Transkripcija: Identiškumo krizė – „Passion for Truth Ministries“ Trukmė: 2:54:00 Pranešėjas: Džimas Steilis Data: 2015 m. [Garso įrašo pradžia] (Reklaminis vaizdo klipas) Džimas Steilis: Kurie iš Jūsų gali tiksliai nurodyti akimirką, išskirtinę akimirką, kai tam tikras įvykis radikaliai pakeitė Jūsų gyvenimą? Kai kuriems šis pamokslas ir bus toji akimirka. Mums, kaip krikščionims, visuomet teigė, kad mūsų tikėjimo ištakos glūdi Naujajame testamente, todėl visas mūsų gyvenimas buvo paremtas šiuo teiginiu. O kas, jei atsirado naujų įrodymų, atskleidžiančių, kaip svarbus pranašingas įvykis Senajame testamente parodo tikrąsias mūsų tikėjimo šaknis ir tas apreiškimas viską pakeičia? Iš pradžių Izraelio karalystę sudarė dvylika genčių ir viena karalystė, bet valdant karaliui Saliamonui Izraelis buvo padalintas į dvi karalystes, nes nusižengė Dievo įstatymams: į šiaurinę Izraelio karalystę iš dešimties genčių ir pietinę Judo karalystę iš dviejų genčių. Vėliau, 586 m. pr. Kr., pietinę Judo karalystę 70-čiai metų pavergė Babilonas. Žydai grįžo ir vėl apsigyveno Jeruzalėje. Tai vienintelė priežastis, dėl ko žydai šiandien egzistuoja – nes jų protėviai sugrįžo. Šiaurinė karalystė nuolat laužė Dievo įsakymą, todėl jie taip pat pateko į Asirijos nelaisvę. Kaip ir pranašavo Biblija, jie, virtę tautomis, praras šiaurinės Izraelio karalystės statusą. Jie bus išvyti į visus keturis tuometinio žinomo pasaulio kampus, kurie ilgainiui taps šiandieninio pasaulio keturiais kampais: Ašero, Reubeno, Dano, visos kitos tautos. Kur jos? Jos nebeegzistuoja, nes šių tautų atstovai niekada negrįžo. Dievas pasakė, kad paskutiniąją dieną visos prarastos gentys atsiras tarp pagonių , o jų tapatybė bus atskleista. Tai toji Pauliaus minima paslaptis, apie kurią pastaruoju metu vėl pradėta kalbėti – ji ir yra svarbiausia kada nors paskelbta pranašystė. Jeremijo knygoje 31:31 sakoma: „Tikėkite manimi, ateina dienos, – tai Viešpaties žodis, – kai sudarysiu naują sandorą su Izraelio namais ir Judo namais.“ Ponios ir ponai, šiame skyriuje ir, tiesą sakant, visoje Biblijoje neminimi pagonių namai. Ir jei Kristuje nėra vergų arba laisvųjų, nei žydų arba pagonių, ir visa tai nesusiję su giminystės linija, kaip pagonys atsiranda naujojoje sandoroje? Visos Naujojo testamento analogijos, „nuotaka“, „alyvmedžio skiepijimas“ iš Laiško romiečiams 11, „vienas naujas žmogus“ iš Laiško efeziečiams 2; jei nesuprasime didžiausios pranašystės ir paslapties, suteikusios mums Naująjį testamentą, niekada nesuprasime kitų trijų Biblijos ketvirtadalių. Daugelio amžių bėgyje milijonai žmonių buvo blaškomi po visus keturis pasaulio kraštus, o šiaurinė Izraelio karalystė taip ir negrįžo. (Reklaminio vaizdo klipo pabaiga)

3.49 Jums leidus, norėčiau pasimelsti ir paprašyti Tėvo palaiminimo ir leisti Jam daryti tai, ką daro geriausiai. Sutinkate? Gerai, taigi, Tėve, stoju prieš tave Abraomo, Izaoko, Jokūbo ir visų palikuonių, kurie buvo sukurti iš jų strėnų, vardu, palikuonių, kuriais juos apdovanojai, Dieve, pildydamas pažadą ir sandorą. Jahve, aš tik prašau įvykdyti duotą Žodį, šįvakar kaip niekada. Tėve, kai ši žinia bus paskleista savaitinėje Toros ištraukoje, Dieve, toji, kur Jokūbas susigrumia su angelu ir jo vardas pakeičiamas, Viešpatie, ir jo tapatybė, misija ir tikslas amžiams tampa nauji. Meldžiu, kad Tavo žmonės taip pat imtų grumtis su Tavimi ir atsidurtų toje vietoje, o Dieve, kur sutiktų savo lemtį, atitolintą nuo jų 2000 metų. Viešpatie, dėkoju už Tavo Žodį ir dėkoju Tau, kad leidi nagrinėti savo Žodį, ieškant tiesos, tikros tiesos ir nieko daugiau, tik tiesos. Galiausiai, Dieve, meldžiu, kad tiesa atliktų vieną darbą – išlaisvintų tavo žmones. Amen. Gerai, pradėkime. Ar kada nors taip jautėtės? Ar girdėdami Dievą jautėte, jog girdite Jo balsą, bet negalite tiksliai suprasti, iš kurios pusės jis sklinda? Iš kairės? Iš dešinės? Sustojate prie „stop“ ženklo, kuris nurodo, jog negalite niekur sukti. Tiesą pasakius, negalite net apsisukti. Daugybė žmonių taip pasijunta savo dvasiniame kelyje, o mes šiandien ir esame tokiame taške. Žmonės nežino, į kurią pusę sukti. O gal Jūs jaučiatės tarsi išvis nepažintumėte ženklų? Tai labai erzina, nes jūs tiksliai nesuprantate, kur yra Dievas ir ko Jis iš Jūsų nori. Kiek Jūsų, šiandien čia susirinkusių, jaučiate, kad pasaulyje turėtų būti kažkas daugiau? Daugybę metų savo sieloje tikėjote, kad turi būti kažkas daugiau. 5:49 Tikiu, kad tai, ką šįvakar išvysite, žinia, kurią tuoj pamatysite, ir yra trūkstama grandis, sujungsianti Jūsų širdį, protą, sielą, Jūsų paskatas, Knygos viršelį ir pabaigą. Taip pat šįvakar noriu mesti Jums iššūkį: kaip teigia „Google Analytics“, dauguma žmonių pažiūri vaizdo klipą šešias su puse minutes ir nebekreipia dėmesio. Noriu mesti iššūkį Jums, vaikštantiems į teatrus. Visi mes einame į kino teatrą, dvi su puse - tris valandas žiūrime filmą, net nenorime nueiti į tualetą. Noriu mesti Jums iššūkį: aš teigiu, kad šis pamokslas gali taip sudrebinti Jūsų pasaulį, kad jei peržiūrėsite jį nuo pradžių iki galo, jis sukels Jums abejonių ir įkvėps Jus. Atves Jus prie naujo Šventojo Rašto suvokimo, tokio, kokio dar nesate patyrę. Ši žinia paliks žymę ir pažadins Jumyse emociją, sujungsiančią Jus su Viešpačiu. Tikiu, kad toks bus Jo Žodžio poveikis. Todėl noriu mesti Jums iššūkį – peržiūrėkite visą pamokslą ir patys pamatysite, ar Dievas Jūsų nepakeis ar bent nepažadins noro susigrumti su aukščiausiuoju Dievu. 6:59 Esame tokioje padėtyje, kad Dievas nori mums padėti suprasti ženklus. Jis nori, kad mes suprastume Jo kalbą, nes mūsų misija pasikeičia tik ją supratus. „Barna Group“, viena didžiausių krikščionių viešosios nuomonės agentūrų šalyje, praneša: „Pusė suaugusiųjų (50%) teigia, kad daugėja jų pažįstamų žmonių, kuriems nusibodo bažnytinė rutina. 71% sako, jog verčiau patys

nuspręs dėl savo religinių įsitikinimų, nei priims bažnyčios ar kitos religinės grupės primestą tikėjimo sistemą. Ir tik viena trečioji (34%) krikščionių šiuo metu tiki absoliučia moraline tiesa“. Ponai ir ponios, 34% visų tikinčiųjų šiandien tiki absoliučia moraline tiesa. „Krikščioniškosios bažnyčios bėda, – kaip teigiama, – ne ta, kad žmonės visai nebetiki. Bėda ta, kad žmonės tiki dalykais, kurie, jų nuomone, neprieštarauja biblijos mokymams, jie nenori girdėti, kad klysta, nesiekia sužinoti naujų įžvalgų“. Toliau sakoma: „Tikėtina, kad dvasinis įvertinimas yra toks retas, nes žmonės bijo sužinoti, jog jiems reikia kitokios tobulėjimo strategijos arba patiems aktyviai įsijungti į tobulėjimo procesą. Nesvarbu, kokia to priežastis, svarbiausia, kad tiek dvasininkai, tiek pasauliečiai suprato, jog nėra dvasiškai vertinami ir nekreipė į tai dėmesio“. Perfrazuokime tai. Iš esmės čia sakoma, kad Dievo žmonės atsidūrė tokioje padėtyje, kai jie jaučiasi tarsi būtų išmokę viską, ką galima buvo išmokti, ir jiems visai nerūpi ir neįdomu sužinoti kažką naujo, jie net nesusimąsto, kad jų religiniai įsitikinimai gali būti klaidingi. Kai automobilio pavarų dėžę perjungiame į neutralią padėtį, ponios ir ponai, jis ima riedėti nuo kalno. Automobilis gali nukeliauti tik ten, kur jį kreipia traukos jėga, mano galva, šiuo metu krikščionybė ir yra tokioje vietoje. Mes esame taške, kai niekas nenori prisiminti to, kas jau nuveikta, ir, mano nuomone, tai – tikras Martino Liuterio momentas. Pagrindas 21-ajam amžiui jau pastatytas – šiuo metu Dievas formuoja žmones taip, kad jie imtų domėtis, ar yra pasaulyje kažkas daugiau. Man kažko trūksta. Dabar tas metas ir šiandien toji diena, kai Dievo žmonės ims uždavinėti klausimus ir pareikalaus atsakymų. Pakreipkime temą kita linkme – tapatybės (identiškumo) vagystė. Remiantis penkiais dažniausiai pasitaikančiais vartotojų skundais Amerikoje, pagrindinis skundas yra dėl tapatybės vagystės. 14 % visų vartotojų skundų šiandien yra susiję su tapatybės vagyste. Tikriausiai norite paklausti: „Pastoriau Džimai, kaip tai susiję su jūsų tema?“ Tai itin susiję. Jei mano vaizdo klipą žiūrite pirmą kartą, tikriausiai nesate girdėję manęs anksčiau sakant, bet aš tai nuolat kartoju: kas benutiktų fizinėje plotmėje, už to slypi dvasinė žinia. Fizinė ir dvasinė plotmės yra lygiagrečios, visai kaip tada, kai Mozė statė Padangtę-maldyklą. Kuo jis rėmėsi statydamas... ogi dangiškąja karalyste. Taigi, kad ir kas benutiktų žemėje, visur slypi pranašiškos, užslėptos, šešėlinės žinutės. Bėda ta, kad mes jų neatpažįstame. Jų nematome. Neturime dvasinių akių ir negalime žinoti, kodėl Jėzus – Jėšua, kaip mėgstu jį vadinti žydiška kalba, prakeikė figmedį, mes tiesiog nežinome, kodėl. Nesuprantame, nes neregime pranašiškos plotmės. Neregime antgamtinės plotmės. Mes nematome, kodėl Jam žengus pakrantės smėliu ir pašaukus mokinius/apaštalus – mes net nesuprantame – kodėl jie metė tinklus ir nusekė paskui Jį. Nepažįstame kultūros. Nežinome I-ojo amžiaus žydų idiomatinių posakių. Nežinome savo Biblijos, tad tikiu, kad šiandien Dievas mėgina mums pranašiškai pakuždėti, kad mūsų pagrindinis kaip

vartotojo skundas yra tapatybės vagystė. Tai, ko nežinote dvasinėje plotmėje – pagrindinis nusiskundimas tarp Dievo žmonių , net jei jie to nežino, yra tapatybės vagystė. Kažkas pavogė jų tapatybę, o jie apie tai nieko nenutuokia. Tikiu, kad šiandieninis pamokslas atskleis, kur istorijos eigoje mes suklydome, kuo klaidingi mūsų istoriniai įsitikinimai, nes, pasak „Visuotinės krikščionybės studijų centro“ Gordono-Konvelo teologinės seminarijos, šiandien turime 41 000 skirtingų religinių denominacijų. Kai pirmą kartą skaičiau šį pamokslą 2009-aisiais, jų buvo 38 000. Paskaičiuokime – 39, 40, 41. Prisidėjo dar 3000 denominacijų. Ponai ir ponios, nežinau, kur Jūs gyvenate, kokia kalba kalbate, ir kaip ar kur žiūrite šį pamokslą, bet galiu pasakyti, kad mus ištiko krizė – 41 000 skirtingų denominacijų, kai Kristus atkeliavo mūsų suvienyti. Iš esmės tai reiškia krizę. Tai, kad turime 41 000 skirtingų krikščionybės sektų liudija, jog turime bėdų, nes jų nemažėja. Krizė tik aštrėja. Visų pirmiausia turime tvirtai žinoti, kas mes esame. Jei žinote, kas esate, tada suprasite savo misiją ir sugebėsite interpretuoti ženklus. Matote, aš tuoj pat Jums kai ką atvirai pasiūlysiu, įrodysiu Jums šio pamokslo metu ir jo pabaigoje, ir kai kurie iš Jūsų, žiūrintys tai pirmąjį kartą, pasijusite priblokšti. Kuo geriau žinote Bibliją, tuo labiau ši žinia Jus paveiks, nes kuo geriau suprantate, kas esate, skaitant Šventąjį Raštą – o mes atskleisime tikrąją Dievo žmonių tapatybę – jis atgis prieš Jūsų akis. O Jūs visur išvysite ženklus, kurių anksčiau nematėte. Arba ženklus, kuriuos laikėte skirtus kitoms žmonių grupėms, kurie dabar skirti Jums, dėl to viskas keičiasi. Taigi, jei bijote permainų, tikriausiai turėtumėte perjungti kanalą, nes po šios žinios nepasijusite gerai. Tai žinia, kuri Jus pagydys ir pavers tuo, kuo iš pat pradžių turėjote būti. Klausykite, tai labai svarbu: tai, kaip save apibrėžiate, nulemia Jūsų gyvenimo kryptį, savęs suvokimą. Kiek iš Jūsų, nekelkite rankų, leidote tėvams ar kažkam kitam piktai kalbėti apie Jus ir apibrėžti Jūsų gyvenimą? Jūsų gyvenime įvyko trauma. Tai radikaliai pakeitė tiek Jūsų tapatybę, tiek Jūsų gyvenimo kryptį. Aš esu čia tam, kad pasakyčiau, jog iš tikrųjų taip būna ne tik psichologijoje. Taip iš tikrųjų būna ne tik santykiuose. Taip iš tikrųjų būna Jūsų santykyje su Dievu. 14:31 Jūs galite keliauti į šiaurę, bet ne į tikrąją šiaurę. Kompasas rodo dvi šiaures. Yra įprasta šiaurė ir tikroji šiaurė. Tikroji šiaurė yra būtent ta, tobula šiaurė. Kiek iš Jūsų žinote, kad paėmus popieriaus lapą ir nubrėžus 2 statmenas linijas (pradėsime viduryje) viena linija eis statmenai lapui, tiesiai aukštyn, o kita – tik vienu laipsniu pakryps į dešinę. Jos abi tiesiasi į šiaurę, bet tik viena tobulai ir tiesiai į šiaurę. Pridėjus 2000 metų nuo mūsų Mesijo prisikėlimo ir vos truputėlį pasukus į šoną, po 2000 metų matome rezultatą – turime 41 000 religinių denominacijų. Visos jos keliauja į šiaurę. Bet kiek išties pasiekia tą kelionės tikslą, kurį numatė Mesijas? Šįvakar viską įvertinsime ir tuo ženklu paremsime savo likimus ir įsitikinsime, kad teisingai suprantame ženklą. Biblijoje yra daugybė tapatybių. Peržvelkime jas. Akivaizdu, turime žydų tautą.

Biblijoje taip pat yra ne žydai. Yra izraelitai. Viena tapatybė vadinama „Izraelio namais“. Yra „Judo namai“. Pakalbėsime ir apie juos. Kiek iš Jūsų žinote skirtumą tarp pagonių ir netikinčių? Pagonys – žmonės, tarnaujantys kitiems dievams. Netikintiems išvis nerūpi. Dar turime krikščionis. Yra daug daugiau krypčių. Niekaip nepajėgsiu išvardinti hetitų, jebusitų ir visų kitų parazitų, bet galiu pasakyti viena – tai yra pagrindinės Biblijoje aptinkamos tapatybės, kurias mes aptarsime, nes tai, kaip apibrėžiame tas tapatybes, lemia, kaip apibrėžiame ir didelę su jomis susijusio Šventojo Rašto dalį. 16:22 Nuo Pradžios knygos iki Apreiškimo Jonui knygos nesunkiai, kur beeitumėte, ką bedarytumėte, perskaitę Bibliją, pastebėsite, kad viena tapatybė išsiskiria labiau už kitas – Izraelio. Apie Izraelį kalbama daugiausiai: visa Biblija sukasi apie šią mažutę Naujojo Džersio dydžio tautą prie Viduržiemio jūros – Izraelį. Išsiaiškinkime, ką sužinosime šio pamokslo metu. Atsakysime į keletą klausimą, nes štai ką sužinosite per šį pamokslą: pirma, galiausiai išties suprasime, kas yra vienas naujas žmogus. Sužinosime, kas yra alyvmedis iš 11 Laiško Romiečiams. Tai ne tik metafora. Paulius to neišgalvojo. Sužinosime, kodėl iš pradžių Adomas buvo sukurtas su Ieva Jo viduje. Gal Jums niekada net nedingtelėjo toks klausimas, bet mes šįvakar į jį atsakysime. Atsakysime viską apie pranašišką Izraelio laikmetį nuo Pradžios knygos iki Apreiškimo. Tikroji priežastis, kodėl Jėzus arba Jėšua išties atėjo – beje, jei žiūrite mano pamokslus pirmąjį kartą, gal net nesate girdėję termino „Jėšua“. Jėšua yra hebrajiškas Jėzaus vardas. Tai tikrasis vardas, kuriuo jį šaukė motina, tėvai, visi mokiniai/apaštalai – „Jėšua“ hebrajų kalba reiškia „išganymą“. Visatos Dievas pavadina savo sūnų „Išganymo“ vardu. 17:49 Kai pagalvojate apie Izraelį, kas pirmiausiai ateina į galvą? Visuomet užduodu žmonėms šį klausimą. Kur krypsta Jūsų mintys, kai galvojate apie Izraelį? Užsirašiau dažniausius atsakymus: žydai, šalis Vidurio Rytuose, Jokūbas iš Senojo Testamento, bažnyčia, krikščionys. Kokia mintis pirmiausia šauna į galvą, kai pagalvojate apie Izraelį, apie vieną iš tų keturių ar penkių dalykų? Mes juos aptarsime ir išsiaiškinsime, koks tikrasis biblinis apibrėžimas. Kas per vieta yra Izraelis? Kas per darinys yra Izraelis? Apie ką visa tai yra? Pirmiausiai norėčiau pasikalbėti apie įprastus mitus. Pirma, krikščionys tapo Dievo išrinkti žmonės vietoje Izraelio. Tai vadinama „Pakeitimo teologija“. Šiandien pasistengsiu ją apibrėžti. Viską Jums išaiškinsiu, nes tai klaidingiausiai suprasta mintis iš visų ir, deja, labiausiai įtikėta. Kai kalbame apie biblinę Izraelio pakeitimo teologiją ir apie tai, kas yra Izraelis, deja, dauguma žmonių patenka į „Pakeitimo teologijos“ išpažinėjų gretas. 18:52 Dar vienas mitas, kad bibliniame Izraelyje gyveno tik žydai. Pakalbėsime ir apie tai. Išsiaiškinsime, ar tiesa, kad Tora, kuri, išvertus iš hebrajų, reiškia Dievo nurodymus, buvo duota tik

