pa­ nai­kin­tos mo­kyk­los pa­sta­te įstei­gu­si Alek­san­dra­vo kai­mo mu­zie­jų. Ji rū­pi­na­si su­rink­ta eks­po­zi­ci­ja ir to­liau kau­pia ją. Ve­ro­ni­ka ak­ty­vi ben­druo­me­nės na­rė, kas­met ra­šo, ini­ci­juo­ja ir įgy­ven­di­na dau­gy­bę Alek­san­ dra­vo ben­druo­me­nei skir­tų pro­jek­tų. V. Po­kvy­tie­nė la­bai gra­žiai pri­sta­tė sa­vo kai­mo švie­suo­lę, šiuo dar­bu su­ža­vė­ da­ma ko­mi­si­jos na­rius. Tre­čia vie­ta skir­ta už kraš­ to­t y­r i­n į dar­b ą „Gan­d in­g os kraš­tas“, ku­rį pa­ren­gė Var­ ka­lių kai­mo vyr. bib­lio­te­ki­ nin­kė Li­na Ma­ci­jaus­kie­nė. Tai pui­kiai at­lik­tas ir la­bai įdo­mus dar­bas, kai­mo is­to­ ri­ją pri­sta­tan­tis per pa­čios bib­lio­te­ki­nin­kės šei­mos is­ to­ri­ją. Kraš­to­ty­ri­nis dar­bas iliust­ruo­tas ne tik se­no­mis fo­to­gra­fi­jo­mis, bet ir iš­sau­ go­tais šei­mos ar­chy­vi­niais do­ku­men­tais.

Be pa­grin­di­nių ap­do­va­no­ ji­mų, skir­ti rė­mė­jų pri­zai dar trims bib­lio­te­ki­nin­kėms: Glau­ džių kai­mo vyr. bib­lio­te­ki­nin­ kei Vi­dai Rum­šie­nei už kraš­to­ ty­ri­nį dar­bą „Vie­no gy­ve­ni­mo is­to­ri­ja“, Že­mai­čių Kal­va­ri­jos vyr. bib­lio­te­ki­nin­kei Vio­le­tai Gar­ben­čie­nei už kon­kur­sui pa­teik­tą dar­bą „Kon­stan­ti­nas Bru­žas – kraš­to­ty­ri­nin­kas, Že­mai­čių Kal­va­ri­jos kul­tū­ros ir gam­tos pa­vel­do sau­go­to­jas ir puo­se­lė­to­jas“ bei Grum­blių kai­mo vyr. bib­lio­te­ki­nin­kei Li­nai Bud­rie­nei už pa­reng­tą ir iš­spaus­din­tą mo­kyk­los is­to­ri­ją: „Grum­blių kai­mo mo­kyk­la: pra­ei­tis ir da­bar­tis“. Ap­do­va­no­ji­mai kon­kur­so nu­g a­l ė­t o­j oms: rė­m ė­j ų do­ va­nos, tau­rės, di­plo­mai bei pa­dė­kos raš­tai už is­to­ri­jos sau­go­ji­mą ofi­cia­liai įteik­ti Šv. Ka­lė­dų iš­va­ka­rė­se gruo­džio 22 d. Šia­me nu­me­ry­je spaus­ di­na­me ir kon­kur­sui pa­reng­tų dar­bų są­ra­šą, o pa­čius dar­bus vi­si be­si­do­min­tys ga­lės ras­ti ra­jo­no bib­lio­te­ko­se. Taip pat „Že­mai­čių sau­lu­tės“ laik­raš­tis 2016 me­tais su­ti­ko spaus­din­ti kraš­to­ty­ri­nių dar­bų ver­si­jas, pa­reng­tas spau­dai. Straips­nių cik­las bus skir­tas kraš­to­ty­ri­ nin­kės Ele­o­no­ros Ra­vic­kie­ nės 100-osioms gi­mi­mo me­ti­ nėms. Bū­si­muo­se laik­raš­čio nu­m e­r iuo­s e jau ga­l ė­s i­m e su­si­pa­žin­ti su kai ku­riais šio kon­kur­so dar­bais. Bib­lio­te­ka dė­ko­ja vi­siems Plun­gės ver­slo ir ben­druo­me­ nės na­riams pa­rė­mu­siems šį kon­kur­są.