žydams ir niekam daugiau. O biblinės šventės, tokios kaip žydų Velykos, Sekminės ir t. t., kurias šventė mokiniai/ apaštalai, yra „žydiškos“ šventės. Ir tai aptarsime. Pirmiausia reikėtų aptarti pirmąjį mitą, „Pakeitimo teologiją“. Tai tikėjimas, kad Dievo plane krikščioniškoji bažnyčia išstumia arba pakeičia izraelitus, o naujoji sandora panaikina biblinį pažadą, duotą Izraelio vaikams, tarp jų ir Abraomo sandorą, Pažadėtos Žemės sandorą bei Dovydo sandorą. Jei tikėtume tuo, Dievas pasmerkė žydus, nes jie atstūmė Jėzų kaip jų mesiją, ir atsisako jiems sandorose duotų pažadų. Bent taip rašoma internetinėje enciklopedijoje „Wikipedia“. Man labai patinka dr. Maiklo Brauno žodžiai. Šiuo metu dr. Maiklas Braunas yra vienas žymiausių žydų mesijų apologetų ir teologų pasaulyje. Jis parašė daugiau nei 21-ą knygą, kai kurios populiariausios jo knygos padeda žydams, stengiasi nuginčyti įsivaizdavimą, jog Jėzus negali būti mesijas, nes pats dr. Braunas yra žydas ir žino, kaip mąsto žydai, o būdamas dar ir mesijiniu žydu, jis parašė daug knygų, kuriose teigia, kad Jėzus išties yra Mesijas ir paaiškina, kodėl. Taigi jis puikiai supranta „pakeitimo teologiją“, man labai patinka ši dr. Brauno citata: „Viską supaprastinkime. Kreipiuosi į tuos, kurie atmeta pakeitimo teologijos terminą: ar tikite, kad pažadai, duoti Izraelio tautai Senajame Testamente, vis dar galioja žydų tautai? Jei ne, Jūs tikite pakeitimo teologija, net jei tas terminas Jums ne prie širdies.“ Taigi įsigilinsime į šią temą ir pabandysime suprasti, kas tai iš tiesų yra. Visų pirma imkimės Abraomo sandoros arba, kitaip, pažado. Dievas garantavo Abraomui, kad jo palikuonys bus palaiminti. Taškas. Garantavo. Tai besąlygiškas, neatšaukiamas pažadas, galiosiantis tol, kol jie gyvuos šioje žemėje. Laiške romiečiams 11:28 rašoma taip: „Evangelijos požiūriu, jie yra Dievo priešai jūsų naudai, bet, žiūrint išrinkimo, jie numylėtiniai dėlei savųjų protėvių. Juk Dievo malonės dovanos ir pašaukimas... – yra kokie? –...neatšaukiami.“ Tampa neaišku, kodėl išvis egzistuoja pakeitimo teologija, nes, visų pirma, tokios žinios niekas nematė. Kaip mėgstu sakyti, teologai nesupranta „knygos“ pradžios ir „knygos“ pabaigos sąsajos, bet yra tokių Rašto eilučių, kuriuose kalbama, tarkime, apie išganymą. Visi žinome, kad negalima paveldėti Dievo karalystės, jei netikite Jėšuos malone, jei netikite, kad Jis buvo atsiųstas Dievo, mirė už mūsų nuodėmes ir prisikėlė po trijų dienų; jei visu tuo netikite, negausite amžinosios malonės. Visi krikščionybėje tą žino, tiek mesijiniai žydai, tiek ne žydai. Čia ir prasideda painiava, nes Abraomui duoti pažadai neturi nieko bendro su išganymu. Nieko. Įsivaizduokite, kad esate pirmagimis sūnus prieš 2000, 3000, 1000 metų. Ką gausite bemaž visose mirus tėvui? Gausite palikimą. Žinote, kodėl? Nes Jūsų pavardės tokios pačios. Ne todėl, kad esate geras. Ne todėl, kad esate blogas ar abejingas. Tai priklauso nuo to, ką pažįstate ir su kuo giminiuojatės. Tai lemia protėviams duoti pažadai ir tradicijos, paveldėtos iš tų laikų, kai Jahvė –

Dievas – davė pažadą Abraomui, kad jo palikuonys bus palaiminti. Taškas, nuo to išsisukti negalima. Buvo žemė. Ji buvo palaiminta. Buvo kitų palaiminimų ir buvo palaiminimas, kad jie palaimins žemę. Tai neturi nieko bendro su amžinuoju gyvenimu. Iš tų dviejų karalysčių, Judo namų ir Izraelio namų, apie kurias kalbame, Judas gali fiziškai atsekti savo giminystę su Abraomu. Daugiau niekas, išskyrus žydus, negali atsekti savo giminystės su Abraomu. Taigi aš parodysiu ir įrodysiu Jums, kad Senajame Testamente iš Dievo gauti žmonių palaiminimai yra nepaparasti. Tiesą sakant, labai mėgstu perpasakoti vieno bičiulio pasakojamą istoriją. Jam dirba apskaitininkas žydas. Vieną dieną mano draugas atėjo į biurą ir tarė: „Apskaitininke, turiu Jums klausimą. Juk turite klientų tiek krikščionių, tiek žydų, tiesa?“ Jis atsakė: „Žinoma“. Mano draugas paklausė: „Kurie turtingesni, klientai žydai ar klientai krikščionys?“ Apskaitininkas sarkastiškai nusijuokė ir tarė: „Na, mano žydai klientai 10 prie vieno, tiesą sakant, 10 kartų turtingesni už klientus krikščionis“. Taigi mano draugas paklausė: „Kodėl gi jie tokie turtingi? Kas yra turtas? Iš kur jis atsirado? Kodėl jie žymiai turtingesni už klientus krikščionis?“ Apskaitininkas pakelė nuo stalo Bibliją ir tarė: „Tai labai paprasta. Jūs, krikščionys, perskaitėte knygos pabaigą, Naująjį Testamentą, o visi finansiniai principai yra aprašyti knygos pradžioje. Todėl mes turtingesni.“ Reikės tai aptarti; bet pirmiausia apžvelkime tuos neįtikėtinus pasiekimus ir išsiaiškinkime, ar tai tikrai tiesa, ar ta Abraomo sandora yra be priekaištų. Ar žinojote, kad ketvirtadalis nuo 1% visos pasaulio populiacijos (tai yra 13 milijonų) sudaro žydai? Tik 1% (vieno procento) ketvirtadalis yra žydai, bet iš 660 įteiktų Nobelio premijų, 160 atiteko žydams. Ir ne tik tai. Dabar išvardinsiu keletą vardų, nes mane tai pribloškė. Albertas Einšteinas – jie visi žydai – Zigmundas Froidas, Adamas Sandleris. Nesvarbu, ką jūs galvojate. Artas Garfunkelis, Betė Midler, Barbra Straizand, Barbara Volters, Bilis Kristalas, Bilis Džoelas, Bobas Dilanas, Deividas Koperfildas, Dastinas Hofmanas, dr. Ruta. Pasikartosiu, nesvarbu, ką jūs galvojate. Elizabet Teilor, Elvis Preslis, Fredis Asteras, Džinas Simonsas, Džinas Vailderis, Džordžas Maiklas, Harisonas Fordas, Henris Kisindžeris, Džeris Liuisas, Džeris Zainfildas, Džeris Springeris. Be abejo, nesvarbu, ką galvojate. Džudė Garland, Kirkas Duglasas, Levi Strausas, Merilin Monro, broliai Marksai, Mel Bruks, Nilas Daimondas, kai kurių Jūsų mintyse turbūt jau skamba dainos, Polas Niumanas, Polas Saimonas, Pola Abdul, Piteris Grynas, Piteris Folkas, Rouzana Bar, Šonas Penas, Stivenas Sigalas, Stivenas Spilbergas ir Vudis Alenas. Valdant prezidentui Obamai, Federalinių rezervų pirmininkas yra Benas Bernanke, Rahmas Emanuelis – Baltųjų rūmų personalo vadovas, Deividas Akselrodas – prezidento politinis patarėjas, Danas Šapiro – vyriausias Vidurinių Rytų ekspertas nacionalinio saugumo taryboje. Teisėja Ruta

Bader Ginsburg yra JAV Aukščiausiojo teismo teisėja, o Džekas Liu – JAV iždo sekretorius. Visi jie žydai. Dar nebaigėme. Anot „Vanity Fair“, 2010 m. iš 100 galingiausių pasaulio žmonių 51 buvo žydas. Pagalvokite, vienas ketvirtadalis nuo 1% visos pasaulio populiacijos. Ar suprantate? 13 milijonų iš 6,5 milijardų, o čia – procentai, kuriuos jie užima tarp įtakingiausių. 20% visų turtingiausių milijardierių yra žydai. Sergejus Brinas (man regis, toks jo vardas), „Google“ įkūrėjas; galvą guldau, kad to nežinojote. Markas Zukerbergas, „Facebook“ įkūrėjas, Maiklas Blumbergas, Niujorko meras, ir JAV Atstovų rūmų daugumos lyderis Erikas Kantoras – visi žydai. Štai keletas išradimų, kuriuos mums dovanojo žydai: elektros lemputė (šis, sakyčiau, visai neblogas), lazeriai, širdies stimuliatoriai, defibriliatoriai, genų inžinerija, GMO – oj. Klausykite, juk nėra taip jau blogai. Dėl to turime nerūdijantį plieną. O kaip E=mc2? Tai gan svarbu, skiepai nuo choleros ir buboninio maro, nuo poliomielito, atominiai ginklai, kapitalizmas, endoskopinės kapsulės. Ar žinojote, kad Jūsų džinsus išrado žydai? Kiek iš Jūsų šiuo metu mūvi džinsus? Pakelkite rankas. Dėkokite Dievui už Levį Strausą. Lūpdažiai, šratinukai, parkeriai, kontraceptikai, tirpi kava – ji nusipelno aplodismentų – šviesoforai, et, apsauginė priemonė nuo dėmių ir drėgmės „Scotchgard“, lankstūs šiaudeliai. Jie gali praversti bėdoje. Negali žinoti. Visas Holivudas, TV komedijos, ilgai grojančios plokštelės ir dauguma Jūsų mėgstamiausių dalykų, Vudstokas, bet kuris filmas su garsu, vaizdo juostos, spalvota televizija. Išradimai nesibaigia. Didžioji dauguma pasaulio išradimų, man regis – momentinė fotografija, holografija, racijos, dirižabliai, fakso aparatai, šviesolaidinė optika, kompiuterinės atminties kortelės – visa tai išrado žydai. O užvis svarbiausias žydų išradimas, tą Jums pasakys kiekvienas šeimos tėvas, yra nuotolinio valdymo pultelis. Ką be jo darytume? Svarbiausia yra tai, kad žydai yra labiausiai palaiminta žmonių grupė visame pasaulyje. Jie naudingesni visuomenei nei bet kuri kita etninė grupė, skaičiuojant vienam žmogui moderniame pasaulyje, taškas. Fizinės sandoros palaiminimų garantijos egzistuoja nepaisant dvasinės būsenos. Krikščionybė negali pakeisti to, kas buvo pasakyta ir suvokiama kaip neatšaukiamas dalykas. Tą pasakė Dievas. Mes tuo tikime. Verčiau atsitraukime. Dievas palaimina tuos, kuriuos nori palaiminti. Sutinkate? Abraomas turėjo būti neįtikėtinai puikus vyrukas, nes Dievas palaimino milijonus jo proteguojamų žmonių vien dėl jo ištikimybės. 30:32 Leiskite paklausti, kiek genčių buvo Sinajaus kalno papėdėje? Dvylika genčių. Tiems iš Jūsų, kurie to nežino – iš patriarcho Jokūbo kilo dvylika genčių. Jis turėjo dvylika sūnų. Jie tapo dvylika Izraelio genčių. Dievas, Mozės padedamas, išvedė juos iš Egipto žemės ir pervedė per Nendrių (Raudonąją) jūrą. Jis atvedė juos į vietą, vadinamą Sinajaus kalnu, ir to Sinajaus kalno papėdėje

susirinko visos dvylika genčių. Turbūt Jums galvoje kirba klausimas: „Džimai, kodėl tai taip svarbu? Kodėl pabrėžiate tą?“ Tai labai svarbu, tik suprantame klausimo esmę. Vienas iš mitų: Izraelis yra tik žydai. Jei Jūs žydas, suprantu, kad vien mano klausimas yra įžeidus. Prašau Jūsų minutėlei pamiršti emocijas ir leiskime Biblijai save aiškinti. Iškeliaukime iš 2014-ųjų metų. Atsitraukime iš šių dienų teologijos bei religinių bendruomenių ir grįžkime prie tų laikų Biblijos, kai buvo kuriami apibrėžimai ir leiskime Biblijai pačiai save paaiškinti. 31:47 Remiantis „Wikipedia“, žodžio „žydas“ kilmė yra tokia: kai Izraelio karalystė pasidalino į dvi dalis, atskilusi pietinė Judo karalystė buvo pavadinta „Yahuda“ (angl. Judah, nuo vardo Judah)... Taigi pradžia yra biblinis hebrajų kalbos žodis „Yahudi“, kuris reiškia „iš Judo genties“, „iš Judo karalystės“ arba „žydas“. Kitais žodžiais tariant, žodis „žydas“ kilo iš pietinės karalystės, vėliau mes apie ją pakalbėsime plačiau. Taigi viskas, apie ką iki šiol kalbėjome, buvo įvadas, atvedęs mus į šį tašką, iš kurio peržvelgsime istoriją. Nusikelsime į praeitį ir peržvelgsime Izraelio istoriją, pradedant nuo Abraomo. Nukeliausime iki pat Apreiškimo Jonui knygos ir išnarpliosime šią paslaptį, po visą pasaulį pasklidusią tapatybės krizę. Pirmiausia pradėsime nuo Abraomo; pavadinau šią skaidrę „Tėvas Abraomas nėra žydas?“, nes labai nedaug žmonių pasaulyje palaikytų Abraomą kuo nors kitu, o ne žydu, tačiau iš tikrųjų Abraomas nebuvo žydas. Jis net nebuvo izraelitas. Jis buvo pagonis. Pradžios knyga, 11-as skyrius, 31-a eilutė: „Terachas pasiėmė sūnų Abromą, vaikaitį Lotą, Harano sūnų, savo marčią Sarają, Abromo žmoną, ir išėjo su jais iš chaldėjų Ūro į Kanaano kraštą.“ Jis yra chaldėjas. Abraomas kilęs iš politeistinės aplinkos. Jis – pagonis, gyvenęs pagonių krašte. Dievas pašaukia iš pagonių žemės tuos, kurie netrukus taps Jo ypatinga karališka kunigyste. Paklausykite, Pradžios knygoje 14:13 sakoma: „Bėglys atneša žinią hebrajui Abromui“. Tai pirmas kartas, kai Biblijoje randame užuominą, kas toks yra Abraomas. Jis laikomas hebrajumi. 34:02 Taigi šis konkretus žmogus atkeliavo iš už Eufrato upės, jis vadinamas „hebrajumi“ („ivri“), o tai reiškia „perėjimas“ arba „tas, kuris perėjo“. Pabandykime susieti tai su „Brit Hadashah“ arba Naujuoju Testamentu, ir išsiaiškinkime, ar yra ryšys. Evangelijoje pagal Joną 5:24 sakoma: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusį tiki, tas turės amžinąjį gyvenimą ir nepateks į teismą, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą. Taigi ta akimirka, kai Abromas įtikėjo Viešpatį Dievą – beje, kodėl jis vadintas teisinguoju? Nes sakoma, kad jis įtikėjo Dievą, kai įtikite Dievą, ne vien intelektualiai (protu), nes hebrajų kalboje žodis „tikėti“ reiškia „pasitikėti ir paklusti“. Hebrajų kalboje tikėjimas turi vieną prasmę, o graikų – dvi. Graikų kalboje galima kažkuo tikėti savo galvoje, bet niekada nesiimti jokių veiksmų dėl to. Todėl galite sakyti, kad tikite Dievą. Jokūbas sako: „Aš, žinoma, džiaugiuosi, kad

tikite Dievą, bet net ir demonai tiki ir dreba!“ Hebrajų kalboje tikėjimo reikšmė tokia: savo intelektualų tikėjimą įrodau savo veiksmais. Jei žmogus tiki kažkuo savo galvoje, bet elgiasi priešingai, kaip toks žmogus vadinamas? Veidmainiu. Tokie buvo fariziejai. Jie garsiai kalbėjo apie tai, kuo tikėjo savo viduje, bet gyvenime tuo nesivadovavo. Tad Dievas sako: „Jei išties manimi tikite ir nelikote Egipte, o atėjote iš Egipto, nelikote ten tūnoti su savo baime. Aš jus išbandysiu prie Raudonosios jūros, ir jūs iš tiesų pereinate Raudonąją jūrą. Tampate nauju kūriniu.“ Tas žodis yra „hebrajus“, Jūs – „tas, kuris perėjo“. Štai kuo buvo Abraomas prieš tai, kai viskas atsirado. Krikščionys, baptistai, liuteronai – tada nebuvo 41 000 skirtingų religinių bendruomenių, iš kurių galėtumei rinktis. Buvo tik tiesiogine prasme „aš – tas, kuris perėjo“. Tada atsiranda Jokūbas. Pamenate, Abraomas turi Izaoką. Izaokas susilaukia Jokūbo. Jokūbas eina susitikti su vyresniuoju broliu Ezavu ir labai bijo, nes prabėgo jau virš 20 metų nuo to laiko, kai jis pavogė Ezavo palaiminimą. Kai paskutinį kartą jie kalbėjosi, Ezavas pasakė: „Broli, vos tik tėtis mirs, aš nurisiu tau galvą“. Jokūbas tai žinojo prieš susitikdamas su Ezavu, todėl visus pasiuntė į kitą upės pusę. Jis pats lieka šiapus upės, o tada pasirodo vyras, kurį mes žinome kaip Elohimą (Dievą), apsireiškusį angelo pavidalu. Hebrajų kalba tai skamba „Yahweh Tzevaot“. Kareivijų Viešpats Senajame Testamente dažnai pasirodo angelo pavidalu. Jis grumiasi su Dievu ir šios kovos metu angelas paliečia jo klubą; hebrajų kultūroje ši kūno vieta susijusi su valdžia, nes kai kas nors duoda svarbią priesaiką ar ketina sudaryti sandorą, jie suimdavo savo dešinį klubą, virš šlaunies, ant kurios kabėdavo kardas – valdžios ženklas. Tad jie suimdavo šlaunį, valdžią, kaip Abraomas – pamenate, Abraomo tarnas padėjo ranką Abraomui ant šlaunies ir prisiekė rasiąs nuotaką Izaokui. Angelas, kuris bet kada galėjo sunaikinti Jokūbą, laukia iki pat galo ir paliečia jo šlaunį. Ką jis daro? Kėsinasi į jo autoritetą. Silpnina autoritetą, nes tas autoritetas yra prastas. Koks valdovas nusiųstų visą savo šeimą į kitą upės pusę ir liktų šioje tam, kad nemirtų? Jis priverčia Jokūbą suprasti, kas yra tikroji valdžia, palietęs jo klubą, minutėlei priversdamas jį apšlubti, o paskui suteikia jam tokį palaiminimą, kurio šis net nesupranta. Didžiausias palaiminimas, kokį tik galėjo gauti – pakeistas vardas, nes tą akimirką, kai pakeičiamas vardas, pasikeičia jo misija, nes hebrajų kalboje kiekvienas vardas turi misiją. Turi reikšmę. Jokūbo („Yaakov“) vardas, kurio reikšmė – „apgavikas, sukčiautojas, tas, kuris atsisako padėti žmonėms“, buvo pakeistas Izraelio, „to, kuris kaunasi su Dievu, valdo su Dievu“, vardu. Suprantate, niekas negali valdyti Dievo karalystėje, jei pirmiau su juo nesusigrumia. Todėl noriu pasakyti, kad būtent dėl to Jokūbas pataria mums tai suvokti kaip tyrą džiaugsmą, nes jis ten buvo. Jis tą suprato. Pritarė tam, kad susigrūmus su Dievu, gauni naują vardą. Gali kartu su juo valdyti. Susigrumti su gyvu Dievu – tyras džiaugsmas. Sutinkate? Gerai, taigi tokia štai buvo istorija.

Taigi jie Kanaano žemėje. Vėliau jie atsiduria Egipte ir praleidžia ten daugiau nei 400 metų, paskui vėl grįžta į Kanaaną, į Pažadėtąją žemę. Kartojasi tas pats biblinis motyvas. Viskas prasideda sode. Iš pradžių mus išmeta iš sodo, o tada Dievas nori sugrąžinti mus atgal į sodą. Sodas, Egiptas, Egiptas, vėl sodas. Tą patį Dievas daro šiandieniniame Jūsų gyvenime. Jis paima Jus iš tos vietos, į kurią iš pradžių Jus nuvedė likimas, iš Jūsų dvasinio gyvenimo, apie kurį nieko net nežinote. Jūs esate Egipte, o jis stengiasi ištraukti Jus iš Egipto ir grąžinti ten, kur likimas Jus šaukė nuo pat pradžių. 39:42 Jūs einate tais pačiais keliais, kuriais ėjo izraelitai. Kai kurie Jūsų vis dar dykumoje. Jums džiūsta burna. Neturite lyderio. Abejojate savo lyderiais. Net nežinote, kur esate. Kai kurie iš Jūsų mano, kad esate Kanaane. Jei Jūs Kanaane, kodėl Jums taip karšta ir svilina saulė? Taigi mes stovime prie Jordano upės. Čia tikroji mūsų istorijos pradžia. Prie Jordano upės pats Dievas ištarė svarbiausią pranašystę, kuri nulėmė ne tik visą izraelitų ateitį, bet ir Jūsų taip pat. Norėčiau ją perskaityti, Pakartoto įstatymo knyga, 28 skyrius, 15 eilutė: „Bet jei neklausysi Viešpaties, savo Dievo, balso ir ištikimai nevykdysi visų Jo įsakymų ir įstatų, kuriuos tau šiandien duodu, tave pasieks ir apniks visi šie prakeikimai. Viešpats išvarys tave ir karalių, kurį sau pasiskirsi, pas tautą, kurios nei tu, nei tavo protėviai nepažinojote; tenai tarnausi svetimiems dievams, padarytiems iš medžio ir akmens.“ O Pakartotinio įstatymo knygoje 29:1 sakoma: „Tai yra žodžiai sandoros, kurią Viešpats įsakė Mozei sudaryti su izraelitais Moabo žemėje, neskaitant sandoros, padarytos Horebe.“ Taigi Mozė sudaro sandorą su Izraelio sūnumis čia pat, prie Jordano upės, prieš jiems ateinant. Prabėga 40 metų. Jie stovi prie Jordano upės. Jie tuoj įžengs į žemę, kurios jų tėvai negalėjo pamatyti, ir Mozė sako, po 13 eilučių: „Ne tik su jumis darau šitą sandorą ir sutartį, bet su tais, kurie yra čia, Viešpaties, savo Dievo, akivaizdoje, ir su tais, kurių čia šiandien nėra.“ Taigi jis sako: „Aš šią sandorą sudarysiu ne tik su jumis, Izraelio sūnūs, bet su kai kuo kitu ir visais tais, kurių šiandien čia nėra.“ Ką jis tuo nori pasakyti? Tai visi tie, kurie dar nėra gimę, tie, kurie dar jūsų strėnose, Izraelio sūnūs. Jis sako: „Aš sudarau šią sandorą ne tik su jumis, bet ir su visais palikuoniais, seksiančiais po jūsų“. O kas jie tokie? „Dievo sūnūs“, kuriems duotas pažadas. Jie pažado vaikai. Jie apibrėžti. „Dievo sūnūs“ arba „Izraelio sūnūs“ vadinami „pažado vaikais“. Jie taip pat vadinami „sandoros vaikais“. Pasakyta, visi Izraelio sūnūs, tarp jų ir: Pakartoto įstatymo knyga, 29:10 (tai visų tų, kurių ten yra, apibrėžimas): „Šiandien visi stovite čia, Viešpaties, savo Dievo, akivaizdoje, giminių vadai, seniūnai ir apskaitininkai, visi Izraelio vyrai, vaikai ir žmonos, net ateiviai, esantys su tavimi tavo stovykloje – nuo kertančių malkas iki nešančių vandenį“.

Turime užduoti klausimą. Teologai, turime užduoti klausimą, kas tie ateiviai, apie kuriuos Jis kalba? Nes mus mokė, jog sandoros su Izraeliu galioja grynakraujams izraelitams, bet čia matome išimtį, kuomet ateiviui, gyvenančiam tarp jų, bet iš prigimties nesančiam izraelitu, sandora galioja. Prie to dar grįšime. Paskui jie atsiduria Kanaano žemėje. Pasiekiame karalių laikotarpį. Taigi izraelitai trokšta karaliaus, tiesa? Todėl Dievas duoda jiems Saulių, po to Dovydą ir Saliamoną, štai čia viskas ir sugriuvo, nes valdant Saliamonui – šie trys karaliai ir visos dvylika genčių buvo valdomi kaip viena šalis, viena nedalijama tauta Dievo valdžioje, tiesa? 43:46 Dvylika genčių, vienas karalius, iš viso buvo trys ir tik trys karaliai... iki kol? Kol Saliamonas viską sugadino, labai smarkiai. Taip smarkiai sugadino, kad štai ką pasakė Dievas Karalių 1-oje knygoje 11:31: „Imk dešimt gabalų, tarė jis Jeroboamui, nes taip kalbėjo Viešpats, Izraelio Dievas: „Tikėk manimi, aš išplėšiu iš Saliamono rankos karalystę ir duosiu tau dešimt genčių.“ Taigi jis duoda Saliamono tarnui dešimt genčių, Jeroboamui, o Rehoboamas pietuose gaus dvi gentis. Štai kada skyla dvylika genčių. Kodėl Jis taip padaro? Sakoma, „nes jis paliko mane ir garbino sidoniečių deivę Astartę <...> bet nėjo mano keliais, nedarė, kas dora mano akyse, ir nesilaikė mano įstatų bei įsakų, kaip darė jo tėvas Dovydas“ (Karalių pirma knyga, 11:33). Daugelis Jūsų, esančių šioje salėje, žinote, bet tiems, kurie žiūrite vaizdo įrašą, tikriausiai būtų įdomu sužinoti, kad žodis „Astaroth“ reiškia tą pačią deivę, nuogakrūtę Rytų vaisingumo deivę, vadinamą Astarte, nekenčiamojo Baalo iš Šventojo Rašto žmoną. Kaip matome Šventajame Rašte, Dievas nuolat persekioja Baalą. Elijas prie Karmelio kalno meta iššūkį Baalo pranašams. Astartė yra Baalo žmona, o jei paseksite Astartę per istoriją, ar žinote, kad anglų kalboje, angliškai ištartas žodis „Ishtar“ skamba kaip „Velykos“ („Easter“)? Būtent taip. Siūlau Jums pažiūrėti „Tiesa ar tradicijos“. Tęskime toliau. Karalystė susiskaldžiusi. Dešimt genčių šiaurėje vadinama „Izraelio namais“, „Juozapo namais“ arba „Efraimo namais“. Gerai, kodėl? Nes Jokūbo sūnus buvo Juozapas, o po Juozapo palaiminimas perėjo Efraimui, apie tai pakalbėsime truputį vėliau. Štai kodėl jie vadinami „visi trys“. Pietinė Izraelio dalis, dvi likusios gentys (giminės), Judo ir Benjamino, buvo pavadintos „Judo namais“. Taigi turime „Judo namus“ pietuose, kuriuos sudaro Judo ir Benjamino gentys, ir dešimt šiaurinių genčių, likusią Izraelio dalį, šiaurėje. Jie vadinami „Izraelio namais“. Izraelio namai. Judo namai. Painiava kyla dėl pavadinimo „Izraelio namai“, nes mūsų šiuolaikiniame žodyne Izraelis asocijuojasi su žydais. 46:30 Ir net jei žinotume, kad Biblijoje Izraelį sudarė dvylika genčių, sakydami „Izraelio namai“, jei nežinotume apie skilimą, savaime galvotume apie visas dvylika genčių. Todėl svarbu suprasti esminį skirtumą.

Pasiekiame Pradžios knygos 49-ą skyrių, kur palaiminimas yra padalinamas. Klausykite, turite suprasti, Izraelio kultūroje paveldėjimą sudarė dvi svarbiausios dalys. Šiuo atveju karaliavimo pirmumas, kunigiškas palaiminimas atitenka Judui. O Juozapui tenka dvigubo materialinio turto palaiminimas. Nė vienas iš jų nėra pirmagimis. Rubenas buvo pirmagimis, bet susimovė. Antras sūnus susimovė. Ir kitas susimovė. Tiesą sakant, Judas buvo ketvirtasis sūnus. Juozapas buvo Jokūbo ir jo gyvenimo meilės, mylimos žmonos Rachelės pirmagimis. Todėl palaiminimas buvo padalintas Judui ir Juozapui. Tai be galo svarbu, norint suprasti likusią Biblijos dalį. Jei nesuprantate, kad šioje vietoje palaiminimas padalijamas, tada nesuprasite likusios Biblijos dalies. Neįmanoma suprasti, kas yra Izraelis ir jo istorijos pokyčių metų bėgyje, kas pas juos vyksta, nes visa tai susiję su padalintu palaiminimu, viskas iki pačios Apreiškimo Jonui knygos. Pranašystė remiasi šiais žodžiais, šiuo palaiminimu. 48:08 Taigi Dievo žmonės buvo perspėti, kad jei toliau pažeidinės sandorą, sudarytą su Adomu, vėliau su Nojumi, po to Abraomu ir galiausiai užrašytą akmens plokštėse, jie bus pavergti. Bus sukaustyti pančiais ir išvesti, taip ir nutiko. 722 m. pr. Kr. šiaurinė Izraelio karalystė, „Izraelio namai“, buvo pavergta. Deja, Judėja, „Judo namai“ ir toliau ištvirkavo. Ji nepasimokė iš vyresnės sesers ar jaunesnio brolio, žiūrėkite kaip norite, ir maždaug 586 m. pr. Kr. jie buvo pavergti ir išgabenti į Babiloną. Taigi šiauriniai Izraelio namai, visos dešimt genčių, buvo pavergtos 722 m. pr. Kr., o pietinę karalystę pavergė Babilonas. Apie tai daugiausiai kalbama, todėl žmonės tą geriausiai žino, nes kalba eina apie visą Judėją, nors ir ne visi iki vieno žmonės buvo pavergti, bet mums tai girdėta. Pamenate, visa Nehemijo istorija paremta jų sugrįžimu. Jie ten praleido 70 metų. Kodėl? Nes neleido žemei pailsėti šabo metais, per šabą. Dievas pasakė: „Jūs nesilaikysite mano šabų? Pavergsiu jus lygiai tiek metų, kiek jūs nesilaikėte mano šabų“. Jis leido žemei ilsėtis. Kai Judo namams buvo leista grįžti į Jeruzalę, dauguma žydų grįžo iš Babilono. Jie atkeliavo į Jeruzalę, atstatė sienas, bet šiauriniai Izraelio namai taip ir negrįžo. Šiauriniai Izraelio namai virto tautomis Viduržemio jūros regione. Jie buvo išstumti. Jie niekada negrįžo. Štai kodėl vieninteliai žmonės, kurie šiuo metu yra Izraelio dalimi, yra žydai, kuriuos šiandien ir matome – jei jie nebūtų grįžę iš Babilono prieš daugybę metų, šiandien žydų nebūtų. Todėl Jūs nedėvėtumėte Levi Strauso džinsų. Jei žydai nebūtų sugrįžę, jie nebeegzistuotų. Pasaulyje nebūtų likę žydų kilmės žmonių. Pagalvokite, ką tai reiškia, kodėl Dievas turėjo išauginti tokį žmogų kaip Nehemijas? Jei ne Nehemijas, pasaulis atrodytų kitaip. Pranašystė būtų visiškai kitokia. Noriu pasakyti, kad jei jie nebūtų grįžę iš Babilono, nebūtų buvę paties Jėzaus. Visa ta giminė vystosi taip, kad išlaikytų tapatybę su Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievu.

Pakartoto įstatymo knygoje, 30-ame skyriuje, 1-oje eilutėje teigiama (grįžtame prie Jordano upės): „Kai visi šie žodžiai, palaiminimai ir prakeikimai, kuriuos tau susakiau, bus įvykę, jei paimsi juos į širdį, būdamas bet kokiose tautose, į kurias Viešpats, tavo Dievas, bus tave nubloškęs, jei sugrįši pas Viešpatį, savo Dievą, ir tu bei tavo vaikai klausysite jo balso visa širdimi ir visa siela, kaip aš įsakau tau šiandien, Viešpats, tavo Dievas, sugrąžins tave iš tremties ir, pasigailėdamas tavęs, vėl surinks tave iš visų tautų, kuriose Viešpats, tavo Dievas, bus tave išsklaidęs. Nors būtumei nublokštas į tolimiausią pasaulio kampą, iš ten Viešpats, tavo Dievas, surinks tave, iš ten atgal jis tave parves. Viešpats, tavo Dievas, parves tave atgal į kraštą, kurį paveldėjo tavo protėviai, ir tu jį paveldėsi; jis padarys tave sėkmingesnį, gausesnį už protėvius. Be to, Viešpats, tavo Dievas, apipjaustys tavo širdį ir tavo palikuonių širdis, kad mylėtumei Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi ir visa siela (ir visomis jėgomis) ir kad išliktumei gyvas.“ Matote, Jėzus, Jėšua, nebuvo pirmasis, kuris liepė „mylėti Viešpatį Dievą visa širdimi, protu, siela ir jėgomis“. Jėzus kartojo tai, ką Jis jau buvo parašęs štai čia. Sinajaus kalno papėdėje Dievas sako: „Padėjau prieš jus palaiminimus ir prakeiksmus; palaiminimai, jei laikysitės mano įsakymų, prakeiksmai – jei ne“. Kaip visąlaik kartoju, kartais didžiausias prakeiksmas yra palaiminimas, apie kurį net nežinai ir pražiopsai. Kartais nugyvename visą gyvenimą, priimame siaubingus sprendimus ir sakome: „Ką gi, esu palaimintas. Vis dar esu palaimintas. Dievas mane myli. Pažvelkite į mano gyvenimą“. Jūs nežinote, ką pražiopsojote, kuo galėjote tapti. 53:03 Kartą man atėjo mintis – ir tai radikaliai pakeitė mano gyvenimą – kad pragaras, liepsnos ir prakeikimas man toli gražu neatrodo taip baisu, kaip numirus atsidurti teismo krasėje prieš Kristaus sostą ir sutikti tokį Džimą Steilį, kokiu galėjau tapti. Baisiausia diena mano gyvenime būtų ta, kurią susitikčiau žmogų, kuriuo galėjau tapti, nes mes, ponai ir ponios, būsime teisiami ne tik atsižvelgiant į mūsų blogus darbus ir apdovanojami už gerus. Mus taip pat teis pagal skirtumą tarp to, kas esame ir kuo galėjome būti. Sakysite: „Džimai, taip nesąžininga“. Ne, ne, ne. Sąžininga, nes kai išgirstate Šventosios dvasios balsą, sakantį paliudyk šiam žmogui, o Jūs viešoje vietoje ir Jums gėda, Jūs žinote, kad Dievas kalba į Jūsų širdį, kad su jais melstumėtės, susipazintumėte su jais. Prieina padavėja, o Jūs matote iš akių jai srūvant ašaras. Suprantate, kad Dievas liepia Jums paklausti, kuo ji vardu ir ar galite dėl jos pasimelsti, bet Jūs atsisakote paklusti. O paskui, Teismo dieną, sutinkate tą žmogų, kuris būtų tapęs evangelistu ir nuvedęs 250 000 žmonių pas Kristų, ir iš Jūsų gali būti pareikalauta už tuos 250 000 žmonių. Tai tokiu žmogumi galėjote tapti. Dievas sako mums dabar, šioje vietoje, prie Jordano upės, Jis jiems sako: „Aš leidžiu jums pasidžiaugti, kai grįšite į stovyklą. Bet nepamirškite Manęs. Nepamirškite sandoros, kurią sudarėme. Nepamirškite apie jūsų protėvių sandorą. Nepamirškite, kad jūsų tėvai ir motinos to nepasiekė, o jūs turite tikėjimą“.

„Bet kai būsite perėję Jordano upę, jūs pamiršite apie visa tai. Ir man teks išblaškyti jus į keturis pasaulio kraštus. Jūs keliausite... Jis pranašauja... šiaurinė karalystė keliaus į Asiriją, pietinė karalystė į Babiloną. Jis sako: „Žinau, kad pamiršite, ir aš jus išblaškysiu visur. Jūs prarasite tapatybę. Pamiršite, kas aš esu. Jums net nepatiks, koks aš esu. Jūs pamiršite Mano įsakymus. Pamiršite net Mano vardą, bet kai atsiminsite, aš patrauksiu jus atgal prie savęs. Parvesiu jus namo. Pašauksiu jus vardu. Trimito garsas ir rago garsas pasieks visus keturis pasaulio kraštus ir aš parsikviesiu savo aveles atgal į žaliąsias ganyklas.“ Amen? Gerai, taigi grįžtame prie Jordano upės. Dievas pasako jiems pranašystę. Jis juos padrąsina, bet, tiesą sakant, ne koks padrąsinimas, kai jums sako: „Ei, aš jūsų Dievas. Žinau, kad mane mylite. Čia Jozuės karta. Džiaugiuosi už jus, vyručiai. Jūs keliaujate į didįjį Kanaaną. Aš būsiu su jumis. Išvysite nuostabių dalykų, grius sienos. Virs milžinai, bet, ei, beje, jūs susimausite. Man teks išblaškyti jus po visą pasaulį ir jūsų gyvenimai subyrės“. Maždaug tai ir vyksta čia, prie Jordano upės, bet jie gauna nuostabų pažadą: jei jūs atgailausite – jums bus leista sugrįžti. Taigi dabar kalbame apie sąvoką „išblaškytos avys“, nes Dievo žmonės vadinami „Jo nuotaka“, jie vadinami „avimis“ ir dar keletu vardų, apie kuriuos pakalbėsime, nes tie vardai turi reikšmę. Jeremijo knyga, 50-as skyrius, 17-a eilutė: „Izraelis yra kaip išblaškyta kaimenė, vaikoma liūtų“. Tiesioginė sąsaja su šia pranašyste. Michėjo knyga, 2-as skyrius, 12-a eilutė (be galo nuostabi knyga, viena mano mėgstamiausių): „Tikrai surinksiu tave visą, Jokūbai, tikrai subursiu Izraelio likutį. Suvarysiu juos į viena lyg avis į avidę, lyg kaimenę į ganyklą. Ji skardės žmonių klegesiu.“ Ir vėl Izraelis vadinamas „avimis“, „išblaškyta kaimene“. Ezechielio knygoje 34:12 sakoma: „Kaip piemuo rūpinasi savo kaimene, kai jo kaimenės avys išblaškytos, taip ir aš rūpinsiuosi savo avimis. Išgelbėsiu jas iš visų vietų, kur debesų ir tamsybės dieną jos buvo išblaškytos. Išvesiu jas iš visų tautų ir surinksiu iš visų kraštų.“ Vėl, tiesioginė užuomina apie šiaurinius Izraelio namus, apie Izraelį, išblaškytą tarp tautų. Noriu pabrėžti, kad Biblijoje tik Izraelis, tik jo žmonės vadinami „avimis“. Jokia kita žmonių grupė Biblijoje taip nevadinama. Teologai ir Biblijos tyrinėtojai – labai svarbu, kad Senąjį Testamentą skaitytumėte prieš Naująjį, nes Naujasis Testamentas buvo parašytas remiantis Senuoju – Naujojo Testamento rašytojai perėmė teologiją ir įvairius apibrėžimus iš savo aplinkos judaizme. Jie nebūtų keitę apibrėžimų, paimtų iš mūsų vadinamo Senojo Testamento, kurį jie vadino „Hebrajų raštais“. 58:27 Noriu užduoti milijono dolerių vertės klausimą. Kur tos išblaškytos avys, apie kurias Jis kalba? Kur Jis jas išblaškė? Ar žinote, kur jos? Biblija sako, kad jos – tarp tautų. Pažiūrėkime Amoso knygą, 9-as skyrius, 9-a eilutė, tuoj įžvelgsite ryšį: „Štai paliepsiu ir išsijosiu Izraelio namus tarp tautų...“ Pastebėkite, Jis čia sako: „išsijosiu Izraelio namus“. Tai labai svarbu, kaip ir anksčiau minėjau, būtina suprasti skirtumą tarp Izraelio namų šiaurėje ir Judo namų pietuose. Biblijoje

Izraelis, visos dvylika genčių, nė karto nevadinamos „Izraelio namais“. Yra „Izraelio namai“ šiaurėje ir „Judo namai“ pietuose. Amoso knygoje, 9-ame skyriuje, 9-oje eilutėje Jis kalba labai konkrečiai ir ne be priežasties – nes pranašystė apie išblaškymą į keturis pasaulio kampus buvo skirta „Izraelio namams“, o ne pietinei karalystei. Kai kurie iš jų buvo išblaškyti, bet šiaurei buvo išpranašauta, kad jos žmonės bus išsijoti tarp tautų. Taigi jis sako: „Išsijosiu Izraelio namus tarp tautų“ ir praneša mums, kad jie bus surasti tarp tautų. Pažvelkite čia, Ezechielio knyga 11:16 – „Todėl sakyk: „Taip kalba Viešpats Dievas. Nors perkėliau juos toli tarp tautų, nors išblaškiau juos po įvairius kraštus, kurį laiką buvau jiems šventykla.“ Pavartotas žodis „mishkan“: „buvau jiems šventykla kraštuose, į kuriuos jie pateko“. Tęskime, nes tokių užuominų randame ne tik poroje vietų. Jų pilna visur. Psalmyne 106:47 rašoma: „Gelbėk mus, Viešpatie, mūsų Dieve, ir surink mus iš visų tautų, kad dėkotume tavo šventajam vardui ir didžiuotumės tave šlovindami!“. Įpainiojamas Efraimas. Ozėjo knygoje 7:8 sakoma: „Efraimas pats maišosi su tautomis“. Maišosi su tautomis. „Efraimas – kepantis neapverstas paplotis“. Jis pusiau „keptas“. „Ateiviai ryja jo jėgas, bet jis to nežino.“ Taigi, Efraimas, šiaurinis – taip buvo vadinami šiauriniai Izraelio namai, išblaškytas po tautas. Jis tampa pusiau keptas. Tampa sumaišytas. Jis net nežino, kas esąs ir nežino net, kad jo jėgos atimtos. Jis net nežino apie palaiminimą, kurio neturi. Ozėjo knyga 8:8, „Izraelis jau prarytas; dabar jie tarp pagonių tautų kaip nereikalingas indas.“ Dešimt genčių, paklausykite truputėlį, paklausykite, ką pasakysiu: dešimt tautų buvo pavergtos ir išblaškytos po visą Asiriją. Laikui bėgant jos susiliejo su tautomis ir tapo gojais... ne žydais. Jie žinojo savo tapatybę – tai yra svarbu. Tada savo tapatybės jie dar nebuvo praradę. Žinojo, kas jie tokie yra. Visą tą laiką, būdami tautų tarpe, jie žinojo savo genealogiją. Žinojo, kad yra kilę iš Dano genties. „Žinote, aš kilau iš Naftalio, aš – iš Ašero. Aš – Gadas“. Laikui bėgant, jie ėmė nebesiskirti nei žodžiais, nei darbais. Kitaip tariant, gal jie ir žinojo savo šeimos genealogiją, bet jie elgėsi, kalbėjo, rengėsi ir atrodė lygiai taip pat, kaip visi likusieji. Jie nė nenutuokė. Žmonės nenutuokė, kuris kilęs iš Dano genties, kas per vienas tas ar anas. Žvelgiant iš graikų perspektyvos, „Čia mano draugas, jis graikas“. Kiti net nežino. Na, tas žmogus žino. Jie patys žino, iš kur yra kilę, bet greičiausiai niekas kitas nežino, nes jie asimiliavosi su ta kultūra. 1:02:36 Atėjus Naujajame Testamente aprašomiems laikams – šios kelios skaidrės bus ypač svarbios, paklausykite. Naujojo Testamento laikais dauguma vis dar žinojo, iš kurios genties yra kilę, gyveno prie Eufrato upės, visai kaip sako istorikas Josifas . Jis sako, kad milijonai jų gyveno palei Eufrato upę. Naujajame Testamente net žydai žinojo, kad milijonai dešimties šiaurinių genčių žmonių gyveno palei Eufrato upę. Jiems buvo neleista būti Izraelio dalimi, paaiškinsiu truputį vėliau dėl ko. Labai svarbu suprasti šią teologijos dalį.