Klu­bo „Iš­min­ties upe­liu­kas“ va­do­vė

Plun­gės mies­to bib­lio­te­ka

Kraš­to­ty­ros dar­bų kon­kur­sas „Iš ma­no že­mės“ Atkelta iš 9 psl.

„žemaičių saulutės“ esė

Ste­bi­me, gir­di­me, ke­liau­ja­me, ma­to­me, tad žo­džių pa­bi­ros, pa­ste­bė­ji­mai nuo­lat ly­di mus, o aš no­rė­čiau, kad jie su­si­jung­tų į riš­lią vi­su­mą, į ryš­kų pa­sa­ko­ji­mą, gal – į esė. Ma­žai be­skai­tau, siau­rė­ja žo­dy­nas, tik kar­tais, lyg pa­va­sa­rį pra­si­ka­lan­tis dai­gas, pra­de­da dyg­ti žo­de­liai ir jų jun­gi­niai. Da­bar trum­piau­sios die­nos. Žmo­gui - ato­kvė­pis, o gal - sle­gian­ti dva­sios tuš­tu­ma, kai no­rai siau­rė­ja, šyp­se­na blanks­ta, o ap­link - šven­ti­nis šur­mu­lys, bet ir tam šur­mu­ly - pri­blė­sę žvilgs­niai, pri­ge­su­sių akių vai­vo­riu­kai, lyg dau­ge­liui pra­si­dė­tų ka­ta­rak­ta. No­riu ti­kė­ti ir ti­kiu – tai trum­pa­lai­kiš­ka, jau per­ pus per­si­ri­tęs tam­sos pe­ri­odas. Ne­su­pran­tu, ko­dėl lyg pa­žer­tus paukš­čiams tru­pi­nius no­ris su­rink­ti pa­dri­kas min­tis į šio­kią to­kią vi­su­mą. Ry­tais klau­so­me prof. Sa­le­mo­no Pal­ta­na­vi­čiaus pa­sa­ko­ji­mų, kad paukš­čiai ne vi­si iš­skri­do, tad kas par­neš pa­va­sa­rį ant spar­nų?.. ...Tiek daug gra­žių ren­gi­nių, va­ka­ro­ji­mų, tik re­čiau pra­ve­ria­mos skai­tyk­los, bib­lio­te­kos du­rys. Liūd­na ne to­dėl, kad tirš­ta mig­la pri­spau­džia že­mę, ne tų de­be­sų sku­ban­čios drais­ka­nos kal­tos. Stip­riai esa­me įsi­su­kę ki­ber­ne­ti­nėj erd­vėj, į tech­no­lo­gi­nes aukš­tu­mas, ir tie­ sio­giai žmo­gus su žmo­gum re­čiau ben­drau­ja. Ech tas ne­su­sto­jan­tis sku­bė­ji­mas vi­sur, kas­dien, tas su­sve­ti­mė­ji­mas. Gal stab­tel­kim, jei nė­ra ša­lia, kas pa­klau­sy­tų, gal pa­tys pa­kal­bin­ki­me, jei­gu ir to ne­su­ran­dam – pa­ben­ drau­ki­me su sa­vi­mi. Gal dar at­si­ras toks pat, be­si­ blaš­kan­tis, ku­ris žvilg­tels į tas pa­bi­ru­sias rai­de­les, ku­rias be­ria ne­to­bu­las, ieš­kan­tis ki­to kar­tu pa­sva­jo­ti, pa­žvelg­ti į dar­ga­ną, mig­lą, lie­tų, į to­kią trum­pą ir blau­sią švie­są, nes ir ją gruo­dis ap­ren­gia drais­ka­no­tais marš­ki­niais. Ir ne­vil­ty yra kris­las vil­ties, ir ūka­no­se švys­te­li spin­du­lys, o dar­ga­na ne­mo­ka­mai nu­prau­sia šir­dies dul­kes, šiau­rys iš­pus­to sun­kias min­tis. Pa­čioj pa­čiau­sioj gam­tos šėl­smo die­noj ga­li­ma įžvelg­ti kai ką įdo­maus. Štai iš­ei­ni, įsi­su­pęs į šil­tą ap­rė­dą ir da­ly­vau­ji dvi­ko­vo­je su pa­šė­lu­sia