Bet per pastaruosius 2000 metų jie visiškai neteko tapatybės – visiškai prarado „Izraelio namų“ tapatybę, pilnai įgyvendindami pranašystę. Taigi dešimt šiaurinių Izraelio genčių, paimtų į Asirijos nelaisvę ir išblaškytų po tuo metu žinomą pasaulį, gyvena palei Eufrato upę pirmame amžiuje Kristaus laikais, bet per pastaruosius 2000 metų nuo šventyklos sugriovimo, ne tik mes nežinome, kas jie tokie, bet ir jie net nenumano, kas jie esą. Josifas Flavijus, pirmojo amžiaus žydų istorikas, sako: „Todėl, kad Azijoje ir Europoje buvo tik dvi romėnams paklūstančios gentys, o už Eufrato lig šiol yra dešimt genčių ir jų gausybė, net nesuskaičiuosi“. Ką jis mums sako? Pirmojo amžiaus istorikas sako mums, kad pirmojo amžiaus Izraelį sudarė Judas ir Benjaminas – štai dvi gentys – štai dvi gentys. Kitos dešimt genčių yra kitapus upės. Štai kodėl žydai buvo Sanhedrino nariai. Dano genties nebuvo, o Danas, beje, buvo teisėjas. Tad kitų genčių nėra. Štai kodėl Paulius sako, iš kurios jis genties? Benjamino, taip ? Nes iš to susidėjo Izraelis. Daugiau niekam nebuvo leista būti Izraelio dalimi, nebent atsiversdavote į pirmojo amžiaus rabinistinę religijos formą, vadinamą judaizmu pirmajame amžiuje. Tokiu atveju galite būti Izraelio dalimi, bet turėjote atsiversti pietinėje karalystėje. Ar aišku? Gerai. Jei ne, sustabdykite vaizdo klipą ir atsukite atgal. Pasak modernaus žydų mokslininko D.A. Neubauer, „Pavergtieji iš Izraelio, ištremti už Eufrato, negrįžo kaip tautos visuma į Palestiną kartu su savo broliais, Judėjos pavergtaisiais, bent jau mūsų turimuose dokumentuose apie tai niekur neužsimenama... Tiesą sakant, dešimties tautų sugrįžimas buvo vienas didžiausių pranašų pažadų, todėl Mesijo atėjimas yra būtinai siejamas su jų epiniu atpirkimu “. Ką jis nori pasakyti? Rodau Jums visą tai todėl, kad šiais laikais daugybė žydų Jums teigs, kad jie grįžo iš nelaisvės, kad Izraelis – tai žydai, žydai sudaro visą Izraelį ir dešimt tautų grįžo, bet rabinai, akademikai ir mokslininkai Jums pasakys: „Ne, mes žinome, jog yra skirtumas“. Ar apie tą skirtumą pranešama pasauliečiams judaizmo sinagogose – tai jau kita kalba. Tačiau judaizmo scholastinės akademinės teologinės grandinės viršuje žinoma, kad yra du namai. Jie žino, kad šiandieninis Izraelis – tai tik dvi gentys iš pietų. Jie žino, kad dešimt genčių vis dar nesugrižo. Tiesą pasakius, ortodoksai triskart per dieną meldžiasi už dešimtį genčių. 1:06:44 Taigi, negalime sakyti, kad kas nors iš dešimties genčių grįžo – kad apskritai dešimt genčių sugrįžo, nes pranašystės sako, kad tai dar neįvyko ir šiuolaikiniai tyrinėtojai su tuo sutinka, jog tai dar neįvyko. Ir „Mišna“, žydų istorijos ir raštų rinkinys, ir Halacha. Į „Mišną“ įtraukti dviejų rabinų raštai, vienas iš jų - tai rabi Akiva, jo požiūris į dešimt genčių yra toks: „Dešimt genčių nesugrįš, nes pasakyta: „Nubloškė juos į kitą žemę, kur jie yra iki šios dienos, ir kaip diena praeina ir nesugrįžta, taip ir jie išėjo ir nesugrįš.“ Taigi, rabi Akiva kalba apie dešimt genčių ir sako, kad jos nesugrįš. Rodau Jums tai tam, kad pamatytumėte, jog tai vyksta po Kristaus gimimo. Praėjus šimtams metų jie vis dar diskutuoja, ar gentys turėtų sugrįžti. Todėl tai negalėjo nutikti pirmąjame

amžiuje, antraip judaizme net nebūtų tokių pokalbių, nes rabi Eliezer taip atsako: „Kaip ir ši diena, kaip diena aptemsta ir vėl prašvinta, taip ir dešimčiai genčių, nors joms yra tamsoje, bet joms vėl nušvis šviesa“. Esmė ta, kad turime rašytinius dokumentus, kaip šia tema diskutuoja du rabinai ir sako: „netikiu, kad jie sugrįš“ arba „tikiu, kad jie sugrįš“. Tad ką mes galime suprasti iš šios diskusijos? Jie dar negrįžo. Net Izraelio Užsienio reikalų ministerija (IURM) sako: „Tremtis į Babiloniją po Pirmosios šventyklos sunaikinimo (586 m. pr. Kr.) žymi judėjų diasporos pradžią“. Ar suprantate šio IURM pareiškimo svarbą, nes šiaurinė karalystė buvo ištremta 130-ia metų anksčiau? Pagal nutylėjimą jie pripažįsta, kad pirmoji diaspora buvo ne judėjų (žydų), bet „Izraelio namų“. Jums, ne žydams, tai gali atrodyti nesvarbu, bet žinau, kad mano broliams žydams ši skaidrė svarbi, nes Jus visus apibendrintai mokė, kad žydai buvo ištremti, visos dvylika genčių. Tačiau net Jūsų pačių organizacijos, aukščiausi akademikų sluoksniai, pripažįsta, kad pirmoji žydų diaspora įvyko 586 m. pr. Kr., kai jie iškeliavo į Babiloną, nes kalbama apie Judo namus. Trumpam pažvelkime į Naująjį Testamentą, noriu užduoti labai svarbų klausimą: „Ar kada nors susimąstėte, kodėl pagonių tautos, nekentusios žydų, absoliučiai antisemitiškos, taip noriai priėmė žydų Mesiją?“ Rabinas Paulius, Saulius iš Tarso hebrajiškai, lankosi įvairiuose miestuose ir, spėjama, pamokslauja pagonims, šimtui tūkstančiui žmonių, atsivertusių į Kristų, vien Efezo mieste. Čia politeistiniai pagonių dievai, Saulės dievo garbintojai – jie turi tūkstančius skirtingų dievų. Jiems net nereikia dar vieno dievo, juolab žydų dievo, kurio jie išvis negali pakęsti. Kodėl jie turėtų priimti žydų Mesiją? Noriu kai ką pasakyti: todėl, kad dauguma jų buvo ne pagonių tautų atstovai. Jie buvo izraelitų tautos atstovai. Panagrinėkime šią mintį ir išsiaiškinkime, ar ši beprotiška teorija teisinga. Petras sako pirmajame skyriuje – dabar žinote kelis apibrėžimus iš Tanacho, Senojo Testamento, tad galime išnarplioti neįtikėtinas paslaptis Naujajame Testamente. (Iš Petro pirmo laiško 1:1): „Petras, Jėzaus Kristaus apaštalas, pakeleiviams, išsklaidytiems Ponte, Galatijoje, Kapadokijoje, Azijoje ir Bitinijoje, išrinktiems išankstiniu Dievo Tėvo numatymu...“ Iškart matome, kad Petras vartoja terminus, kurių neišgalvojo. Visi jo broliai žydai žino, kad žodis „išsklaidyti“ ateina iš pranašysčių apie išsklaidytus šiaurinius Izraelio namus. Biblijoje tik viena grupė žmonių vadinama „išrinktaisiais“ – tai Senojo Testamento Izraelis. Ką gi, kai kuriems iš Jūsų tai nė motais, bet leiskite pabaigti. Jau šimtus metų kalbame, stengdamiesi išsiaiškinti „išrinktųjų“ doktriną. Prirašyta knygų, Kalvinizmas, Arminianizmas. Žinote, jei jau kartą išgelbėtas, tai visam laikui, ir panašiai. Išrinktųjų doktrina labai paprasta ir predestinacija labai paprasta. Dievas išrinko savo žmones, išsklaidė juos ir nulėmė, kad išrinktieji sugrįžtų. Štai Jums trumpas predestinacijos apibrėžimas. Negalite to vertinti iš savo 21-o amžiaus

vakarietiško graikų-romėnų post-katalikiško supratimo anglų kalba, bet jei panirtumėte į originalų Šventajį Raštą, į Tanachą-Senajį Testamentą Hebrajų raštuose ir į ten įvardintas sąvokas: tai Dievo žmonės - išrinktieji, Jis juos išvaro į vergiją, pasirenka išrinktuosius – tuos, kurie klauso Jo balso ir Jo įsakymų ir Jo nuostatų ir taip toliau ir panašiai, jie tampa tuo likučiu, kuriems lemta sugrįžti. Štai ką matome Naujajame Testamente. Noriu pabrėžti dar kai ką įdomaus. Petras sako, kad pakeleiviai yra pasklidę Ponte ir kur dar? Galatijoje. Jūs, kurie studijuojate Bibliją, turėtumėte savęs paklausti: „Nieko sau, kam išties skirti laiškai galatams?“ Ne tik pagonių tautai. Ar gali būti, kad dalis pagonių tautose randamų izraelitų pagonių, praradusių tapatybę, žinančių, kas jie yra, bet pamiršusių savo dievą – kad jie yra Galatijos žmonių dalis? Ar gali būti, kad kai Paulius ateina į Galatijos miestą, jie taip greitai priima jo žinią, nes jau yra girdėję jos dalį? Jie tik nežinojo, kaip išspręsti paslaptį. Žinojo paslaptį, bet žinojo, kad sprendimo nėra. Truputį vėliau atskleisiu Jums, kodėl jie taip apsidžiaugė, kad tūkstančiai atėjo pas Kristų, nes jie žinojo problemą, žinojo, kad sprendimo nėra. Tada pasirodė apaštalas Paulius su gerąja naujiena. Mes pakalbėsime apie tą gerąją naujieną. Jokūbas sako savo knygoje, pirmoje eilutėje, pirmame skyriuje: „Jokūbas, Dievo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus tarnas, siunčia sveikinimus dvylikai giminių išeivijoje.“ Jo laiškas skirtas dvylikai genčių. Biblijos tyrinėtojai, įsiklausykite į mano žodžius, jis nėra skirtas pagonims. Jis sako mums, kam rašo. Jis rašo Izraelio gentims, tiesą sakant, visoms dvylikai genčių. Izraelitai - pagonys? Evangelija pagal Joną 7:33, dar vienas neįtikėtinas epizodas: „Tuomet Jėzus prabilo: „Dar trumpą laiką būsiu su jumis. Paskui iškeliausiu pas tą, kuris mane siuntė. Jūs manęs ieškosite ir neberasite, nes ten, kur aš būsiu, jūs negalėsite nueiti.“ Mokiniai, kurie klausėsi, šiek tiek sutriko, nes galvojo: „Kur Jis eis, kad mes negalėsime Jo sekti?“ Būtent taip jie ir pasakė. Jie sako: „Žydai ėmė kalbėtis tarp savęs: „Kurgi jis žada keliauti, kad mes negalėsime jo rasti? Gal jis rengiasi išvykti pas [žydus] pasklidusius tarp graikų (į dispersiją), ir mokyti graikus?“ Matote, ir mums iškart kyla klausimas: „Ar jis kalbėsis su pagoniais? Ar jis mokys graikus?“ Nes mes neskaitome knygos pradžios, kad suprastume, ką reiškia „pasklidimas tarp graikų“ (diaspora, “dispersija”). Pranašystė byloja, kad šiauriniai Izraelio namai pasklis tarp graikų. Taigi, iš tikrųjų jie sako: „Ar šis vyras įvykdys pranašystę ir nukeliaus pakalbėti su šiauriniais Izraelio namais, dėl ko, beje, mes patys sukūrėme tradiciją ir teisės doktriną savo religinėje sistemoje, kuri tai draudžia?“ Turite būti susipažinę su kultūros istorija, kad žinotumėte, jog egzistavo oficialus įstatymas, draudęs kalbėti su ištremtais žydais arba su pagonimis. Su jais net valgyti buvo draudžiama. Kaip jūs manote, kodėl Petras pakliūna į bėdą už tai, kad apsilanko Kornelijaus namuose? Tai ne biblinis įstatymas. Tai žodinis žydų įstatymas pirmajame amžiuje. Iš esmės jie sako, patys žydai sako: „Jis

nedrįstų ten keliauti“. Štai kodėl, beje, jis teigia: „ten, kur eisiu, jūs neisite. Jūs Manęs nerasite, nes nesugalvosite ten ieškoti“. Jau žinome, kas yra avys, stebėkite, nes visos šios eilutės iškils lyg 3D. Evangelijoje pagal Joną 10:3 sakoma: „Jam sargas atkelia vartus ir avys klauso jo balso. Jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išsiveda. Išsivaręs visas saviškes, jis eina priešakyje, o avys paskui jį seka, nes pažįsta jo balsą.“ Mes visi užaugome bažnyčioje, visuomet skaitėme Šventąjį Raštą, nes tam, kad būtų lengviau, kur Jums sakė žiūrėti – Evangeliją pagal Joną, t. y. knygos pabaigą; lygiai taip pat, kaip paduotų Jums romaną, lieptų atsiversti 13-ą skyrių ir nuo jo pradėti, ten sužinosite viską, ko reikia. Tačiau, kaip sako mano draugas, „Dievas yra toks protingas, kad Jis žinojo, jog visus kreipsime į Evangeliją pagal Joną 1:1, štai kodėl ji prasideda žodžiu „Pradžioje“. Jis bando mums kažką pasakyti, grįžkite į pradžią, nepradėkite čia. O jei grįšite į pradžią, pamatysite vienintelį apibrėžimą, kaip ir išsiaiškinome, vienintelis „avių“ apibrėžimas visoje Biblijoje iš autoriaus, iš žydų autoriaus perspektyvos, yra toks: „avys“ prilyginamos dvylikai Izraelio genčių. Taigi, kai skaitote Naująjį Testamentą ir Jėšua, Jėzus, pateikia analogijas ir paraboles, pasakoja istorijas apie avis, kaip manote, kam ir apie ką jis kalba? Tik pažvelkite, ką mes padarėme su savo trečios klasės teologijos studijomis, krikščionys visame pasaulyje, beje, taip teigia teologai: mes skaitėme Naująjį Testamentą ir galvojome „o, tai mes esame avys“, net nežinodami, apie ką kalbame. Paklausykite, evangelija pagal Joną 10:7: „Jėzus kalbėjo toliau: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: aš avių vartai.“ Jei skaitėte Bibliją, Jums turėtų pasidaryti įdomu. Jei manote, kad aš jau dabar įsikarščiavęs, palaukite pabaigos. Ką sako Jėšua? Sako, kad yra aptvaras. Jei norite, vadinkite jį narvu. Yra tvora ir yra avys kitapus tvoros. Jos išsklaidytos tarp tautų ir spėkite, ką jis sako? Sako; „Aš esu vartai, pro kuriuos jos gali grįžti“. Jūs, žydai, sakote, kad jie negali grįžti. Jūs, pietinė karalystė, sakote, kad jiems neįmanoma grįžti, ir Jūs galite pacituoti skyrių ir eilutę, kuriuose taip rašoma, apie juos pakalbėsime vėliau, bet aš Jums dabar sakau: „Aš - avių vartai. Aš - Rytiniai vartai į Šventų Švenčiausiąją . Aš esu Šventykla ir jos Rytiniai vartai. Yra tik vienas kelias pasiekti Tėvą – ir tas kelias veda per mane.“ Tęskime... Apie ką kalba Petras savo pirmąjame laiške, 2-ame skyriuje, 9-oje eilutėje? „Bet jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta <...> kuri anksčiau nebuvo tauta, bet dabar tapo Dievo tauta, seniau neradę gailestingumo, dabar jį suradę“. Raginu Jus, jei žiūrite vaizdo įrašą – neišjunkite. Tuoj prieisime pačius įdomiausius dalykus, kokius tik esate matę Biblijoje. Nes, ponai ir ponios, mes, kaip nauji tikintieji , pradedame nuo Evangelijos pagal Joną. Mes net nesuprantame, kad jis cituoja šią eilutę, šias dvi eilutes iš pranašysčių, turite žinoti tą pranašystę. Turite žinoti Šventąjį Raštą, kurį jis cituoja, nes jei neatsigręšite į Šventąjį Raštą, iš kurio jis cituoja,

nesuprasite, apie ką jis iš tiesų kalba. Nes, dar kartą pasikartosiu, mes buvome mokyti vienoje iš 41 000 religinių denominacijų ir dėl to nežinome knygos pradžios, mums nesakė pradėti nuo pradžios. Mums sako, kad tai Biblijos pasakojimai vaikams iki dešimties, o vėliau jos tinkamos tik kaip pasakos prieš miegą. Kad tai tik istorija, neturinti pranašiškos reikšmės. Mes tos istorijos nevertiname, nors antrame laiške Timotiejui sakoma: „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui“. Ar žinote, kad kai šie žodžiai buvo parašyti, Naujojo Testamento nebuvo? Raštas, apie kurį čia kalbama – tai Tora, Pranašai, Rašiniai, ir jie jam pasirodė naudinga mokymo priemonė. Leiskite užduoti klausimą mūsų teologinių seminarijų studentams ir profesoriams, žiūrintiems šį įrašą, ar galime protingai pripažinti, kad šiuolaikinėje krikščionybėje aukštai vertiname Naująjį Testamentą, o Senąjį – kur kas žemiau? O apaštalai, rašydami Naująjį Testamentą, taip aukštai vertino Senąjį Testamentą ir net nelaikė savo rašinių Naujuoju Testamentu? Ar suprantate? Visi mes norime gyventi pagal Apaštalų darbų 15 skyrių. Visi norime Dievo galios. Norime apaštalų patepimo, bet nenorime pasinaudoti patepimu, kurį turėjo ir kuriuo naudojosi apaštalai. Mes net nesinaudojame ta knyga, kuria naudojosi jie. Naujasis Testamentas be jokios abejonės yra įkvėptas, bet paklausykite, kai kas yra man pasakęs: „Naujasis Testamentas yra tik atskleistas Senasis Testamentas. O Senasis Testamentas yra užslėptas Naujasis Testamentas“. Jei nežinote Senojo Testamento ir šios pranašystės, tai nesuprasite, todėl išsiaiškinkime, ką būtent tai reiškia. Ką reiškia: „anksčiau nebuvo tauta...“? Primena pagonis. Argi nepanašu į krikščioniškąją bažnyčią? Nebuvote Dievo dalimi, o dabar esate Dievo dalimi. Neturėjote užuojautos. Dabar turite gailestingumą. Gražiai skamba, dvasingai, net teologiškai teisingai. Išsiaiškinkime, nes jis kažką cituoja. 1:23:00 Išėjimo knygoje 19:6 randame dar vieną tikslią citatą: „bet jūs būsite mano kunigiška karalystė, – jis cituoja Šventąjį Raštą, – ir šventa tauta. Šiuos žodžius turi pasakyti izraelitams.“ Taigi Biblijoje yra įstatymas, pavadintas Hermeneutikos įstatymu – vienas iš hermeneutikos principų yra precedento įstatymas, pagal jį, kai kažkas Biblijoje paminima pirmą kartą, tai duoda apibrėžimą. Pasakoma, kaip tai bus traktuojama likusioje Šventojo Rašto dalyje. Tampa aišku, kad ištaręs frazę „ kunigiška karalystė ir šventa tauta“ jis kalba su Izraelio vaikais. Hermeneutiniu požiūriu, Jums tą patį pasakys seminarijos studentai, to pakeisti negalima. Tai nelegalu. Negalima pakeisti Dievo žodžių. Toks apibrėžimas, jei Dievas pasakė, kad Izraelio vaikai panašūs į žiedus sode, negalite sakyti „į akmenis“. Negalite taip elgtis. Ką jis bepasakytų, taip bus visada. Todėl, jei Jis sako, kad Izraelio vaikai yra kunigiška karalystė ir šventa tauta, kaskart, pamatę, kad šiuos žodžius naudoja Naujojo Testamento autoriai, paklauskite savęs: „Iš kur jie juos

paėmė?“ Jie jų neišgalvojo. Jie cituoja Šventąjį Raštą, nes bando paaiškinti žydams, kad Jėzus yra jų Mesijas. Tam panaudos jų pačių Šventąjį Raštą prieš juos. Tęskime. Beje, aš dar labiau noriu grįžti prie Šventojo Rašto. Norėčiau, kad atsimintumėte štai ką, Petro pirmas laiškas, 2-as skyrius, 10-a eilutė; kalbėsime apie tą frazę. Ką tik paaiškinau „kunigišką karalystę ir šventą tautą“ ir parodžiau, kaip tai susiję su Izraelio vaikais. Dabar noriu sutelkti dėmesį į šią frazę: „anksčiau nebuvo tauta, bet dabar tapo Dievo tauta“. Kiek vėliau pamatysite, iš kur tai kilo. 1:24:55 Daugelis žmonių, kuriems Paulius pamokslavo, buvo kilę iš šiaurinių Izraelio namų. Nelieka klausimų, kad dauguma, kaip tikiu, žmonių, kuriems pamokslauja Paulius – kai jis pasako: „Aš pagonių apaštalas“. Suprantama, yra pagonys ne žydai, stabmeldžiai ne žydai ir ne žydai, kurie iš tiesų nėra žydai, kurie niekada nebuvo izraelitais, bet aš esu čia tam, kad pasakyčiau, jog taip, kaip dangus yra žydras, taip mūsų Biblija sako mums Pauliaus pasitelkta kalba, ką jis iš tiesų turi omenyje sakydamas „pagonių apaštalas“ ir apie ką iš tiesų šneka – apie išblaškytus šiaurinius Izraelio namus, kuriuos pietiniai Izraelio namai vadino „laukiniais šunimis ir pagonimis“. Paulius taip pasakė, leiskite man įrodyti, nes kai kurie Jūsų žvairuoja. Laiškas romiečiams 9:24 „Kaip tuos pastaruosius, taip ir mus jis pašaukė ne tik iš žydų, bet ir iš pagonių.“ Stebėkite, Biblijos tyrinėtojai, stebėkite – „Ne savo tautą pavadinsiu savąja tauta.“ Taigi, jis ką tik apibrėžė. Jis sako, kad Dievas pašauks ne tik mus, žydus, bet ir pagonis, nes jis sako: „Ne savo tautą pavadinsiu savąja tauta ir nemylimą – mylima. Ir toje vietoje, kur jiems buvo sakyta: „Jūs ne manoji tauta“, ten jie bus vadinami „gyvojo Dievo vaikais“. Gal dabar tai jums ne kaži ką reiškia, bet jei žinotumėte, kad tai tiesioginė Ozėjo knygos 1:10 citata, tada ten atsiverstumėte ir tiksliai išsiaiškintume, kas yra „ne mano tauta“, nes jis apie juos kalba – Paulius tiesiogiai juos mini. Tai žmonės, kuriuos Jis vadino „ne mano tauta“. Vėliau apibrėžia juos kaip pagonis. Galiu jus užtikrinti, kad Paulius, kuris mokėsi pas Gamalielį ir, kaip jis pats sako, buvo uoliausias iš visų Gamalielio mokinių, turėjo mintinai žinoti visą Torą. Tai buvo elitų elitas. Leiskite paklausti... Aukščiausiasis Dievas pasirinko Paulių, kai šis keliavo į Damaską žudyti krikščionių, tiesa? Ar Dievas rinktųsi geriausią pirmojo amžiaus teologijos studentą, kad šis eitų kalbėtis su pagonimis, kurie nežino elementarių dalykų? Ar rinktumėtės Tomą Edisoną mokyti pirmokus matematikos? Dievas ne šiaip sau pasirinko genijų, Paulių, nes jis įgaliotas kai ką teologiškai įrodyti tiek žydams, tiek izraelitams pagonims, kurie žino, iš kur yra kilę, ir žino, kad negali būti Izraelio dalimi. Dievas pasirenka Paulių, nes jis geriausiai išmano Šventąjį Raštą, yra užsidegęs, uolus ir atkaklus, todėl neatsižadės užduoties. Dievas žino: ''Jis niekada nepasiduos, net kai jį sukaustysiu grandinėmis, jis pamatys viziją ir toliau ieškos mano išsklaidytų avių''. Štai kodėl buvo pasirinktas Paulius.

Grįžkime prie Ozėjo knygos 1:4 ir paskaitykime, nes Paulius ją cituoja: „Viešpats tarė jam: „Pavadink jį vardu Jezreelis, nes netrukus nubausiu Jehu'o namus už Jezreelyje pralietą kraują ir padarysiu galą Izraelio namų karalystei.“ Vėl grįžtame prie pranašystės: „padarysiu galą Izraelio namų karalystei, nes daugiau nebepagailėsiu Izraelio namų“. Pamenate, Jis sakė: „...tie, kurie neturėjo pasigailėjimo“. „Tačiau Judo namų pagailėsiu ir išgelbėsiu juos per Viešpatį, jų Dievą.“ Penkiomis eilutėmis žemiau Jis sako: „Nes jūs, Izraelio namai, nesate mano tauta, ir aš nebūsiu jūsų Dievas. O Izraelio vaikų bus kaip jūros smilčių, kurių negalima nei paseikėti, nei suskaičiuoti.“ Vis dėlto, užuot sakius: „Jūs nesate mano tauta!“ jiems bus sakoma: „Gyvojo Dievo vaikai.“ Ką tik savo ausimis girdėjote tai, ką Paulius sako Naujajame Testamente, tai paslaptis. Kaip gali Gyvojo Dievo vaikai būti Jo tauta, kai Jis sako, kad jie nebus Jo tauta, Jis daugiau nebus jų Dievu? Tame pačiame epizode Dievas sako jiems, kad jie nebus Jo tauta, o Jis nebūs jų Dievu, ir tuo pačiu metu sako – jie taps Gyvojo Dievo sūnumis? 1:30:11 Jei nežinote likusios Biblijos, tai gali šiek tiek gluminti. Štai kodėl Paulius tai vadina paslaptimi. Tęskime toliau. Perskaitykime dar kartą. Laiškas romiečiams, 9-as skyrius, 24-a eilutė: „Kaip tuos pastaruosius, taip ir mus jis pašaukė ne tik iš žydų (pietinės karalystės), bet ir iš pagonių. Dievas kalba Ozėjo lūpomis: „Ne savo tautą, – apie tą „tautą“ kalba Paulius – apie pagonis, – Ne savo tautą pavadinsiu savąja tauta ir nemylimą mylima. Ir toje vietoje, kur jiems buvo sakyta: „Jūs ne manoji tauta“, ten jie bus vadinami „gyvojo Dievo vaikais“. Taigi apie ką kalba Paulius? Jei Paulius kalba ne apie Izraelio namus, visi Biblijos tyrinėtojai, lankę seminariją, žino, kad reikia išmesti... du trečdalius Naujojo Testamento. Nes tai laužo hermeneutinį principą. Negalima pakeisti to, ką sako Dievas. Apibrėžimai nekeičiami. Štai iš kur atsiranda 41 000 religinių bendruomenių. Mes keičiame apibrėžimus. Jei Jūs, jei Paulius gali pakeisti Ozėjo knygoje esantį apibrėžimą, kas ta tauta, kuri nėra mano tauta, kuri bus mano tauta, tada galite pakeisti net Mesijo vardą. Tai - be pabaigos. Viską galite pakeisti. Visos užrašytos pranašystės gali būti pakeistos. Tokiu atveju niekuo negalima pasitikėti. Kai Dievas apibrėžia, kaip atrodys Mesijas, galite išmesti apibrėžimą lauk, jį pakeisti ir visi elgsis taip, kaip jiems atrodys teisinga. Mano nuomone, mes būtent taip ir padarėme. 1:32:00 Štai kodėl virš 70 procentų jaunuolių, baigdami pirmuosius studijų koledže metus, atmeta Kristų. Nes mes jiems neduodame jokio standarto, jokio pagrindo. Visi apibrėžimai buvo pakeisti. Jie kiaurai tą permato. Tai neteisinga. Dievas davė patepimą ne bet kam, o savo Žodžiui. Kai jį pakeičiate, pasak Biblijos, Jums gresia prakeiksmas. Verčiau nepradėkime patys aiškinti Bibliją, bet leiskime Biblijai aiškinti save. Štai čia, Biblija pati aiškina... Jus sakysite: ''Bet čia tik viena Raštų dalis, Džimai, man regis, bandai pritempti.'' Išsiaiškinkime, nes tai labai svarbu. Atsiverskime 2-ą Ozėjo knygos skyrių. Beje, visa Ozėjo knyga

yra apie šiaurinius Izraelio namus. Grįžkime ir perskaitykime visus 14-a skyrių. Kiekvienas skyrius yra apie Izraelio namus. Taigi, jei norite sužinoti apie išblaškytas avis, toje knygoje rasite daugiau informacijos nei bet kur kitur. Mes peržvelgsime visus knygoje esančius fragmentus. (Ozėjo knyga 2:1) „Sakykite savo broliui: „Mano tauta“ ir savo seseriai: „Ta, kurios pasigailėta.“ Maldaukite savo motinos, maldaukite, nes ji nėra mano žmona, o aš nesu jos vyras! <...> Ten atiduosiu jai vynuogynus, o Achoro slėnį padarysiu vilties durimis. Ten ji atsilieps man kaip savo jaunystės dienomis, kaip tą dieną, kai išėjo iš Egipto žemės.“ Apie ką visa Ozėjo knyga? Ką daro Ozėjas? Išgirsta Dievo žodį, kad jis turi vesti prostitutę, vardu Gomera, tada susilaukia trijų vaikų. Tie trys vaikai pranašiškai nurodo šiaurinių Izraelio namų likimą. Ozėjas sako, kad Dievas išsiskirs su šiauriniais Izraelio namais. „Ji nėra mano žmona.“ Ozėjo knygoje 2:23 rašoma: „Pasėsiu ją krašte sau pačiam, pasielgsiu gailestingai...“ nors jis atsikratys ja, jei išsiskirs su ja, nes ji prostitutė, visa tai – pranašiška istorija. „Pasigailėsiu tos, kurios nebuvo pasigailėta ir sakysiu ne savo tautai, – Gomeros, žmonos, su kuria išsiskyrė, vaikams, – „Tu mano tauta“, o jie atsakys: „Tu mano Dievas!“. Čia kalbama apie ateities įvykį, kai Izraelio namų vaikai, su kuriais buvo išsiskirta, susigrąžins sandorą ir pasakys „Tu mano Dievas“. Įvyks atgimimas. Taigi paskutinėmis dienomis – tai nuostabu – 3-iame skyriuje 5-oje eilutėje toje pačioje knygoje, sakoma: „Tada izraeliečiai sugrįš, ieškos Viešpaties, savo Dievo, ir Dovydo, savo karaliaus. Paskutinėmis dienomis jie artinsis prie Viešpaties ir jo gerumo su pagarbia baime.“ Čia mums pateikta pranašiška seka įvykių, kurie, pasak šventraščio, vyks pabaigoje, paskutinėmis dienomis – pamenate, kai jie buvo prie upės ir gavo ne itin padrąsinančią žinią, kad ''pasiekę žemę, Jūs, Jozuės karta, viską sumausite. Aš Jus išblaškysiu po visas karalystes ir visas tautas keturiuose pasaulio kraštuose, bet Jūs išgirsite mano rago garsą ir aš surinksiu Izraelio namus. Surinksiu pasiklydusias Izraelio namų avis ir jas parvesiu atgal.'' Dabar žinome, kada tai nutiks: paskutinėmis dienomis. Bet tai dar nenutiko. Kodėl su jais išsiskyrė? Ozėjo knygoje 4:6 rašoma: „Mano tauta sunaikinama, nes jai stinga pažinimo.“ Beje, pažvelkite, kaip jis apibrėžia pažinimą. „Kadangi tu atmetei pažinimą, atmesiu tave kaip savo kunigą; kadangi tu užmiršai <...> atmetei <...> Dievo mokymą, – hebrajų kalba – tai Tora, – <...> užmiršiu ir aš tavo vaikus“. Taigi jis sako, kad Dievo pažinimas tiesiogiai susijęs su Jo mokymu. Pamirštate mokymą. Neturite žinių, nes Aš esu mokymas. Aš – Žodis, virtęs kūnu. Jūs manęs (Jėzaus) nepažįstate, nes neskaitote Mozės ir pranašų raštų, Lozoriaus ir turtuolio istorijos. „O, bet Dieve, čia, apačioje, karšta. Jei tik leistumei man, mano broliui su jais pasikalbėti, papasakočiau broliams, kad tai tiesa.“ „Žiūrėk, jei

jie... jei jie Manęs nepažįsta, niekada ir nepažins, nes apie Mane rašė Mozė. Jie turi Mozę ir pranašus. Tegul perskaito Mozės ir pranašų raštus. Ten viskas apie Mane.“ Ką Jis nori pasakyti? Jie nepažįsta Jo, nes nežino Jo mokymo. Nepamirškite. Jis sako: „...arba užmiršiu tavo vaikus“. „Juk kunigo lūpos turi saugoti pažinimą, o žmonės turi ieškoti mokymo jo lūpose.“ Malachijo knyga 2:7. Įterpiau tik tam, kad pamatytumėte sąsają. Minutėlei atsitrauksiu nuo temos. Kas yra Dievo pažinimas, pasak Šventojo Rašto? Pažvelkite į Patarlių knygą, paieškokite tik žodžio „pažinimas“ ir būsite apstulbinti. Pažinimas yra susijęs su Dievo mokymo troškimu, su Jo įsakymais. Pažinimas – tai Dievo charakterio žinojimas, tai yra žinoti, kas yra gera, o kas - bloga. Apie trečią dieną. Pažiūrėkite, nuostabioje Ozėjo knygoje 6:1 rašoma: „Eime, grįžkime pas Viešpatį, nes tai jis mus sudraskė, jis ir išgydys; jis mus sužeidė, jis ir sutvarstys. Po dviejų dienų jis mus atgaivins, trečiąją dieną jis mus prikels, kad būtume gyvi jo Artume. Pažinkime, veržkimės pažinti Viešpatį.“ Grįžkime prie to, ką pamiršome. „Neabejotinai jis ateis pas mus, kaip tikrai ateina aušra; jis ateis pas mus kaip lietus, kaip vėlyvieji lietūs, pagirdantys žemę.“ Ozėjo knygoje 8:1 teigiama: „Dėk ragą prie lūpų! Tarsi vanagas virš Viešpaties Namų įsikūrė nelaimė, nes jie sulaužė mano Sandorą ir buvo neištikimi mano mokymui. Jie šaukia man: „Mūsų Dieve! Mes, Izraelis, tave pažįstame! Izraelis atmetė tai, kas gera – (kalba apie Jo mokymą) – priešas jį persekios.“ Aš noriu susieti tai su tuo, ką radau pasakyta Evangelijoje pagal Matą 7-ame skyriuje, 22-oje eilutėje: „Daugelis man sakys, tai dienai, – (Paskutinio teismo dienai), – atėjus: „Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų tavo vardu?!“ Tuomet jiems pareikšiu: „Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, nedorėliai!“ Grįžkime prie Ozėjo knygos 8:1, kur sakoma: „Mūsų Dieve! Mes, Izraelis, tave pažįstame!“ O Dievas atsako: „Jūs atmetėte Mano mokymą. Jūs nedorėliai.“ Ar įžvelgiate ryšį? Ar manote, kad tai tik sutapimas, kad Evangelijos pagal Matą autorius parašė skyrių, kuriame Jėšua mums taip sako – ar tai visai nesusiję? O gal Jis sujungė tuos du raštus? Vėl Ozėjo knyga, 8:10: „Taip... jie samdo tautas, dabar aš pats juos surinksiu <...> Nors surašau jam daugybę pamokymų, jie laikomi nepriimtinais.“ Izraelio namams Tora yra kažkas keisto. Štai kokia bus pranašystė. Jei dar nepastebėjote, mes nagrinėjame Ozėjo knygą. 9:17 sakoma: „Mano Dievas juos atmes, nes jie jo neklausė, ir jie taps klajūnais tarp tautų“, – tarp pagonių. Tačiau 12-ame skyriuje 6-oje eilutėje jis sako taip: „Tu turi sugrįžti pas savo Dievą! Nenusigręžk nuo ištikimos meilės, teisingumo ir visuomet pasitikėk savo Dievu.“ O paskutiniame skyriuje pirmoje eilutėje sakoma: „Grįžk, Izraeli, pas Viešpatį, savo Dievą, nes tu sukniubai per (savo

nuodėmę) savo kaltę. <...> Jie vėl gyvens mano paunksmėje, vėl augins javus ir žydės kaip vynmedis“. Taigi visa Ozėjo knyga yra apie šiaurinių Izraelio namų atskyrimą, išblaškymą po tautas ir sugrįžimą. Tai gera žinia. Bet kaip visa tai nutiks – mįslė. Dabar aptarkime Laiško romiečiams 11-ą skyrių, vieną iš klaidingiausiai suprastų Naujojo Testamento skyrių. 24-oje eilutėje rašoma: „Tad jeigu tu buvai iškirstas iš prigimtojo laukinio alyvmedžio ir prieš savo prigimtį įskiepytas tauriajame alyvmedyje, tai dar lengviau anie bus priskiepyti pagal prigimtį savajame alyvmedyje.“ Taigi turime alyvmedį, laukinį alyvmedį. Taip pat turime taurųjį alyvmedį. Dar turime nulaužtas alyvmedžio šakas ir kitas šakas, kurios įskiepijamos. Štai kas vyksta. Tai žemės ūkio veiklos pavyzdys. Tai kas tas alyvmedis? Geras Biblijos tyrinėtojas pasakys: „Iš kur Paulius paima šią sąvoką? Kur jis randa alyvmedžio idėją? Ar jis ją sugalvojo? Kodėl nesako bukas? Galėjo pasakyti bet ką. Jis pasakė alyvmedis.“ 1:41:34 Tam yra viena vienintelė priežastis, ta pati, dėl kurios Dievas Jį pasirinko, nes jis genijus ir žino Dievo žodį, jis žino pranašystę ir kaip viskas išsirikiuoja. Atsiverskite Jeremijo knygos 11-ą skyrių ir pamatysite, kad tai vienintelė vieta Biblijoje, kurioje pateikiamas alyvmedžio apibrėžimas iš Dievo perspektyvos. (Jis kalba apie savo tautą, Izraelį) Viešpats taip praminė tave – „Žaliuojantis alyvmedis, malonus akims. Bet dabar jis tarsi didžiu perkūno trenksmu padega jo lapus ir liepsnoja jo šakos.“ Šis šventraštis, man regis – įdomu, kad Jeremijaus knygos 11-as skyrius yra susijęs su Laiško romiečiams 11-u skyriumi. Tai tie patys šventraščiai... Nulūžusios alyvmedžio šakos. Visas Izraelis, visos dvylika genčių, buvo vadinamos alyvmedžiu. Jie ir buvo tos nulūžusios šakos. Taigi, turime du medžius, vienas medis padalinamas į du. Įdomu, kad tai tampa simboliu; pranašo akyse Izraelio žymė arba tikroji nacionalinė tapatybė – tai menora, kurios abejose pusėse stovi po alyvmedį. Jei ką, tai yra tikroji Izraelio vėliava. Pasak Šventojo Rašto, Izraelio tautos simbolis yra menoraž – septynšakė žvakidė, stovinti šventoje vietoje, simbolizuojanti Dievo Žodį, kuris apšviečia du alyvmedžius, atstojančius du Izraelio namus. Atsigręžkime į Ezechielio knygos 37-ą skyrių, o tiksliau – į 16-ą eilutę: „Žmogau, pasiimk pagalį ir parašyk ant jo: „Judui ir jam ištikimiems izraelitams“. Tuomet paimk kitą pagalį ir parašyk ant jo: „Efraimo lazda Juozapui ir visiems jam ištikimiems Izraelio namams“. Suglausk juodu vieną su kitu <...>, – tas žodis, beje, hebrajų kalba reiškia „medį“, – kad būtų sujungti tavo rankoje“. Štai kodėl rašytojas panaudoja žodį „lazda“, nes jam atrodo, kad skaitytojas susipainios, jei jis parašys: „Ant vieno medžio užrašyk „Judas“, ant kito medžio užrašyk „Efraimas“ ir suglausk, kad būtų sujungti tavo rankoje.“ Viena ranka negali išlaikyti dviejų sujungtų medžių. Štai kodėl Jūsų Biblijoje rašoma

lazdas, bet aš Jums pasakysiu, kad žmogus, apie kurį jis kalba, sukūrė dangų ir žemę, ir jis yra pakankamai didelis, kad išlaikytų du medžius. Turėjo būti parašyta „medžiai“. Nes tai du alyvmedžiai. Vienas Judo, kitas Juozapo. Juodu susitinka ir vėl tampa vienu. 21-a eilutė: „Sakyk jiems: „Taip kalba Viešpats Dievas. Tikėkite manimi, paimsiu Izraelio žmones iš tautų <...>, – vėl noriu tai pabrėžti, nes tai labai svarbu, – <...> Paversiu juos viena tauta krašte, Izraelio kalnuose; vienas karalius bus jų visų karalius. Niekada daugiau jie nebebus dvi tautos, niekada daugiau nebebus padalyti į dvi karalystes.“ „Mano tarnas Dovydas bus jų karalius <...>, – (kalbama apie Jėšua, Jėzų), – <...> ir visi turės vieną ganytoją. Jie gyvens pagal mano įsakus ir vykdys mano įstatus <...> Tuomet tautos žinos, kad aš, Viešpats, pašventinu Izraelį, ir mano šventykla bus tarp jų per amžius.“ Tai tūkstantmečio, mesianistinis, pranašingas šventraštis. Taip dar nenutiko, bet turime šventraštį, kuriame rašoma, kad ne tik dvi lazdos susitiks, dvi tautos susieis, Izraelio namai ir Judo namai vedami paties Jėzaus, bet rašoma, kad visi vykdys Jo įstatus. Tai tūkstantmečio šventraštis. Žinau, tai visai kita tema, bet čia taip parašyta. Jie gyvens pagal mano įsakus. Tai visai kita diskusija. 25-a eilutė: „Kad jūs, broliai, neliktumėte nežinioje, pasakysiu jums paslaptį kaip jie sugrįžta, – mes grįžome į Laišką romiečiams 11, – dalis Izraelio, – kalbama apie „Izraelį“, egzistavusį pirmajame amžiuje, nes pirmojo amžiaus žydams jo apibrėžimas buvo toks, jie buvo vienintelis egzistuojantis Izraelis, – tautos lieka akla, kol įeis pagonių visuma.“ Taigi čia sakoma, kad akla lieka pietinės karalystės dalis, kol įeis pagonių visuma. Tęskime toliau. Ar kada nors susimąstėte, kodėl sakoma: „Tada visas Izraelis bus išgelbėtas, kaip parašyta: Iš Siono kalno ateis gelbėtojas ir nukreips Izraelio namų nedorybes nuo Jokūbo.“ 1:46:27 Kodėl jis sako, kad visas Izraelis bus išgelbėtas? Užaugau galvodamas: „Oho! Visi žydai bus išgelbėti.“ Puiku. Jau metas visiems susirinkti. Argi ne arogantiška? Mes net nesuprantame Biblijos. Paulius čia džiugiai susijaudinęs, jis kalba apie paslaptį, kaip Mesijo rankoje susijungia dvi lazdos. Tai mįslė, o čia sakoma, kad kai tai įvyks, visas Izraelis, visos dvylika genčių, bus išgelbėtos. Čia užšifruota visai kita žinia, kurią Paulius supranta. Jis bando ją paaiškinti. Kaip manote, kodėl sakoma, kad Pauliaus žodžius sunku suprasti? Jis – teologas, bandantis išnarplioti keletą neįtikėčiausių visų laikų pranašysčių, kurių niekas lig šiol nebuvo susiejęs, o jis viską susieja. Jis padeda žmonėms. Štai kodėl jie bus išgelbėti. „Ir tokia bus mano sandora su jais, kai atpirksiu jų nuodėmes.“ Kokias nuodėmes? Kokias nuodėmes?