vėt­ra, ku­ri pa­si­ry­žu­si ne tik ke­pu­rę nu­gvelb­ti ir ap­siaus­to sa­gą pa­si­sa­vin­ti... O tu, žmo­gau, ei­ni už­mies­tin, kal­ve­lės pa­ky­loj ne tik ra­ga­nos sa­vo šo­kį šo­ka, bet ir de­mo­nai džerž­gian­čiai ba­la­mu­ti­jas, at­ro­do, siau­bū­nas di­ri­guo­ja siau­tu­lin­gam or­kest­rui. ...Jau nuo­kal­nė, dau­ba, vė­jo ga­ly­bė ta­vęs ne­be­ dras­ko, tik ura­ga­no mu­zi­kai jau di­ri­guo­ja me­džių vir­šū­nė­se siau­tu­lin­gas ša­kų braš­ke­sys, ša­kos ša­kon brū­ža­vi­ma­sis, sa­vo­tiš­kas braš­ke­sys, girgž­de­sys, net­gi džerž­ge­sys, kaip se­nos, rū­džių pa­grauž­tos, trū­ki­nė­ jan­čios kon­tra­bo­so sty­gos. Įsi­klau­sai ir ap­ima pa­ky­lė­ji­mas, nes ir tu da­ly­vau­ ji tos ga­ly­bės gaus­me, net iš­de­rin­ta sty­ga pra­de­da ap­rim­ti ir pra­de­di jus­ti vis leng­vė­jan­čią me­lo­di­ją. Pa­šė­lęs vėt­ros gū­sių gaus­mas pra­de­da per­ei­ti į ra­mi­ nan­tį šla­me­sį, oši­mą, vi­sai ne­er­zi­nan­tį, į gam­tos ir žmo­gaus sie­los po­jū­tį. Žmo­gus pra­tur­tė­ja ne vien ma­te­ria­liom ver­ty­bėm, ne vien pro­tin­go­mis ži­nio­mis, bet ir po­jū­čiais, ku­riuos taip leng­va pa­jus­ti, bet taip su­dė­tin­ga per­duo­ti, ypač tiems, ku­rie ne­pa­žįs­ta kla­jū­no vė­jo, ku­rie ne­bu­vo per­mir­kę iki pas­ku­ti­nio siū­lo, ku­rie ne­pa­jau­čia, kad ir gū­džioj nak­ty ga­li iš­girs­ti ne­pa­kar­to­ja­mų gar­sų sim­ fo­ni­ją, o di­ri­gen­tas aukš­ty­bė­se ne­pa­klūs­ta žmo­gaus no­rams ir įgei­džiams. Nie­ko nė­ra am­ži­no, nei gė­rio, nei blo­gio, o gam­ta, drau­gau­da­ma su kos­mo­su, kre­čia iš­dai­gas, pa­įv­ ai­rin­ da­ma žmo­gaus bū­tį. Nau­jie­ji... Vėl vi­sur ži­bės, švy­tės, žė­rės, žai­ža­ruos, blyk­sės, spin­du­liuos ir spro­gi­nės at­kem­ša­mo šam­pa­no pur­slai, dūks jau­ni­mas ir skam­bės juo­kas, ir dar stip­riau my­lės, ir bu­či­nys sal­des­nis, ir ap­ka­bi­ni­mas tvir­tes­nis, ir žo­džiai švel­nes­ni – svar­bu, kad bū­tų tik­res­ni. O ypač tos šyp­se­nos gun­dan­čios, ke­rin­čios, o žvilgs­niai smin­gan­tys, pa­ža­dai ne­tik­ri, bet per Šven­ tes leis­ti­ni... Nau­jie­ji te­gul at­jos eik­liais ris­tū­nais, be kar­dų, be skriau­dų, su lin­kė­ji­mais švie­siais ir me­tais sau­giais! Lai­min­gų, dos­nių, kam – aist­rin­gų, kam – ra­mių ir šil­tų, me­tų ge­rų, me­tų svei­kų! Ir kiek­vie­nam, ai­dint ku­ran­tams, į iš­ties­tus del­ nus te­gu įkren­ta LAIMĖS, SĖKMĖS, SVEIKATOS žvaigž­dė, pa­gar­din­ta pir­muo­ju Nau­jų­jų Me­tų bu­či­niu ir il­gė­jan­čia, švie­sė­jan­čia die­na!