Pasikalbėkime apie „vieną naują žmogų“. Gerai, vienas naujas žmogus. Įsigilinkime į vieną naują žmogų. Ilgą laiką tai buvo paslaptis. Prirašyta knygų. Jei apsilankysite vietiniame krikščioniškame knygyne, rasite daugybę knygų tema „Kas yra vienas naujas žmogus?“ Žinodami tai, ką šįvakar Jums papasakojau ir ko Jus išmokiau, lengvai suprasite, kas tas vienas naujas žmogus. Aš ne tik teoriškai viską Jums išaiškinsiu, noriu išties įsigilinti į šventraštį, 2-ą Laiško efeziečiams skyrių, kad kartu suprastume, kas tas vienas naujas žmogus . Laiškas efeziečiams, 2-as skyrius, 11-a eilutė ir toliau: „Todėl atminkite, kad kadaise jūs kūnu buvote pagonys, jus vadinamieji apipjaustytieji, kuriems kūno apipjaustymas buvo atliktas rankomis, vadino neapipjaustytais. Tais laikais jūs buvote be Kristaus, svetimi Izraelio bendruomenei.“ Tai reiškia, kad negalėjote būti Izraelio bendruomenės dalimi. „ <...> svetimi pažado sandoroms, kurios yra Izraelio dalis, be vilties ir be Dievo pasaulyje.“ Kol neperėjome prie kitos skaidrės, noriu į kai ką atkreipti dėmesį. Laiško efeziečiams autorius 2ame skyriuje sako mums, kad mes esame pagonys. Mes negalėjome būti Izraelio dalimi. Negalime būti susiję su pažado sandoromis. Negalime būti bendruomenės dalis – iki dabar. Ar įžvelgiate tai? Štai ką jis nori pasakyti. Negalėjome būti Izraelio dalimi – iki šiol, jis kalba apie pagonis. Tai labai svarbu. 13-a eilutė: „Bet dabar Kristuje Jėzuje jūs, kadaise buvusieji toli, esate tapę artimi dėlei Kristaus kraujo. Jis yra mūsų sutaikinimas, iš abejų padaręs viena, sugriovęs viduryje stovinčią pertvarą, savo kūnu panaikinęs priešybę.“ Kas ta viduryje stovinti pertvara? Pietinė Judo karalystė dėl skyrybų su šiaurine karalyste sukūrė priešiškumo sieną, skiriančią Judo namus - žydus ir Izraelio namus - pagonis. Jie gyveno tarp pagonių, sakė, Jūs negalite tapti Izraelio bendruomenės dalimi, nes Jūs, vyručiai, buvote atskirti. Jūs buvote Gomera. Jūs – Gomeros vaikai. Jums negalima būti mūsų klubo nariais. Taigi tarp tu dviejų įsiplieskė priešiškumas, iškilo neapykantos siena. 1:50:15 O Jėšua atėjo ir tiesiogine prasme ją sugriovė (15-a eilutė): „ <...> savo kūnu panaikinęs priešybę, – nepamirškite, kad jis sugriovė buvusią neapykantą, – <...> Jis panaikino įsakymų rinkinį su jo potvarkiais, kad iš dviejų jame būtų sutvertas vienas naujas žmogus. Jis įkūrė taiką ir viename kūne kryžiumi sutaikino abi karalystes su Dievu, pats sugriaudamas priešiškumą.“ Daugiau jokios neapykantos. Grįžtame prie Zacharijo knygos 9-o skyriaus, 9-os eilutės: „Didžiai džiūgauk, Siono dukterie, garsiai krykštauk, dukterie Jeruzale! Štai pas tave ateina tavo Karalius, jis išaukštintas ir pergalingas, jis nuolankus ir joja ant asilo, ant asiliuko, asilės jauniklio, – būtent taip Jėšua atėjo pirmajame amžiuje, – jis išvarys kovos vežimus iš Efraimo ir karo žirgus iš Jeruzalės...“ – nes jie kovoja tarpusavyje. Jeruzalės karo žirgas ir Efraimo vežimas. „Karo lankas bus sulaužytas, ir jis

skelbs taiką tautoms. Jo valdžia bus nuo jūros ligi jūros ir nuo upės ligi žemės pakraščių.“ Daugiau niekas nebekariaus. Štai apie kokią pranašystę buvo kalbama Laiško efeziečiams 2-ame skyriuje. 17-oje eilutėje skaitome: „Atėjęs jis skelbė taiką jums, kurie buvote toli, ir tiems, kurie buvo arti.“ Tikriausiai jūsų Biblijoje šie žodžiai nėra parašyti didžiosiomis raidėmis, pažymint, kad tai tiesioginė citata iš Senojo Testamento. Nes jei panagrinėsite šią citatą, grįšite būtent į tą vietą, kurią Paulius cituoja ir apie kurią kalba, aptiksite ją Izaijo knygoje: 57-as skyrius, 18-19 eilutės: „Mačiau, kuriuo keliu jis eina, bet pagydysiu jį ir nuvesiu, gausiai paguosiu. Jo raudotojams aš, Kūrėjas, sukuriu lūpų vaisių. Ramybė, ramybė tolimiems ir artimiems! – sako Viešpats, – aš jį pagydysiu!“ Jei atsižvelgtume į kontekstą, čia kalbama apie šiaurinę Izraelio karalystę – ji yra tolima. Jis sako „išsiunčiau jį toli į tautas“. Judėja (Pietinė karalystė) yra arčiau, nes ji grįžo iš Babilono. Ir pradėjo paisyti įsakymų. Todėl Dievas sako, jie šalia manęs. Tai Senojo Testamento Izraelis: Judėja yra šalia, o Efraimas klajoja „la la žemėje“. Todėl jei dabar pažvelgsite į Laišką efeziečiams, bus daug aiškiau. 1:52:56 18-oje eilutėje skaitome: „Nes per jį vieni ir kiti galime prieiti prie Tėvo vienoje Dvasioje. Vadinasi, jūs <...>, – pagonys, šiauriniai Izraelio namai, – <...> jau nebesate ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai.“ Ką Paulius sako? Jis kreipiasi pagonis... Noriu, kad aiškiai suprastumėte. Nesakau, kad „pagonys“ reiškia „Izraelio namus“. Sakau, kad Izraelio namuose buvo pagonių. Jie tapo pagoniais. Neabejotinai, tauta susimaišė su pagonimis. Pamenate, kas buvo, kai Izraelis išėjo iš Egipto? Tauta buvo maišyta, kartu buvo šiauriniai Izraelio namai ir pietiniai Izraelio namai. Tuo metu visos dvylika Izraelio genčių buvo kartu, bet su laiku pasidalino, tapo dviem namais. Taigi turite Izraelio namus, Judo namus, ir dar maišytą minią, atėjusią iš Egipto. Protinguosius egiptiečius, kurie tarė: „Žinote, ką? Po dešimties marų, aš seksiu tą Dievą.“ Mozė nuėjo pas Jahvę ir tarė: „Dieve, čia aš, Mo. Ką man daryti? Visa ta maišyta minia, tie egiptiečiai eina kartu su mumis. Ką mums daryti? Ar siųsti juos atgal? Ką mums daryti?“ O Dievas sako: „Ne. Jei jie apsipjaustys ir taps Izraelio dalimi, seks mano sandorą, nebus skirtumo. Jie bus kaip vietiniai. Jie bus įskiepyti.“ Keletas efraimiečių bruožų: jie - iš dešimties šiaurinių genčių. Po to, kai buvo pavergti, jie buvo išsklaidyti po visas tautas. Jie gyvena tarp pagonių ir pamiršo savo Dievo vardą. Jeremijo knygoje 23:27 rašoma, kad šiauriniai Izraelio namai pamirš savo Dievo vardą. Taip pat sakoma, kad jie turtingi žmonės (Pradžios knyga 49:22). Jie nežino ir nesupranta Dievo mokymo ir jo nesilaiko. Norėjau parodyti ta ištrauką Šventąjame Rašte, kad žinotumėte. Ozėjo knyga 8:10, įsitikinkite patys: „Nors jie samdo tautas, dabar aš pats juos surinksiu, ir greitai jie raitysis po karalių ir didžiūnų našta. <...> Nors surašau jam daugybę

pamokymų, – hebrajų kalba tai yra „Tora“ („Įstatymas“), – jie laikomi nepriimtinais.“ Aš surašiau pamokymus, bet kadangi jie susimaišė su pagonių tautomis, todėl net nebesupranta, kas tai yra. Jiems tie pamokymai keisti. Jie juos trikdo. Dar keli efraimiečių bruožai: jie vadinami „ne mano tauta“, „Gyvojo Dievo vaikais“ (Ozėjo knyga 2:23); „tolimais“ (Izaijo knyga 57:19) ir „paklydusiomis avimis“ (Jeremijo knyga 50:6). 1:55:47 Judo bruožai: jie turi Dievo mokymą. Jie vadinami „arti esančiaisiais“ (Danieliaus knyga 9:7). Jie neprarado tapatybės, nes, pasibaigus nelaisvei grįžo. Jie yra šiandieniniai žydai. Iš tiesų, tai pas ką gi atėjo Mesijas? Pasiruoškite. Evangelija pagal Matą, 15-as skyrius, 24-a eilutė: „ <...> Jėzus tarė: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis.“ Ponai ir ponios, taip sako Jūsų Mesijas, Jėzus, Jėšua Hamašija, Jėzus Kristus. Ar manote, kad jis tuščiai aušina burną? „Aš atėjau tik pas pražuvusias Izraelio namų avis.“ Ar manote, kad Tas, kuris rašė apie pražuvusias Izraelio namų avis, puikiai žinojo, ką sako? Jis sako, kad atėjo pas tuos, kurie buvo išblaškyti. Galite pasakyti: „Minutėlę, Džimai, o kaip su Evangelija pagal Joną 3:16, šią eilutę matau visose beisbolo rungtynėse. Už pagrindinės bazės iškeliamas nedidelis ženklas su ja. Evangelija pagal Joną 3:16: „Dievas taip pamilo visą pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų. Kiekvienas, kuris jį tiki, turės amžinąjį gyvenimą, tiesa?“ Evangelija pagal Joną 3:16 – „<...> visą pasaulį <...>“, bet kas tie kapitonai, kurie turėjo būti pasiųsti į pasaulį? … Dvylika mokinių. Dvylika genčių, kurios buvo nusiųstos pas visas likusias tautas, bet neatliko savo darbo. Jie susimovė, atmesdami Dievo mokymą, Dievo įsakymus, kurie, pasak Dievo, buvo šviesa tautoms. Dovydas, karalius Dovydas, Dievo numylėtas vyras,119 Psalmėje sako, kad Dievo Žodis yra šviesa jo takui... Bet Izraelio namai pasilaikė šviesą sau, paskui jos atsikratė ir paėmė kitą šviesą iš svetimos tautos. Jie ėmė tarnauti kitiems dievams. 1:58:07 Taigi Dievas atsikratė šiaurinių Izraelio namų, išblaškė juos į keturis pasaulio kraštus ir sako „aš juos parvesiu“. Atsimenate tas Rašto ištraukas, kurias manėte, šiaip sau miniu? Tas, kuriose Jis pasakė, kad juos išblaškys ir parsives. Kaip, Jūsų nuomone, Jis juos ketina parsivesti? Štai šis Vyras buvo pasiųstas jų paimti. Pažvelkime, kaip Jis tą daro. Evangelija pagal Joną 10:16: „Ir kitų avių dar turiu, <...> – tai neįtikėtina, – kurios ne iš šios avidės.“ Kurios avidės? Judo. Jis kalba apie žydus, apie Judo namus. „ <...> Turiu kitų avių, kurios ne iš šios avidės, – ne iš šios karalystės, – ir jas man reikia atvesti, jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas.“ Evangelijoje pagal Joną 11:51 parašyta: „Jis tai...“ (kalbama apie Kajafą) tai matyt viena iš labiausiai neįtikėtinų pranašysčių Naujajame Testamente, apie kurią greičiausiai niekada neišgirsite. Kajafas, įkvėptas Šventosios Dvasios: „ <...> pasakė ne iš savęs, bet, būdamas tų metų vyriausiasis

kunigas, pranašavo, jog Jėzui reikės mirti už tautą, – pirmojo amžiaus žydų Izraelį, – ir ne tik už tautą, bet tam, kad į vienybę suburtų išsklaidytuosius Dievo vaikus.“ Ponios ir ponai, tai visur, kur pažiūrėsite. Negalite pasprukti nuo tos pranašystės. Net Kajafas, vyriausiasis kunigas, išpranašavo, kad Jėšua ne tik mirs už žydus, bet mirs už Dievo vaikus, išblaškytus svetimose šalyse, kaip žinome iš perskatytų šimto dešimties eilučių, tai Izraelio namai, „pražuvusios avys“. 1:59:46 Ar jūs pasiruošę nuostabiausiai visų laikų meilės istorijai? Na štai: šiaurinei karalystei buvo paskelbtos skyrybos, tą jau išsiaiškinome. Jeremijo knyga 3:8 – tiesiog pabrėškime tai dar kartą. „Dar ji matė, kad Izraelį, tą maištingąją karalystę, paleidau kaip tik dėl svetimavimo, duodamas skyrybų raštą. Tačiau tai neištikimosios Judo karalystės neišgąsdino; ji ėjo sau ir elgėsi kaip ištvirkėlė.“ Bet su ja Dievas neišsiskyrė. Izraelio namams buvo paskelbtos skyrybos, nes paleistuvavo tarp tautų. Vėliau Jeremijo knygoje 3:1 rašoma: „Jei vyras paleistų savo žmoną ir jei ji, nuo jo išėjusi, ištekėtų už kito, tai ar galėtų pirmasis vyras grįžti pas ją? Argi tas kraštas nebūtų teršte suterštas? Juk tu svetimavai su tiek meilužių ir dar norėtum sugrįžti pas mane! Tai Viešpaties žodis.“ Bičiuliai, tai milžiniška problema. Štai kodėl tai paslaptis, nes pats Dievas per savo pranašus Toroje sako, kad atsikratys šiaurinių Izraelio namų. Išblaškys juos po visus keturis pasaulio kampus, bet kai jie išgirs Jo balsą, sugrįš pas Jį... Visi, kurie skaitė Torą, žino, kad taip negali nutikti. Kai išsiskiriate, kai Dievas išsiskiria su savo nuotaka, ji negali grįžti. Tai kodėl Jeremijo knygoje 3:1 rašoma: „Jeigu vyras paleistų savo žmoną ir jeigu ji, nuo jo išėjusi, ištekėtų už kito <...>, – taip daro Izraelis, – <...> tai ar galėtų pirmasis vyras grįžti pas ją?“ Ar ji galėtų grįžti? „Argi tas kraštas nebūtų teršte suterštas?“ Ji suteršta. 2:01:32 Tačiau Jis sako: „Juk tu svetimavai su tiek meilužių ir dar norėtum sugrįžti pas mane!“ – sako Viešpats. Didelė bėda, nes Pakartoto įstatymo knygoje 24-ame skyriuje parašytas tą draudžiantis įstatymas: „Tarkime, vyras paima žmoną ir sueina su ja. Bet ji nesusilaukia malonės jo akyse, nes jis atskleidžia kokį nors jos nepadorumą, – kalbama apie ištvirkavimą, – parašo skyrybų raštą, paduoda jai į rankas ir išsiunčia iš savo namų. O ji, palikusi jo namus, tampa kito vyro žmona. Tarkime, ir antrasis vyras jos nepakenčia, parašo skyrybų raštą ir išsiunčia iš savo namų, arba antrasis ją vedęs vyras miršta. Pirmasis vyras, kuris buvo ją išsiuntęs, negali jos vėl imti sau žmona po to, kai ji yra buvusi netinkama, nes tai būtų pasibjaurėtina Viešpačiui.“ Taigi, bičiuliai, įsivaizduokite. Jūs esate žydas pirmajame amžiuje. Jūs – Paulius. Mokėtės pas Gamalielį. Žinote mintinai šią Šventraščio ištrauką. Todėl šventuosiuose raštuose pamatę ir išgirdę pranašų žodžius, kai Dievas sako „Skiriuosi su šiauriniais Izraelio namais“, žinote, kad jie negali sugrįžti. Tai neįmanoma. Viskas baigta, Dievas parodo duris, išeidamas užverk duris sau už nugaros.

Štai kodėl I-ajame amžiuje apie šiaurinius Izraelio namus, kuriuos sudarančių žmonių, pasak Juozapo Flavijaus, yra daugybė palei Eufrato upę, nieko negirdėti. Štai kodėl jiems neleidžiama būti Izraelio dalimi. Nes Judas, „judėjai“, arba trumpiau, žydai, kurie sudarė I-ojo amžiaus Izraelį, jiems neleido, jie žinojo Torą. Jūs negalite būti Izraeliu. Jūs praradote tapatybę. Jūs susimovėte. Mes susimovėme. Mes išėjome į Babiloną. Atlikome bausmę, bet mes sugrįžome. Jūs, vyručiai, susiliejote su tautomis ir negrįžote, dėl to Dievas su Jumis išsiskyrė. Negalite grįžti. Nesvarbu, kad labai norite grįžti. Beje, Jis leis Jums sugrįžti, bet turėsite atsiversti į pietinę karalystę. Kaip manote, kiek žmonių taip pasielgė? Nė vienas. Kodėl? Nes tai buvo Hetfildai ir Makojai. Šiaurinė ir pietinė karalystės, susiformavusios po Saliamono valdymo – jos visuomet kovojo tarpusavyje. Nieku gyvu šiaurinės karalystės izraelitas neatsivers Judėjoje. To nebus. Jie turėjo gentinę tapatybę. Labai nedaugelis taip padarė. Į judaizmą atsivertė pagonys, kurie nebuvo izraelitai, o ne patys izraelitai iš šiaurinės karalystės. Taigi turime didžiulę bėdą, nes tai tampa paslaptimi, apie kurią kalba Paulius. Yra keletas paslapčių, bet didžioji paslaptis – kaip Dievas išspręs šį keblumą? Nes Jis pakviečia juos sugrįžti, o tai, regis, prieštarauja Jo paties įstatymui. 2:04:34 Pasiekėme Laiško romiečiams 7-ą skyrių, vieną neįtikėčiausių skyrių visoje Biblijoje. Bičiuliai, būtent šiame skyriuje sakoma – darau tai, ko nenoriu, nedarau to, ką noriu, ir visi panašūs dalykai... Tai aprašyta tame skyriuje. Jis prasideda keistai. Klausykite, kaip jis prasideda. Laiškas romiečiams, 7-as skyrius, 1-a eilutė. Paulius sako: „Argi nežinote, broliai, (nes) aš kalbu išmanantiems įstatymą <...> “ Stop. Negalite skaityti likusio skyriaus, jei nežinote Dievo įstatymo. Kaip manote, kodėl jis taip sako? Nes jis sako: tai, ką pasakys, yra tik Toroje. O jei Jūs nesuprantate Toros, tai, ką Jis pasakys, Jus tik supainios, Jūs išsiaiškinsite jo žodžius kaip panorėję. Jūs baptistas. Jūs liuteronas. Jūs charizmatiškas krikščionis, katalikas – kaip save bevadintumėte, visos 41 000 bendruomenių, Jūs išskaitysite Šventajame Rašte tai, ko ten nėra. Todėl aš Jums padėsiu ir perspėsiu: prieš skaitydami Laiško romiečiams 7-ą skyrių, paskaitykite Torą. Joje sakoma: „Įstatymas galioja žmogui, kol jis gyvas“. Kodėl? Nes įstatymas buvo suteiktas žmogui. Tad jei mirštate, įstatymo bausmės Jums negalioja. „Pavyzdžiui, ištekėjusi moteris, – tiesiog skaitome Šventraštį, – įstatymo susieta su vyru tol, kol jis gyvas. Jei vyras miršta, ji tampa laisva nuo įstatymo, siejusio ją su vyru. Taigi ji vadinsis svetimautoja, jei, vyrui gyvam esant, priklausys kitam.“ Kaip manote, iš kur jis tą ima? Pakartoto įstatymo knyga, 24-as skyrius. Todėl sakoma, kad verčiau žinokite įsakymą. „Bet jei vyras miršta, ji

tampa laisva nuo įstatymo.“ Ji negali būti svetimautoja, jei nėra ištekėjusi. Jei ji – jei jos vyras miršta, ji gali tekėti už kito vyro. Bet jei jos vyras gyvas, ji svetimautoja. Beje, išnaša: vienintelis būdas netapti svetimautoja – gauti skyrybų raštą. Mesianistinėje bendruomenėje dėl to kyla daug painiavos. Jei gaunate skyrybų raštą ir ištekate už kažko kito, Jūs ne svetimautoja. Tais laikais buvo du skyrybų būdai: skyrybų raštas, formalus būdas, kuris reiškia, kad galite tekėti už kito žmogaus, arba jei Jus išvaro. Jei Jus išvaro be skyrybų rašto, tada Jūs dar esate ištekėjusi ir svetimaujate, todėl kitas vyras – na, dauguma jų, jūsų nevestų, jei negalėtumėte teisėtai įrodyti savo skyrybų, nes ir jie nenori veltis į svetimavimą. Grįžkime prie Šventraščio: „Šitaip, mano broliai, – 4-a eilutė, – ir jūs esate per Kristaus kūną mirę įstatymui.“ Apie kokį įstatymą mes kalbame? Apie svetimavimo įstatymą. Jis sugrįžta prie Pakartoto įstatymo knygos 24-o skyriaus, kad parodytų mums čia, kaip tai susiję su pranašyste . Jūs ištekėjusi. Jūs paleistuvavote tarp tautų. Jūs negalite sugrįžti. Paulius sako: „Šitaip, mano broli, ir tu esi per Kristaus kūną miręs įstatymui“. Per mirusį kūną ar gyvą kūną? Mirusį Kristaus kūną. „ <...> kad priklausytumėte kitam prikeltajam iš numirusių, ir kad mes visi duotume vaisių Dievui.“ Ponai ir ponios, viską apjunkime kartu. Kas buvo Izraelio Jaunikis? Jahvė. Dievas buvo Izraelio jaunikis. Kodėl Jis su juo išsiskyrė? Dėl svetimavimo. Pasak Pakartoto įstatymo knygos 24-o skyriaus, ar gali svetimautoja grįžti pas pirmąjį vyrą? Ne. Kaip tai vadinama – kaip vadinama, jei apgaudinėjate savo vyrą? Svetimavimas. Pasak Laiško romiečiams 7-o skyriaus, koks vienintelis būdas moteriai nesulaužyti įstatymo apie svetimavimą? Pirmojo vyro mirtis. Vienintelis būdas – jei jos vyras miršta. Bičiuliai, jaunikis mirė dėl nuotakos. Tai gera žinia! Tai paslaptis, kurią Paulius bandė atskleisti. Štai ką patriarchai bando išnarplioti. Štai ką angelai bandė išnarplioti, stovėdami danguje, kai Dievas pasakė: „Skiriuosi su tavimi, bet galėsi grįžti“. Jie pasižiūrėjo vienas į kitą ir pasiteiravo: „Kas nori Jam pasakyti, kad jie negali to padaryti?“ Niekas nieko nesakė tūkstančius metų, bet Dievas jau žinojo, kaip išspręs tą painiavą. Ar susimąstėte, kodėl avinėlis turėjo ateiti ir numirti? Štai kodėl. Tam, kad išlaisvintų nuotaką iš svetimavimo nuodėmės. Kyla kitas klausimas. Kodėl jis turėjo prisikelti iš mirusiųjų? Todėl, kad Dievo mokymuose nėra aukos, reikalaujančios, kad gyvūnas sugrįžtų ir prisikeltų nuodėmių atpirkimui, nes nuodėmių atpirkimas yra kraujyje, o ne alsavime. Taigi tą akimirką, kai Jėzus mirė, mums buvo atleista. Remiantis Dievo įstatymu, kodėl Jis turėjo prisikelti iš numirusiųjų? Jis prisikelia iš numirusiųjų, nes taip sukuria tinkamą Jaunikį savo nuotakai. Štai kodėl Jis prisikelia iš numirusiųjų.

Jis sako: „Klausyk, klausyk, pasirink Mane. Rinkis Mane. Neklajok po tautas. Aš panaikinau prakeiksmą.“ Šiaurinių Izraelio namų prakeiksmą. Jie negalėjo sugrįžti, žydai tą žinojo. Taigi Paulius eina pas išrinktuosius, išblaškytus Galatėjoje, Efese, ir visame tuo metu žinomame pasaulyje prie Viduržiemio jūros. Kaip manote, kur jis eina atėjęs į miestus? Pirmiausia jis eina pas žydus sinagogoje, o paskui pas pagonis. Jis eina pas šiaurinius Izraelio namus, į jų gatves, ir sako: „Susirinkite visi, Dano, Naftalio gentys, visi jūs, pagonys, praradę savo tapatybę, kuriems tai net nerūpi. Turiu jums gerą naujieną. Galite sugrįžti.“ 2:11:49 „Štai kodėl, broliai, nes visatos Dievas, kuris išsiskyrė su jūsų protėviais dėl jų nuodėmių – ir Jūs žinote ne prasčiau už mane, kad negalite sugrįžti, bet Jis atsiuntė Savo viengimį Sūnų, Jaunikį, kuris mirė, prisikėlė iš numirusiųjų, panaikino prakeiksmą ir dabar jūs galite laisvai sugrįžti.“ Aleliuja! Ponios ir ponai, štai kokia avinėlio vestuvinės vakarienės reikšmė. Štai kodėl egzistuoja avinėlio vestuvinė vakarienė. Štai kodėl ji vadinama vestuvine vakariene, o ne laiko pabaigos vakariene. Ir ne tūkstantmečio vakariene. Tai vestuvinė vakarienė. Kaip manote, ką Jis veda? Jis veda savo nuotaką. O jo nuotaka visada buvo vardu Izraelis. Štai čia prasideda nauja sandora. Jeremijo knyga skyrius 31-as, 8-a eilutė. Viskas taps aišku. „Štai, parvesiu juos iš šiaurės krašto, surinksiu iš žemės pakraščių <...>, – kalbama apie Izraelio namus, – <...> Klausykitės, tautos, Viešpaties žodžio! Skelbkite jį tolimuose pajūriuose! Sakykite, kad Tas, kuris išblaškė Izraelį, surinks ir ganys jį kaip kerdžius savo kaimenę.“ Teologai, atidžiai paklausykite, šis skyrius, kaip buvome mokomi, yra naujos sandoros skyrius. Mes prie jo tuoj prieisime, bet pradėsime truputį kitoje vietoje, kad suprastume, ką jis sako atvesiąs į naują sandorą. Tuos, kurie buvo išblaškyti. Toliau, 18-oje eilutėje: „Tikrai girdėjau Efraimą raudant: „Tu mane plakei ir aš priėmiau plakimą. Aš buvau kaip neprijaukintas veršis. Sugrąžink mane, leisk man sugrįžti, nes tu esi Viešpats, mano Dievas.“ Jeremijo knyga 31:20: „Ar Efraimas man brangus sūnus, mano numylėtas vaikas? Juk kada tik nuo jo nusigręžiu, vis menu jį su ilgesiu. Mano širdis dėl jo plaka, aš tikrai jo pasigailėsiu, tai Viešpaties žodis.“ Štai, prašau. Vėl pasigailėjimas, gailestis, vėl grįžtame į Ozėjo istoriją. Su kuo sudaroma nauja sandora? Jeremijo knyga 31, 31-a eilutė: „Tikėkite manimi, ateina dienos, tai Viešpaties žodis, kai sudarysiu naują sandorą su Izraelio namais ir Judo namais.“ Pastebėsite, kad neminimi pagonių namai. „ <...> Ne tokią sandorą, kokią buvau sudaręs su jų tėvais tą dieną, kai paėmęs už rankos išvedžiau juos iš Egipto žemės. Nors aš buvau jų Valdovas, jie sulaužė mano Sandorą <...> “ – matote, su sandora viskas gerai. Kažkas negerai su jais, – tai Viešpaties žodis. Štai kokią Sandorą sudarysiu su Izraelio namais, atėjus toms dienoms, – sako Jahvė. – Įdiegsiu jiems

savo Įstatymą (hebrajiškai „Tora“), įrašysiu jį jiems į širdį. Tada aš būsiu jų Dievas, o jie bus mano tauta.“ 2:14:56 Tiesiog Jūsų žiniai, pirmą kartą Jis tai pasakė prie Sinajaus kalno. Jis sako: „Suteikiau jums visus savo įsakus. Daviau savo įstatymus, savo įsakus, savo dekretus. Noriu, kad įsirašytumėte juos į širdį. Jūs esate nuotaka. Noriu, kad elgtumėtės iš širdies. Nenoriu padaryti jų privalomais. Nenoriu prikurti gausybės įstatymų ir įsakų. Kai sakau jums mylėti savo kaimyną, mylėkite ne dėl to, kad privalu. Noriu, kad tokie būtumėte, kad tai kiltų iš jūsų širdies.“ Ponios, kuri žmona nenori, kad jos vyras mylėtų ją iš širdies? Jos jaučia, kada mes kažką darome vien tam, kad užsidėtume pliusiuką ir žino, kada jausmai plaukia iš širdies. Dievas nori, kad viskas būtų iš širdies. Todėl sako: „Izraelio namai daugiau nuo manęs nenusigręš ir nenusigręš nuo mano įsakymų, nes aš įrašysiu juos jų širdyse. Jie norės taip elgtis. Tada atsiųsiu jiems padėjėją, savo Dvasią.“ Grįžkime prie Laiško romiečiams, prie susijusios eilutės. (Laiškas romiečiams 2:14) „Kai jokio įstatymo neturintys pagonys, – nes įstatymas jiems buvo nepriimtinas, – iš prigimties vykdo įstatymo reikalavimus, tada jie, neturintys įstatymo, – nes jūs, bičiuliai, nepriėmėte jų į savo klubą, – patys sau yra įstatymas.“ „Jie parodo, kad įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse“. Jis susieja šias eilutes su Jeremijo knygos 31-uoju skyriumi. Jei dar nesupratote, ponai ir ponios, būdami Jėzaus pasekėjai, jūs esate Izraelio dalis. Jūs esate Izraelio dalis. Jūs nesate atskirti nuo Izraelio. Tai ne Izraelis ir pagonys. Atskira nauja sandora su Izraelio namais, Judo namais ir atskira naujos sandora su pagonimis? Mūsų pačių teologija užstringa... Čia sakoma, kad naujoji sandora sudaroma tik su Izraelio namais ir Judo namais. Jūs buvote įskiepyti į Izraelio bendruomenę ir tapote pažado sandoros dalininkais. Tad kyla klausimas. Ar aš sakau, kad tos dvylika Izraelio genčių, Izraelio palikuonys, yra vieninteliai, kurie gali būti išgelbėti? Aš sakau visiškai ne tą. Nesakau, kad vieninteliai žmonės, kurie gali būti išgelbėti, yra tik dvylika Izraelio genčių. Aš net nekalbu apie kraujo giminystę. Kraujo giminystė čia niekuo dėta. Tai dvasinis dalykas. Išganymas niekada nebuvo susijęs su kraujo giminyste. Kiek kartų patriarchai buvo praleisti, pirmagimiai buvo praleisti, o pasirinkti gimę antrieji – tai įrodo, kad Dievui nerūpi vien kraujo giminystė. Yra kažkas svarbesnio. Laiške romiečiams 10:12 rašoma: „Nėra skirtumo tarp žydo ir graiko, nes tas pats visų Viešpats, turįs turtų visiems, kurie jo šaukiasi: kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas.“ Kai kalbama apie išganymą, Dievo akyse nėra jokio skirtumo tarp žydų ir pagonių. Pagonys prisijungė prie Jo žmonių Izraelyje. Žiūrėkite, Išėjimo knygoje 12:49 rašoma: „Toks pat įstatymas bus čiabuviui ir ateiviui, gyvenančiam tarp jūsų.“

Izaijo knyga 56:3: „Svetimšalis, atėjęs pas Viešpatį, tenesako: „Viešpats tikrai išskirs mane iš savo tautos. <...> Ir svetimšalius, ateinančius pas Viešpatį, kad man tarnautų, kad mylėtų mano vardą ir taptų mano tarnais, visus, kurie švenčia Sabatą ir jo neišniekina, visus, kurie laikosi mano Sandoros, aš nuvesiu į savo šventąjį kalną ir pradžiuginsiu juos savo maldos Namuose.“ Ar matote? Jis kalba apie laikų pabaigą. „Net jei tautos nori ateiti ir būti mano dalimi – gali, jei tik švenčia Sabatą, laikosi sandoros ir vadina mane Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievu, seka mane, daro tai, ką sakau, net tada paversiu juos savo žmonėmis ir atsivesiu į savo maldos namus.“ 2:19:00 Zacharijo knygos 2-ame skyriuje rašoma: „Tą dieną daug genčių prisidės prie Viešpaties ir jos bus mano tauta, o aš gyvensiu tarp jų. Tuomet tu žinosi, kad Galybių Viešpats siuntė mane pas tave. Viešpats paveldės Judą kaip savo dalį šventajame krašte ir vėl išsirinks Jeruzalę.“ Šis mesijinis Rašto fragmentas kalba apie Tūkstantmečio karalystę. Žiūrėkite, kas bus Tūkstantmečio karalystėje – Ezechielio knyga 47:22: „Kaip paveldą paskirstysite jį burtu sau patiems ir ateiviams, – kalba apie žemę. Jūs paskirstysite žemę, – gyvenantiems tarp jūsų, kurie pagimdė pas jus vaikų. Su jais elgsitės kaip su gimusiais Izraelyje, su jumis bus jiems burtu paskirtas paveldas tarp Izraelio giminių. Tą dieną kad ir kokioje giminėje gyventų ateiviai, toje giminėje duosite jiems paveldą“, tai Viešpaties žodis.“ Ar suprantate? Tūkstantmetyje net pagonys, net tie, kurie visai nėra Izraelio dalimi, kai jie grįžta pas Dievą, jis juos įskiepija į Izraelį ir visiems, žinantiems, kas jie tokie, sako, nes, atminkite, Apreiškime Jonui minima 12 000 žmonių iš kiekvienos genties. Taigi kažkada – nežinome, kaip – bet mažiausiai 144 000 žino, iš kurios genties yra kilę. Tam, kad jie nepradėtų puikuotis, Jis sako: „Visi tie, sugrįžę į mano sandorą, kurie nežino, iš kurios genties yra kilę, gali pasirinkti, kokios genties dalimi nori būti, o jūs turite juos priimti, tai bus jų paveldas.“ 2:20:41 Dabar reikalauju Gazos ruožo. Jei žinote, kur yra Gaza – ji paplūdimyje. Neabejoju, kad paskirstoma bus truputį kitaip. Pažiūrėkite. Noriu pateikti Jums su imigracija susijusį pavyzdį. Kai kas nors atvyksta į Jungtines Valstijas, tarkime, iš Kinijos ar Australijos, jie nebėra kinai. Jie amerikiečiai. Štai kodėl ši Jungtinių Amerikos Valstijų tauta tokia neįtikėtina, nes mes sudaryti iš visų tautų. Jūs nesate vien tik kinas dėl to, kad atvykote iš Kinijos. Jūs Amerikos kinas. Jūs Amerikos australas. Jūs Amerikos vokietis. Ar pastebite bendrą vardiklį? Taigi tie, kurie ateina į Izraelį ir ima sekti Izraelio Dievą, jie nebėra pagonys, jie Izraelio pagonys. Jie hebrajų pagonys. Jie Izraelio bendruomenės dalis, todėl automatiškai tampa paveldo dalimi. 2:21:58 Niekas negali iš mūsų atimti ar atskirti mus nuo meilės Dievui. O Jo meilė yra Jo pavelde. Egzistuoja mitas, kad Dievo mokymas skirtas tik žydams. Klausykite, krikščionys, jei Dievo

mokymas tik žydams, tada mes neturime jokio paveldo, nes paveldas tiesiogiai susijęs su Abraomo, Izaoko ir Jokūbo sandora. Daugelis pasakys: „Pagonys neturėtų laikytis Izraelio Sandoros įstatymų. Jie turi laikytis tik Nojaus įsakymų.“ Visi taip užaugome, taip gyvenome, to buvome mokomi. Trumpai pasvarstykime. Skaičių knyga 15:15 „Visai bendruomenei bus vienas įstatas, jums ir apsigyvenusiam ateiviui, amžinas įstatas per jūsų kartas. Viešpaties akivaizdoje jūs ir ateivis būsite vienodi. Jūs, Izraelio vietini, ir ateivis, gyvenantis su jumis, turės tas pačias apeigas ir tą patį įstatą.“ Panagrinėkime žodį „ateivis“, nes iš akademinės perspektyvos ši sąvoka bus užsipulta. Verčiau apibrėžkime, kas yra „ateivis“. Hebrajiškai tas žodis yra „ger“. Graikiškai – „proselutos“. Atliksime nedidelius namų darbus, nes – ginčijamasi, kad ateivis yra ne pagonis, bet tas, kuris atsiverčia į judaizmą. Išsiaiškinkime. Kai kurie teigia, kad „ateiviai“ – tai tie, kurie atsivertė į judaizmą. Išsiaiškinkime šį argumentą. Perkrikštų argumentas: graikų Septuaginta – žinau, tai teologinė dalis, bet šis pamokslas pasieks daugybę žmonių, todėl tai turi būti įrodyta. Trumpai apie tai pakalbėkime. Graikų Septuaginta, graikiška Senojo Testamento versija, parodo mums, kaip apaštališka bendruomenė galėjo suprasti ir interpretuoti tą skyrių. Beje, ši dalis yra iš „First Fruits of Zion“ („Pirmieji Ziono vaisiai“), „Vienas įstatymas ir mesijiniai pagonys“. Taigi, mesijinė žydų bendruomenė iš esmės tiki, kad „ger“ arba „ateivis“ nėra tas pagonis –Izraelio dalis, o žmogus, atsiverčiantis į judaizmą, nors kai tas šventraštis buvo pateiktas, judaizmas dar neegzistavo. Veikiami LXX, kas faktiškai yra Septuaginta, jie Skaičių knygos 15:15 žodžius būtų interpretavę taip: „Visai bendruomenei bus vienas įstatas, žydams ir ateiviui, amžinas įstatas jūsų kartai kaip žydams, prieš Viešpatį ateivis bus toks pat kaip žydai. Bus viena Tora ir vienas įsakas žydams ir kartu su jumis gyvenančiam ateiviui“. Taigi iš esmės čia sakoma, kad pagonys negali laikytis Toros, nes nėra šventraščio, kuris lieptų pagoniui laikytis Toros, o remdamiesi šiuo šventraščiu, jie sako, kad ateivis... Čia slypi grėsmė, jei „ger“ iš tiesų reiškia tikrą pagonį, o ne tą, kuris atsiverčia į judaizmą, bet išties tampa Izraelio ir jo sandorų dalimi, tai reiškia, kad pagonys paiso Dievo įsakymo. Jie nenori, kad pagonys paisytų Dievo įsakymo. Žinote, ką? Aš juos tikrai suprantu. Kur tik pasirodome, mes visur prisidirbame. Todėl jie mano, kad jei imtume laikytis Toros, viską sumautume. Klystume. Elgtumėmės savaip, o jie nesugebėtų mūsų kontroliuoti. Būtent taip iš dalies ir nutiko pirmajame amžiuje – būrys pagonių atėjo į sinagogą, viską sujaukė ir prasidėjus konfliktams, išėjo.

Taigi, izraelitai, išsiaiškinkime. Grįžkime į Išėjimo knygą 22:21. Čia vartojamas lygiai tas pats žodis „ateivis“. „Nevarginsi ir nekamuosi ateivių, nes patys buvote ateiviai Egipto žemėje.“ Taigi, jei, pasak jų, svetimas – tas, kuris atsiverčia į judaizmą, tada ir „ateivis“ turi reikšti žmogų, kuris į kažką atsiverčia. Ar norima pasakyti, kad izraeliečiai atsivertė Egipte? Jei taip aiškintume šį šventraštį, tai paprasčiausiai reikštų, kad ateiviai atsivertė Egipto žemėje. O jie tikrai neatsivertė Egipto žemėje. Dar vienas. „Nekamuosi ateivio, nes žinai ateivio širdį, nes ir jūs buvote ateiviai Egipto žemėje“. Aš ir vėl demonstruoju Jums pasikartojantį modelį, nes žodis „ateivis“ tikrai nereiškia „atsivertėlio“, antraip izraeliečiai būtų atsivertę Egipte, o jie Egipte neatsivertė. Jie gyveno Egipto žemėje. Dar vienas, mano mėgstamiausias, Kunigų knyga 25:23: „O jūs esate ateiviai, tapę mano įnamiais.“ Ar čia sakoma, kad atsivertėte į Dievą? Ne. Sakoma, kad buvote ateiviais, gyvenusiais kartu su manimi. Jūs buvote ne Mano. Jūs buvote ateiviai. Nežinojote, kas aš esu, bet sekėte paskui mane. Jūs ateiviai. Geriausiai tai apibūdina angliškas žodis „strangers“. 2:27:22 Laiškas galatams 3:28, žvelgiant iš Dievo perspektyvos: „Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje! O jei priklausote Kristui, tai esate ir Abraomo palikuonys bei paveldėtojai pagal pažadą.“ Naujasis Testamentas stengiasi įrodyti, kad nėra žydo arba pagonio. Neturėjo būti dviejų karalysčių. Visada tik Dievo vaikai sekė Dievą ir darė, ką Jis liepė. Tai Jo žodžių sandora. Jei jums nepatinka nuostatai, pamėginkite juos perrašyti. Mes taip ir padarėme. Ne. Dievas sako, kad jei Jums nepatinka nuostatai, Jūs nesate Jo karalystės dalis, nes Jo karalystėje galioja Jo nuostatai. Mes naudojame prastą atsivertimo formulę. Pirmas laiškas korintiečiams 7:18: „Ar kas nors apipjaustytas buvo pašauktas tikėjimui? Tegu nesistengia nuslėpti apipjaustymo. Ar buvo pašauktas neapipjaustytas?“ Šis Rašto vieta labai klaidingai suprantama „ <...> juk apipjaustymas yra niekas ir neapipjaustymas niekas, tiktai Dievo įsakymų laikymasis yra viskas.“ Tai oksimoronas. Taip negali nutikti. Jis sako, kad vienintelis svarbiausias dalykas – laikytis Dievo įsakymų, bet vienas iš įsakymų nurodo apsipjaustyti. O jis sako, kad tai – „niekas“. O gal jis kalba ne apie fizinį apipjaustymą? Tai idioma. Paulius kalba ne apie fizinį apipjaustymą. Jie kalbėjo apie fizinį apipjaustymą. O Paulius kalbėjo apie judaizmą, nes judaizmas vadinamas „apipjaustymu“. Apaštalų darbai 10:45: „Su Petru atvykę žydų kilmės tikintieji (arba apipjaustytieji) labai stebėjosi, kad ir pagonims buvo išlieta Šventosios Dvasios dovana.“

Buvo taip vadinamoji „Apipjaustymo puota“. Apipjaustymo puota buvo septynių dalių atsivertimo į judaizmą procesas, kurio pirmoji dalis buvo apipjaustymas. Pagal I-ojo amžiaus judaizmą negalėjote būti išgelbėtas, jei nebuvote apipjaustytas. Paulius ir mokiniai/ apaštalai ginčijo šį faktą, sakė, kad pirmasis žingsnis nėra apipjaustymas. Pirmasis žingsnis – tikėjimas. Apipjaustymas be tikėjimo nieko nereiškia. Taigi, jei norite priversti mano atsivertėlius apsipjaustyti, tai nieko nereikš, nes jūs liepiate jiems kažko imtis dėl savo išganymo, o ne tikėti. Veiksmai seka vėliau. Apipjaustymas – bendrinis terminas, apibūdinantis tam tikrą judaizmo segmentą. Taigi, jei grįšite prie Pirmojo laiško korintiečiams 7:18, štai kas ten iš tiesų sakoma: „Kas nors buvo pašauktas tikėti, būdamas žydu? Tegul jis nebūna pagoniu. Kas nors buvo pašauktas tikėti, būdamas pagoniu? Tegul jis netampa žydu. Būti žydu yra niekas ir būti pagonimi yra niekas, tiktai Dievo įsakymų laikymasis viskas.“ Ar dabar aiškiau? Viena I-ojo amžiaus žydų sekta tikėjo, kad pagonys privalo atsiversti į judaizmą pagal jų rabinišką formulę, pasak kurios, prieš prisijungiant prie Dievo žmonių buvo būtina apsipjaustyti. (Apaštalų darbai 15:1). Štai kodėl Paulius Laiške galatams sako: „O, kad jūsų kurstytojai visiškai išsikastruotų“, nes jie kalba tik apie apipjaustymą. Nesupranta, kad Dievo minimas pirmasis apipjaustymas yra susijęs su širdimi. 2:31:06 Paulius prieštarauja šiam teologiniam teiginiui ir moko, kad pagonys tampa Dievo žmonėmis gavę malonę, pirmiausia įtikėję, tikėdami Jėšua, ir įrodo savo tikėjimą laikydamiesi Dievo įsakymų. Štai kodėl Jokūbas sako – ką jis sako? Nežiūrėk į tobuląjį laisvės įstatymą, kad nusigręžęs jį pamirštumei. Ne vien klausyk Žodžio, bet vykdyk Žodį. Kas tas vienintelis Žodis pirmajame amžiuje? Naujojo Testamento nėra. Štai kodėl jis sako: „ <...> tobulasis laisvės įstatymas“. „Laisvės įstatymas“ yra Tora – be žmogaus tradicijų ir doktrinų. Toks yra apibrėžimas pirmojo amžiaus mokiniui. Tai nėra naujas įstatymas. Klausykite, jei Dievo įstatymai skirti tik žmonėms, kurie atsiverčia į judaizmą ir tik žydams, tai Jonas prieštarauja Pauliui, kuris teigia, kad neprivalote atsiversti į judaizmą. Jono pirmame laiške 5:2 sakoma: „Iš to pažįstame mylį Dievo vaikus, kad mylime Dievą ir vykdome jo įsakymus, nes tai ir yra Dievo meilė vykdyti jo įsakymus. O jo įsakymai nėra sunkūs.“ Jei Dievo įsakymas buvo skirtas tik žydams, kaip mus mokė, tada mes negalime mylėti Dievo, nes jo apaštalas sako mums, kad mylėti Dievą reiškia vykdyti jo įsakymus. O kas, Jūsų nuomone, buvo dešimt jo įsakymų? Nėra kitų Dievo įsakymų. 2:32:36 Pakalbėkime apie dvasios vadovavimą kaip priešingybę kūno vadovavimui. Laiškas romiečiams 8:5 – garbės žodis, jau beveik baigėme: „Kurie gyvena pagal kūną <...>“ Kas nori gyventi pagal kūną? Nagi. Jums, bičiuliai, nelabai sekasi sakyti tiesą. Čia dvasingi žmonės.