Srė­ba­liu­tės ir ku­liš­kio Sta­ sio Ši­lo gy­ve­ni­mą. Pla­te­lių vyr. bib­lio­te­ki­nin­kė Auš­ra Vi­l ie­n ė kon­k ur­s ui pri­s ta­t ė sa­vo mies­te­ly­je ge­rai ži­no­mą mu­zi­kan­tą, bu­riuo­to­jų tre­ne­ rį Pet­rą Sa­daus­ką, Glau­džių vyr. bib­l io­t e­k i­n in­k ė Vi­d a Rum­šie­nė pa­ren­gė dar­bą apie il­ga­me­tę kul­tū­ros dar­buo­to­ją Ni­jo­lę Nor­bu­tie­nę, o Žli­bi­nų vyr. bib­lio­te­ki­nin­kė Ju­di­ta Šliuo­žie­nė su­rin­ko me­džia­gą apie Žli­bi­nų cho­rą. Bib­lio­te­ki­nin­kės ra­šo ir mo­kyk­lų is­to­ri­jas. Kraš­to­ ty­ros kon­kur­sui vyr. bib­ lio­te­ki­nin­kė Li­na Bud­rie­nė pri­sta­tė ori­gi­na­liai iš­leis­tą Grum­blių mo­kyk­los is­to­ri­ją. Sta­ne­lių mo­kyk­los is­to­ri­ją da­bar ra­šo vyr. bib­lio­te­ki­nin­ kė Ri­ta Šiau­lie­nė. Ji pri­sta­tė dar ne­baig­tą sa­vo dar­bą: „Tai nė­ra vi­sai ma­no dar­bas, tik kai ką pa­pil­džiau vaiz­di­ne me­džia­ga. Te­ko  pa­si­nau­do­ ti mo­kyk­los tu­ri­ma su­rink­ta me­d žia­g a. Au­t o­r iai, ku­r ie už­f ik­s a­v o žy­m es­n es da­t as –  bu­vu­si is­to­ri­jos mo­ky­to­ ja Da­nu­tė Pup­laus­kie­nė  ir lai­ki­nai ei­nan­ti di­rek­to­riaus pa­rei­gas Kris­ti­na Pi­li­taus­ Rengėjas - DRAUGIJA „SAULUTĖ“ Leidžiamas nuo 1994 m. spalio 4 d. Laisvės al. 19, LT-90157 Plungė Tel.: (8 448) 72 372, 72 375 E. p. [email protected] Redaktorė - Kristina Paulauskaitė Pavaduotojas - Dainius Sobeckis Kalbos redaktorės - Genutė Matevičiūtė, Vilma Mosteikienė Korespondentai: V. Liutikaitė, R. Žukienė, K. Vaitkus, A. Kuprelytė, Z. Paulauskaitė Rinko - Z. Jonušaitė

Leidėjas: UAB „Plungės žinios“ Vytauto g. 9B, LT-90123 Plungė Tel./faks.: (8 448) 71 012, 70 400. Spaudė UAB „Vakarų spaustuvė“ (Kretinga). Straipsnių ir laiškų autorių nuomonės gali nesutapti su redakcijos nuomone. Maketavo Žydrūnas Pilitauskas (Vytauto g. 9B, LT90123 Plungė. Tel.: (8 448) 70 400, 8 682 56 996. E. p. [email protected]). Tiražas – 1500 egz.

Plun­gės vie­šo­sios bib­lio­te­kos vyr. bib­liog­ra­fė kraš­to­ty­rai ir in­for­ma­ci­jai