„Kurie gyvena pagal kūną, tie rūpinasi kūno reikalais.“ Klausykite, leisime Biblijai apibrėžti, kas joje pasakyta. Išsiaiškinkime, kas yra kūnas ir ką reiškia būti vedamam Dvasios. „O kurie gyvena pagal Dvasią Dvasios reikalais. Kūno rūpesčiai veda į mirtį, o Dvasios rūpesčiai į gyvenimą ir ramybę. Kūno rūpesčiai priešiški Dievui; – jie priešiški Dievui, – jie, žiūrėkite, klausykite, nepaklūsta Dievo įstatymui.“ Ar suprantate, ką aš ką tik pasakiau? Ne, nesuprantate. Leiskite pakartoti. Dvasios rūpesčiai reiškia gyvenimą ir ramybę. Tas, kuriam rūpi kūno rūpesčiai, eina į mirtį, nes: „ <...> kūno rūpesčiai priešiški Dievui; jie nepaklūsta Dievo įstatymui ir net negali paklusti.“ Tuo norima pasakyti, bičiuliai, kad kūno rūpesčiai nepavaldūs Dievo įstatymui. Dvasiškas žmogus – pavaldus. Niekaip kitaip nepaaiškinsi. Reikšmė tik viena. Tik viena interpretacija. Būti dvasingam reiškia paklūsti Dievo įstatymui. Žinau, kad šis teiginys sujudina širšių lizdą dėl to, ką primena. Į tai dabar nesigilinsiu. Turiu daugybę medžiagos, kur į tai gilinamasi. Aš tik rodau, ko nesupratome Izraelio sandoroje ir būdami sandorų pažado dalininkais, to, kad pažado sandoros – daugiskaita – yra Dievo įsakymas, suteikiantis mums palaiminimus, nes pasakyta, kad jei laikotės Mano įsakymų, Jūs esate palaiminti. 2:34:53 Vadovautis Dvasia reiškia atsiduoti Dievo įstatymams, Dvasios rūpesčiai prieš kūno rūpesčius. Vadovautis kūnu reiškia atsiduoti kūno rūpesčiams ir nepaklusti Dievo įstatymams. Štai kodėl Jėzus Evangelijoje pagal Matą sakė: „Kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys.“ Na, kai paskutinį kartą žiūrėjau, dangus ir žemė buvo vietoje. O čia sakoma, kad jei kažkas pamokslauja priešingai Dievo įsakymams, tas bus mažiausias dangaus karalystėje. Čia taip pasakyta. Taip pat sakoma, kad visas pasaulis paklūsta Dievo įstatymui. O aš žinau, kad mūsų broliai žydai teigia, kad Dievo įstatymas skirtas tik jiems. Jie nenori, kad mes jo laikytumėmės. Suprantu, jų tikslas kilnus, nes kai mes jo laikomės, viską sugadiname. Tačiau, pasak Laiško romiečiams 3-io skyriaus, visas pasaulis paklūsta Dievo įstatymui. Ten parašyta: „O mes žinome, jog tai, ką sako įstatymas, jis sako tiems, kurie pavaldūs įstatymui, kad visos burnos užsičiauptų ir visas pasaulis pasirodytų kaltas prieš Dievą, nes įstatymo darbais jo akivaizdoje nebus nuteisintas nė vienas žmogus. Per įstatymą tik pažįstame nuodėmę.“ Ką jis čia sako? Visas pasaulis kaltas prieš Dievą. Kodėl? Nes jie nusižengė. Jiems galioja Dievo įstatymas. Jiems galioja įstatymo bausmės. Kaip galėtų galioti įstatymo bausmės, jei tas įstatymas Jums negaliotų? Kaip galėčiau pakliūti į bėdą pažeidęs įstatymą, kuris sukurtas ne man? Jei Dievo įstatymas galioja ne visiems, kodėl tada kaltas visas pasaulis? Dėl ko jis kaltas? Ką pažeidė? Tai mūsų bėda. Jei taip elgiamės su Dievo įstatymu, nėra nuodėmės apibrėžimo. Jei nėra

nuodėmės apibrėžimo, nėra prakeikimo. Jei nėra prakeikimo, tai nuo ko reikia gelbėti? Kodėl mes išleidžiame milijardus dolerių per metus, pasakodami Afrikos žmonėms apie Jėzų? Aiškindami jiems apie nuodėmę, kai pats nuodėmės apibrėžimas – nusižengimas Dievo įstatymui? 2:37:06 Štai viskas parašyta juodu ant balto, Jono pirmame laiške 3:4: „<...> nuodėmė tai įstatymo laužymas.“ Šiauriniai Izraelio namai sulaužė Dievo įstatymą. Kaip sakoma Laiške romiečiams? Koks atlygis už Mano įstatymo laužymą? Mirtis. Tuo atveju tai buvo mirties nuosprendis: daugiau negrįžkite, Jo akyse Jūs mirę. Įstatymas nepersekioja mirusio žmogaus, nes jis miręs. Argi ne taip pasakė Jėzus? Jis sakė nesijaudinti dėl pasaulio. Jie jau pasmerkti. Kaip manote, kas juos pasmerkė? Juos pasmerkė tas pats įstatymas, kuriam jie nusižengė. Likučio DNR. Man tai labai patinka. Apreiškime Jonui 12:17 rašoma: „Ir įnirto slibinas prieš moterį, ir metėsi kautis su kitais jos palikuonimis, kurie laikosi Dievo įsakymų ir saugoja Jėzaus liudijimą.“ Apreiškime Jonui Dievo šventieji apibrėžiami kaip tie, kurie seka ir liudija Jėzų Kristų, bet tuo pačiu laikosi dešimties įstatymų. Jų religija nėra silpna. Jų religija neneigia Dievo galios. Dievo Galia slypi Jo Žodyje. O Dievo Žodis, pasak Dievo Žodžio ir Dovydo ir visų pranašų, yra Dievo įstatymas. Jis taip sako net Sinajaus kalne: „Tai Mano gyvenimas, duotas jums. Duodu jums Savo gyvenimą“. Kas bus Tūkstantmečio karalystėje? Pažvelkite į tai. Izaijo knyga 2:3: „Visos tautos plūs jo link; daug tautų ateis ir sakys: „Ateikite, ir kopkime į Viešpaties kalną, į Jokūbo Dievo Namus, kad jis parodytų mums savo kelius, kad eitume jo takais.“ Iš Siono ateis mokymas, Tora, ir Viešpaties žodis iš Jeruzalės.“ Visa tai bus tūkstantmečio karalystėje. Dievas taip nori mus to išmokyti, nes Jis nori mus palaiminti. Šiandien nėra nė vieno krikščionio, kuris manytų, kad galima pažeisti 9-ą įsakymą, svetimauti ir vis tiek gauti palaiminimą. Būsite prakeiktas. Kaip manote, iš kur kilo supratimas, kad būsite prakeiktas, jei svetimausi? Nes jei pažeidžiate Dievo įstatymą, esate prakeikti. Bėda ta, kad mes tikime tik keliais įstatymais. O jei Dievas sako, kad Jis nejuokavo liepdamas švęsti Sabatą – tai vienas iš svarbiausių dešimties įstatymų. Visai kita diskusija. 2:39:41 Jau beveik baigėme, Zacharijo knyga 14-as skyrius: „Tą dieną jo kojos stovės ant Alyvų kalno į rytus nuo Jeruzalės. <...> Likusieji gyvi tarp tautų, atžygiavusių prieš Jeruzalę, kasmet keliaus pagarbinti Karaliaus, Galybių Viešpaties, ir švęsti Palapinių iškilmės.“ Iš Zacharijo knygos 14-o skyriaus sužinome, kad reikia švęsti visas šventes. O jei nešvenčiate, Jis neduos lietaus. Tai tūkstantmetis. Taigi, teologijos tyrinėtojai, neklauskite manęs, kaip tai bus.

Sakau Jums, ką, anot Biblijos, privalome daryti. Tai mūsų paveldas. Neturėčiau net sakyti „privalome“. Tai tas pats, kas pažvelgti į savo žmoną ir sakyti „privalau tave mylėti“. Mes galime jas mylėti. Galime mylėti Dievą. Galime būti paveldo dalimi. Bičiuliai, iš mūsų labai daug buvo pavogta. Pažvelkite vien į švenčių dienas. Visos jos susiję su Jėšua. Jos padalintos į dvi grupes: pavasarinės šventės ir rudeninės šventės. Jis mirė per Pesachą, buvo palaidotas per Neraugintos duonos šventę, kai žmonės išvalo namus nuo nuodėmių. Šventoji Dvasia įkvepia Jėzui gyvenimą. Jis prisikelia iš numirusiųjų per Pirmųjų vaisių šventę. Sutapimas? Šventoji Dvasia nusileidžia per „Shavuot“ šventę, Sekmines, išpildydama pirmąjį Jėšua sugrįžimą. Tačiau antrasis Jėšua sugrįžimas susijęs su trimis paskutinėmis šventėmis. Pirmoji iš jų -Trimitų šventė. Ne šiaip sau sakoma, kad nuskambėjus trimitui mirę Kristuje prisikels pirmieji. Tai ne šiaip geniali mintis. Tai tiesa, nes Jėšua ateis karalių karūnavimo dieną per Trimitų šventę. Vėliau yra Atpirkimo šventė, kuri reiškia ką? Paskutinio Teismo dieną - „Yom Kippur“. Tai nacionalinė atpirkimo diena. Galiausiai ne mažiau svarbi Sukoto šventė (Palapinių šventė) – tai Avinėlio vestuvinė vakarienė. Šios šventės švenčiamos rudenį ir nurodo į antrąjį Mesijo sugrįžimą. Iš mūsų atėmė paveldą, mūsų mokymo planą; mes iškeičiame Dievo mokymo planą ir kalendorių, Dievo šventes į žmonių šventes ir grumiamės tam, kad išlaikytume žmonių sukurtas tradicijas. Evangelijos pagal Morkų 7-ame skyriuje visa tai išsipildė, kai Jėzus tarė: „Ir daug panašių dalykų jūs darote.“ Išmainote Dievo įsakymus į žmonių papročius. 2:42:09 Taigi pabaigai – ar tikrai visur kalbama apie Izraelį, išrinktuosius žmones? Pažvelkite, dvylika genčių ir vienas Karalius, dvylika mokinių/ apaštalų ir vienas Karalius, dvylika likusių duonos pilnų krepšelių – tai ne sutapimas, bičiuliai. Jėzus pasakė Evangelijoje pagal Matą 19:28 „Iš tiesų sakau jums: pasaulio atgimime, kai Žmogaus Sūnus sėdės savo šlovės soste, jūs, mano sekėjai, irgi sėdėsite dvylikoje sostų, teisdami dvylika Izraelio giminių.“ Tūkstantmečio karalystėje bus dvylika Izraelio genčių. Tęsiame toliau. Jėšua išgydo dvylikametę mergaitę. Kokio amžiaus jis pradeda pamokslauti šventykloje? Dvylikos. Sutapimas, ar ne? Jis sako, kad diena turi dvylika valandų, metai – dvylika mėnesių. Apreiškimo Jonui knygoje minima 12 000 paženklintų kiekvienos genties narių; dvylika angelų, dvidešimt keturi vyresnieji, po du iš kiekvienos genties. Dvylika vartų su dvylika perlų, dvylika žvaigždynų danguje, pasakojančių Evangeliją nuo A iki Z. Apreiškimo Jonui knygoje paminėtas Gyvybės medis, duodantis dvylika derlių per dvylika mėnesių dvylikai genčių, ateinančių per dvylika vartų. Istorija apie dvylika šnipų – kiek iš jų grįžta su geromis žiniomis? Kiek iš jų grįžta su blogomis žiniomis? Kaip manote, tai sutapimas? Dešimt genčių grįžo su blogomis naujienomis ir su jomis buvo išsiskirta. Jos negalėjo kirsti Jordano upės. Ar girdite? Tik dvi pietinės gentys Dievo buvo

laikomos Jam artimomis. Dešimt įsakymų parašyta ant dviejų akmens plokščių, du liudytojai Apreiškimo Jonui knygoje. Ar žinote, kad vienas jų iš šiaurinės karalystės, kitas – iš pietinės. Užuominos visur, bičiuliai. Pažvelkite į sūnaus palaidūno palyginimą. Buvo du sūnūs, gyveno po vienu stogu pas vieną tėvą. Vienas sūnus pasuka klystkeliais, nukeliauja pas pagonis, taip nusirita – man net atrodo juokinga, kad jis valgo ir miega su kiaulėmis. Jis tampa toks nešvarus (nekošerinis), kokį tik galite įsivaizduoti. Kas nutinka? Skendėdamas neviltyje, savo nekošerinėje būsenoje, savo nešvaroje, jis suvokia, kas iš tiesų esąs. Jis grįš pas tėvą, jis yra savo tėvo sūnus. Ir jei grįš ir bus tik tarnu jo karalystėje, galbūt jis jį priims. O tėvas... atkreipė dėmesį į Izraelio namų nusižeminimą – „nesu vertas“. Suprantate, kai kurie žmonės klysta, suprasdami šią sąvoką, nes yra arogantiški. Jie grįžta į Judą ir sako: „Turiu paveldą. Štai kas aš toks.“ Ne, turėtume elgtis ne taip. Turėtume grįžti kaip nuolankus tarnas ir pasakyti: „Galbūt Dievas priims mus kaip tarnus savo karalystėje“. O Jahvė sako: „Ne, ne, ne. Aš paskersiu nupenėtą veršį. Paskersiu avinėlį.“ Jūs avinėlio nepaskerdėte. Tad kam skerdžiamas avinėlis? Izraelio namams. Ar manote, kad tai sutapimas, kad pakeliui buvo išgydyta dešimt raupsuotų vyrų? Išgydoma dešimt vyrų. Kodėl jų buvo dešimt? Nes šiauriniai Izraelio namai buvo raupsuotieji. Ir jei žinote Torą, jei žinote, ką įstatymai bylojo raupsuotiesiems – jie buvo išvaromi iš Izraelio. Jėšua ėjo pas dešimt raupsuotųjų ir pranašingai tarė: „Aš siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis, kad parvesčiau jas namo.“ Užuominos visur. Dvi Ezechielio lazdos, vienas naujas žmogus Laiško efeziečiams 2-ame skyriuje, o geriausias pavyzdys yra šis: vyras ir žmona. Kenai, gal galite su žmona ateiti čia? Noriu Jums pademonstruoti pačią neįtikimiausią Biblijos pranašystę, patį pirmąjį, man regis, pranašingą vaizdą, kurį Dievas parodo mums sode. Turime Adomą ir Ievą. Gal galite, prašau, atsistoti už vyro? Štai kaip Adomas buvo sukurtas sode. Adomas buvo kartu su Ieva. Tiesą sakant, geriau parodyti taip, nes aš daug konsultuoju vedusias poras – ji saugo tavo užnugarį, nes Ieva žiūri į kitą pusę. Štai kaip buvo sutvertas Adomas. Adomas yra Izraelis. Jis – Dievo vaikas. Jis pirmoji Dievo sėkla. Jame yra visos dvylika genčių. Dvi karalystės yra viena. O kas nutinka vėliau? Žmona arba moteris atsiskiria. Kai Adomas su Ieva nusideda, jie tarsi išskiriami. Ieva buvo paimta, patraukta nuo Adomo, taip išpranašaujama, kad kažkuriuo metu ateityje dvi karalystės taps atskiros. Bet jei jie susikibs rankomis Kūrėjo akivaizdoje, du taps vienu kūnu.

Vyras ir žmona po Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievo priedanga, apsauga yra nuostabus pranašingas Izraelio paveikslas. Visos pranašystės kalba būtent apie jį. Štai priežastis, dėl ko jie taip pešasi. Taip pat ir dėl ko vienas kitą taip myli, nes jie supranta, kad nors ir yra skirtingi, nors aš galiu skirtis nuo savo žydo brolio iš pietų karalystės, nors Jūs skiriatės kaip vyras ir žmona, Jūs vis tiek esate vienas. Vis tiek esate šeima ir Jūsų meilė ateina iš aukštybių. Paplokite jiems. Ponai ir ponios, yra vienas Dievas. Prašau, atsistokite su manimi. Jo vardas Jahvė. Yra viena sandora, kuri atnaujinama laikų pabaigoje. Nėra jokios abejonės. Yra vienas įstatymas, vienas Mesijas, Jėšua, ir tik viena tauta. Tos tautos pavadinimas – Izraelis. Izraelis – tai Dievo žmonės. Jūs esate Dievo žmonės. Iš mūsų mesijinių broliai žydų niekas nėra atimama. Jie yra Dievo žmonės. Iš žydų, kurie netiki Jėšua, niekas nėra atimama. Jie turi Abraomo sandorą, kuri neatšaukiama, kurios niekas negali atimti. Tačiau amžinas gyvenimas ir amžina karalystė suteikiama tiems, kurie seka Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievą ir Tą, kuris, pasak pranašysčių, ateis, kalbės ir atneš išganymą pagonims. Tai - pats Jėšua. O per pagonių išganymą išganomas visas pasaulis. Jis taip sako. Pirmiausia Jėšua atėjo pas žydus. Paskui jis pasiunčiamas į šiaurinę Izraelio karalystę. Argi ne aišku? Pirmiausia Jis turi suvienyti klaną, kad būtų išgelbėtas likęs pasaulis. Štai ką daro mokiniai/ apaštalai. Natūralu, kad jie pirmiausia ėjo pas tuos, kurie yra biblijinės struktūros rėmuose, o paskui į tolimiausius žemės kraštelius. Pirmiausia pradedate nuo artimiausių giminių, giminaičių šiaurėje, - jie taip ir padarė. 2:50:56 Sakau Jums, bičiuliai, kad galiausiai išaušo diena, kai sužinosime savo tapatybę, o kai žinosime tapatybę, mūsų tikslas pasikeis. Mūsų misija pasikeis. Žinau, tai sujauks daugelio teologines žinias. Dievas taip elgiasi. Jis sujaukia žmonių sukurtą teologiją tam, kad grąžintų mus į sodą, grąžintų į tiesą, nes tiesa gali tik vieną. Ką gi? Mus išlaisvinti. Raginu Jus pažiūrėti pamokslą iš naujo, jį išnagrinėti, ištirti, išsiaiškinti, ar tai nėra tiesa, ar jis neranda Jūsų širdyje atsako, dėl ko mylite Izraelį. Dėl to, kad Izraelis – Jūsų dalis. Ne tik dėl to, kad mylite žydus. Jūs mylite juos ne šiaip sau. Jūs vieninteliai žmonės žemėje, kurie myli žydus, ir ne be priežasties. Dėl to, kad jie yra Jūsų broliai. Ir kol nesuprasime, kas jie yra, negalėsime atsistoti greta jų taip, kaip norėjo Dievas. Pasimelskime. Tėve, Dieve, stoju prieš Tave vardan Tavo sūnaus Jėzaus, Jėšua, Mesijo, kuris praliejo savo kraują, Tėve, kad galėtume grįžti į sandorą, kad galėtume grįžti į paveldą. Meldžiu, kad pašalintumei Benjamino aklumą, kad Juozapas ir Benjaminas apsikabintų ir tada likusi šeima galėtų būti pagydyta.

Tėve, meldžiu, kad paskleistumei šią žinią, Dieve, po visą pasaulį, mestumei visiems iššūkį, Dieve, sugrįžti į pažado sandorą per savo Sūnų. Tėve, atleisk mums už mūsų aklumą. Atleisk už tai, kad esame kurti, nenorime klausyti, kad laikome Tavo įstatymą nepriimtinu. Tu atsiuntei Sūnų juos išgaudyti kaip žuvį, o paskutinėmis dienomis atsiųsi medžiotojus. Tegul dabar būna tas laikas, kai mes grįžtame ir atgailaujame ir imame elgtis taip, kaip nurodo Biblija, atsisakome jaunatviško kvailumo, žmonių papročių ir doktrinų. Tegul šią dieną paaiškėja, kad Tavo šofaras (ragas) pakilo prie Tavo lūpų, Tavo garso dažnis sklinda po visą žemę, kviesdamas pražuvusias Izraelio namų avis. Tėve, prašau Tavęs, kad šie žodžiai nebūtų tušti, prašau, kad Tu juos panaudotumei. Sukviesk savo žmones, kad ir kur jie būtų... iš visų genčių, kalbančių visomis kalbomis; ir visi Dievo žmonės taria „Amen“. [vaizdo įrašo pabaiga]